Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Mace

Priešais Frenką laikrodis blykčiojo 04:54. Nubudęs jis pažiūrėjo į šalimais padėtą žmonos – Nencės nuotrauką.

– Na ką motin, – Tarė Frenkas kildamas nuo lovos, – Šiandien išaušo mano diena.

Ši diena Frenkui buvo išskirtinė. Šiandien buvo Kovo 22 diena ir Frenkas, kaip ir kasmet su savo dviem draugais, buvo nusiteikęs važiuoti į sezoninę starkių žūklę Klaipėdos laivų uoste. 

Ant randais nusėto kūno Frenkas užsivilko marškinius. Juos sekdamasis jis su pasibjaurėjimu žiūrėjo į priešais ant sienos pakabintą didžiulę raguotojo aštuonkojo iškamšą.

Išėjęs laukan, kaip ir kiekvieną rytą, jis nužingsniavo į kieme stovintį stablių susirinkti vištų kiaušinių. Vištų ūkyje su kiekviena diena vis mažėjo ir iki vakar buvo likusi tik viena višta. Šiandieną atvėręs duris Frenkas garduose neberado nei tos pačios vištos. Rado jis tik skylę stoge pro kurią jis žiūrėjo į pilkšvame danguje aukštai skraidančius tris juodus monstrus.

– Prakeiktos dangaus žiurkės! Grįžkite į savo akmens miestą ir prasmekit kartu su juo atgal į vandenyno dugną iš kurio ir išnirot! – Surėkė Frenkas iš gardo imdamas du kiaušinius.

Frenko vadinamos – dangaus žiurkės – buvo ne nakties šikšnosparniai, tačiau labai į juos panašūs monstrai – gargoilai, kurie plėšrūniškai danguje į gabalus draskė ką tik pagrobtą vištą. Sudraskė jie ir visas kitas septynias Frenko vištas, bei jo pitbulį, kuris nusivijo vieną iš šių padarų į netoliese esantį mišką.

Kiaušiniams čirškant keptuvėje Frenkas pro langą žiūrėjo į danguje ratus aplink jo namą sukančius gargoilus ir taikėsi į juos savo pirštu.

– Pokšt. – ištarė jis šaudamas į vieną ir įsivaizdavo kaip gargoilas krinta žemyn, o jo pitbulis išgirdęs šūvį parbėga iš miško ir ima draskyti gulinčią šlykštynę.

Arbatinukui ėmus švilpti Frenkas įsidėjo šaukštelį kavos ir cukraus į savo puodelį; kavos ir cukraus jis buvo atsidėjęs būtent šiai dienai, buvo jis atsidėjęs ir cigaretę kurią užsikišo už ausies, ir degtinės jis turėjo naminės kurią susipylė į metalinę gertuvę ir įsidėjo į kišenę.

Išgėręs kavą Frenkas susišukavo savo pražilusią barzdą, susitepė pusilgius plaukus „Razuel“ vašku, užsidėjo amerikietišką „NY“ kepurę su snapeliu, užsivilko kamufležinę striukę ir tvirtai susirišo juodus karinius kerzus.

Išėjęs iš namų jis dar kartą užmetė akį į pilkame danguje virš jo ratu skraidančias dangaus žiurkes ir nusispjovė per šoną. 

Gargoilai nors ir buvo monstrai dydžiu prilygstantys žmogui ir pakeliantys į orą du kart savo svorio, žmones puldavo jie tik kai susiburdavo į didžiules mases. 

2019 metais uždengdami dangų, – tarsi juoda paklode, -tūkstančiai šių sparnuotų monstrų nuo vandenyno skrido per Klaipėdą pietų link naikindami viską kas pakliuvo jų kelyje. Dauguma miesto gyventojų tą dieną žuvo, o likę buvo priversti kovoti su užsilikusiais gargoilais ir kitomis baisybėmis kurios atvyko po to kai akmens miestas išniro vandenyno horizonte. 

Fredas supylė iš metalinio konteinerio visus likusius degalus į savo seną raudonos spalvos visureigį. Į automobilio bagažinę įdėjo tris sulankstomas kėdes, dvi meškerias, rūdimis apėjusią metalinę dėžutę su viduje esančiais kabliukais ir valais. Prisikasęs sliekų jis juos susidėjo į stiklainį kurio dangtyje išpjovė skyles. Stiklainį jis pasidėjo šalia savęs ant keleivio sėdynės. Užkūrė variklį ir sliekams taręs:

– Na ką vyručiai, judam. – išvažiavo iš kiemo ir pradėjo važiuoti link Klaipėdos autostrados.

Išvažiuodamas iš savo miestelio Frenkas privažiavo prie savo žūklės draugų Maiklo ir netoliese gyvenančio Henrio namų; Jų namuose šviesos jau seniai nebedegė. Frenkas, kaip ir kiekvieną žūklę, sustojo prie bičiulių namų.

Jo galvoje skambėjo Henrio balsas skaldantis juokelius apie jų praleistą laiką armijoje, kuriuos Henris pradėdavo pasakoti atidaręs automoblio duris, o Maiklas iš jų juokdavosi taip, kad atrodydavo, jog jam plyš pilvas. Juokdavosi ir Frenkas, tačiau šį kartą niekas į automobilį nelipo, niekas ir juokelių neskaldė; Frenkas tiesiog nusišypsojo sau prisimindamas gerus laikus, pasitaisė kepurę, ir nuvažiavo tolyn.

Važiuojant autostrada visureigyje iš kasečių imtuvo grojo daina – „Mama, I‘m coming home“ atliekama Ozzy Osbourne. Paskutinį dainos priedainį, spausdamas akseleratoriaus pedalą Frenkas dainavo – „Montin, aš gryžtu namooooOOOOOooo, gryžtu namoooOOOooo.“

Pabaigęs dainą Frenkas šalimais padėtam stiklainiui su sliekais tarė: 

– Negaliu patikėti, kad tasai “tamsos princas” Ozzis dar iki šiandienos kojų neužvertė, net pats oktupgalvis – Kthulas jo negali pribaigti. Ar ne bičiuliai? – klausdamas, Frenkas delnu švelniai porą kartų taukštelėjo į stiklainio dangtelį sukratydamas ir išjudindamas visus sliekus viduje. 

Važiuodamas meteoritų išdaužytu keliu Frenkas nukreipė žvilgsnį į miesto pusę; horizonte, du Klaipėdoje esantys dangoraižiai sudarantys „K“ raidę dabar buvo perrėžti pusiau ir stovėjo tik išlikusi apatinė pastatų dalis. 

Įvažiavęs į ištuštėjusį, nebylų miestą Frenkas nusuko į Taikos gatvėje esančią „Mcdonalds“ užkandinę kurioje turėjo susitikti su Marku prieš išvykdamas į uostą.

Mieste važinėjo vos vienas, kitas automobilis, – gatvės buvo tuščios. Daugiaaukščių namų stogus buvo apspitę gargoilai, kurie kaip maitvanagiai stebėjo Frenką važiuojant keliu. 

– Maitinimosi sezonas jau nebe toli. – tarė sau Frenkas.

„Mcdonalds“ užkandinės langai ir durys buvo užkaltos lentomis. Su viduje esančiu Marku galėjai susisiekti tik per Drive-through langelį kurį jis atidarydavo prisistačius per užsakymo mikrofoną.

Frenkui privažiavus prie langelio, Markas jį atidarė ir iškišo savo galvą nuo kurios kabaravo jo ilgi juodi dredai. Markas už ausies turėjo užsidėjęs ausinuką su mikrofonu ir juodą odinę liemenę kurią jis pasididžiuodamas užpildė roko grupių „Papa Roach“, „Five Finger Death Punch“, ir „The Killers“ antsiuvais.

– Pone Frenkai, gerą dieną, – kalbėjo Markas su šypsena veide – į žvejybą kaip matau.

– Kaip ir kiekvieną sezoną. – atsakė Frenkas traukdamas stiklainį prigrūstą žalio hašišo Markui.

– Uuugh, visai buvau pamiręs apie mūsų sandorį, Frenkai. – išlindęs per langelį Markas griebė už stiklainio ir jį pasidėjo po vitrina. 

Po akimirkos iškišo Frenkui rudą popierinį maišelį ant kurio buvo užrašyta – „Marko atominiai mėsainiai“. „M“ vardo raidę Markas net nupiešė kaip „Mcdonald‘s“ logotipo raidę. 

Paduodamas maišelį Markas perspėjo: 

– Imk už apačios, o tai suplyš. 

Paėmęs maišelį Frenkas atsargiai jį padėjo šalia sliekų stiklainio. 

Perdavęs maišelį Markas vėl dingo palindęs po prekystaliu ir netrukus išlindo su revolveriu ir paleido seriją šūvių virš Frenko automobilio.

– Sako žvejyboje nesiseks jai trys gargoilai skraido virš tavo galvos, Frenkai. – Nusijuokė Markas dėdamas kulkas į Revolverio būgną. 

Pakėlęs akis į pilkšvą dangų Frenkas pamatė virš jo skraidančius tris gargoilus – tuos pačius gargoilus kuriuos matė ryte virš savo kiemo.

Staiga šūviu serija į dangų pasipylė iš vakarinės pusės. Šūviams nuaidėjus tolyn Frenkas ir Markas įbedę akis stebėjo gargoilus visiškai ignoruojančius šūvius kai iš pietinės pusės pasigirdo tarsi perkūno trenksmas ir vienas iš gargoilu pabiro gabalais kristi žemyn priešais Frenko automobilį. 

Markas ir Frenkas susižvalgė vienas į kitą ir pakėlę savo apatines lūpas linktelėjo vienas kitam sakydami:

– Neblogas šūvis.

Netrukus iš pietinės pusės per miestą nuaidėjo šauksmas – Bulabula bulabula – po poros sekundžių „bulabula” šauksmas nuaidėjo ir iš vakarinės pusės. Ilgai nelaukdami Frenkas su Marku atsiliepė į šauksmą pasiųsdami „Bulabula“ snaiperiui patogiai su alaus buteliu rankoje įsitaisiusiam ant policijos komisariato stogo.

Atsisukęs į Marką, Frenkas už jo pastebėjo sposkantį ir juokingai liežuvį iškišusį nusipenėjusį, rainą katiną.

– Kuo katinas vardu? – Paklausė Frenkas.

– Burger Kingas. – atsakė Markas užmetęs akį į savo katiną.

– Šmaikštu. – tarė Frenkas. Po kepure, jo veidą papuošė šypsena.

Besisukantiems vilkiko ratams sutraiškius iš dangaus nukritusio gargoilo galvą Frenkas pajudėjo į priekį link uosto vartų.

***

– Ką gi, rodos būsiu pirmas. – Tarė sau Frenkas privažiavęs tuščią laivų uostą.

Iš automobilio Frenkas ištraukė tris sulankstomas kėdes ir sustatė jas ant krašto.; Pirmoji kėdė stovinti kairėje pusėje buvo Henrio, vidurinė Maiklo ir dešinioji Frenko. Visos kėdės ant atramų turėjo užrašytus jų vardus. Taip pat po vardais buvo nupieštos ir žvaigždės, – tokios žvaigždės kokias kino aktoriai turi ant savo kėdžių filmų studijose. 

Frenkas ištraukęs meškeres iš automobilio jas surinko. Atsargiai prasuko valą, uždėjo svarelius ir ant kablio persmeigė ir užrišo slieką. 

Užmetęs pirmąją meškerę jis ją įdėjo į stovą ir atsisėdo ant savo sustatytos kėdės.

Šalia jis pasidėjo antrąją meškerę. Šalia jo kėdės buvo padėtas ir Marko atominių mėsainių popierinis maišelis.

Iš po ausies Frenkas išsitraukė cigaretę ir ją užsirūkė; Dūmas buvo sodrus ir stiprus. Toks stiprus, kad jam net ausyse pradėjo neženkliai zvimbti dėl suaktyvėjusio širdies pulso. 

Pūsdamas lauk tirštus dūmus Frenkas mėgavosi žvejyba ir cigarete rankoje. Išsitraukęs metalinę gertuvę jis atsigėrė stiprios naminės degtinės ir ištiesė kairę ranką į šoną norėdamas perleisti gėrimą sekančiam draugui.

Niekam neperimant gertuvės Frenkas žvilgtelėjo į kairę pusę kur stovėjo tuščios draugų kėdės ir akimirkai nuleido akis į vandenį. 

Vandens dugne gulėjo paskandinti laivai, daugybę laivų rūdijo Klaipėdos uosto dugne. 

Frenkas pakėlė gertuvę virš savęs, tada išgėręs dar du gurkšnius užsuko ją ir įsikišo į kišenę.

Dangus aptemo ir nuo horizonte stovinčio akmens miesto – Rleyri, žalios ir rausvos spalvos pašvaistės nusidriekė per dangų Klaipėdos link. Frenkas sėdėjo ir žiūrėjo į akmens miestą ramiai laukdamas.

Po ilgiau nei valandos virš savęs Frenkas pajuto aplink jį, danguje plasnojančius gargoilus

„Laukti liko nebedaug.“ – pagalvoji jis.

Netrukus vanduo susidrumstė, ir meškerės valas sujudėjo panardindamas prikabintą plūdę žemyn.

– Užkibai bjaurybę. – Tarė Frenkas ir iš „Marko atominiai mėsainiai“ maišelio ištraukęs rankinę granatą užrišo ją prie šalia gulėjusios meškerės valo.

Iš sudrumsto vandens į paviršių pradėjo lysti čiuptuvai; ilgi ir dantyti, peilio aštrumo, ilčių formos ataugomis. Čiuptuvai atrodė kaip nepavykęs mokslinis eksperimentas bandant sujungti žvėries nasrus su aštuonkoju.

Frenkas negalėjo leisti čiuptuvams atmušti jo sviedžiamos pirmosios granatos, jis turėjo ją išmesti aukščiau nei čiuptuvai galėtu pasiekti.

Akimis jis skanavo vandens dugną ir radęs savo taikinį nuėmė žiedą nuo prikabintos granatos ir stipriai už-mojęs meškere sviedė granatą aukštyn per dangų taikinio link.

Granatai sprogus; monstro nasrai pradėjo nirti iš dugno aplink save keldami tamsų ir banguojantį vandenį.

Dantyti, viską ryjantys padaro nasrai kildami žiojosi vis plačiau ir plačiau. – Siaubą verianti, demoniška, bedugnės manifestacija visu šlykštumu pasirodė priešais Frenką atverdama savo iltimis nusėtą burną kurioje galėjai įžiūrėti įstrigusius aukų kaulus kurie bylojo apie jų bergždžius bandymus ištrūkti iš viską ryjančio abyso.  

– Sprink dinamitu bedugnes išpera! – sušuko Frenkas ir sviedė antrąją granatą padarui į nasrus, išsisukinėdamas nuo į jį botaguojančių dantytų čiuptuvų.

Granatai sprogus milžiniški nasrai skleisdami košmarišką riaumojimą pakilo virš vandens dar aukščiau ir dantytos žiotys atsisuko į Frenką.

Jose Frenkas matė ne mirtį, bet kažką baisiau. Kažką kas nesutverta suprasti žmogaus protui; Jis žiūrėjo į siaubūno gerklę ir jo viduriuose matė viską ryjančią juodąją skylę. Iš jos, ryškiomis spalvomis mirgėjo prarytos žvaigždės. Žvaigždės – kurias ši, tarp-dimensinė, nežemiško siaubo manifestacija godžiai rijo daug amžių prieš akmens miestui panyrant į dugną. Tarp ryškiai blyksinčių spalvingų žvaigždžių Frenkas matė ir rėkančias aukų sielas, sielas – kurios buvo prarytos kartu su dangaus kosminiais kūnais.

Nasrams grėsmingai artėjant ir didėjant Frenkas ištraukęs žiedą sviedė trečią granatą, sviedė ketvirtą ir penktą; granatas Frenkas svaidė tol, kol baisybės nasrai pradėjo atrodyti kaip išsprogdintas, dantytas mėsos gabalas.

Kovai pasibaigus, – kosmoso abominacija iš lėto pradėjo nirti atgal į vandens dugną su savimi tempdamasi Frenko krauju suteptus čiuptuvus.

Frenkas savo kruvinoje rankoje laikė paskutinę, likusią granatą. Jo kūne nebuvo vietos nepatyrusios brutalių čiuptuvų kirčių ir netrukus jo kūnas trenkėsi į šaltą uosto betoną.

Jo kūną siejo didžiulės atviros žaizdos, tačiau skausmo jis nebejautė; Žiūrėjo jis į žvaigždėtą, juodą dangų ir su kiekvienu atodūsiu jo krūtinė pakilo vis mažiau ir mažiau.

Klausydamasis ošiančio jūros vėjo jis galvojo apie savo žmoną, savo draugus ir savo pitbulį.; Jo veidą, pagaliau, užpildė ramuma.

Frenkas gulėjo ir laukė. Tada jis Išgirdo aštrius nagus rėpliojančius per betoną ir pasukęs galvą pamatė ant krašto nusileidusius gargoilus kurie žingsnis po žingsnio artėjo link jo kaip maitvanagiai kraipydami galvas.

Rankoje jis stipriai suspaudė paskutinę granatą; iš paskutinių jėgų ištraukė žiedą ir priglaudęs granatą prie krūtinės pradėjo saldžiai juoktis. 

Gargoilai žingsnis po žingsnio artėjo prie kraujo klane gulinčio Frenko, o Frenkas tik juokėsi.; Jo juokas skardžiai aidėjo paskendusių laivų uoste ir netrukus nuaidėjusį sprogimą pakeitė ošiantys jūrų vėjai ir į krantą besitrankančios bangos.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!