Juodai baltai nufilmuotame Robert Eggers filme „The Lighhouse“ Robert Pattinson stoja prieš Willem Dafoe šioje išties pakvaišusiai tragiškoje siaubo komedijoje.

Filmas prasideda šiems nelaimėliams atvykus prižiūrėti švyturį į salą, kurią supa mistiška ir mįslinga buvusio prižiūrėtojo istorija. Visus įvykius ir keistenybes žiūrovas stebi per W.Winslow perspektyvą, kuris jau tik įžengęs į salą pradeda matyti keistus ir nepaaiškinamus dalykus. Mes , žiūrovai, kartu su Winslow pradedame bristi į beprotybę.

Reikėtų pabrėžti, kad Robert Pattinson šiame filme vaidina ypač gerai, o jo karjeroje tai – bene geriausiai išpildytas vaidmuo. Vedami aktoriaus vaidybos mes patiriame visas įmanomas emocijas, kokias tik būtu galima patirti būnant uždarytiems saloje dviese su prietaringu, užkietėjusiu jūreiviu. Patinsono ir Dafoe vaidyba ir jų išpildytos rolės yra išties kažkas įspūdingo. Ši kombinacija leido išspausti iš filmo personažų viską kas tik buvo įmanoma, Dafoe ir Patinsononas nieko nepasiliko sau ir šį aktorių duetą galima drąsiai vadinti vienu stipriausiu.

Siaubo filmas – ne toks, kokį esame pratę matyti.

Filmas yra tarsi pakvaišęs pasivažinėjimas linksmaisiais kalneliais, kurie kylant į viršų mus kausto klausimais ir mistika, o po to paleidžia žemyn į beprotybę kur viskas persipina tarpusavyje tik tam, kad po to vėl sugrąžintų žiūrovą į mistikos gniaužtus.  Taiklus ir ganėtinai juodas jumoras prideda šiek tiek komiškumo, kuris kaip ir leidžia atsipūsti nuo įtampos, tačiau tuo pačiu viską dar labiau sujaukia, kai veikėjai vėl pradeda bristi į beprotybę pasiglemždami mus kartu.

Istorijoje siaubo elementus kuria graikų mitologija, simbolika ir nuorodos į Lovecraftian vandenyno baisybes, su kuriomis mus pažindina senas jūreivis Thomas Wake. Žinoma, tai kuria ir beprotybę, kurią išgyvena abu veikėjai, būdami visiškoje izoliacijoje. Pradėjus žiūrėti šį filmą bus sunku nuo jo nuleisti akis: nuolat bandysite suprasti kas jame vyksta, o kai manysite, jog jau supratote,  kitoje scenoje atrasite, kad iš tikro nieko nesuprantate…

Filmo pabaiga čia taip pat padabinta mistika ir paslapties šydu. Robert Eggers paliko galimybę žiūrovui pačiam suvokti filmo prasmę per simboliką, kurią jis pateikia. Filmo pabaiga tarsi susideda iš kelių galimų pabaigų, ir čia jau nuo paties žiūrovo priklausys kaip jis ją supras. Tai, mano nuomone, daro šį filmą itin kokybišku, kadangi jį žiūrėti norėsis daug kartų ir kaskart bus galima atrasti kažką naujo.