Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Justina Kapeckaitė

Dunkst, dunkst… Stiklas niekaip nenori pasiduoti. Keliu daug triukšmo, tad didelė tikimybė, jog pritrauksiu lankytojus. Signalizacija neveikia. Praėjo dar tik savaitė, kai senamiestis ištuštėjo, o jau galėjai daužyti visų vitrinų stiklus iš eilės – niekas tavęs už pakarpos nebesugriebs, nei jokia policija nebeprigąsdins. 

Žengteliu žingsnį atgal; kulnas atsimuša į ant grindų gulintį kišeninį žibintuvėlį. Mano šviesos šaltinis nusisuka į visiškai priešingą pusę, nei man reikia, tad sugriežiu dantimis iš pykčio. Tarsi keršydamas taip nirtulingai vožteliu beisbolo lazda, kad šįsyk apsauginis stiklas neatlaiko ir subyra į gabalus. Spygteliu iš džiaugsmo it mergaitė. Turbūt panašiai džiūgauja vandalai, sumalę į trupinius autobusų stotelės stiklus. Tik visokiausiais daužymais baigti savo reikalų aš neketinau.

17a itališki šarvai. Štai ką bandžiau pasigrobti iš apleistos Valdovų Rūmų ekspozicijos. Dar prieš pusmetį susiėmęs už pilvo žvengiau iš Bored panda straipsniuko apie tai, kodėl niekas nuo zombių nebandė apsiginti įlindęs į šarvus. Niekada nemaniau, jog išauš tokia diena, kai aš iš tikrųjų svarstysiu tokią idėją, o juo labiau, kad eisiu grobstyti muziejaus. Jei būčiau žinojęs, iš kur gauti visą kūną dengiančius šarvus be didesnių pastangų, tikriausiai būčiau ten ir ėjęs. Tačiau Valdovų Rūmai buvo vienintelė vieta, kuri man šovė į galvą. Tiksliai žinojau, kuriame aukšte ir kur reikiamas eksponatas stovi, o tai jau nemenkas strateginis pranašumas. 

Šarvai ne šiaip kad pastatyti – jie užvilkti ant manekeno, kurį aš ištempiu iš ekspozicijos vietos ir imuosi skubiai nurenginėti. Nesu visiškas idiotas, numačiau, jog šiam darbeliui prireiks laiko. Dar reiks po to tuos šarvus ir apsirengti kažkaip. Nepastebėjau nė vieno zombio, atsekančio paskui mane į muziejų, bet tai nereiškia, jog jų čia kur nors nesislapsto, tad savo darbinę teritoriją apsitvėriau virvelėmis, prie kurių priraišiojau nedidelių sprogmenų. Anksčiau tokius gamindavau bendramoksliams gąsdinti, o štai dabar žinios pravertė visai kitokiomis aplinkybėmis. Štai eis koks zombis, nutrauks virvutę – ir nebėr zombio. O aš žinosiu, kad atsirioglino nelabieji, tai man skubiai reiks nešt iš čia kudašių. Su šarvais, ar be jų.

Milijonas odinių dirželių su sagtelėmis jungia atskiras šarvų detales… Na, gerai, dirželių viso labo dešimt, ar net mažiau. Kai pastatęs ausis klausaisi, ar už sekundės nereiks visko mesti, kiekvienas toks papildomas dirželis, kurį reikia nusegti, ištęsia laiką iki amžinybės.

Štai, paskutinis. Ačiū, tau Dieve, Krišna, Alachai ir visi kiti, kurių vardų nepamenu! Jei niekieno (o tiksliau zombių) netrukdomas sugebėsiu dar ir viską apsivilkti – paaukosiu po kelias plyteles šokolado ir po puokštę plastmasinių gėlių kiekvienam. 

Šarvuotis pradedu nuo kojų. Plokštės tedengia tik kelius bei dalį šlaunų. Likusios plikos vietos mane šiek tiek neramina… Nors, kita vertus, jei jau zombiams leisiu pačiupti mane už kojų – nė šarvai nebegelbės. Šiaip ne taip įsliuogiu į krūtinšarvį. Dievaži, esu dėvėjęs ir patogesnių apdarų… 

Tuo metu, kai sėkmingai įpakavęs kairę ranką bandau prisegti jos dirželį prie peties, išgirstu kažką bildant apačioje. Aha, atsibraukė bjaurybės. Reikia paskubėti. Kuo labiau skubu, tuo nepaklusnesnis darosi nelemtas dirželis. Bildesys kyla aukštyn, tad laiko nebeturiu. Spjaunu į pastangas susegti sagtį ir susirandu izoliacinės juostos ritinėlį savo kuprinėje, be kurios jau niekur nebekišu nosies. Apklijuoju kairę ranką, tada įstūmiu dešiniąją ranką į likusią šarvų dalį. Su metalinėmis pirštinėmis jau jokių sagčių nesusegsiu, tad lipnia juosta suklijuoju, kas liko. Užsimaukšlinu šalmą, užsimetu kuprinę ant pečių, griebiu savo bytą – ir bėgte žemyn link išėjimo.

Pusiaukelėje išgirstu, kaip susisprogdina pirmieji du zombiai, pasiekę mano sumontuotą demarkacinę liniją. Likę trys trumpam stabteli, o tada ima kopti į viršų. Palaukiu, kol jie užkopia pakankamai aukštai, o tada visu smarkumu pasileidžiu į juos, mojuodamas lazda. Jei jums kyla klausimas, kas sugalvojo beisbolą, tai tiesiai galiu pasakyti, jog lietuviai 1009 metais. Šios sporto šakos originali forma vis dar populiari tokiuose miestuose kaip kad Šiauliai ir Panevėžys. Visi trys zombiai išlekia už borto ir nukrinta kažkur į griuvėsių likučius po tilteliu. Trijulė turės gražaus laiko, kol sumąstys, kaip išsiropšti iš ten, o aš tuo tarpu tekinomis nuskuodžiu link automatinių durų.

Į eilutę išsirikiavęs zombių pulkelis leidžiasi eskalatoriumi link manęs. Suprunkščiu. Pastebėjau, jog zombiai vengia laipioti laiptais. Ypač jie nemėgsta lipti pakopomis žemyn, mat susipina kojos. Jei tik užtinka eskalatorių – tai juo ir važiuoja. Jei turėčiau vaikų, būtinai jiems pasakyčiau: ”Nesportuosi – zombiu pavirsi!“ Prasilenkdamas pamojuoju zombiams metaline ranka. Arčiausiai manęs esanti baidyklė persilenkia per turėklus ir krimsteli man pirštą. Subarška dantys, atsimušę į metalą; zombis vėpso į mane, nieko nesupranta. O eskalatorius važiuoja sau žemyn it niekur nieko.

Jei jau rimčiau, sportas su zombių apokalipse pasak kai kurių konspiracinių teorijų susijęs netgi tiesiogiai. Prieš daugiau kaip du mėnesius Azijoje atsirado virusas, kurį mokslininkai iškilmingai pavadino ROYAL-112. Ligoniai karščiuodavo, viduriuodavo, snargliuodavo ir galiausiai pakratydavo kojas. Tik vėliau mokslininkai pastebėjo, jog visi, kurie mirė po užsikrėtimo šiuo virusu, išsirausia iš savo kapų ir ima šlitinėti gatvėmis. Kadangi Azijoje kūnus paprastai degina, niekas nesugalvojo perspėti europiečių apie galimas šios ligos pasekmes. Vieni teigia, jog į Lietuvą virusas buvo įvežtas įsitaisęs ant krepšinio kamuolio, kitos teorijos spekuliavo, jog virusą iš užsienio atsigabeno kažkuris iš politikos veikėjų. Kaip įrodymą šios teorijos šalininkai pateikė faktą, kad pirmieji zombiai pasirodę būtent Gedimino prospekte, ir tik po to išplitę po pietinę Vilniaus dalį. 

Kad ir kaip ten būtų, prieš išsikvepiant paskutinėms radijo transliacijoms, Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė, jog miesto gyventojai, izoliuodami save nuo zombiais užkrėstų rajonų, nugriovė visus tiltus per Nerį ir įkūrė Naująjį Vilniaus Getą šiaurinėje Neries pusėje. Gerąją Naujieną, per garsiakalbius aidinčią kartu su sirenomis, išgirdau jau post factum. Tuo metu lindėjau vieno iš senamiesčio klubų rūsyje. Su chebra slapstėmės nuo zombių maždaug penkias dienas nuo tada, kai oficialiai buvo paskelbta Apokalipsė. Tik anksti ryte išlysdavom iš savo slėptuvės ir patylomis tipendavome į artimiausią prekybcentrį pasipildyti maisto atsargas. Maisto ten buvo likę iki valiai. Turbūt dar niekada nesu taip prabangiai maitinęsis, kaip kad Apokalipsės laikais. Tuo metu, kai buvo paskelbta apie ROYAL-112, panikuojančios bobutės išpirko visus miltus, kruopas, teftelius ir makaronus. Kaip taisyklė, produktus pirko pačius pigiausius. Šiai dienai prekybcentriuose likę tik gurmaniški produktai. Savaime suprantama, visokios žuvys ir mėsa jau spėjo virsti musių peryklomis, bet ilgo galiojimo maisto produktų vis vien buvo apstu: pradedant pelėsiniais sūriais, Parmos kumpiais, alyvuogėmis, ir baigiant aukščiausios kokybės šokoladais bei tauriaisiais gėrimais.

Tikėjomės šitaip išgyventi bent kelis mėnesius, bet prieš kelias dienas pradėjau įtartinai dažnai čiaudėti, tad mano chebrantai pasipustė padus, pamanę, jog apsirgau karališkąja zombialige. Visiškai vienam lindėti rūsyje man buvo labai nuobodu. Privalėjau patekti į Vilniaus Getą anapus upės. Negalėjau nuvažiuoti ir paeiliui patikrinti, kurį iš tiltų sugebėčiau įveikti, bet tuo metu, kai miesto savivaldybė griovė tiltus, internete pasirodė visų tiltų nuotraukos. Dar po dienos mobiliojo telefono ryšys pradingo suvisam. Iš atminties tegalėjau pasakyti, jog Žirmūnų tiltas teikė daugiausiai vilčių. Perskilęs ne visai per vidurį, šiaurinė tilto dalis likusi ilgesnė, o pietinė tarsi nusileidimo takas nusvirusi tiesiai į upės dugną.

Šarvus jau turiu, tad nebėra ko delsti. Negi lauksiu, kol susipratusi zombių šutvė nulips nuo eskalatoriaus ir pradės mane vytis. Persikišu beisbolo lazdą per kuprinės petnešas nugaroje – man jos dar gali prireikti – o tada apsižergiu savo ištikimąjį žirgą. Na gerai, iš kur jau pas mane žirgas… dviratis, viso labo. Kai pietiniame Neries krante beveik neliko žmonių, kiekvienas mašinos variklio burzgtelėjimas sutraukia zombių palaikymo komandą. O dviratis… na, turbūt nuo dviračio priklauso, bet grandinėmis tarškinančių Rambynų jau nuo vaikystės neregėjau, tad pagrįstai galiu teigti, jog tai visai tyli transporto priemonė. Be to, neturi variklio, kuris imtų spyriotis lemiamu momentu. Ką bepridursi – vieni pliusai.

Iki Žirmūnų tilto – apytikriai penkios minutės kelio. Jei pakeliui nieko nenutiks, jau netrukus būsiu kitame krante. Pasišvilpaudamas minu pedalus ištuštėjusiomis gatvėmis. Nė nenoriu įsivaizduoti, kaip iš šono dabar atrodau: iki pusės šarvuotas riteris ant dviračio… Kad būtų dar idiotiškiau, pasakysiu, jog aviu paprasčiausius sportinius batelius, o ant nugaros esu užsivertęs purviną turistinę kuprinę, iš kurios dargi styro beisbolo lazda.

Priekyje iškyla Petro ir Povilo bažnyčia. Atvažiavau iki šičia taip ramiai, kad net imu svarstyti, ar man tikrai taip jau reikėjo tų šarvų. O tada iš dangaus gaunu patvirtinimą. Okei, ne visai iš dangaus, tiesiog kitaip nemoku paaiškinti iš kur ta pamėklė ant manęs nukrito. Gal iššoko iš medžio, ar kitaip kaip. Nukrito, nuvertė nuo dviračio, ir pasiuto kandžiotis. Jei ne šarvai, tikrai būtų mane pribaigęs. Zombiai nėra gudrūs padarai. Labiausiai jiems patinka kandžioti žmonių viršutinę kūno dalį. Šitas irgi ne kitoks, nemato, kad mano sėdynė ir šlaunys plikos, o įnirtingai išsikabinęs į dilbį purto mano ranką tarsi koks šunėkas.

– Atsikabink gi tu! – sušunku jam ir trenkiu metalu dengta plaštaka į snukį.

Tas tik suurzgia ir vėl įsikabina į ranką, tik dabar jau kitą. Susinervinęs išsitraukiu lazdą ir imu trankyti užpuolikui per galvą. Trankau tol, kol lazda lūžta, o užpuolikas parkrinta ant asfalto. Kol zombis nerangiai bando atsistoti, aš vėl sėdu ant dviračio ir minu link tilto.

***

Net žagteliu: Neries pakrantėje tikra zombynė. Išsirikiavę vorelėmis, jie brenda į vandenį, matyt tikėdamiesi perbristi upę. Laimė, po pavasarinių liūčių Neris šiemet kaip niekada patvinusi, o srovė tokia nenormaliai stipri, kad zombiai taip ir nepasiekia kito kranto. Stebiu, kaip upė plukdo juos tolyn iš miesto. Kas žino, kur jie paskui išlipa. Galbūt Gariūnuose, o gal ir kur toliau.

Ant paties tilto zombių nematau. Šokinėti per tiltus jie dar nesugalvojo, tik aš vienas toksai trenktas. Giliai įkvepiu ir pasileidžiu visu greičiu pirmyn. Manęs laukia tik dvi išeitys: arba sėkmingai peršoksiu į kitą pusę, arba nukrisiu į vandenį. Priešingai, nei zombių, upė manęs jau niekur nebenuneš; su šarvais nugrimsiu iki pat dugno. Nuo gatvės pusės, deja, negaliu įvertinti, kaip toli reiks šokti. Įsibėgėju kiek galiu, o kad tiltas žemėja kiek per greitai, suvokiu jau per vėlai. Dar sekundė, ir paprasčiausiai murktelėsiu tiesiai į vandenį.

–MAAAMAAAAA!!!!!

Supanikuoju ir paleidžiu dviračio vairą. Jau mintyse regiu save, panyrantį į vandenį, bet vietoje to pakimbu ant kažko masyvaus. Pakeliu galvą. Velniai griebtų… aš lyg ir po tiltu, bet, vis dėlto, ne vandenyje. Pagrindas po manimi kraupiai susiūbuoja. Tik tada prisimenu Žirmūnų tilto nuotrauką. Ant jo per stebuklą liko kabėti didžiulis metalinis rutulys. Negaliu patikėti, kad karališkai nusileidau ant Karališko Obuolio.

Neleidžiu sau džiūgauti. Vietoj ankstesnių trijų metalo lynų Obuolį su tiltu dabar jungia tik du. Jei jie nutrūks, metalinis riteris ant metalinio obuolio smigs tiesiai į upę. 

Dieve, Krišna, Alachai (ir dar galai žino, kokie jūsų likusių vardai), jei aš užlipsiu ant šio tilto, padažu kiekvienam po papildomą irisų dėžutę. Tiltas ties lyno tvirtinimo vieta girgždėli. Geeeerai, po dvi dėžutes!.. Pasislenku per plaštakos atstumą į viršų. Gerai, gerai, po tris… po keturias… kiek jau ten norėsit!!!

Tiksliai nepamenu, kiek dėžučių irisų prižadėjau, bet kai mano plaštaka atsiremia į betoninį tilto paviršių, prie atnašų pridedu dar penkiasdešimt skardinių konservuotų kukurūzų. Dėl visa ko.

Aš ant tilto. Pagaliau. Mano dviračio ratas sūpuojasi tarp bangų. Atsidūstu. Dviračio vis tik gaila. Geras dviratis buvo, ištikimas. Išsitiesęs visu ūgiu, pažvelgiu į pietinę upės pusę. Zombiais nugultas visas krantas, kiek tik akys užmato. Lipa į vandenį ir plaukia upe žemyn. Atkišu jiems špygą.

– Išgraužkit, bjaurybės!

Norėčiau dar ir liežuvį parodyti, bet mano veidą dengia antveidis, tad nėra prasmės. Atgręžęs upei nugarą, patraukiu Naujojo Vilniaus Geto link išlikusios žmonijos ieškoti.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!