Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut.  Vilius Gostevičius

Gintarė su Roku suprakaitavę ir padusę pagaliau pasiekė „Paukščių tako“ restoraną.

– Sušikti laiptai. Gyvenime tiek nelipau, – pasipiktino Rokas.

– Aha, bet buvo verta. Pažiūrėk, koks gražus vaizdas. Negaliu patikėti, kad manęs čia nenusivedei, kai bokštas dar veikė.

– Kai jis veikė, čia buvo labai daug žmonių.

– Bet veikiančių liftų irgi daug buvo.

– Aš tuoj nusileisiu, sutaisysiu tą spyną, kurią išlaužiau, ir užrakinsiu tave čia. 

– Juokauju gi, Rokai, viskas labai romantiška. Ačiū.

– Prašom. 

– Tik aišku, galėjai ant rankų užnešt – būtų dar romantiškiau.

– Aha. Užteko, kad save vos užnešiau per tokį karštį. Ir dar su ta sušikta podagra.

– Jo, karštis tai nu nafig. Kiek šiandien? Jaučiu, laipsnių daugiau, nei tau metų.

– Kažkas tokio. Dar per praeitą Valentinkę buvo 20 šilumos, o dabar jau beveik dvigubai daugiau.

Rokas iš kuprinės ištraukė staltiesę ir užklojo apdulkėjusį restorano stalą.

– Uuu, ką valgysim?

– Per tokį karštį? Juokauji gal? Tik vyno paėmiau.

– Tai ką ten dar turi, kad tokia išsipūtus? 

Rokas įkišo ranką į kuprinę ir ištraukė mažą molbertą, drobę ir akrilinių dažų dėžutę. 

– Va! Pagalvojau, gal norėsi nutapyti peizažą. 

– Kaip faina! Tu pats geriausias, – apsidžiaugė Gintarė ir pabučiavo Roką. 

Jie įsipylė vyno, susidaužė taurėmis ir atsigėrė. Tuomet pažvelgė pro restorano langus. Horizontas buvo daug arčiau, nei prisimena Rokas. Seniau galėjai matyti viską beveik 50 kilometrų spinduliu, dabar jau po dešimties vaizdas skendėjo dulkėse. Dauguma pastatų buvo apleisti ir apžėlę, Vingio parkas išdegęs, Neris išsekus, o įtrūkimai keliuose tokie platūs, kad matytųsi net nuo bokšto viršūnės. Bet Gintarei šie defektai nerūpėjo. Jai tai vis tiek buvo pats gražiausias vaizdas, kokį kada nors matė. Vaizdas, kurį pradėjo temdyti didelis šešėlis. 

– Kas čia vyksta, Rokai? Saulės užtėmimas?

Rokas pažvelgė aukštyn pro restorano langą ir pamatė plokščią, beveik Vilniaus dydžio masyvų objektą, besileidžiantį iš dangaus. 

– Ateiviai? Ką? – kvykiančiu balsu sušuko Rokas. 

– Eik tu sau, pažiūrėk, kokio dydžio. Ta prasme, ką?

Rokas pasižiūrėjo į vyno taurę rankose ir pastatė ją ant stalo. Gintarė pasižiūrėjo į drebančią vyno taurę rankose ir išgėrė iki dugno.

– O, Dieve, Rokai, gal bėgam? Tuoj palies bokštą!

– Ne, palauk. Žiūrėk, panašu, kad sustojo.

Rokas nupėdino į kitą restorano pusę ir sušuko: 

– Jo, grynai virš viso miesto kabo!

– Aš negaliu patikėti, čia tikrai ateiviai? Ateiviai?! Žemės drebėjimai, virusai, audros, o dabar dar ir ateiviai puola?

– Jei puola, tai išsirinko patį geriausią laiką. Žmonija visiškai išsekus – nulis pasipriešinimo. 

– Rokai, man baisu. Čia visai kaip filmuose, kuriuos mačiau, ir knygose, kurias tu man atpasakojai.  

Laivas iššovė spindulį į Spaudos rūmus ir šie kaip man išnyko su visais pamatais. 

– O fak, fak, fak. Puola, jie puola! Spaudos fakin rūmai dingo! Ką daryt, Rokai?! Bėgam?!

Šovė dar vienas spindulys, šį kartą į bėgančius žmones.

– Atrodo, bėgti ne variantas. 

– Gal mums reikia pasislėpti kažkur giliau, kokioj nors kanalizacijoj?!

Šovė dar vienas spindulys ir dingo dalis Laisvės prospekto kartu su visa kanalizacija. 

– Ok, irgi ne. 

– Tai ką darom?

– Net jei kažkokio stebuklo dėka bėgdami ir išsisukinėdami nuo spindulių pasieksime miesto kraštą, ten bus kitas laivas, kuris mus pašaus. Pažiūrėk, net per dulkes matosi, kaip tolumoje švyti spinduliai, šaudo kaimus ir miestus. Manau, šie laivai išsidėstę po visą pasaulį ir mes niekur nepabėgsim. Būtent todėl protingiausia būtų likti čia ir tikėtis, kad galbūt didžiausias pastatas Vilniuje jiems bus per didelis pradanginti, – net nesvarstydamas kitų išsigelbėjimo būdų dėstė savo teoriją Rokas, o iš tikrųjų sau tyliai galvojo: „Nu ble, tiek lipau ne tam, kad iškart nulipčiau.“ Vėliau pridūrė:

– Be to, čia pats geriausias pasaulio pabaigos vaizdas pasaulyje, nesutinki?

– Rokai, aš nenoriu mirti. Noriu namo su tavim, pas mūsų šuniuką.

– Aš irgi, Gintare, bet matai, kad iki namų jau nebėra kelio.

Šovė dar vienas spindulys, šį kartą į Vilniaus arkikatedrą.

– A! – krūptelėjo Gintarė nuo ryškaus šūvio ir įsikabino į Roką. – Rokai, aš tave myliu! Noriu, kad žinotum, jei kas atsitiktų.

– Aš irgi tave, Gintare, labai. Vyno?

– Pilk!

***

Šiek tiek apgirtę nuo vyno jie stebėjo, kaip atsitiktiniai spinduliai po truputį naikina Vilnių.

– O ne, Rokai, matei? Pataikė į Vingio estradą. Ten, kur pirmą kartą susitikom, pameni?

– Kaip galėčiau pamiršti.

– Aš laukiau prie to tualeto kokį pusvalandį, tada tu išėjai, o aš piktai paklausiau…

– „Tai ką, išsišikai?“

– Taip! O tu sustingai tarpdury, žvelgdamas į mane savo giliom akim, ir ramiai tarei: „Man atrodo, įsišikau.“

– Jap.

– Negaliu patikėti, kad tai suveikė. 

– Meilė iš antro.

– Rokai, fui. 

– O! Gintare, žiek, pataikė į bendrabutį, kuriame gyvenom. 

– Negaila, skylė ten buvo. 

– Bet vis tiek geri prisiminimai. Kad ir kiek nedaug laiko liko jais mėgautis.

– O, ne ne ne.

– Kas?

– Rokai, pataikė į prieglaudą, iš kurios paėmėm Šiaučiuką.

Rokas įsižiūrėjo. 

– Ne, pataikė į pastatą šalia, kur vaikų namai.

– Fju, per plauką. 

– Ei! Ir į tą galeriją, kur eksponavau savo skulptūras.

– Tuos medinius atsilošusius besišypsančius senelius, susidėjusius rankas už galvos?

– Aha.

– Pala, kaip ten juos pavadinai?

– Nesirūpintojėliais.

– Jooo, nesirūpintojėliai.

– O, pataikė į tą pastatą, kuriame pirmą kartą pabandėm narkotikų.

– O, ir į tą reabilitacijos centrą, kur kartu gydėmės nuo priklausomybės.

– Ir į tą pagaliau pastatytą ir vėl apleistą stadioną, kuriame mėgom gulėti ir stebėti teršalų debesis.

– Fak, Rokai, nebėra ir Tauro kalno! Blemba, ten gi pirmą kartą pasibučiavom… 

– Ir „Akropolio“.

– Ten, kur man pasipiršai… 

– Ir Onos bažnyčios…

– O ką mes ten? 

– Nieko, tiesiog gaila. Geras pastatas. 

– Aha, gaila, visko gaila. Džiaugiuosi, kad bent tu esi šalia. Nes, žinok, jau geriau šokčiau iš bokšto, nei likčiau viena laukti savo paskutiniosios. 

– Aš tai nešokčiau!

Gintarė pakėlė vieną antakį.

– Nes bijau aukščio.

Gintarė pakėlė antrą antakį. 

– Kas? – paklausė Rokas.

– Nieko, man vėl antakių tikas.

Jie atsisuko į retėjantį miestą ir vėl stebėjo, kaip jų akyse nyksta taip gerai pažįstamos vietos. 

– Va, ir Darelio namo nebėra… – liūdnai tarė Rokas, kuris laikė Darių geriausiu savo draugu. Po Vinco. Ir po Viliaus. Ir po savo tetos Katrės, kuri jam pirko alkoholį, kol jis dar buvo nepilnametis.

– Aha. Ir mano puskės namas dingo… 

– Ir tavo draugės Emos…

Gintarė susimąstė ir po akimirkos čiupusi tuščią vyno butelį trenkė Rokui per nugarą. 

– Gintare! Vatafak?!

– Iš kur žinai, kur gyvena Ema? A? Matei ją tik vieną kartą, kai ji buvo pas mus svečiuose.

– Kai ji ir paminėjo savo adresą!

– Aha, Rožinių kelnaičių gatvė 69? Taip? Rokai, blet, rimtai? Su Ema? 

– Atsiprašau, nepyk, tai buvo seniai ir išvis nieko ten nebuvo.

– Aaa, seniai… Tai tada jau pamiršau!

– Aš atsiprašau, padariau klaidą.

– Taip, parodęs savo šliundrų namus. 

Gintarė giliai kvėpuodama su pykčiu akyse ir buteliu rankose rėžė: 

– Žinai ką? Aš nemirsiu viena čia įskaudinta.

– Ką čia reiškia?

– Nebematau prasmės slėpt. Aš dulkinausi su Edma.

– Meluoji. Su Edma iš Zatišiaus? 

– Taip taip, tuo pačiu.

– Kada?

– Koks tau skirtumas kada?

– Ble, bet jis toks urodas.

– Turbūt mane tik tokie ir traukia. 

Gintarė nusiėmė vestuvinį žiedą ir sviedė į Roką. Šis pabandė nusiimti savąjį, bet pirštas buvo per storas, todėl susinervinęs tiesiog apspjovė žiedą. Tuomet pradėjo plūstis:

– Žiek, į stotį pataikė, kur dabar uždarbiausi?

– Tuoj tau į pimpalą pataikys ir tu net nepajausi skirtumo!

– Va, pataikė į venerinių ligų centrą, tai gal dar spėsi numirti nuo kokio sifilio!

– Į venerinių ligų centrą dar nepataikė, jis stovi priešais mane ir kalba šūdus!

Rokas akimirkai pritrūko pastatų kitam įžeidimui.

– Aha, žiūrėk, žiūrėk, pataikė į tą viešbutį!

– Tai ką?

– Em, jis atviras visiems, kaip ir tu! – mintyse už sklandų išsisukimą „žaibą“ pačiam sau davė Rokas.

– O, prašau, pataikė į mūsų namus. Ir gerai! Nebereikės sukt galvos dėl išsikraustymo.

– Opa, nebėra tavo skverelio, kuriame piešei savo šūdinus paveikslus. Taip tau ir reikia!

– Šūdinus? Tu pusę jų įsirėminai.

– Aš gyriau tavo šūdiną meną, kad tave nusikabinčiau, o po to jau neapsivertė liežuvis pasakyt tiesą, bet štai dabar, prašom – šūdas!

– Vienintelis šūdas, kurį nupiešiau, tai buvo tavo portretas!

– Eik tu šikt. Beje, aš niekad nesakiau „Man atrodo, įsišikau“, aš sakiau „Man atrodo, išsišikau“! Tai buvo asimiliacija, durne tu! 

– Kaip aš tavęs nekenčiu. Ir nenoriu matyti tavo šlykštaus veido.

Gintarė išsitraukė piniginę, kurioje turėjo judviejų nuotrauką. Atplėšė pusę, kurioje buvo Rokas, įsikišo į burną, sukramtė ir išspjovė.

– Aš nelaikau paleistuvių nuotraukų savo piniginėje, gal gali paskolinti man tą likusią pusę? 

– Eik šikt.

***

Rokas su Gintare nuleidę galvas sėdėjo ant grindų nusisukę vienas nuo kito. Už lango spinduliai vis dar šaudė į visas puses. 

– Kad ir kaip ten bebūtų, Gintare, atsiprašau dėl visko. Aš nerimtai kalbėjau, tik iš pykčio, juk žinai. Nenoriu, kad iškeliautume susipykę. 

– Aš irgi atsiprašau.

Rokas sekundėlę patylėjo, tuomet nusprendė paklausti: 

– Tai tikrai miegojai su Edma?

– Ne.

– Aš irgi su Edma nemiegojau. 

– Debilas. O aš tikrai šūdinai piešiu?

– Aišku ne. Tu pieši gražiau, nei aš drožiu nesirūpintojėlius.

– Ačiū. Gal gali mane apkabinti?

– Galiu. 

Stebėtinai greit susitaikę jie apsikabino apšviesti intensyvaus spindulių spektaklio už lango.

– Rokai, kaip manai, jei jie išskristų, mums pavyktų pradėti viską iš naujo? 

– Nežinau. Bet jei išskristų, tai tikiuosi, kad prieš tai dar šaus į mano podagrą. 

Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir tą akimirką spindulys šovė į televizijos bokštą, paversdamas Roką su Gintare vienu juodu siluetu.

***

Rokas su Gintare stovėjo susigūžę ir užsimerkę. 

– Mes negyvi? 

– Nežinau? 

Rokas atsimerkė. Už lango matė tą patį spinduliais šaudantį ateivių laivą ir horizontą, kuris dabar buvo daug toliau ir virš kurio kabojo…

– Dvi Saulės? 

– Žiūrėk, Rokai, spinduliai šaudo, bet pastatai ne pranyksta, o atsiranda. 

– Geras, tai taip išeina, kad jie ne puolė, jie…

– …nusprendė grąžinti viską atgal į savo vietas, išvalyti dulkes ir dar padovanoti mūsų planetai papildomą Saulę? 

– Po tiek metų kartu tikrai tikėjausi, kad tokiu dramatišku momentu pratęsi mano mintį.

– Soriukas.

– Žodis, kurio ieškojau, buvo „teleportavo“. Kitas žodis – „mus“, tada „į“, „kitą ir dar „planetą“.

– Kur, Rokai?

– Na, spėju kažkur toliau, nei Paukščių Takas, – dar vienas „žaibas“ su savim pačiu Roko galvoje. 

– Tai mes gyvensim?

– Man atrodo, kad jo. Ei! Mes gyvensim!

– Jėėė! Ačiū, ateiviai!

– Nauja planeta!

– Globalinis atšilimas restart!

Jie pradėjo šokt iš laimės susikabinę už rankų, tuomet Rokas pažvelgė į ją savo giliom akim ir tarė: 

– Ei, Gintare?

– Ką? 

Man atrodo, įsišikau. 

Nieko neužuodžiu.

Abu nusijuokė ir pasibučiavo. 

– Keliaujam namo, Gintare? Pabandysim viską iš naujo?

– Palauk truputį, aš dar nenutapiau peizažo. 

– Tiksliai, čia jis išeis daug gražesnis. 

– O, taip. Jame nebus Emos namo.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!