Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Miglė JosReikalas

Tai kas liko iš miesto kvėpuoja tuo, kas liko iš žmonių. Asfaltas mena juo riedėjusias padangas: dygliuotas ir ne. Traukinio vagonas guli nuvirtęs ant šono. Tiek metų prieš tai klykęs švilpukas dabar nebylus kaip visa žmonėmis kadaise knibždėjusi traukinių stotis. Tuščios salės, kasos, kėdės. Vaiduokliškai kaba nebylūs garsiakalbiai ir aklos kameros. Laukimo salės plytelės pamena kaip nekantriai jomis trypčiojo traukinio laukiantis vyras. Jo akys švieslentėje ieškojo išvykimo platformos, kurioje jis tuoj turėjo lipti į traukinį važiuosiantį maršrutu: Vilnius – Kaliningradas.

Traukinio švilpukas kvietė namo, savo švilpimu kvietė į kelią, o kažkam tik švilpė pro šalį:

– Atsiprašau, nepasakysit, kur čia tualetas?

Vėjo gūsis nupučia nebaigtas žmonių istorijas: po kėde, po nukritusiu kavos aparatu, koridoriumi tolyn per centrinį įėjimą. Nutrūkusios žmonių istorijos kliūva už į grindis susmigusio sietyno, slysta per pianiną, kuris dabar net ne baldas, o tik medžio ir stygų krūva baltais-juodais klavišų stačiakampėliais, kuriais kadaise lakstė pirštai. Vieni įgudę ‘žinau-ką-darau’ pirštai, kiti dar tik žadinantys ausies meilę natai. Neliko pirštų. Tik plonytė neišpildytų ketinimų migla virš jų.

– Do tai saulė danguje, re – švelnus jos spindulys, mi tai rytmečio…

‘Mažosios Natalijos piršteliai taip mikliai kalbina pianiną, nesvarbu šventės ar ne, net jei tai eilinis vakaras kai visa šeimyna namuose… Natos skrieja oru lyg drugeliai saulėtą vasaros rytą. Kaip aš jos pasiilgau… Ji taip nenorėjo, kad išvažiuočiau… Bet aš greitai grįšiu… Tikiuosi nepyksta. Turbūt laukia.’

Pro šalį šmėsteli už parankių susikibusių vyro ir moters siluetai. Pranyksta suolo prispausto bato sutrūkinėjusios odos plyšiuose. 

– ‘Girdžiu kuždesį. Ir tai ne istorijos’ – 

Ritas įgudo skirti daiktų aurų, nebaigtų žmonių istorijų ir savo galvoje besitariančių balsų šnabždesius, o pastebėjimus įprato įsirašyti į diktofoną, kad vėliau galėtų objektyviau palyginti patirtis. Šiandien jam garsai sodrūs, o vaizdai ryškūs. Jo paties pasigamintas EBL (euforijos bangų laikrodukas) nuo ryto rodė: 6 iš 12. Toks santykis dažnai reiškė tinkamą laiką keliauti, o dabar jau įsidienoję, elektroniniai skaičiai dauginasi: 

– ‘7,2 iš 12. Svaigsta galva. Pats laikas judintis’ –

Kuždesys virš suirutės vilnija smulkiom bangelėm lyg karštis. Sąmoningos mintys bangeles gaudo ir leidžiasi traukiamos palaidų asociacijų:

– ‘Virš suirutės, kur stoviniuodavo prostitutės… 8 iš 12. Stojuosi ir einu’ –

Kai banga kyla – turi ja irtis. Arba gali rinktis eiti iš proto slegiamas daiktuose užstrigusių žmonių istorijų. Vienos skrieja pro šalį kaip to švilpuko klyksmas stotyje, o kitos skauda ir draskosi. Ritui vis kartojosi vyro, be galo išsiilgusio namų ir dukros vardu Natalija istorijos fragmentai. Tai vyko prieš pat pirmajai radiacijos bangai nušluojant žmonių sąmones. O vėliau antra ir trečia… Ar buvo tik dvi? Nėra ko paklausti.  Niekas neatsakytų net jei paklaustum.

Žmonių emocijų auros lieka net kai pačių žmonių jau seniai nebėra. Ritas kaip koks pėdsekys išmoko kuždesiais sekti iki didžiausių jų koncentracijos vietų. Išniręs iš traukinių stoties pastato apžvelgė teritoriją: troleibusai susipainiojusiais ūsais ir autobusai subliūškusiomis padangomis, mažas pastatas po dešine išdužusiomis raidėmis: buvusi geltona M ir Donald’as.

– ‘Viskas savo vietose’ –

Stoties gatve žemyn į Sodų gatvę – ‘O kur sodai, ten ir gėlės’ – žemyn Gėlių gatve. Langai žiovauja išdužusiais stiklais. Šlykščiai rožinės ketvirtu numeriu pažymėto namo sienos srūva bangelėmis durų link. Laiptais į antrą aukštą ir pro ne iki galo uždaras duris tiesiai į atsisakytų išjausti vienos iš Gėlių gatvės gėlių emocijų liūną.

– ‘Tas pats astralinis šifras. Sienos, grindys ir tai kas liko iš baldų – viskas persmelkta svaiginančiu skausmu. 9,3 iš 12 – laikas jungtis!’ –

Už ausies užkištas iš klausos aparato susiveiktas ŠB (šifro-blikas) žybtelėjo blausiai melsva šviesa ir dar viena radiacija purvina svetimų išgyvenimų dozė nubangavo į kairįjį Rito smegenų pusrutulį.

– ‘11,5 iš 12. Svarbu nesipriešinti, nes išsitaškysiu po tą patį kambarį…’ –

Melsva švieselė dabar tvieskė taip ryškiai, kad jeigu tai būtų garsas, primintų skardų traukinio švilpuką…

Persikėlimas pavyko ir Ritas visu savo kūno svoriu tvojosi į drėgną grindinį. Nosį rietė pelėsio tvaikas. Už nugaros buvo girdėti pažįstama lengva lyg drugelių sparnais plasnojanti muzika ir mergaitės juokas tolimam fone, bet už nugaros – aklina tamsa. Vienintelis kelias – į priekį. Išryškėjus didelėms rudžių padengtoms durims Ritas suėmė apsamanojusią rankeną. Pianino natos ir juokas ėmė tilti. Prasivėrus durims jo sąmonė apsitraukė dar vienu tamsos sluoksniu.

– ‘Prie žemės mane spaudžia lakoniškas liūdesys, o galvoje rėkia mintis: šitoje dėžėje aš vienintelis gyjantis organizmas! Tai kas plyšo su laiku atgal nesusipins’ –

Krūtinėje palaipsniui ėmė kaisti, o įkvepiamas oras draskė Rito plaučius lyg mikroskopiniai kristalai. Ausyse pamažu ėmė garsėti aiškūs dainos žodžiai: ‘I’m still standing  better than I ever did, looking like a true survivor, feeling like a little kid’…

– ‘Lipu iš duobės. Tamsaus gilaus tūrio. Į paviršių, sluoksniais į viršų. Nuo galvos iki kojų ir stojuosi ant naujo paviršiaus. Kiekvienas sluoksnis atrodo įtartinai plonas. Todėl stojuosi ir tikrinu ar tvirtas. Trep trep, koja trep trep. Neplyšta. Akyse į naują pagrindą pinasi. 12 iš 12’ –

Tą dieną mergaitės juokas ir skambios pianino natos jo galvoje plazdenti nustojo.

Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!