Vžžžžžžžžžžžžžž. Tai garsas, kurį visi pirmą kartą išgirdo dar 1977-aisiais ir nuo kurio fantastikos gerbėjams maloniai pašiurpsta oda. Gali mylėti „Žvaigždžių karų“ franšizę, gali nekęsti, bet tą įjungiamo šviesos kardo garsą žino kiekvienas.

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 2 numeris, 2019 žiema. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

Autorius: Vytautas Lukaševičius

Nuo 1977-ųjų iki šių dienų praskriejo nei daug nei mažai – 42 metai. Praktiškai tiek, kad tikrai jau galime sakyti „seniai seniai, tolimoje galaktikoje“. Kita vertus, „Žvaigždžių karai“ – viena „vaisingiausių“ fantastikos serijų, nes jos sąskaitoje beveik nesuskaičiuojama galybė kompiuterinių žaidimų, daugiau nei dešimt pagrindinių filmų (skaičiuojant ir tuos, kurie papildo pagrindinę sagą) ir šimtai tūkstančių įvairiausių žaislų bei pramogų. Ir šiaip. Fantastikos serija turbūt turi KAŽKĄ, jeigu po 42-ejų metų šį sezoną visi nekantriai laukia naujojo „Žvaigždžių karų“ filmo, o žaidėjai – naujojo žaidimo?

Deja, šiuo metu, šioje laiko juostoje, kai teksto autorius rašo šį tekstą, nei IX-asis sagos filmas, nei naujasis žaidimas – „Fallen Order“ – dar nėra pasirodę, todėl numatyti jų sėkmę ar nesėkmę yra sunku. Tačiau ką galime padaryti, tai leistis po ilgą, gana duobėtą, bet tikrai vertą sugaišto laiko kelionę „Žvaigždžių karų“ serijos pėdomis.

Tai, kas kadaise užgimė didžiajame ekrane, netruko persikelti į visas kitas gyvenimo plotmes. Bet vis tik filmai yra kertinė „Žvaigždžių karų“ dalis, todėl jai turime skirti ypatingą dėmesį. Ir žinoma, kiekvieno atmintyje glūdi skirtingi favoritai, vis kitokios įsimintinos vietos, bet jei reikėtų viską, kas įvyko įvardyti keletu žodžiu ar viena pastraipa, tai, tikriausiai, atrodytų maždaug taip:

Filmai

Star Wars: Episode IV – A New Hope (1977 m.)

Keliais žodžiais: Nemari klasika!

Tai, ką George Lucas atnešė pasauliui gūdžiais (nors gūdūs jie tada visai neatrodė) 1977-aisiais buvo kažkas tokio. Net žiūrint šį filmą šiandien, kino teatre, gali pasiimti maksimalų malonumą. O ir kaip nepasiimsi, kai čia tiek daug elementų, kurie spragteli visi vienu kartu? Itin talentingas teatro aktorius Alec Guinness, įkūnijęs senąjį Obi-Wan Kenobi, improvizacijomis stebinantis ir dar meilės savo darbui nepraradęs Harrison Ford, įsimintiną herojų sukūręs Mark Hamill, pats pirmas istorijoje Darto Veiderio pasirodymas ir t.t. Šis filmas toks geras, toks netikėtas ir, tuo pat metu, įkūnijantis visa, kas to meto fantastikos pasaulyje buvo geriausia, kad ne tik pagimdė visą epopėją, ne tik atnešė turtus prie filmo prisidėjusiems, bet ir yra tiesiog labai labai gero fantastinio filmo pavyzdys. Kultinis. Kyla įtarimas, kad net pats George Lucas dorai nesuvokė, KAIP jis tai padarė (žinoma, ne vienas), bet tai pavyzdys, kai viskas, kas turi suveikti, suveikia, nors atrodo ir neįmanoma. Šito filmo pasisekimą galima būtų prilyginti Neil‘o Armstrong‘o nusileidimui mėnulyje. O apskritai – jei tai ir būtų buvęs vienintelis „Žvaigždžių karų“ filmas, būtų lygiai taip pat puiku. Jis tiesiog nuo pradžios iki pabaigos išbaigtas. Bet ne, gyvename būtent šiame pasaulyje, todėl turim šį vieną filmą ir tūkstančiais daugiau visko. Bet skųstis, bent jau šio teksto autorius, tikrai nedrįstų.

Star Wars: Episode V – The Empire Strikes Back (1980 m.)

Keliais žodžiais: „I am Your father!“

Kas yra itin geras tęsinys? Dažnai ilgai galvoti nereikia, nes gali iškart atsakyti – „The Empire Strikes Back“! Beje, ar žinojote, kad šis filmas turbūt populiariausioje filmų duombazėje IMDb.com TOP100 visų laikų geriausiai vertinamų filmų lentelėje yra aukštesnėse pozicijose nei pirmasis „Žvaigždžių karų“ filmas „A New Hope“? Tai tik dar vienas įrodymas, kad tuo metu, turėdami didesnį biudžetą ir dar laisvesnes rankas savo idėjoms įgyvendinti, žmonės padarė tai, kas šiais laikais pavyksta gana retai – tęsinį, kuris pranoksta savo pirmtaką. „The Empire Strikes Back“ buvo tamsesnis, filmo veiksmas šokinėjo tarp labai skirtingų lokacijų, taip parodydamas išties įspūdingų „Žvaigždžių karai“ visatos planetų (mmm, Hoth), leido visam pasauliui įsimylėti Yoda bei įsūdė taip pat kultiniu tapusį siužetinį vingį. O ypatingai tuo metu, kai filmas pasirodė, apatiniai žandikauliai turėjo daužytis į grindis itin dusliai. Tuo pačiu tokios geros reakcijos turėjo suteikti sparnus kūrėjams. Panašu, ir suteikė, tik buvo nuskrista ne visai ta linkme.

Star Wars: Episode VI – Return of the Jedi (1983 m.)

Keliais žodžiais: „Ai, pasitūsinam!“

Nors kritikai nebuvo ypatingai sužavėti šia dalimi, žiūrovai ją pamėgo. Tuo pat metu šis filmas puikiai atspindi frazę „pasileidžiam plaukus“. Tai, kas prasideda kaip gelbėjimo misija ir vieno ryškiausių „Žvaigždžių karų“ personažo Jabba the Hutt pristatymu, baigiasi miškingąja Endor planeta, komedijos žanro konfrontacijomis ir spalvinga švente filmo pabaigoje. Šiame filme netgi yra vieta, kurioje vienas mylimiausių serijos veikėjų Han Solo tyko savo priešų iš už kampo ir juos po vieną nudaigoja. Garbės žodis, primena komedijas su Leslie Nielsen. Bet šis filmas buvo radikaliai kitokios nuotaikos nei V epizodas, todėl susilaukė gerų reakcijų, taip pat tai buvo pirmosios trilogijos pabaiga, kuri pasibaigė džiugiai, tad liūdėti nebuvo ko. Ir smagu matyti serijos kūrėjus, kurie gebėjo taip smarkiai pasukti filmų nuotaiką. Ir vėliau, tikriausiai, gerbėjai suprato, kad ši dalis tebuvo uogelės palyginus su tuo, kas laukė toje pačioje galaktikoje po 16-os metų…

Star Wars: Episode I – The Phantom Menace (1999 m.)

Keliais žodžiais: Jar Jar Binks…

Prabėgo nepilnas dešimtmetis ir George Lucas nutarė, kad pagaliau kino industrija pribrendo naujai „Žvaigždžių karų“ trilogijai, tik šį kartą tai – pirmieji sagos epizodai, kurių visi taip laukė. Taip pat George Lucas nutarė, kad šį kartą visą trilogiją režisuos jis pats. Nes prieš tai jis režisavo tik pirmąjį sagos filmą – „A New Hope“ – o kitų dviejų režisieriai buvo skirtingi. Na ir nemažai fanų sako, kad tai buvo nemenka klaida. Taip, dėl to, kad iš režisieriaus kėdės neišlipo pats Lucas, visi trys filmai yra daugiau mažiau vientisi bei nuoseklūs, tačiau dėl to ir visi vienodai keistoki bei kiek netempiantys iki „Žvaigždžių karų“ lygio, kurio kartelę pats George Lucas ir užkėlė. Kaip bebūtų, „The Phantom Menace“ sprogo garsiai, nes tai buvo ilgai laukta juosta, bet einantiems į kino teatrus turėjo susimaišyti smegenys: čia buvo tiek temų, tiek veikėjų ir tiek detalių, kad gavosi neprastas jovalas. Karalienė Amidala, du nauji džedajai, naujas antagonistas, dvigubas šviesos kardas, jaunasis Anakinas ir įspūdingos lenktynės dykumoje, mūšis Naboo planetoje ir… Jar Jar Binks. Šioje dalyje visko buvo per daug, o kaip pernelyg saldus padažas, graužiantis dantis ir gerklę, šiame filme ištryško bene nemėgstamiausiu „Žvaigždžių karų“ personažu tituluojamas Jar Jar Binks. Tais metais, kai išėjo filmas, net Lietuvos mokyklose buvo paplitęs žaislas su ilgu lipniu Jar Jar liežuviu, galintis prilipti prie bet ko. Smagus vaikystės prisiminimas, tačiau filme tai buvo gana slidus veikėjas, kuris visiškai išbalansuodavo veiksmą bei ilgainiui ėmė erzinti. Užuojauta aktoriui, kuris Jar Jar Binks naštą ir fanų pyktį ant savo pečių nešioja iki šiol…

Star Wars: Episode II – Attack of the Clones (2002 m.)

Keliais žodžiais: Romantinis

Tuo metu, kai išėjo antrasis (nors chronologiškai – penktasis) sagos epizodas, jau buvo įprasta, kad jie pasirodo kas tris metus. Tik šį kartą gerbėjai gavo nusivilti – visas filmas gana lyriškas bei romantinis. Tik štai kas gaunasi, kai romantinių filmų nekuriantys žmonės pabando juos sukurti. Ypač tikintis, kad tai bus tikrai jausmingos ir raudoti priversiančios istorijos. Čia to nebuvo, o įspūdinga ilgesnė veiksmo scena filmo pabaigoje neatpirko tikrai ilgos trukmės filmo, kurio didelę dalį sudaro tarp pagrindinių veikėjų pinami romantiniai santykiai. Tiesa, filmo kūrėjai ir vėl neišvengė keistų scenų, pavyzdžiui, Anakino jodinėjamas fantastinis padaras gėlių lauke. Tai vienas tokių vaizdų, apie kurių pamatymą būtų gerai būti perspėtam iš anksto.

Star Wars: Episode III – Revenge of the Sith (2005 m.)

Keliais žodžiais: „Emo Jedi“

Nors žiūrovų visame pasaulyje vertinamas ir silpniau nei pirmoji trilogija, šis filmas sugebėjo pelnyti geriausio šios, viduriniosios trilogijos filmo vardą. Jis buvo tamsiausias iš visos trilogijos. Tiesa, Anakino virsmas atvaizduotas kiek patetiškai ir išties primena tuo metu vešėjusią „Emo“ subkultūrą, bet finalinė džedajų dvikova bei dramatiškos scenos iki jos viską atpirko. Tai filmas, kuriam pagaliau pavyko, neprarandant „Žvaigždžių karų“ dvasios, panaudoti ir visas tuo metu jau prieinamas kino technologijas bei efektus. Gaila, kad tam, jog įsivažiuotų, George Lucas prireikė visos trilogijos, bet bežiūrint filmą buvo smagu – šiurpuliukai, vykusi drama ir nesugadintas dviejų trilogijų sujungimas.

Star Wars: The Clone Wars (2008 m.)

Keliais žodžiais: Duonos ir žaidimų!

Fanai buvo raudoni iš pykčio. Ne 2008-aisiais, bet pažiūrėję antrąjį epizodą – „Attack of the Clones“. Kodėl? Nes šiame filme buvo tiek romantikos ir ji taip perspaustai sureikšminta, kad neliko vietos klonams. Todėl šis animacinis filmas pasišovė ištaisyti šią klaidą ir duoti gerbėjams to, ko jie norėjo. Tai – lyg tiltas tarp antrojo ir trečiojo epizodų, kuris nebuvo labai sėkmingas, bet už tai davė pradžią atskiram animaciniam serialui, kuris tęsiasi iki šiol! 141 serija ir pabaigos nematyti. Šis serialas tapo itin mėgstamu tarp gerbėjų, o jo trukmė bei tęstinumas tai tik paliudija.

Star Wars: Episode VII – The Force Awakens (2015 m.)

Keliais žodžiais: (Ne)pateisinti lūkesčiai

Tai trilogija, kurios galėjo ir nebūti. Bet ji atsirado ir jau net baigėsi. Lūkesčiai buvo nežemiškai dideli. Intriga – milžiniška! Tačiau aišku buvo ir tai, kad niekada tokių milžiniškų ir skirtingų įspūdžių nepateisinsi. Ypač kai esi naujojo „Star Trek“ filmo režisierius J. J. Abrams. Bet režisierius padarė milžinišką darbą ir sukūrė tikrai neprastą „Žvaigždžių karų“ filmą, nors spaudimas ir buvo neapsakomas. Didžiąja dalimi labai saugiai buvo laikomasi paties pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo rankos jos praktiškai nepaleidžiant, bet tuo pat metu buvo tikrai žengta nemažai žingsnių į priekį ir netgi ten, kur dar niekada neteko pabuvoti šios serijos gerbėjams. Taip pat tai ir sentimentalių atsisveikinimų metas, ypatingai kalbant apie vieną veikėją, kurio aktorius interviu metu nedarė garbės savo gerbėjams bei personažui. Kita vertus, gana silpnas pagrindinis antagonistas, kuris tapo ir visos trilogijos pagrindiniu priešu bei stiprūs nauji kiti veikėjai privedė prie nusistovėjusio naujo balanso, kuris, apibendrinant, leidžia filmą pavadint „not great, not terrible“. Kita vertus, teksto autorius iš salės po šio filmo išėjo su tikrai pateisintais lūkesčiais, o jie buvo dideli.

Rogue One: A Star Wars Story (2016 m.)

Keliais žodžiais: Puiki diversija

Tai pirmasis „Žvaigždžių karų“ filmas, kuris savo esme tėra papildoma istorija ir nieko, kas turėtų reikšmingos įtakos pagrindinei sagai. Bet tai buvo geras, kitokio stiliaus bei tempo filmas! Visa krūva naujų veikėjų, įvairesnis humoras, geros veiksmo scenos ir istorija apie tai, kas vyko prieš prasidedant pačiam pirmajam „Žvaigždžių karų“ filmui. Tiesa, šios serijos gerbėjams filmas – saldainiukas, bet nieko nežinantiems apie „Žvaigždžių karus“ žiūrovams tai turėtų pasirodyti nuobodokas, tamsokas ir gal net pernelyg dramatiškas filmas. Žodžiu, subalansuotas fanams, bet ne tiems, kam Jar Jar Binks yra visai smagus ir „fainas“ personažas.

Star Wars: Episode VIII – The Last Jedi (2017 m.)

Keliais žodžiais: Sujauktos kortos

Atėjo laikas, kai kasmet pasirodo po „Žvaigždžių karų“ serijos filmą. Ačiū, „Disney“ ir, tuo pat metu, ech… Šiaip ar taip, ši dalis buvo ypatinga. J. J. Abrams, užkūręs trilogiją, vienai daliai pasitraukė, o į režisieriaus kėdę sėdo šio teksto autoriaus itin mėgstamas Rian Johnson. Na, žinote, filmai „Brick“, „Looper“… Ir jis užkūrė tokią pirtį, kad bežiūrint filmą atrodė, kad šis režisierius sumaišė visas J. J. Abrams kortas, kuris ir vėl grįžta į režisieriaus kėdę paskutiniajam šios trilogijos filmui. Bet vau. Šiame filme tikrai buvo siurprizų – buvo ir blogųjų „Žvaigždžių karų“ pavyzdžių, pavyzdžiu, jojimas fantastiniais gyvūnais mėnesienoje – tačiau dalis gerbėjų liko priblokšti. Neigiama prasme. Už tai mūšių scenos, Mark Hamill sugrįžimas į filmavimo aikštelę… Tai buvo tikrai šviežias ir kitoks tęsinys, kuris šiek tiek savo tamsesniu stiliumi bei siužetu priminė „The Empire Strikes Back“ laikus, nors ir nedrąsiai.

Solo: A Star Wars Story (2018 m.)

Keliais žodžiais: Neįpareigojantis

Tai – vasaros filmas, kuris turėtų veikti kaip tramplynas Han Solo personažui. Tiesa, tam personažui, kurio laikas jau baigėsi ir kuris liko su praeita žiūrovų karta. Ėjimas keistas. Nes aktorius – jaunas, jam kompaniją palaiko subtiliai surinktas žvaigždynas, bet kam šis filmas rūpi, jei ne užkietėjusiems fanams? Atsakymas liko neatsakytas. Tai – neblogas veiksmo nuotykių filmas, tačiau jis lygiai taip pat gali būti „Žvaigždžių karų“ filmas kaip ir tiesiog neblogas nuotykis be skambaus pavadinimo. Bet paserviruotas gerbėjams jis neatrodo pernelyg prastai ant bendro stalo.

Ir papildymas GeekPropaganda skaitytojams…

Žaidimai

Kompiuteriniai žaidimai, kalbant apie „Žvaigždžių karus“, atskleidė visą savo potencialą ir jų buvo sukurta absoliučiai visuose žanruose, visais laikais ir visoms žaidimų platformoms. Dėl to jų yra gerokai virš 100, tad jei skaičiuotume pagal mūsų leidinio puslapius, norint aptart visus šiuos žaidimus plačiau reikėtų atskiro žurnalo. Tad kalbame apie tuos, kurie įsiminė, o gal buvo vienaip ar kitaip aktualūs:

Star Wars (1983 m.)

Tai, tikriausiai, vienas pirmųjų „Žvaigždžių karų“ žaidimų, paremtas pirmuoju filmu. Jis buvo skirtas „Atari“ arkadiniam automatui bei leido žaidėjams iš pirmo asmens pulti Mirties žvaigždę. Šis puolimas buvo įspūdingas, nes žaidimas susilaukė daug sėkmės, buvo zulinamas arkadinių žaidimų namuose bei pakūrė ilgametę „Žvaigždžių karų“ žaidimų tradiciją įvairiose platformose. O jeigu teko patiems žaisti būtent šį žaidimą, galite jaustis laimingi ir sugalvoti norą – kas žino, gal ir išsipildys.

Super Empire Strikes Back (1993 m.)

Šokame jau į „Super Nintendo Entertainment System“ (SNES) laikus ir žaidžiame vieną sunkesnių „Žvaigždžių karų“ žaidimų. Kita vertus, tuo metu didelė dalis žaidimų buvo sunkesni (verta prisiminti vien „Liūtas karalius“ žaidimą, kuris kaip ir buvo skirtas vaikams). Užtai tokie žaidimai labai užgrūdindavo, o šviesos kardų gerbėjams sudėtingumas buvo nė motais. Nors tai buvo ir laikai, kai valdymo pulteliai po kambarį skraidydavo laisvai.

Star Wars: TIE Fighter (1994 m.)

Tai žaidimas, paleidęs asmeninių kompiuterių turėtojų vadžias. Kas norėjo papilotuoti Imperijos TIE naikintuvus galėjo tą padaryti. Ir dar 3D aplinkoje. Šis žaidimas neabejotinai padėjo pamatus kitoms pirmo asmens kosminėms šaudyklėms ir parodė, kaip galima šias kosmoso batalijas perkelti į kompiuterinio žaidimo prizmę. Pirmoji filmų trilogija jau seniai sukurta, o žaidimų kūrėjai vis toliau eksperimentuoja ir stebina žaidėjus.

Star Wars: Dark Forces (1995 m.)

Viskas, ko šiuo metu galėjo norėti „Žvaigždžių karų“ žaidėjai, buvo nuosavas „Doom“. Ir jie jį gavo. Kartu su vienu geriausiu personažu „Žvaigždžių karų“ žaidimuose – Kyle Katarn. „Dark Forces“ davė pradžią visai kitokiai, naujai šios serijos žaidimų kartai ir ypatingai ilgai ji klestėjo asmeniniuose kompiuteriuose.

Star Wars: Episode I – The Phantom Menace (1999 m.)

Pasirodęs tais pačiais metais kaip ir antrosios trilogijos pirmasis filmas, šis žaidimas nebuvo labai jau ypatingas. Bent jau žaidėjų sujudimo prasme. Bet šio teksto autorius gavo vieną pirmųjų – ir kokybiškiausių progų – pajausti, ką reiškia šviesos kardu atmušinėti droidų blasterių šūvius ar patyrinėti „Žvaigždžių karų“ pasaulių platybes iš trečiojo asmens. Gana monotoniškas, šis žaidimas vis tik buvo geras pavyzdys, kaip turi atrodyti žaidimai, sukurti pagal filmus. Taip pat tais metais išėjo ir atskiri žaidimai, pavyzdžiui, vien garsiosioms Anakino lenktynėms, tad praleidę palaimingas valandas būtent prie jo, vietoje „The Phantom Menace“ žaidimo gali šiame sąraše įsirašyti pastarąjį.

Star Wars: Rogue Squadron II: Rogue Leader (2001 m.)

Laikai, kai „Žvaigždžių karų“ žaidimų pavadinimuose prasidėjo daugiau nei po vieną dvitaškį. Bet koks skirtumas, jei žaidimas geras? Tai buvo vienas geriausių konsolės „GameCube“ žaidimų – ir netgi ekskliuzyvas – kuris „Žvaigždžių karų“ gerbėjams leido papilotuoti garsųjį sukilėlių lėktuvą X-wing. Retas kuris Lietuvoje tuo metu būtų pirkęs šią konsolę (kai rinkoje karaliavo „PlayStation 2“ ir pirmasis „Xbox“), bet tie, kas konsolę turėjo, galėjo džiūgauti vien dėl šio žaidimo.

Star Wars: Jedi Knight II: Jedi Outcast (2002 m.)

Šis žaidimas – vienas geriausių visų laikų „Žvaigždžių karų“ žaidimų. O tuo metu – buvo ir vienas geriausių žaidimų apskritai. Prisimenate Kyle Katarn iš kiek aukščiau aprašyto „Dark Forces“? Jis ir vėl pagrindinis žaidimo veikėjas ir žaidėjas iš arti stebi, kaip pirmo asmens šaudyklė – ir tikrai neprasta – po maždaug trečdalio žaidimo tampa trečiojo asmens kovų šviesos kardais simuliatoriumi. Taip pat ir Kyle tampa tikru džedajumi, o galias ir šviesos kardų kovos įgūdžius išmoksta palaipsniui. Taip pat tai – viena geriausių „Žvaigždžių karų“ istorijų, kurią būtina išgyventi visiems, kurie nėra abejingi šiai sagai. Beje, būtent šį žaidimą, kaip ir ne mažiau gerą bei sėkmingą „Jedi Academy“ atnaujino ir juos galima išbandyti šios kartos konsolėse. Tiesa, tai nėra visiškai perkurti žaidimai, o tik pritaikyti žaisti šiais laikais, bet nostalgijos vedantiems žaidėjams tai neturėtų sukliudyti.

Star Wars: Bounty Hunter (2002 m.)

„Žvaigždžių karų“ visata jau tokia didelė, kad joje atskiri veikėjai net turi nuosavas gerbėjų bazes. Vienas tokių – premijų medžiotojas Boba Fett, vėliau – jo sūnus Jango Fett. Jo tikrai ne tiek daug, kiek norėtųsi tiek filmuose, tiek žaidimuose, bet „Bounty Hunter“ – tai arčiausia, kiek galime atsidurti prie pilnaverčio žaidimo apie premijų medžiotoją. Be to, tai – tikrai sumanus trečiojo asmens žaidimas, kuriame galvosūkiai supinti su veiksmu.

Star Wars: Knights of the Old Republic (2003 m.)

Legenda. Vienas geriausių visų laikų žaidimų. Turbūt geriausias „Žvaigždžių karų“ žaidimas. Jo kūrėjai „Bioware“ tada parodė viską, ką gali, tapo vienais mylimiausių RPG žaidimų kūrėjų, bet patys savęs, bent jau „Žvaigždžių karų“ žaidimuose, nebepranoko. Šis žaidimas – tai ilgas, turiningas RPG nuotykis, įrodantis, kad „Žvaigždžių karų“ visata yra itin dėkinga įsimintoms, įspūdingoms fantastinėms istorijoms, o žaidėjai negalėjo nuo jo atlipti dar ilgus metus. Tai puikus pavyzdys, kai super talentingi žaidimų kūrėjai paima į rankas super potencialą turinčią seriją. „Knights of the Old Republic“ arba KOTOR yra ir savotiškas „Mass Effect“ pirmtakas. Nežaidėte? Oi. Apsimeskite, kad tai netiesa ir išbandykite.

Star Wars: Republic Commando (2005 m.)

Visiems gerbėjams, kurie svajote svajodavo prikišti rankas prie tamsiosios pusės, bet ne prie atsibodusių sitų, o būtent klonų, 2005-aisiais metais svajonė išsipildė. „Republic Commando“ buvo taktinė (kaip tuo metu madinga) pirmojo asmens šaudyklė, kuri leido vadovauti keturių klonų būriui. Šis žaidimas, nors trumpas, išnešė visus pirmojo asmens šaudyklių ir „Žvaigždžių karų“ gerbėjus. Jo sėkmės, deja, niekas nebepakartojo, bet žaidimas visam laikui paliko savo pėdsaką šaudyklių panteone ir atsidavusių serijos gerbėjų širdyse. Nesisaldinant.

Lego Star Wars: The Video Game (2005 m.)

„Lego“ yra „Lego“. „Žvaigždžių karai“ yra „Žvaigždžių karai“. Abiem buvo lemta susitikti. Ir tuo viskas pasakyta. O jeigu rimtai – tai „Žvaigždžių karų“ visata per „Lego“ žaidimo prizmę yra vienas geriausių dalykų, kas nutiko mažiesiems žaidėjams ir ne tik. Be to, tai puikus būdas žaisti keliese su draugais, nes tai jau tapo „Lego“ žaidimų duotybe.

Star Wars Battlefront II (2005 m.)

Taip, 2005-ieji metai buvo itin vaisingi geriems, išskirtiniams „Žvaigždžių karų“ žaidimams. Vienas geriausias serijos žaidimas – „Star Wars Battlefront II“. Toks geras, kad pastaraisiais keliais metais EA stengėsi jį prikelti jau dabartinės kartos konsolėms. Iš dalies ir pavyko. Bet 2005-ųjų „Battlefront II“ sėkmės ir kokybės nepraspjovė. Tai buvo žaidimų tinkle aušra ir šis „Žvaigždžių karų“ žaidimas buvo tas. Galimybė laisvai bėgioti dideliame „Žvaigždžių karų“ planetų žemėlapyje, valdyti skirtingus serijos naikintuvus, tankus ir kt.? Be to – tiek šaudyti, tiek džiaugtis šviesos kardu, puolant kitus žaidėjus? O taip. Tai buvo laukiniai „Žvaigždžių karų“ vakarai ir laimingi tie, kas turėjo galimybę išmėginti.

Star Wars: The Force Unleashed (2008 m.)

Šis žaidimas puikus pavyzdys to, kas būtų, jei tikrai gerą fanų kūrybą apipintume dideliu biudžetu ir skirtume pakankamai dėmesio. Taip, pats žaidimas nebuvo labai jau kokybiškas, bet tuo pat metu tai buvo tarsi šlapi „Žvaigždžių karų“ gerbėjų sapnai. Sitų mokinys, kuris turi TIEK galios, kad iš dangaus nuleisti milžiniškus erdvėlaivius? Duokit čia! Taip gimė istorija apie Starkiller‘į, antagonistą, kuris galėjo tiesiog taškytis savo galia. Žaidėjai pamėgo, tik gaila, kad pats žaidimas, kaip trečio asmens veiksmo atstovas, stokojo kokybės ir užbaigtumo. Bet čia buvo ir viena įdomesnių „Žvaigždžių karų“ istorijų, kuri parodo atvirkštinę kaitą, nei tą, kuri buvo nulemta Anakinui. Vėliau šis žaidimas susilaukė ir neišvengiamo tęsinio, tačiau „The Empire Strikes Back“ lygio sėkmės tikrai nepakartojo.

***

Štai taip labai dideliais šuoliais ir labai individuliai prabėgome per 42 metus, kuriuos egzistuoja „Žvaigždžių karai“. Buvo šilto, buvo šalto, buvo karšto. Bet esminė mintis, tad kad po visu tuo neslypi jokia išvada ar moralas. Tik jausmas (nenumaldomas) – eiti greičiau į kiną žiūrėti naujųjų „Žvaigždžių karų“ ar išbandyti naująjį žaidimą, kurių abu atrodo ambicingi ir žada mažų mažiausiai įsimintinus įspūdžius.

Bet kad ir kaip ten bebūtų, istorija, kuri prasidėjo „seniai seniai, tolimoje galaktikoje“ – nemari ir keliaus toliau iš vienos fantastiką mylinčios kartos į kitą. O serijos mintys ir veikėjai liks amžinai aktualūs.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!