Autorius: Artojas

Vos anonsavus ­„War of the Vikings“ padūmojome, kad štai kažkas užteps ruonio taukų grimą ant „War of the Roses“ ir bandys prastumt jį kaip naują žaidimą. Tačiau kūrėjai padarė ir šį tą daugiau. Pagalando kirvius, kalavijus aštrius, žirgus nubalnojo, o tada atėmė iš karių tai kas jiems liko brangiausia — garbę. Rezultate gavosi pasiutusiai geras žaidmas.

Jei nesate susidūrę su „War of the Roses“, leiskite priminti jo esmę, nes tai svarbu ( o jei turite laiko, perskaitykite visą apžvalgą ta tema. Ją rasite čia). Žaidimas pasakojo apie XV a. vykusį rožių karą. Jame, dėl Didžiosios Britanijos sosto, kovėsi dvi britų dinastijos Lankasteriai ir Jorkai. Žaidime nebuvo siužeto ar istorijos, išskyrus tai, ką mums suteikia šioks toks istorinis fonas. Žaidėjai tiesiog susikurdavo ir apginkluodavo savo virtualius karius, pasidalindavo į dvi komandas ir keliaudavo į mūšio lauką ar areną.

Tai buvo savotiškas penkioliktojo amžiaus „Battlefield“, kuriame AK47 ar AR15 keitė kalavijai, kirviai, kuokos ir lankai. Vietoj džipų, daugiau gyvenime pasiekę žaidėjai gavo karo arklius.

bitsquid_win32_dev-2014-02-26-13-13-01-96-v2
Pre-Alpha turėjo tik šį lygį ir Areną, tad net ir tada netikėjau, kad War of the Vikings bus vertas vadintis savarankišku ir unikaliu.

Žaidimas išties priminė viduramžių karus, nes buvo negailestingas, žiaurus, o ir už kario išlaikymą mokėjome patys. Ilgainiui atrakinę kalvių sukurtus šedevrus, virsdavome savotiškais plienu kaustytais tankais, tad kova mūšio lauke sulėtėdavo. Ne taip jau paprasta iškirsti ir pribaigti plienu kaustytą riterį, o unikali kovos sistema draudė mosuoti ginklais kaip papuola. Tuščiai orą puolantis karys greit išsikvėpdavo, smūgiai į sienas ar medžius atimdavo brangias sekundes, nekalbant jau apie tai, kad neatsargus mostas gali sužaloti ne priešininką, o greta esantį draugą.

Ilgainiui žaidėjai rado visų šių probelmų sprendimo būdą — mūšio laukuose atsirado nerašytas garbės kodeksas. Jei susikibdavo du, puošnūs ir ryškūs, o vadinasi aukšto lygio žaidėjai, kiti pagarbiai laukdavo nuošaliau. Garbingos dvikovos — žaidėjų sukurta smulkmė kuri pavertė „War of the Roses“ išskirtiniu žaidimu. Tai va. Kurdami „War of the Vikings“ kūrėjai padarė viską ką galėjo, kad šiame kare garbė griežtu paskutiniu smuiku. Smulkūs, šen bei ten pritaikyti patobulinimai lėmė, kad visa savo esybe labai panašūs žaidimai, siūlo radikaliai skirtingas patirtis. Tai tiesiog nuostabu.

7
Viena iš tų situacijų kai pagalvoji — „į***iu, nesvarbu kam, bet į***iu“.

Ne, kūrėjai nepadarė žaidimo paprastesniu ir viduramžių „Battlefield“ netapo Vikingų epochos „Call of Duty“. Pirmomis žaidimo minutėmis gali taip atrodyti, tačiau ilgainiui suvoksite, kad žaidimo sudėtingumas ir taktinis gylis niekur nedingo.

Užsibrėžto tikslo pasiūlyti kitokį karą, kūrėjai siekė tiesiog perbalansuodami visas sudedamąsias. Karių šarvai paprastesni ir lengvesni. Oda, medvilnė, grandininiai marškiniai ir kai kuriais atvejais plieno plokštelių šarvai. Šiokia tokia apsauga yra, bet nieko, nuo ko atšoktų kovos kirvis. Ginklai savo ruožtu pasikeitė tik tiek, kiek reikalavo to meto autentiškumas. Netekome alebardų, arbaletų ir kovos kuokų, tačiau mainais gavome platų kovos kirvių arsenalą, ietis ir šusnį svaidomų ginklų (durklai, kardai, svaidomos ietys). Taigi smogiamoji karių galia nesumažėjo, o štai apsauga tapo kur kas silpnesnė. Žinoma tai sukūrė skydo kultą, nes dažnu atveju būtent jis garantuoja, kad karys mūšio lauką pasieks gyvas, tačiau net ir skydai ne amžini. Galingesnis smūgis ar taikliai sviesta ietis sutrupina šią apsaugą į šipulius.

Vienas pirmųjų lygių kurį bandžiau žaisti, buvo nedidelė iš rąstų suręsta arena, kurioje abi priešininkų komandos susitinka per sviesto akmens atstumą. Sutiksėjo laikrodis, o aš vos atsidūręs kovos lauke nutariau skirti akimirką situacijos įvertinimui. Visada tai darydavau žaisdamas „War of the Roses“, tačiau vikingų pasaulyje tai tolygu savižudybei. Ko gero nepraėjo nė dvi sekundės, o mano avataras sukniubo pakirstas svaidomo kirvio ir durklo. Veikėjas nemirė iš karto, tačiau draugai net ir norėdami nespėtų padėti, nes leisgyvį mano kūna pervėrė dar bent kelios strėlės. Laukdamas kol atgimsiu iš naujo, su kvailoka šypsena stebėjau, kaip į sieną greta mano lavono sminga peiliai, strėlės, ietys ir kirviai. Dar akimirka ir visa tai liaunasi, likę gyvi vyrai pasiekia arenos centrą ir užverda kova. Ne dvikovos, ne ėjimas ratu laukiant kol oponentas suklys per išpuolį, o normalios, rimtos muštynės. Kol centre esantys berserkai svaidosi dvirankiais kirviais, o jų šonus dengia kalavijais ir skydais ginkluoti kariai, lankininkai ir ietininkai laikosi nuošaliau ir išnaudoja kiekvieną progą smogti iš pasalų. Staiga trejetas karių sutinka vieną? Puiku! Liūdysime eilinį, fantasmagorišką vienišiaus mėsinėjimą, nes mikro dvikovos čia niekam neįdomios. Tokia jau ta Vikingų ir jų skriaudžiamų Saksų kasdienybė — savo kelią privalai kloti lavonais, priešingu atveju po akimirkos būtent tavo veidą kažkas įmins batu į purvą. Jokios garbės, jokių šokių su kardais ir perdėto tikslumo. Ištaikei progą smogti ir smogi per daug nesitaikydamas. Jei žaidžiant „War of the Roses“ net ir taikinį pasiekęs smūgis galėjo atšokti nepadaręs žalos, čia tokia tikimybė beveik neegzistuoja. Kiekvienas, net silpniausias smūgis atima solidų kiekį gyvybės taškų, o delsimas mėginant nusitaikyt — mirtinai pavojingas.

4
Lankininkų čia nekenčia ir skriaudžia labai.

Veikėjo valdymas nepakito — pelės mygtuku užsimojame ir smogiame, prieš mostą stumtelime pelę ir suteikiame savo smūgiui kryptį. Gynyba identiška, tik atliekama kitu pelės mygtuku. Skydas gan efektyviai blokuoja atakas visomis kryptimis, tad nenuostabu, kad jis tapo šio žaidimo kultu.

Jei pirmos, dar alfa testo metu vykusios kovos, buvo labai chaotiškos, netrukus žaidėjai natūraliai atrado Vikingų epochos kautynių techniką. Tereikia pridengti draugą savo skydu! Žinoma, net ir skydą pakėlusį karį galima sužeisti, tereikia taikytis žemiau, arba pamėginti apeiti priešą šonu. Taigi, jei mūšio lauke trejetas žaidėjų stovi daugiau ar mažiau tiesia linija, priešininkai yra priversti daugiau judėti ir atlikti kur kas sudėtingesnius smūgius — vadinasi atveria savo nuogus kaklus. Belieka bakstelti ietimi ir kova baigta.

Smagu stebėti, kaip greitai žaidėjai atranda ir pritaiko šias žinias šturmuodami strateginius taškus. Dar smagiau matyti, kaip akylai saugomą tiltą lavonais nuklojęs būrys užsiveda dėl ranka pasiekiamos pergalės ir savo rikiuotėje palieka spragą. Pro ją praslysta dvirankiu kirviu ginkluotas berserkas ir puldamas iš nugaros, chaotiškais mostais pats vienas ištaško visą būrį. Tai beje lemia ir savotiška specialiųjų įgūdžių sistema. Tarkim sunkiais kirviais ginkluoti čempionai nukovę priešą pilnai regenruoja ištvermės taškus, tad kol raškomos galvos jie nepavargsta ir nelėtina savo atakų tempo. Tuo tarpu lankininkų strėlėms suteikiami papildomi žalos taškai jei šaudoma išties milžinišku atstumu. Tai sprendžia dvi problemas vienu metu. Visų pirma lankininkai gauna privalumą ir yra skatinami būti tolėliau užnugaryje, nes šaudydami iš ten gali pakloti priešininką vienu šūviu. Antra vertus, norint šaudyti tokiu atstumu reikia gan solidžių įgūdžių. Todėl prasidėjus kovai, mūšio lauke išvysite kur kas mažiau lankininkų nei Rožių Karuose, nes artimoje kovoje jie trapūs, o iš toli šaudyti gan sunku. Vien tai, kad žaidėjai noriai renkasi artimą kovą suteikia žaidimui kur kas daugiau dinamikos. Juolab turint galvoje tai, kad kiekvienas pėstininkas su savimi tempiasi bent porą svaidomų ginklų, kurie kovojant vidutiniu atstumu yra net efektyvesni už lanką.

2
Įdomi būtų dvikova, bet tas su kirviu nūbas, tad pirmas stuburas kurį jis sutraiškė buvo draugo.

Žaidimo grafika atnaujinta nežymiai, tačiau siūlomi lygiai yra kur kas didesni ir atrodo gan įspūdingai. Žaidime liko galimybė kurti savo karį ir aprūpinti jį ginklais, tačiau jų pasirinkimas kuklesnis. Greičiausiai todėl kūrėjai šiek tiek apribojo ir žaidėjų pajamas, tad norint įsigyti bent vidutinės kokybės ginkluotę, teks paplušėti savaitėlę, kitą.

Kūrėjai taip pat šauniai pasidarbavo garso srityje. Apie kovos pradžią šaižiu balsu praneša Valkirijos, o kariai be atvangos komentuoja mūšio eigą, svaidosi užgauliojimais ir šaukiasi dievų pagalbos. Įdomu tai, kad toji pusė už kurią žaisite, visada kalbės angliškai, tuo tarpu priešininkai naudos autentišką senąją anglų arba senąsias nordų kalbas.

„War of the Vikings“ — iš pažiūros tik kosmetiškai patobulintas žaidimas, bet realiai jis iš ties pasiūlo visiškai naują patirtį. Vienintelė rimta žadimo problema ta, kad įsisukus į kovos šėlsmą nesunku prarasti laiko nuovoką. Atslūgus adrenalinui ir aprimus, ne visada smagu suvokti, kad kirviu moji ne tik virtualiam priešui, bet ir realiam saulėtekiui.

wotv_cliff_01
Lankininkų rojus. Vat jei jūs esate čia, tai aš būsiu ten kur tolėliau rusena laužas. Aukščiau jo, už vytelių tvoros, prisišliejęs prie sienos. Nuo ten iki čia — Instakill atstumas. Šaudyti nėra sunku kai jau žinai, kad tokiu atstumu užvedimas virš kūno per 2 korpusus, užmetus porą cm. taikino judėjimo kryptimi.

Apžvalga parengta žaidžiant Early Acess versiją.

JEI TINGITE ŽAISTI…

Apžvalgoje užsiminiau, kad žaidimo anonsas sutapo ir su tematiškai panašaus serialo startu. Žinoma, žaidimo kūrėjai teigia, kad tai tebuvo laimingas sutapimas, tačiau netruksite pastebėti, kad žaidimą ir filmą sieja vos ižiūrimi, bet dailiai supinti saitai. Panašumų rasite tiek kostiumuose, tiek logotipuose, tie vertinant bendrą laikmečio atmosferą.

vikings_lagertha_1-P

Serialas pasakoja Vikingų didvyrio Ragnaro Lotbroko istoriją. Vietoje nenustygstantis nuotykių ieškotojas surengia pirmą reidą į saksų žemes ir taip pelno šlovę ir vietinių didikų panieką. Tai žinoma nesustabdo Ragnaro ir jo brolių vikingų, o filme vaizduojamas lėtas, bet užtikrintas jų kelias epinės šlovės link.

Nepaisant kritikų pastabų, kad serialo siužetas vietomis prasilenkia su istoriniu tikslumu, šis serialas apie rūsčių šiauriečių gyvenseną, žygius ir kultūra papasakos kur kas daugiau nei žino vidutinis europietis. Nepaisant to, kad Vikingų istorija yra mūsų žemyno istorija (ko gero nėra šalies, kurios nebūtų palietę jų plėšikiški žygiai) apie jų gyvenimą ir kovą mes žinome nedovanotinai mažai.

Nors Vikingai filme vaizduojami rūsčiai ir realistiškai, kūrėjai išvengia pigių, kraują kaitinančių scenų (pirmam sezone labiau išvengia, antram mažiau, bet vistiek vengia). Žiaurumas, nuogybės, rūmų intrigos ir barbariški papročiai yra, tačiau tai pateikta santūriai ir be perdėto pasimėgavimo. Tokiu būdu, pagrindiniu filmo akcentu tampa ypač šauni vaidyba, puikiai parašyti dialogai ir įspūdingos kovos scenos, kurių metu Vikingų taktika ir strategija pelno daugiau dėmesio, nei pakrūmėn lekiančios nukautų priešų galvos.

Jei turite progą pažiūrėti serialą Vikings, mes rekomenduojame būtinai taip ir padaryti.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!