Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Miglė Petkutė

2027 metų balandžio keturioliktoji

Tokios saulėtos dienos jau nebemačiau bent penkerius metus. Šiluma atrodė tokia tikra, kad jaučiau spindulius ant savo odos ir leidau sau pasimėgauti šia ramybės akimirka.

– Tautvydai, tu atrodai toks susimąstęs, – pašonėje sukikeno Erika ir aš švelniai šyptelėjęs pasukau galvą.

Tokia pat graži kaip visad. Žiūrėjau į jos žydras akis ir negalėjau nustoti galvoti, kaip aš jų pasiilgau. Erikos lūpos buvo padažytos rožiniu blizgiu, kone tokio paties atspalvio kaip jos įraudę, vėjo nugairinti skruostai. Ji švelniai nusišypsojo ir aš negalėjau susilaikyti, bet atsakyti tuo pačiu.

– Tu esi tiesiog nuostabi, – sušnabždėjau jausdamas, kaip neegzistuojančius žodžius nuneša šilto oro gūsis.

– Žinoma, eime! –  džiugiai sukrykštavo Erika ir pačiupusi mane už rankos nusitempė tolyn. Jos rausvo krištolo apyrankė brūkštelėjo per mano delną ir aš šyptelėjau kiek plačiau.

Man neliko nieko kito, kaip sekti pavymui, nors troškau prisėsti, pajusti nuo merginos sklindantį saldų vaisinių kvepalų aromatą ir laikyti ją taip arti, kiek tik galiu. Tačiau šiuo metu mano kūnas nepriklausė man ir aš turėjau paklusti vėjavaikiškiems Erikos norams ir klausyti kaip jos juoko aidas sklaido aplink ką tik pražydusias vyšnias ir lėtai pradingsta nežinioje.

***

Visi teigė, kad ši technologija sukrės pasaulį. Visuomenėje, panirusioje į depresiją, galimybė įrašyti ir peržiūrėti maloniausias gyvenimo akimirkas atrodė fenomenalu ir neįtikima. Lygiai devintą valandą vakaro peržiūrimi prisiminimai turėjo atkurti žmonijos psichologinį stabilumą ir pozityvumą. Tačiau galimybė prisiminti džiaugsmingiausius prisiminimus tapo mano didžiausiu prakeiksmu.

Guminėmis kojomis nuslinkau į svetainę ir sudribau ant vieno iš vos šiek tiek apiplyšusių, juoda oda aptrauktų fotelių. Name spengė tyla ir aš sugriežiau dantimis, išsitraukdamas iš kišenės „Marlboro“ cigarečių pakelį ir įsprausdamas vieną cigaretę tarp dantų. Už lango ūžė audra, o aš susigūžiau nuo šalčio, nesukaupdamas jėgų pakilti ir uždegti priešais mane stovintį židinį.

Namai buvo žvarbūs net ir šilčiausią vasaros dieną.

***

2027 metų liepos dvidešimt trečioji

Erika nuolat kartojo, kad Užupis jai yra tarsi antrieji namai, kuriuose ji jaučiasi savimi. Nuo pat akimirkos, kai mes susipažinome, žinojau, kad ji yra meniškos siela. Atrodė, kad ji tiesiog spinduliavo muzika. Vos jos pirštams prilietus pianino klavišus, švelnus ritmas nunešdavo mane kažkur tolyn, kur niekad nesu buvęs. 

Į Užupį eidavome kone kasdien, Erika galėdavo leisti valandų valandas grodama vienu iš daugelio pastatytų klavišiniu, o aš sėdėdavau šalimais, klausydamasis melodingų garsų sūkurio.

Viskas atrodė taip paprasta.

***

Prisiminimui pasibaigus aš vėl supratau bežiūrintis į lubas. Šaltas atodūsis išsprūdo tarp mano lūpų, kai pakilau iš lovos ir basomis nušlepsėjau koridoriumi. Atsukęs čiaupą pajaučiau vandens srovę paliečiančią mano pirštus ir priliečiau jomis veidą. Vandens lašai nusirito mano smakru ir pakėlęs galvą aš siektelėjau smilkinio – vietos, po kurios oda paslėpta miniatiūrinė mikroschema slėpė giliausius ir chaotiškiausios Erikos prisiminimus. Staiga į galvą šmėstelėjo mintis.

Išeitis yra tik viena.

Kone bėgomis nuskuodžiau į savo kambarį su trenksmu sukniubdamas kėdėje. Pirštai pasiutusiu greičiu ėmė spaudinėti klaviatūros klavišus, kai prisijungęs prie savo paskyros pamačiau užrašą:

Ar tikrai norite persijungti į rankinį režimą?

Rankos drebėjo spaudžiant mygtuką „Gerai“. Ekranas blykstelėjo žaliai ir tai buvo baigta.

Viskas.

Apsisukau kėdėje sukniubdamas į delnus. Dabar jaučiau dvi emocijas – palengvėjimą ir begalinę graužatį. Pašonėje cyptelėjo laikrodis, pranešdamas, kad iki devintos valandos liko dvi minutės ir aš turėčiau gultis į lovą bei atsipalaiduoti prieš prisiminimą. Tačiau aš likau sėdėti kėdėje žiūrėdamas, kaip už lango sukasi snaigės. Be jos laikas slinko taip lėtai, bet tuo pačiu metu taip beprotiškai greitai. Net nepastebėjau kaip sekundė po sekundės prabėgo dveji metai, o aš nesustojau apie ką galvoti. Tie suknisti prisiminimai.

Laikrodžio rodyklės suko vieną ir kitą ratą, o aš sėdėjau atsilošęs kėdėje, jausdamasis beprotiškai tuščias. Gerklėje įstrigęs gumulas kuteno plaučius, o tiksėjimas vienintelis kompanionas šiuose tuščiuose namuose. Akys nuslydo link nuotraukos rėmelio, kuris jau metų metus stovėjo tuščias, ir aš sukandęs dantis užuodžiau dūmus, kruopelę iš to prisiminimo, kai popieriaus gabalėlis supleškėjo tarp mano pirštų ir paskutiniai nuodėguliai vulkanu nusileido ant šaltos žemės. Negalėjau pakęsti šios minties.

Jau buvau betraukiantis antros cigaretės, kai išgirdau tylius žingsnius už miegamojo durų. Nustebęs kilstelėjau galvą, namuose buvau vienas, tikrai tai žinojau, tuomet kas galėtų brautis be mano žinios? Ant pirštų galiukų nutykinau iki durų ir plačiai jas atvėręs pajutau kaip širdis nusirita į kulnus.

Atpažinau jos mėlynas akis, prisiminiau švelnias gelsvas garbanas tad šis vaizdinys mane sukrėtė. Jos ašarų suvilgytas žvilgsnis buvo toks skaudus, kad troškau pašokti ir ją apkabinti, bet žinojau, kad tai yra neįmanoma.

– Tautvydai, – vos girdimai sušniurkščiojo ji. – Prašau, padėk man.

Žengiau kelis žingsnius atgalios nugara atsimušdamas į sieną. Užsimerkęs papurčiau galvą tikėdamasis, kad jos vaiduoklis išnyks tarsi atsiradęs, tačiau atmerkęs akis vis dar išvydau jos sugniuždytą siluetą ir tuščias, viltį praradusias akis.

– Ne, to negali būti, tu netikra! – surikau griebdamasis už galvos. Negalėjau į ją žiūrėti, tai buvo praeitis, skaudinanti, bet vis vien praeitis.

– Nuvesk mane į Užupį, – girgždančiu balsu paprašė Erika. – Prašau, nuvesk mane dar kartą.

Jai ištarus šiuos žodžius mergina pradingo tarsi niekad nė neegzistavo. Mano širdis daužėsi tarsi pašėlusi, tačiau nepaisant jos pagriebiau striukę ir išskubėjau pro duris.

Belaukdamas troleibuso suvokiau, kad sistemos perkrovimas nepavyko. Aš vėl buvau užstrigęs viename iš begalinių savo prisiminimų. Ėmiau keiktis, tačiau neištariau nė žodžio, nes tuo metu aš taip nesielgiau. Man neliko nieko kito tik laukti, kada šis prisiminimas pasibaigs ir išnyks atmintyje tarsi nevykęs sapnas.

Nieko naujo.

Troleibuse be vairuotojo buvome trise. Žinoma, nedaug kas norėjo trankytis pirmą valandą nakties vienu iš paskutinių reisų, o tuo labiau judėti į miesto centrą. Susigūžiau striukėje, dvelkiančioje silpnu vaisinių kvepalų aromatu, bet ne dėl, kad jaučiau, kaip žvarbsta oda (ne, prisiminimuose niekada nebūdavo šalta), bet todėl, kad išvengčiau kiaurai veriančių bendrakeleivių žvilgsnių. Jaučiau, kaip vos virpa lūpų kampučiai, o šypsena toli gražu nebuvo tikra.

Aš tiesiog troškau, kad kuo greičiau privažiuotume stotelę.

Galiausiai pranešus, kad troleibusas stoja Kalnų parko stotelėje, lėtai išlipau lauk. Mane pasitiko ošianti audra, kuri kažkodėl jautėsi labai artima, tarsi sūkurys jau seniai būtų ūžęs mano paties galvoje. Jaučiau, kaip mano kojos neša tolyn, tačiau neturėjau nė menkiausios minties kur. Į naktį paniręs miestas man dabar atrodė atgrasus, o pro šalį praslenkantys pavieniai žmonės labiau priminė šešėlius, o ne gyvas būtybes. Nesustodamas judėjau tolyn švokšdamas į plaučius skaudų orą, kol galiausiai sustojau ten, kur nesitikėjau atsidursiąs.

Stovėjau ant puikiai pažįstamo tilto ir sustingusiu veidu žiūrėjau į tiesiai priešais mane atsiveriantį Užupį.

Nedvejodamas nuskubėjau į priekį, stengdamasis kuo greičiau dingti nuo tilto, kuris man dabar atrodė itin atgrasus. Tačiau man nespėjus peržengti žingsnio į meno karalystę, mane sustabdė tyloje nuaidėjęs balsas.

–  Ei.

Akimirksniu atsigręžiau atgalios. Erika buvo nepaprastai graži – įsisupusi į baltus kailinukus, kuriuos gimtadienio proga jai padovanojo mama, ji atrodė tarsi iš pasakos nužengusi princesė. Žvelgiau į ją nebyliu žvilgsniu, stebėdamas, kaip ji žengia vis arčiau ir galiausiai paima mane už rankos. Tai buvo pats tikriausias prisilietimas, kokį esu jautęs prisiminime.

– Nagi, viskas bus gerai.

Šis švelnus balsas ir aš vėl galėjau būti jos vedinas kad ir į pasaulio kraštą. Mes grįžome į tilto vidurį ir aš pažvelgiau į po manimi liūliuojantį vandenį. Jis atrodė toks tamsus ir begalinis, kad vien žvelgiant žemyn žvarbo oda, tačiau aš vis žvelgiau žemyn neleisdamas nukrypti minčiai nė į vieną pusę.

– Tu gali tai padaryti.

Giliai įkvėpiau oro persiropšdamas per tilto atbrailą. Atrodė, kad vėjo gūsis mane nublokš, taigi tik dar stipriau įsikibau į metalinį strypą stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą. Krištolinė apyrankė užkibo už krašto ir sutrūkusi nukrito žemyn, tik vos girdimas vandens teškenimas girdėjosi tolumoje. Sunkiai rijau ašaras stengdamasis, kad nė viena nenusiristų skruostu. Tai būtų žema.

Tik tada suvokiau, kad niekada nebuvau ant tilto į Užupį pusę dviejų nakties. Širdis pašoko iki gerklės supratus, kad tai nėra mano prisiminimas.

Apsidairiau ir nors Erikos nebebuvo, girdėjau jos balso aidą savo ausyse užtikrinantį, kad viskas bus gerai. Man tik reikia paleisti atbrailą, į kurią buvau taip stipriai įsikibęs. Užmerkęs akis leidau pirštams atsipalaiduoti ir praradęs pusiausvyrą ėmiau kristi žemyn.

Jos skausmas.

Jos neviltis.

Jos prarasta viltis gyventi.

Pasirodo, kad dėl vieno sistemos gedimo gavau galimybę sužinoti, kas iš tiesų atsitiko Erikai.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!