Autorius: Karlotikas

Panaši tema (“ar video žaidimai yra “menas”?”) sukasi daugelio galvose jau kurį laiką, tačiau neseniai, į beprasmių, siurrealistinių, debatų laužą buvo įmesta daug sunkių malkų. Malkų, iš žmogaus, kurio trigrašio čia mažai kas tikėjosi – Roger’io Ebert’o, vieno žinomiausių, elitinio, kino filmų kritiko. Jo nuomonė šia tema buvo kiek… hmm… pritrenkiančiai nemaloni, sukėlusi ištisus gaisrus žaidėjų, kūrėjų, ir kritikų tarpe. Diskusijos ta tema vyko visur, net ir mano galvoje, su savimi pačiu, tad man jau įgriso – nusprendžiau padėti tame tašką ir, galbūt, sudominti jus išsakyti savąją nuomonę.

Pradžiai, pacituosiu kelis sakinius iš vieno žinomiausių filmų kritikų – Roger‘io Ebert‘o blogo skilties: „Aš iš principo esu lieku įsitikinęs, kad video žaidimai negali būti menu. Tikriausiai būtų kvaila sakyti “niekada”, nes “niekada”, anot Rick’o Wakeman’o yra labai, labai ilgas laiko tarpas. Pasakysiu tik tiek, kad nė vienas dabar givenantis geimeris nesulauks tos dienos, kada galės patirti žaidimą kaip meno formą“. Toliau – visa liturgija, bandanti žodžius įtvirtinti. Kartais net atrodo, kad buvo bandoma išspausti ir kokią prakeiktą aksiomą.

Visą straipsnį galite perskaityti čia.

Reziumuojant Rodžerio monologą galime pasakyti tik tai, kad jam reikėjo pasilikti prie filmų kritiko sosto, ir nekišti galvos ten, kur ji visiškai neveikia. Sakydamas, kad žaidimai nėra ir nebus verti vadinti „menu“, Rodžeris tai įrodinėjo vartydamas ir visaip sukiodamas pačią meno sąvoką. Vartydamas taip, kad ji pateisintu jo argumentus. Būtent čia ir buvo pirmoji, didžiulė, jo klaida. Tokia jau tendencija – jeigu temos pagrindas yra laisvai interpretuojama, ne substanciali, sąvoka – visi rimti argumentai gali labai greitai subyrėti į šukes. Šiuo atveju, ta sąvoka buvo: „menas“.

ebert
Roger Ebert

JAV kino kritikas ir scenaristas. Tai tikriausiai žinomiausias apie kiną rašantis žmogus visame pasaulyje. Per ilgą savo žurnalisto karjerą Ebertas yra parašęs daugiau nei penkioliką knygų – didžioji dalis apie kiną. Jis yra pirmasis kino kritikas laimėjęs “Pulitzerio premiją už kritiką”. Pirmasis susidūrimas su video žaidimais įvyko 2005-aisiais, kai jis pareiškė, kad “šios medijos prigimtis tokia, kad ji niekada nebus menu”.
http://en.wikipedia.org/wiki/Roger_Ebert

Pats šios sąvokos nedrįsiu vartyti ir mėtyti taip, kaip tai darė Ebertas. Iki šiolei, man tai atrodo, kaip intymus asmeninis dalykas, beveik kaip religija, tad jos interpretaciją paliksiu jums. Tačiau ką aš galiu padaryti, tai apšmeižti anksčiau paminėtą žurnalistą, tiksliau – jo kreivai suvoktą ryšį tarp sąvokos „menas“ ir žaidimas.

Rodžeris pasakė, kad žaidimas yra procesas, kuris niekados negalės būti menu, mat tai nėra objektas, galintis emociškai ar dar kitaip stimuliuoti auditoriją (žaidėją). Jo akimis, žaidimas turi taisykles, tikslus ir, galiausiai – išeigą, kuri priklauso nuo to kaip buvo atlikti veiksmai prieš tai. Būtent todėl nei futbolas, krepšinis, ar bet koks kitas žaidimas (šiuo atveju ir video žaidimai) negali būti menu, nes jie, jų pabaiga, priklauso nuo Tavęs, ir Tu negali jų išgyventi, patirti, taip kaip knygos ar filmo.

Matote, žaidimai šiais laikais vis dažniau vadinami menu dėl to, jog tai yra objektai, o procesas (sąlytis tarp žaidėjo ir vaizdo + garso samplaikos) tik jų dalis. Žaidimai yra objektai, kurių substancialumą (materialumą) sudaro muzikinė ar vaizdinė dalis. Pastarųjų dėka objektas gali tapti garsinio, ar vaizduojamojo meno dalimi.  Žinoma, žaidimas niekada negalės būti kokio nors katarsinio meno dalimi, tačiau kaip pramoginis menas – jau yra. Vienas pavyzdžių – žaidimas “Braid”, padovanojęs nuostabų garso takelį ir hipnotizuojančius, pastelinius, vaizdus, kuriuos visi iki šiol prisimena kaip kažką nepaprasto.

Tai supratęs Rodžeris ėmė aiškinti meno istoriją, nesvarbu, kad tai skamba visiškai nekompetetingai iš jo, žurnalisto, lūpų. Ir netrukus prieš mus buvo pastatytas dar vienas „geležinis“ faktas – žaidimai, negali būti vadinami menu ir todėl, kad niekas iki šiol jų nėra lyginę su didžių poetų, rašytojų, dailininkų, režisierių darbais. Tačiau, kas gyvenate nūdiena, nesislepiate po akmeniu, tikriausiai žinote, kad žaidimai ir „geimingas“ čia egzistuoja visai trumputį laiko tarpą, ir mes turime dar vieną didelę, milžinišką problemą – nepripažinimą. Dalis visuomenės iki šiolei gyvena devintąjame dešimtmetyje, o ten žaidimai sociumo akimis – laiko švaistymas ar dar vienas laiko praleidimo būdas. Visuomenė ir žaidimai paprasčiausiai prasilenkė laiku. Žaidimų rinka per labai trumpą laiko tarpą sugebėjo išsipūsti iki neregėtų dydžių ir išmoko nešvaistyti žaidėjo laiko, bet ir praturtinti jį emociniu įspūdžiu, kokį mums dovanoti gali ir knygos bei filmai. Kol kas visuomenė bijo tą pripažinti, nes tai prieštarauja piktiems žmogeliukams gyvenantiems jų galvose (nusistovėjusioms normoms), tad argumentas, kad žaidimai nėra pripažinti tik dėl to, kad tai nėra menas – didžiulis krachas.

Kol užsienio forumuose toliau sėkmingai verdama smala iš piktų komentarų, kurioje tikimasi paskandinti Rodžerį, aš norėčiau priminti, kad viename iš interviu jam buvo tekę išsireikšti taip: „ why gamers are so insecure about their hobby being art?“. O tai reiškia, kad agresyvūs, kažką įrodinėjantys debatai šia tema yra paprasčiausiai kvaili ir bet kokiu atveju taptų nesibaigiančios pasakos dalimi, tad pabandykime jų išvengti.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad ši tema yra daugiau asmeninė, nei publicistinė, ir ar tai ką žaidei gali pavadinti menu – spręsti tik Tau. Jeigu Tavo atsakymas yra – TAIP, pasidalinki mintimis apie Tave labiausiai imponavusius žaidimus, apie tai, kaip atrodytų Tavoji “žaidimų meno galerija”.

O gerb. ponui Roger‘iui Ebert‘ui, norėčiau pasiūlyti dar kartą paklausyti Bob‘o Dylan‘o dainos: „The Times Are A-Changin“ ir pasilikti prie filmų kritikos. Sėkmės.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!