Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Eglė Žvirblienė

Skubėdama Laima dėjo į krepšį beveik viską kas papuolė po ranka ir tarėsi pati su savimi: “Svarbiausia nepamiršti šiltų rūbų. Paimsiu patogius batus ir kepurytę Benui. Taip, nepamiršt kepurytės, kad nesušaltų ausys. Dar maisto, mišinukų ir vitaminų“. Sumetusi paskutinius daiktus į krepšį ir prie krūtinės priglaudusi mažylį moteris ruošėsi eiti pro duris.

Prisiminė nepaėmusi Luko nuotraukos. Grįžo iki kambario, kur ant komodos iš graviruotų ąžuolo imitacijos rėmelių šypsojosi vyriškis. Prieš pusmetį miręs Beno tėtis ir jos vyras Lukas. Dabar jo taip trūko. Jis tikrai turėtų ką pasakyti kiekvienam, kuris prieš silpną moterį ir kūdikį nori pakelti ranką.

Ūžesys Lietuvoje nesiliovė jau kelias savaites. Iš pradžių tik erzinęs, po kurio laiko keistasis ūžesys pradėjo kelti šleikštulį ir vis labiau kylantį įtarimą, kad šis nežinia iš kur atsiradęs garsas yra prasidedančių nelaimių pranašas. 

Ūžesio priežasties nerado nei vienos srities specialistai. Jis sklido ore, kartais atrodė, kad stipriausios vibracijos kyla iš tirštų švino spalvos debesų, kartais, kad vėjas ūžesį atneša iš Baltijos jūros pusės. Vieni jį girdėjo kylant iš žemės gelmių, kiti įtikinėjo, kad jis įsitaisė pačiame mieste, virš ligoninių, mokyklų, centrinio parko.

Žmonės vis labiau ilgėjosi tylos. Net patys triukšmingiausieji svajojo apie absoliučią, spengiančią, guodžiančią tylą. Kiekvieną dieną neaiškios kilmės triukšmas skverbėsi į žmonių protus, atrodė, kad jis įkyriai lenda po oda ir mėgina sutrikdyti ne tik kraujo cirkuliaciją, bet pasiekti net žmogui nesuvokiamą dvasios ir sielos atšaką.

Praėjus porai savaičių niekad nenutylančiame ūžesio fone tapo nepakeliama klausytis artimųjų šnekų, vaikų verkšlenimų, išgirsti kaip netyčia sudūžta puodukas, ar prabėganti katė su uodega numeta šluotkotį. Visi gyvenimo rutinos garsai, kažkada buvę tokie įprasti ir nepastebimi dabar kėlė tūžmastį. Nors žmonės buvo išradingi ir kūrė vis daugiau būdų apsisaugoti nuo triukšmo poveikio, tačiau siautulys jų protuose vargiai galėjo būti suvaldytas. Užslopintas ausų kamštukais iš vaško, silikono ir net akmenų, garsas persekiojo ir tuo pačiu sargdino žmones absoliučiu nepakantumu.

Didžiausios neapykantos susilaukė patys bejėgiškiausi – vaikai ir kūdikiai. Jei su vaikais dar galėjai susitarti, tai kūdikiai nė nenutuokdami apie jiems keliamą reikalavimą tylėti, elgėsi kaip visada. Arba miegojo, arba verkė. Jei miegojo niekam netrukdė, tačiau verkiantys kūdikiai kėlė vis didesnę grėsmę ne tik sau, bet ir savo šeimoms.

Laimai pienas baigėsi pačią pirmąją ūžesio dieną. 

Teko griebtis dirbtinių mišinukų nuo kurių mažylį bėrė. Pilvo skausmas ir užkietėję viduriai virkdė vaiką ir gąsdino Laimą. Jau po kelių ūžesio dienų vaiko verksmas vienus kaimynus privertė kraustytis, kitus grąsinimais vyti iš kaiminystės pačią Laimą. „ Nešdinkitės, nes bus blogai“. Laima girdėjo kaip kažkas pro rakto skylutę veblena pasmerkimą. Džiaugėsi tik dėl vieno – Benas per mažas suprasti tuos šiurpius žodžius, raganiškus piktųjų burtažodžius lyg smogą paleistus pro durų plyšius. Piktesnius net už paslaptingą ūžesį. Laima žinojo kokie baisūs gali būti žmonės, kokie negailestingi tiems, kurie neturi galimybių pasipriešinti.

Kol paskubomis ėjo link mokyklos moteris jautėsi dėkinga. Pirmiausia dėl to, kad Benas, prigludęs prie jos krūtinės, jusdamas skubrų, bet tolygų kojų ritmą nurimo ir miegojo. Dar už tai, kad turėjo kur bėgti. Suprato, kad visiškai pasislėpti nepavyks, tačiau mokyklos rūsys puikiai tiko atsiriboti nuo tų, kurie tūžmastį liejo ant nekaltų vaikų. Bėgimas įgavo vertę – turėjai likti ir mirti arba bėgti ir galbūt, stebuklo dėka, išsigelbėti.

Mokyklos rūsį Laima atsiminė dar nuo tada, kai dirbo mokytoja. Dar prieš dekretines atostogas eidavo ten su savo mokiniais atlikinėti įvairių užduočių. Ten ji leisdavo išlieti susikaupusius jausmus, išsidūkti, kvailioti, rėkti, daužyti daiktus ir miegoti. Vaikai džiaugėsi turintys supratingą ir juos gerbiančią mokytoją, o ji buvo sukūrusi jiems tik vieną taisyklę – mokiniai privalėjo jausti saiką ir neperžengti ribų.

Skubėdama pro ištuštėjusias miesto gatves Laima matė pavienius, baikščius kaip ir ji pati siluetus. Galbūt jie ieškojo prieglobsčio ir tylos, o gal, kaip ir daugelis šiom dienom – priekabių ir noro pasielgti kuo agresyviau. Tankiai apgyvendintoje plačiojoje miesto gatvėje švietė tik keli langai, parduotuvės nedirbo, ant šaligatvių mėtėsi šiukšlės, o oras, apsunkęs nuo ūžesio biro dulksna,slogučiu ir besiartinančia, bet kol kas nepaaiškinama grėsme. Dabar svarbiausia reikėjo nusigauti iki mokyklos, įsitaisyti rūsy, o kiek aprimus, pamąstyti kaip reiks gyventi. O gal gelbėjimasis taps net košmaruose nesapnuota gyvenimo rutina? Laima žinojo, kad kovoja ne tik už savo, bet ir mažylio gyvybę, tad tikėjo, kad kažką sugalvos. Būtinai sugalvos.

Visai netoli mokyklos stadiono Benas prabudo ir iš nusvirusių lūpų kampučių Laima suprato, kad tuoj pravirks. Reikėjo skubėti ir moteris nepamatė, kad netoli jos, apgaubti oranžinio ir rožinio sutemų dangaus, stoviniuoja penki vyrai. Jie taip įsijautę apie kažką kalbėjosi, kad lygiai taip pat nepastebėjo vienišos moters su vaikeliu. Tik mokyklos apylinkių katės matė kaip ji skubriu žingsniu perėjo tuopų alėją, aptrupėjusiais betono laiptais nusileido į mokyklos rūsį ir pradingo už ryškiai žalia spalva dažytų rūsio durų. Ten ji pasijuto ramiau. Turėjo taip pasijusti. Bent dviem dienom turėjo maisto sau ir Benui, šiltų rūbų apsisaugoti nuo vėsių rugpjūčio naktų.

Čiučia liūlia čiūčia

Čia saugu mažuti

čiučia liūlia čiūčia

mik mano vaikuti

Nors ūžesys skverbėsi pro rūbus, ausų kamštukus, kuriuos Laima pasigamino iš bičių vaško ir, pamažėl, ardė nervines ląsteles, moteris, niūniuodama lopšinę, iš čia paliktų sėdmaišių pradėjo ruošti jaukią mygio vietą.

*** 

Nutįsusiais ir neviltimi alsuojančiais mokytojų veidais žliaugė prakaitas.

– Ar tikrai mokykloje nieko nebuvo? Tikrai viską apžiūrėjot?

Bet klausimui buvo per vėlu. Jie aiškiai girdėjo vaiko klyksmą.

Arkliukas, piešimo mokytojas, pravardę gavęs dėl juokingai banguojančios plaukų uodegos, pravirko. Fizrukas, sugrūdęs rankas į kišenes kažko desperatiškai ieškojo sau po kojomis ir vis valėsi bėgančią nosį. Biologas, pradinių klasių mokytojas ir ilgšis fizikas mokinių pravardžiuojamas Siūlu, tiesiog tylėjo, o gal tyliai tyliai keiksnojo savo nenusisekusį planą.

Visi susirinkusieji jautė savo sprendimo absurdiškumą ir gėdą. „Tik pagalvok, – tylomis smerkė save Arkliukas, – ir iki ko mes priėjom?” Panašius apgailestavimus jis išskaitė ir kitų kolegų akyse. 

Vienam iš jų, berods, fizrukui, prieš kelias dienas pasirodė, kad ūžesys sklinda iš čia. Visą savaitę, bemiegėmis naktimis ir neramiomis dienos valandomis, ūžesio ir nežinomybės apsupti, šios mokyklos mokytojai stebėjo, klausėsi ir vis labiau įsitikino, kad fizrukas neklydo. Neradę tikslios ūžesio buvimo vietos jie nusprendė sunaikinti visą mokyklą. Vietą, kurią dar prieš kelias savaites naikino tik  svajose, trokšdami išsivaduoti iš neoraus atlyginimo ir garbės nenešančių boikotų prie Seimo rūmų.

– Susprogdinti, – nusprendė didžioji dauguma , – surinkti visas įmanomas sprogstamąsias medžiagas ir sprogdinti taip, kad prakeiktas triukšmas dingtų ten iš kur atkeliavo.

– К черту*, – pritariamai spjaudėsi biologijos mokytojas, – к чертовой бабе**.

Tąsyk jie nusprendė sprogdinti tada, kai pradės temti. O Arkliukas, kuris laikė save išmintingesniu už juos visus tarstelėjo:

– Tiesa, tamsos darbai šviesoje nesimatys.

Ir kaip gi jis klydo.

***

Tarp griuvėsių, pro tirštą dūmų ir dulkių miglą girdėjosi kūdikio klyksmas. Visi puolė bėgti ir buvo pasiruošę gelbėti, galbūt, dar gyvą kūdikį. Kai iki sutrupėjusių nuo sprogimo mokyklos pamatų beliko šimtas metrų, vyrai labai aiškiai pamatė boluojančius kūdikio šliaužtinukus ir visai netoli jo nejudantį suaugusio žmogaus kūną.

Kūdikio klyksmas netilo. Kitomis aplinkybėmis bent keliuose iš mokytojų būtų prabudęs inkstintas apsaugoti bejėgį ir niekuo nenusikaltusį mažylį, tačiau dabar, kai kūdikio riksmas tik garsėjo ir vis labiau vedė iš proto, jie tepajėgė dangstytis ausis, stambiomis rankų plaštakomis irtis per savo plyštančias nuo nepakeliamo garso galvas, o jų smilkiniais bėgo prakaito lašai. Kiekvienas iš jų suprato vienintelį dalyką – tuoj įvyks kažkas siaubinga. 

Prisiartinus vyrams, mažasis akimirkai pritilo, sumirksėjo žydromis akutėmis ir vėl pradėjo kūkčioti. Į juos žvelgė gražus, nė kiek nuo sprogimo nenukentėjęs baltaveidis berniukas. Keli metrai į šoną, iš po griūvėsių, kyšojo suglebusi, gyvasties apleista jo motinos ranka. Dar prieš valandą moteris planavo gelbėtis ir saugoti savo mažylį visais įmanomais būdais, dabar gi, gulėdama tarp betoninių nuolaužų, net neįsivaizdavo kaip jai pasisekė.

Jei būtų likusi gyva, matytų, kad vyrų veidus perkreipė baimė ir įsiūtis, girdėtų kaip keikdami ūžesį ir patys save, jie paėmė į rankas jos mažylį ir, po akimirkos, pasigirdo liaunų, dar nespėjusių išsivystyti kaklo slankstelių trakštelėjimas. Tada,vyras su kasele panašia į pašepusią arklio uodegėlę, švystelėjo negyvą gumulėlį į jos pusę ir lyg daugiau neturėtų ką pridurti teištarė: „ Trakšt“. Tarsi mėgintų į visą šį reikalą pažiūrėt ironiškai.

Tačiau jau po kelių akimirkų, vyrai, ieškodami paguodos ir pateisinamos žmogžudystės priežasties, ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis. Dar įnirtingiau jie stengėsi išlikti abejingi ir jaustis vyriški, priversti aplinkybių ir butinybės pasielgti būtent taip ir, jokiais būdais, nesijausti sužlugdyti. Tačiau vietoj to suvokė , kad visą šalį apėmęs ūžesys yra tik grėsmę keliantis nematomas baubas. Į jų sąmonę lyg į peiliu išskaptuotą medieną įsirėžė supratimas, kad nuo šiol juos persekios kažkas daug grėsmingesnis už ūžesį. Tai bus triukšmas jų pačių širdyse. Ir nors perbalusiuose vyrų veiduose nekrustelėjo nė vienas raumuo, jie girdėjo kaip jų viduje kilo riksmas. Sielos riksmas. Nė kiek nepanašus į paviršutinišką apgailestavimą. Vien kančios iškreiptas tylus „trakšt“ – daug garsesnis už visus Lietuvos ūžesius ir triukšmus.

_______________

  • *К черту – iš rusų kalbos išvertus – Velniop
  • **  к чертовой бабе – iš rusų kalbos išverus – Pas velnio bobą