Autorius: Toxis

Atgimusi gamta ir atėjęs pavasaris, lyg priekaištas vis primena man apie speiguotos žiemos melancholijos pastūmėtus neatsargius mano pažadus. Kalbu apie pažadą pradėti fantastinių knygų apžvalgas Dievo Režime. Tiesa, aš nusprendžiau viską daryti šiek tiek kitaip. Nežinau, kiek tai pasiteisins, bet bandysiu. Aš kalbu ne apie pavienių knygų apžvalgas, bet visos serijos apžvalgą. Taip, tai neišvengiamai padidins ‘spoilerių’ kiekį, bet jei imate 14 knygų ciklą apie tai kaip jaunas karalaitis kovoja prieš drakonus ir nori atkovoti sostą, matyt niekam ne paslaptis, kad visgi tuos drakonus jis nugalės ir karalystę atkovos, o tikrai tragiškai nežus trečioje knygoje, likusias keturioliką palikdamas karštiems santechnikų meilės romanams.

Ilgai mąsčiau nuo ko gi pradėti. Juk pirma apžvalga, vienaip ar kitaip, turi lemiamą reikšmę. Jos sutikimas gali reikšti, ar lemta šiai rubrikai būti tęsiamai, ar jos lemtis yra daug tragiškesnė. O gal, aš tiesiog per daug dramatizuoju bandydamas spausti menamą skaitytoją vertinti šį pirmą blyną šiek tiek atlaidžiau.

Po daug svarstymų, o gal ir dėl to, kad kaip tik prieš porą dienų pradėjau savo ritualinį pakartotiną šio ciklo knygų skaitymą(tai darau kas kokius 4-5 metus, kai prisiminimus apie jį apgaubia užmaršties migla). Netampydamas mielojo skaitytojo nervų pristatau pirmąja apžvalgą – Glen’o Cook’o – “The Black Company”(lietuviškai – Juodoji gvardija).

Lietuvių kalba šį ciklą yra pradėjęs ir nepabaigęs leisti Eridanas(knygos 75, 80, 83, 265, 271, 279, 362, 378, 379). Trūksta dviejų knygų – ‘Water sleeps’ Ir ‘Soldiers Live’ (Cook’as pažadėjęs dar dvi knygas ‘A Pitiless Rain’ ir ‘Port Of Shadws’ ).

(samshank0453 fan art'as)

“Juodoji gvardija” – tai matyt žinomiausias Cook’o ciklas, ypač išpopuliarėjęs pirmojo Irako karo metu, kai pirmosios knygos keliavo tarp karių iš rankų į rankas. Kodėl? Pats Cook’as sako: “matyt todėl, kad personažai elgiasi, taip, kaip žmonės iš tikro elgiasi. Jie neaukština karo, jie tiesiog dirba savo darbą”. Cook’as viename interviu taip pat yra minėjęs, kad kai kuriuos personažus kūrė pagal savo buvusius kariniobūrio narius (taip, Cook’as pats yra buvęs karys).

Juodoji gardija – tai samdinių būrys. Jie – įvairaus plauko perėjūnai, pabėgę nuo savo buvusio gyvenimo ir tapę gvardijos brolijos nariais. Niekam neįdomu, kuo tu buvai seniau – tu esi Juodosios gvardijos brolis. Pati gvardija – paskutinė iš laisvųjų Katovaro gvardijų, senų senovėje išėjusių pro Šešėlių vartus. Jei tokia gvardija būtų sunaikinta, paskutiniojo metraštininko pareiga yra gražinti gvardijos analus(metraščius) į Katovarą.

Visą istoriją mes matome gvardijos metraštininko, vardu Kranklys akimis. Tais laikais gvardija tarnavo Valdovei, kurią kartu su jos vyru Viešpačiu(Dominator) ir 10 pašvęstųjų prieš 500 metų nugalėjo ir į pilkapį gyvus palaidojo Baltosios rožės kariauna, o neseniai ją ir pašvęstuosius netyčia prikėlė vienas žioplas burtininkas Bomanzas. Gvardija taip pat buvo tiesiogiai pavaldi vienam iš pašvęstųjų – Sielgaudžiui.

ledi

Deja, Valdovei šį kart ne viskas klojasi taip jau paprastai. Sukilėliai vis skelbiasi radę atgimusiąja Baltąją Rožę, vidiniai vaidai ir konkurencija tarp pašvęstųjų – be abejo nepadeda. Juodąją gvardiją apėmusios niūrios nuotaikos, juk šį kartą, ji tarnauja blogio pusėje. Bet ar tikrai viskas taip kaip atrodo? Pamatysit…

Antrojoje knygoje veiksmas persimeta į Kadagio miestą, per kurį bando išsivaduoti Viešpats – pusdievis, buvęs Valdovės vyras. Trečiojoje – gvardija toliau bando pilnai sunaikinti Viešpatį, tik su šiokiu tokiu posūkių, kurį nėra sunku nuspėt iš knygos pavadinimo (“Baltoji Rožė”).

Mano manymu ši trilogija, yra tikrasis Cook’o šedevras. Visos tolimesnės knygos yra daug silpnesnės. Jose pasakojama apie ilgą Juodosios Gvardijos brolių kelionę į Katovaro miestą, apie jų naujas kovas ir grįžusius senus ‘pažįstamus’. Pats ciklas yra tamsus ir slegiantis. Cook’as neaukština ir neromantizuoja karo. Karas tai purvinas ir suktas reikalas, bet kažkam reikia tuo užsiimti ir tuo pačiu tai yra vienintelis dalykas ką gvardija moka ir už ką jai mokama. Čia nėra didvyrių. Čia nėra heroiškų poelgių, motyvuotų pasaulio gelbėjimu ar meile tėvynei. Tai istorija apie paprastus žmones galingų burtininkų ir pusdievių pasaulyje. Gyvi personažai, niūri nuotaika, kartas nuo karto prajuokinantys gvardijos burtininkai Goblinas su Vienaakiu – visą tai susideda į nepakartojamą patyrimą.

Tiesa, ‘gvardija’, – tai ciklas ne kiekvienam, tačiau jei jis tau patiks, galiu lažintis, kad jis taps vienu iš mylimiausiu. Cook’as – ‘realios fantazijos’ meistras. O kad realybė yra šlykšti ir purvina, mes visi suprantam, todėl nesiūlyčiau prisirišti prie mylimų personažų, nes kare, deja, žūva ne tik tie, kurių mes nemėgstame.

Matyt sunkiausia serijos knyga yra “Soldiers Live” – paskutinė iš išleistųjų(tiesą pasakius net nežinau kur ir kaip Cook’as ruošiasi dar įkišti dvi knygas, nes ši knyga tikrai labai gražiai uždaro visą seriją). Skaitydamas aš nekenčiau Cook’o (juokauju). Kas gali būti skaudžiau nei matyti mylimus personažus susenstančius ir mirštančius. Kas nori matyti raukšlėtus ir sunkiai pajudančius savo vaikystės(tiesiogine ta žodžio prasme) herojus. Bet, toks tas gyvenimas, tokia ta gvardija.

Šį kartą lenkiu galvą prieš vertėją, nes knygos lietuviškai skaitosi dar niūriau ir smagiau nei originalo kalba. O kur dar visų pašvęstųjų vardu vertimai, kurie mano manymu skamba dar grėsmingiau, nei angliškai – Besikeičiantis(Shapeshifter), Kaulalaužys(Bonegnasher), Staugūnas(The Howler), Audronaša(Stormbringer), Beveidis(The Faceless Man), Šlubis(The Limper), Mėnulio Kandžiotojas(Moonbiter), Naktinis Šliužas(Nightcrawler), Pakaruoklis(The Hanged Man), Sielgaudys(Soulcatcher).

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!