Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 1 numeris, 2019 ruduo. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia. Jei norite įsigyti fizinę žurnalo kopiją, ją rasite čia.

Komiksai, kaip juos suprantame modernioje visuomenėje, jau kurį laiką yra neatskiriama populiariosios kultūros dalis. Nepaisant to, bene kiekvienam komiksų gerbėjui savo aplinkoje yra tekę sutikti šventai tikinčiųjų, jog komiksai – tai primityvios spalvotos knygelės, skirtos vaikams ir jau tikrai nevertos intelektualaus suaugusiojo dėmesio. Šis išankstinėmis nuostatomis pagrįstas stereotipas teigia, jog egzistuoja tam tikra amžiaus riba, kurią pasiekus tarytum „išaugama“ iš komiksų skaitymo, nors tokio požiūrio taikymas bet kuriai kitai medijai atrodo natūraliai absurdiškas. Ar galite įsivaizduoti visuomenę, kurioje visi kino filmai yra skirti tik vaikams iki 12 metų? O visos knygos – tik vyrams nuo 40-ties? Nepaisant akivaizdaus absurdiškumo, kiek lėčiau populiariosios kultūros atžvilgiu besivystančiose šalyse ši stigma vis dar meta šešėlį virš vyresniųjų komiksų skaitytojų galvų. Kaip susiformavo šis stereotipas ir kokiam skaitytojui iš tiesų yra skirti komiksai? Atsakymus rasime pažvelgę šimtmečiu atgal. 

Dvidešimtojo amžiaus komiksų revoliucija

Komiksai egzistuoja ištisus šimtmečius, tačiau tam, ką šiandien pažįstame kaip modernųjį komiksą, pradžią suteikė 1930-ųjų vakarų kultūra. Pasaulyje siaučiant karui bei Didžiajai Ekonominei Krizei spalvingi komiksai bei juose užgimę superherojai tapo savotišku pabėgimu į geresnį pasaulį, kuriame Kapitonas Amerika stoja prieš Hitlerį, o nenugalimas Supermenas yra visuomet pasiruošęs išgelbėti dieną. Antrojo Pasaulinio Karo metu komiksai išpopuliarėjo dar labiau: pigi ir lengvai transportuojama pramoga galėjo atsidurti kiekvieno karininko kuprinėje, o komiksų istorijos nuolatos pasakojo apie įkvepiančias patriotų pergales. Netrukus į populiarumo traukinį įšoko ir daugiau komiksų žanrų, išpopuliarėjo siaubo, kriminalines bei romantines temas nagrinėjančios istorijos, o jų pašonėje nuolatos buvo kuriami ir paauglių auditorijai skirti komiksų leidiniai. 

Nepaisant žanrų įvairovės, apgaulingai žaisminga komiksų animacija neretai kam asocijavosi su vaikiška literatūra ir įvairaus turinio komiksai netruko susilaukti kritikos. Žymiausiu visų laikų kovotoju prieš komiksų kultūrą tapo Frederikas Werthamas – psichiatras, 1954 metais išleidęs knygą „Seduction of the Innocent“. Joje jis kėlė teiginį, jog tuo metu itin laisvai besiliejęs smurto, svaigalų bei sekso scenų vaizdavimas komiksuose daro neigiamą įtaką vaikų psichologijai. Psichiatras teigė ištyręs, jog su žiauraus elgesio atvaizdavimu susipažinę vaikai yra linkę tokį elgesį atkartoti realiame gyvenime. Ironiška, kad panašiai absurdiškas teorijas šiandien galime išgirsti ir apie kitą populiariosios kultūros atšaką – kompiuterinius žaidimus. F.Werthamo knygoje žiauriai sukritikuoti buvo net ir patys populiariausi komiksų herojai: Supermenas buvo išvadintas fašistu, o Betmeno ir Robino santykiams užtrauktas homoseksualumo šėšėlis. Nepaisant to, kad vėliau F.Werthamo tyrimo rezultatai pasirodė esantys nepatikimi ar net suklastoti, jo paskleistos idėjos dar ilgai klestėjo priešiškai nusiteikusioje visuomenėje.

Itin didelį poveikį Werthamo idėjos turėjo 1954 metais užgimusiai ir ištisiems dešimtmečiams komiksų įvaizdį pakeitusiai cenzūros formai – Amerikos komiksų žurnalų asociacijos kodui (angl. „Comic Code Authority“). Šis įsisiautėjusių kritikų įkvėptas „taisyklių rinkinys“ turėjo padėti komiksų leidėjams patiems kontroliuoti savo leidžiamų komiksų turinį ir sukūrė specialią žymą šias taisykles atitinkantiems komiksams žymėti. Apribojimai buvo itin kategoriški ir draudė viską, kas šią mediją darė bent kiek aktualia suaugusiam skaitytojui. Galiausiai komiksai išties tapo labiausiai tinkami būtent vaikams, o visi šie dvidešimtojo amžiaus vidurio įvykiai stipriai sutvirtino vyraujantį stereotipą, jog komiksai yra skirti išskirtinai tik jaunai auditorijai. 

Nemalonią stigmą formavo ir tai, jog komiksų žurnalai nebuvo laikomi rimta literatūra. Dėl savo masinės gamybos bei mažos kainos, komiksai buvo laikomi žemiausia literatūros forma ir buvo tikimasi, kad tam tikrą amžių pasiekę vaikai nustos skaityti „knygeles su paveiksliukais“ bei pereis prie įprastų knygų skaitymo. Įdomu yra tai, kad dauguma šių stigmų bei menkinančių pastebėjimų formavosi remiantis vien tik įspūdžiu, kad iliustruota literatūra yra skirta menkesnio proto ar menkesnių skaitymo sugebėjimų (pavyzdžiui, mažiems vaikams) skaitytojams. Dėl šio įsitikinimo daugelis to meto kritikų taip ir nesugebėjo įvertinti komiksų žanrų įvairovės bei šios medijos turinio galimybių.

Alternatyvūs komiksai

Kol pagrindinių komiksų leidėjai laikėsi Komiksų Kodo taisyklių, tarpuvartėse netruko pakvipti maištu ir bręstant 1960-iesiems išpopuliarėjo alternatyvių komiksų kultūra. Didžiausių šios kultūros įkvėpėju yra laikomas Mad Magazine (1952), kuris įvedė satyrinių komiksų standartą, drąsiai ir detaliai aptarinėdamas masinės gamybos komiksuose uždraustas sekso, svaigalų bei socialinės kritikos temas. Alternatyvūs komiksai nebuvo nei masiškai gaminami, nei lengvai pasiekiami pirkėjui, tačiau puikiai atstojo uždraustąjį komiksų vaisių vyresniems komiksų gerbėjams.

Alternatyvių komiksų palikimą matome ir šiandien: šios kultūros pasėkme yra laikomas populiarusis animacinis serialas „The Simpsons“, kurio autorius Matt Groening buvo atrastas būtent dėl savo alternatyvių komiksų serijos „Life in Hell“ (1977-2012). Taip pat iš šios kultūros išaugo ir keletas šiandien populiarių komiksų leidyklų. Tačiau svarbiausia, kad alternatyvūs komiksai skleidė žinią, jog komiksai gali būti kuriami taip, kad tiktų vaikams, tačiau išliktų įdomūs ir suaugusiųjų auditorijai. Šio pasipriešinimo dėka šiandien ir mes galime mėgautis moderniais, įvairioms auditorijoms pritaikytais komiksais ir vis labiau nykstančiu komiksų stigmos šešėliu.

Susipažinkite – grafinė novelė!

Bene ryškiausiu pastarųjų dešimtmečių būdu „kovoti“ su komiksų stigma tapo šiandien populiaraus termino „grafinė novelė“ išradimas. 1970-siais išpopuliarėjęs terminas bandė apibrėžti sudėtingesnio turinio grafinę literatūrą, taip tarytum oponuodamas spalvingiems komiksams apie superherojų nuotykius. Grafinės novelės atsisakė žurnalo formos ir tapo panašesnės į įprastas knygas, o jų turinys laviravo nuo įprastos fantastikos iki Holokausto pabėgelių biografijos. Nors iš tiesų šios knygos beveik niekuo nesiskyrė nuo įprastai leidžiamų komiksų, jų atsiradimas tapo atgimimu ne tik komiksų gerbėjams, bet ir kūrėjams, kurie iki tol būdavo atvirai smerkiami už negarbingos profesijos pasirinkimą. 

Ir šiandien mums lengviausia suprasti komiksus dengiančią stigmą lyginant komiksą su grafine novele. Nors, rodos, puikiai suprantame, kad nei „komiksas“, nei „grafinė novelė“ neapibrėžia kūrinio kokybės, šių terminų pasirinkimas sukuria savotišką įspūdį apie mūsų pasirinktą literatūrą. Šiandien mes vis dar renkamės sakyti, jog skaitome „grafinę novelę“, taip tarytum dangstydami faktą, jog skaitome tariamai menkesnės vertės „komiksą“. Ironiška yra tai, kad net geriausiai įvertintos grafinės novelės, tokios kaip holokausto istoriją pasakojanti „Maus“, tėra ankščiau periodiškai išleistų komiksų rinkiniai. Nepaisant to, išgirdę terminą „komiksas“ mes vis dar dažniausiai asocijuojame leidinį su spalvingomis, lengvo turinio istorijomis vaikams.

Žinoma, grafinių novelių atsiradimas atnešė ir gerų pasėkmių: ženkliai prasiplėtė komiksų skaitytojų auditorija, o grafinė literatūra ėmė įgauti įvairesnių atspalvių visuomenės akyse. Net jei ir kartais nešiojamės gėdą, jog skaitome „komiksą“, o ne „grafinę novelę“, techniškai visi mėgaujamės tos pačios formos kūriniu. Taigi, grafinės novelės atsiradimas išties leido sugrąžinti šiokią tokią pagarbą komikso pasakojimui, o įvairaus amžiaus auditorijai mėgautis šia literatūra be visuomenės smerkimo. 

Komiksai čia ir dabar

Per porą pastarųjų dešimtmečių didžiulį poveikį komiksų įvaizdžiui visuomenėje turėjo ir kita, gerokai populiaresnė medija – kino filmai. Šiandien neįtikėtinai populiarūs „Marvel“ kino visatos filmai komiksų pasaulin pritraukė kaip niekada daug iki tol apie komiksus nė nesusimąsčiusių fantastikos gerbėjų. Kai kurie šio straipsnio skaitytojai užaugo su „Batman The Animated Series“ animaciniu filmuku bei „DC Universe“ kūriniais kino ekranuose. Be to, verta paminėti, jog didžiulio susidomėjimo sulaukė ir 2005 metais pasirodžiusios „Sin City“ bei „V for Vendetta“ kino adaptacijos. Žinia, užkietėję komiksų gerbėjai neretai piktinasi iškreiptomis mėgstamų kūrinių adaptacijomis kine, tačiau niekas negali neigti, jog jų egzistavimas daro itin didelę įtaką teigiamo komiksų kultūros įvaizdžio formavimui bei populiarinimui. 

Net ir Lietuvoje, kuriai dėl istorinių aplinkybių teko išties vėlokai susipažinti su populiariąja kultūra bei komiksais, pastarieji vis labiau populiarėja ir atranda savo skaitytoją. Šiandien galime tą pačią dieną kartu su viso pasaulio komiksų skaitytojais įsigyti naujausius populiarių leidėjų komiksus savo šalyje. Viena po kitos kuriasi populiariosios kultūros atributikos krautuvės, internetinės parduotuvės bei bendruomenės, kuriančios tiek virtualų populiariosios kultūros turinį, tiek įvairius renginius bei projektus. Trečius metus vykstantis „Comic Con Baltics“ renginys primena, jog populiarioji kultūra mūsų šalyje ne tik gyva, bet ir aktyviai auganti, o šios idėjos padrąsinti lietuviškų komiksų kūrėjai vis žvaliau kelia nosis į viršų.

Tiesa, būtent dėl komiksus persekiojančios stigmos lietuviški komiksai vis dar sunkiai atranda savo vietą tradiciniuose knygynuose. Šiandieninę situaciją gan puikiai iliustruoja Miglės Anušauskaitės komikso „Dr.Kvadratas“ pavyzdys: semiotiko A.J. Greimo istoriją pasakojančio komikso viršelis privalėjo būti pažymėtas „N-18“ ženkleliu, kad sulaikytų knygynų darbuotojus nuo pastovaus komikso perkėlinėjimo į vaikų literatūros skyrių. Deja, tokie nutikimai tik įrodo, jog nemaža dalis visuomenės komikso turinio galimybes vis dar suvokia itin siaurai. Belieka svajoti, kad vieną dieną ir Lietuvos knygynuose atsiras komiksų skyrius, kuris kaimyninėse Europos šalyse jau kurį laiką yra laikomas įprastu knygynų standartu. 

Taigi, ar praūžus visiems bene amžių trukusiems pokyčiams komiksų stigma vis dar meta šėšėlį virš vyresniųjų šios medijos gerbėjų galvų? Deja, nors vakarų pasaulyje ši stigma jau bemaž neegzistuoja, kiek lėčiau populiariosios kultūros atžvilgiu besivystančiose šalyse kai kurie komiksus menkinantys stereotipai vis dar išlieka gajūs. Komiksų turinio galimybių neįvertinantys (o galbūt tiesiog nenumanantys) kritikai vis dar susiduria su sunkumais bandydami suprasti, kodėl kažkas gali vertinti komiksą kaip naudingą bei įdomią mediją. Tačiau įsisiautėjusi superherojų istorijomis grįstų kino filmų era ir vis besiplečianti populiariosios kultūros galia lipdo nepaneigiamai stiprų pagrindą tolesniam komiksų kultūros augimui. Komiksų gerbėjai šiandien gali nejausti gėdos dėl savo literatūrinių pasirinkimų, o prireikus – ir pasididžiuoti savo hobiu bendraminčių būriuose. Tad drąsiai čiupkite mėgstamą komiksą ir nerkite į pasirinktą fantastikos pasaulį. Galiausiai, juk nėra jokios gėdos tame, ką renkamės skaityti, nepriklausomai nuo to, kaip mažai apie tai išmano mūsų kritikai.

Liked it? Take a second to support Agne Juskenaite on Patreon!