Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut.  Juozas Kazlauskas

Blyškios saulės spinduliai prasiveržė pro skylėtas garažo sienas, vienas jų praskrodė dulkėta palube ir smeigė tiesiai ant viršutinio stelažo išsidrėbusiam žmogui į veidą, nušviesdamas jo groteskiškus, į visas puses išsidraikiusius, nenusakomos spalvos ūsus.

Saldžiai miegojęs vyriškis susiraukė, krūptelėjo, jo tepaluotos rankos instinktyviai pradėjo grabalioti dešinę nutrintų kelnių klešnę, prie kurios glaudėsi odinė dėtuvė su kyšančiu veržliarakčiu.

Vienas neatsargus judesys lėmė, kad vyriškis žnektelėjo iš kelių metro aukščio ant garažo grindų tarsi nerangus vabalas. Į viršų pakilo dulkių debesis, kurios vis gausėjančioje šviesoje buvo panašios į snaiges.

Tiesa, toks palyginimas ant grindų besivartaliojančiam ūsuočiui net nebūtų atėjęs į galvą. Visų pirma, Jono tikrai nebuvo galima pavadinti romantiku. Pats gražiausias vaizdas jam buvo į naktinį reidą sustatytos spygliuotos Vilniaus troleibusų parko respublikos kovos mašinos – jis šventai tikėjo, kad vieną dieną pats išvairuos vieną tokią į naktines Vilniaus dykvietes, o gal ir vadovaus savo kovos grupei. 

Be to, Jonas niekada nebuvo matęs sniego, ir net nežinojo, ką šis žodis reiškia. Slėpkis nuo klastingos vidudienio saulės, kol ji neišdegino tavęs iš vidaus. Bėk kuo toliau tolumoje išvydęs iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančius juodus besisukančius dulkių stulpus, kol negailestinga smėlio audra tavęs neprarijo. Tokios dvi paprastos taisyklės galiojo vakariniuose Vilniaus griuvėsiuose. 

Šiek tiek pasivartaliojus, Jonui galiausiai pavyko atsistoti. Jis nusipurtė dulkes ir paleido riebų skreplį masyvių geležinių durų link, pasiųsdamas linkėjimus naujai Vilniaus dykvietėse išaušusiai dienai. 

Iš barakų ir dirbtuvių lyg skruzdėlės lindo ir į centrinę aikštę rinkosi troleibusų parko gyventojai – vyriausiasis Respublikos kontrolierius šiandien turėjo paskelbti neeilinį pranešimą. Sklido daugybė kalbų, kokia šio pranešimo priežastis – vyraujanti versija buvo mokesčių padidinimas, kiti kalbėjo apie karą su Žvėryno mutantais, treti sakė, kad Kontrolierius paskelbs apie savo artėjančios į pabaigą kadencijos pratęsimą.

Jonui visos šitos šnekos buvo nesvarbios, jis tiesiog norėjo išgirsti naujosios kovos mašinos, prie kurios slapta dirbo visa 5-ojo meistrų cecho komanda, variklio garsą ir pamatyti ją visu gražumu. Nuopelnus, žinoma, prisiims viršininkas Liudvikas, tačiau visa cecho komanda žinojo, jog daugelis idėjų buvo pasiūlyta ir įgyvendinta būtent Jono.

Ką gi, ilgas liežuvis Respublikoje atverdavo reikiamas duris ir leisdavo kilti hierarchijos laiptais. Tačiau Jonas buvo kantrus ir prisimindavo seną gerą Vilniaus troleibusų parko posakį.

„Ilgi liežuviai ant mutanto diržo atsiduria greičiausiai“.

Galiausiai prasivėrė masyvios Tarybos pastato durys, ir su visa savo įspūdinga sargybinių palyda į aikštę įžengė Kontrolierius. Jis buvo aukštesnis už visus savo kompanionus, o kiek vyriausiajam Respublikos kontrolieriui buvo metų, niekas tiksliai negalėjo pasakyti – jo pusę veido dengė išsišiepusiais dantimis papuošta respiratorinė kaukė, o prakaitu žėrintis beplaukis viršugalvis apie amžių irgi nieko nesakė.

Dėjęs keletą galingų žingsnių vyriausiasis Respublikos kontrolierius atsidūrė ant pakylos ir netrukus visą susirinkusiųjų šurmulį nustelbė galingas ir nenatūraliai gergždžiantis iš megafono sklindantis balsas. 

–  Mielieji respublikos gyventojai! Vilniaus troleibusų parko respublikos Taryba nenuilstamai dirba visų jūsų labui!

Susirinkusi minia nepatikliai tylėjo, tačiau priekyje stovėjęs Tarybos sargybinis permetė grėsmingą nupjautavamzdį iš vienos rankos į kitą, ir minioje pasigirdo keli dirbtinai entuziastingi palaikymo šūksniai. Vyriausiasis Respublikos kontrolierius ilgai vardijo nuveiktus darbus, tačiau buvo akivaizdu, kad miniai tai didelio įspūdžio nedaro. Kontrolierius šiek tiek pritilo, linktelėjo šalia stovinčiam sargybiniui ir po akimirkos tęsė, tik šį kartą kur kas pakiliau ir entuziastingiau. 

– Mus jau ilgai vargina nepaliaujami Žvėryno padugnių antpuoliai, ilgai kentėjome šių antžmogių terorą. Per ilgai! Atėjo metas, kai Vilniaus troleibusų parko respublika susigrąžins savo prarastas žemes. Pristatau jums naujausią Tarybos kūrinį. Pasitikite, nenugalimasis Soliaris!

Vaitodami atsidarė sunkūs metaliniai garažo nr. 5 vartai ir pasirodė jis – cecho meistrų šedevras. Spjaudydamasis užriaumojo galingas variklis, užpildydamas aikštę grėsmingais juodais dūmais. Minia pagarbiai aiktelėjo. 

Jonas jautėsi pakiliai. Soliaris, jo rankų darbo kūrinys, iš tiesų atrodė įspūdingai. Kovinis troleibusas buvo didesnis už bet kurią Respublikos kovos mašiną, spindintys chromuoti šarvai saugojo nuo pačių radioaktyviausių Vilniaus dykviečių, ant viršaus buvo įrengtas 360 laipsnių kampu galintis sukiotis kulkosvaidžio bokštelis, o troleibuso priekį dengė spygliuotas pneumatinis taranas, papuoštas iššieptais dantimis ir auksinėmis raidėmis TPR.  Bet geriausia pasirodymo dalis dar laukė. Tikriausiai daugelis nesuprato, kam reikalingos dvi į ūsus panašios lanksčios ataugos, dėl kurių Soliaris buvo šiek tiek panašus į didelį grėsmingą metalinį vabalą. Greitai jų paskirtis tapo aiški, kuomet jomis vikriai nusliuogė keturios elitinės „Aitvarių“ kovos grupės smogikės. „Aitvares“ buvo galima atpažinti iš juodų apsiaustų ir grėsmingų kalavijų, kuriais jos prieš nusileisdamos ant žemės ore nedviprasmiškai mostelėjo. Suprask, jei ten būtų stovėję mutantai, jų galvos dabar ridentųsi kaip kamuoliai ant žemės. Po įspūdingo šuolio „Aitvarės“ iš visų šonų apsupo naująją kovos mašiną ir žingsniavo pagarbiu atstumu iškėlusios kalavijus. Tvirtos metalu kaustytos ataugos lyg gyvatės akimirksniu grįžo į pirminę poziciją. Iš kažkur pasirodė kariai su būgnais rankose ir išsidėstė Soliario priekyje. Aikštėje suskambo ritmingas ir baugus jų skambesys, kuris susiliejo su Soliario variklio riaumojimu. Tai buvo artėjančio karo maršas ir visi pajuto tai savo gyslomis. 

„O dabar, desertas.“ – pagalvojo Jonas.

Soliaris sustojo vidury aikštės, toliau nepaliaujamai riaumodamas ir skleisdamas juodus dūmus. Kontrolierius iškėlė rankas ir sulig jo mostu kovos mašinos apačioje iš visų pusių atsivėrė daugybė mažyčių sklendžių. „Aitvarės“ su būgnininkais atsitraukė toliau, visi sulaikė kvapą, ir laukė kas įvyks. 

Iš už sklendžių pasislėpusių vamzdelių plūstelėjo liepsnos kamuoliai. Iš pradžių iš kairės pusės, tada iš dešinės, ir galiausiai iš priekio, tiesiai iš išsišiepusios Soliario „burnos“.

Jonas pajuto, kaip į veidą padvelkė karščio banga, minia ūžė ir baimingai atsitraukė nuo Troleibusų parko respublikos centrinės aikštės centre įsitaisiusio metalinio drakono.

Vyriausiasis kontrolierius pasinaudojo proga:

– T už tiesą, P už pergalę, R už ryžtą – išrėkė per megafoną jis, miniai atkartojant jo žodžius. – Tegyvuoja Troleibusų parko respublika!

Šou buvo įspūdingas, minia plojo, skandavo „tė-pė-er“ ir „kon-tro-lie-rius“. Jonas prie minios šurmulio neprisijungė, jis stebėjo, kaip Soliario viršuje atsidarė liukas, pro jį išlindo besišypsantis Liudvikas ir pradėjo mojuoti miniai. 

– Tebūnie Prakeikta Respublika, – iškošė Jonas kitą neoficialų trumpinio variantą ir apsisukęs nuėjo smuklės link.

* * *

Soliario pristatymo proga Kontrolierius paskelbė laisvadienį.  Tai buvo geras sprendimas, nes visiems buvo aišku, kad ruošiamasi rimtam karui, ir tiek kariams, tiek kovos troleibusus aptarnaujantiems mechanikams – o tokių buvo didžioji Respublikos populiacijos dalis – reikia spėti išsiaiškinti santykius, prasilošti arba pasakiškai praturtėti lošiant kortomis, permiegoti su „Aukščiausios pavaros“ mergšėmis ir išgerti kiek įmanoma daugiau dyzelinu atsiduodančio alaus.

„Komposteris“, didžiausias iš trijų Respublikos smuklių, vakare buvo sausakimšas, tačiau Jonui pavyko rasti atokią vietą smuklės kampe. Neskubėdamas jis merkė ūsus į masyvų metalinį bokalą, sklidiną tamsaus alaus. Susirinkę kariai lažinosi, kieno kovos grupė sumedžios daugiau Žvėryno mutantų, o mechanikai aptarinėjo Soliarį, vieningai prieidami išvadą apie jo nenugalimumą ir daužė bokalus už ateities pergales.

Kol kas nebuvo jokio sprendimo dėl Soliario įgulos. Niekas kitas geriau už Joną nežinojo šio žvėries subtilybių, ir tai neoficialiai buvo žinoma visiems. Tačiau Jonas buvo pernelyg geras mechanikas, todėl jo darbas ceche prikeliant kovinius troleibusus po naktinių reidų ir užlopant jų žaizdas prieš ateinančius mūšius buvo neįkainojamas. Iš naktinių reidų daug kas nesugrįždavo, o Jono netektis per daug kainuotų, todėl į priešo teritoriją jau kelis metus jis nebuvo siunčiamas. 

„Kita vertus, Soliaris nenugalimas,“ – mąstė Jonas, siurbčiodamas tamsų gėralą iš bokalo. – „Todėl įgulos mechaniku turėčiau tapti aš.“ 

Alaus bokalas ištuštėjo ir Jonas išėjo į lauką atsikratyti jo pertekliaus. Prieš sagstydamasis klyną, dar spėjo pagalvoti, kad būtent dėl Soliario nenugalimumo Taryba priims sprendimą įgulos mechaniku paskirti bet kurį subinę laižyti gebantį šūdarankį.

Ir tada ryškių naktinio dangaus žvaigždžių apšviestoje Vilniaus Troleibusų parko respublikoje nugriaudėjo sprogimas.

* * *

Troleibusų parko respublika liepsnojo, pasigirdo panikos apimtų žmonių šūksniai. Eilė galingų sprogimų sudrebino kovinių troleibusų angarą – šio stogas subyrėjo, užversdamas ir palaidodamas visą TPR kovinę galią. 

Beveik visą. Jonas, parverstas ant žemės sprogimų bangos, mikliai atsistojo ir, įvertinęs situaciją, pasileido bėgti link garažo nr. 5, plačiomis alkūnėmis braudamasis pro pasimetusius iš smuklių, barakų ir savo gūžtų išlindusius gyventojus.

„Mutantai, mutantai!“ – pasigirdo klyksmas, staigiai užčiauptas ir perėjęs į gargaliavimą.

Nuolaužų ir dulkių debesyse pasirodė groteskiškos figūros, kai kurios jų šiek tiek švytėjo melsva šviesa. Bjauriai deformuotos, gumbuotos ir susikūprinusios, bet judančios neįtikėtinai sparčiai, rankose dauguma jų turėjo metalinius kūjus, kuriais lengvai tarsi degtukais mojavo aplinkui ir traiškė Respublikos gyventojų galvas. Jonas sėkmingai išvengė keleto smūgių ir prasiveržė į centrinę aikštę. Žvilgsnis užkliuvo už televizijos bokšto – jame degė blausi šviesa, turinti reikšti, kad mutantai tupi savo Žvėryno landynėse. Kodėl bokšto prižiūrėtojai neperspėjo apie antpuolį?

Pasigirdo šūviai, tačiau nebuvo aišku, kuri pusė šaudo. Tiek mutantai, tiek Respublikos gyventojai naudojo tuos pačius rinkoje sutinkamus ginklus, įvairiai juos modifikuodami. Garažo nr. 5 vartai buvo aklinai uždaryti. Jonas persirito per gretimo pastato tvorą, užlipo kopėčiomis ir liuoktelėjo į vidinį kiemą, pats stebėdamasis savo vikrumu. 

Vidinės garažo durys buvo atrakintos, o spyna numesta šalia. Jonas išspyrė duris ir sugniaužė rankose revolverį. 

Ir tuoj pat pajuto lygiai tokio pačio šalto metalo prisilietimą prie smilkinio.

Į Joną nukreiptą ginklą laikė asmeninės Respublikos kontrolieriaus sargybos narys su juoda kauke. Už kelių dešimčių metrų, prie Soliario, stovėjo ir pats Kontrolierius su dar trimis sargybiniais. Šalia jų ant grindų be gyvybės ženklų gulėjo žmogus, o gal mutantas? Prieblandoje sunku buvo pamatyti. 

– O, pačiu laiku! – pasakė Kontrolierius ir nusikvatojo. Jo balsas buvo kitoks, šaižesnis ir be jam įprastinio patoso. Arba garažo erdvė suteikė jam kitokį skambesį. – Ketvirtas, nuleisk ginklą. Čia Jonas, mūsų auksarankis.  Ateik arčiau.

Sargybinis nuleido revolverį, ir linktelėjo į Soliario pusę. Jonas priėjo arčiau, sargybinis sekė jam iš paskos. Ant žemės gulėjo Liudvikas, tačiau jį atpažinti buvo įmanoma tik iš kvailos šypsenos, viršutinė kaukolės dalis buvo visiškai suknežinta. 

– Kaip matai, mes turime žvėrį, bet netekome jo dresuotojo. Žinau, kad daug prisidėjai prie Soliario sukūrimo. Ar sugebėsi jį vairuoti?

„Daug prisidėjau? Čia mano kūdikis“, – norėjo atsakyti Jonas, tačiau susilaikė.

– Taip, vyriausiasis Kontrolieriau. Kuo puikiausiai sugebėčiau valdyti Soliarį.

– Puiku. Pirmas, tu kartu su mumis prie kulkosvaidžio. Visi kiti, atverkite garažo duris. Paskubėkit!

Atsiveriant garažo nr. 5 vartams, suriaumojo Soliario variklis, nustelbdamas Respubliką apėmusios panikos garsus. Aikštę nušvietė akinančios kovinio troleibuso lempos, o Jonas, laikydamas galingą vairą, papuoštą Respublikos simboliais – sukryžiuotais veržliarakčiu ir nupjautavamzdžiu – jautė, kad pagaliau išmušė jo valanda.  

Išvažiavusį į aikštę Soliarį iš karto aplipo mutantai – atrodė, kad į Respublikos valdas sugužėjo ištisas Žvėrynas. Nė akimirką nesudvejojęs Jonas atvėrė liepsnosvaidžių sklendes ir aikštę užpildė nenusakomas kauksmas – mutantai pavirto į visas puses bėgiojančiais liepsnos kamuoliais. Bokštelyje uoliai tratėjo kulkosvaidis – regis, Kontrolieriaus sargyba buvo sudaryta iš elitinių karių ir sargybinis Numeris Vienas pateisino savo „vardą“.

Mutantai, pamatę, kad Soliario taip paprastai neįveiks, skubiai atsitraukė ir sulindo į skersgatvius toliau siaubti miesto. Vyko įnirtinga kova, panašu, kad Respublikos gyventojai atsitokėjo po pradinio šoko ir pradėjo priešintis, tačiau mutantų buvo devynios galybės.

– Link vartų! – sukomandavo Kontrolierius.

Jonas klausiamai pažiūrėjo į jį.

– Jų per daug… – iškošė Kontrolierius. – Vienintelis būdas persverti šią kovą į savo pusę, smogti! Tiesiai į jų širdį, smogti su Soliariu!

Jonas suprato. Respublikos vartai buvo išsprogdinti, tačiau ne tiek, kad pro žiojėjančią skylę būtų galėjęs tilpti Soliaris. Pakreipus vieną iš svirčių, iš išsišiepusių Soliario dantų išlindo masyvus spygliuotas taranas. Jonas numynė akseleratoriaus pedalą ir suriko:

– Į Žvėryną!

Soliaris suriaumojo ir užpildydamas aikštę juodais dūmais, nėrė vartų link. Masyvūs Respublikos vartai išlėkė tarsi žaisliniai, tačiau Soliaris po smūgio pavojingai pakrypo ir čia prireikė viso Jono meistriškumo jį suvaldant. Nors Soliaris viso labo turėjo tik keletą slaptų bandomųjų važiavimų, Jonui atrodė tarsi būtų vairavęs jį nuo pat mažens. Nenuostabu, jis tiesiog pažinojo šią kovos mašiną kiaurai išilgai, o visa kita – tik smulkmenos.

Išvažiavus vakarinio Vilniaus kelio link, nuo vaiduokliškų daugiaaukščių griuvėsių pokštelėjo šūviai, iš šalutinių keliukų išlindo savadarbės mutantų transporto priemonės – lygiai tokios pat deformuotos, kaip jų šeimininkai, sulipdytos, rodos, iš atsitiktinių gelžgalių ir patvorių detalių. Jos persekiojo Soliarį, sargybinis Numeris Vienas atkakliai darbavosi kulkosvaidžiu, tačiau mutantobilių vis daugėjo, jie pasirodydavo netikėtai, tarsi būtų jų laukę. 

– Šventieji radiacijos dievai… – išsprūdo Jonui, kuomet pamatė juos lenkiančią bagį primenančią konstrukciją, kurios viduryje buvo įsitaisęs bjaurus vienaakis mutantas, o sėdynę jam atstojo senas unitazo korpusas. Artėjo posūkis ir Jonui pavyko prispausti keistąją mašiną į šalikelę. Priešais mutantą išdygo troleibusų stotelės liekanos, kurioje prieš gerą penkiasdešimt metų žmonės dar laukdavo Soliario protėvių, varomų po visą Vilnių išvedžiotų elektros laidų teikiama energija. Mutantas privalėjo staigiai stabdyti, nulėkė nuo savo mašinos kartu su visu unitazu kaip kamuoliukas ir tėškėsi į betono luitus.

Pašėlusių lenktynių metu Kontrolierius neišleido nė žodžio, tik bėgiojančiomis akimis stebėjo viską aplink ir šnopavo į savo išsišiepusių dantų kaukę – dėl jos atrodė, kad jis tiesiog šaiposi iš visos situacijos. 

Jonas staigiai pasuko vairą ir masyvūs Soliario ratai nukreipė jį į dešinę, į kelią link Žvėryno. Abi kelio puses supo šlaitai, jis palengva leidosi žemyn, norint, buvo galima išvystyti tikrai didelį greitį. Tačiau Jonas, nors ir pasitikėdamas savo valdomu žvėrimi, nerizikavo, kadangi šio kelio atkarpos nuo Žvėryno iki vakarinio Vilniaus nekontroliavo nei mutantai, nei TPR ir ji galėjo būti pilna staigmenų – pavyzdžiui, Vilniaus dykviečių gaujos mėgdavo nuritinti kokio nors seno autobuso griaučius ir užpulti pravažiuojančius iš pasalų – klasikinė pakelės plėšikų taktika. 

Kulkosvaidžio bokštelis dirbo savo darbą ir retino besivejančių mutantomobilių gretas – pora jų nulėkė į šalikelę kulkoms suvarpius jų vairuotojus, kitas, priartėjęs per arti, gavo liepsnosvaidžio pliūpsnį ir pavirto liepsnojančiu fakelu.  Beliko pramušti Žvėryno barikadas, įsiveržti į miestą ir taipogi paskandinti jį liepsnose.

Artėjant dar vienam posūkiui į dešinę link Žvėryno prieigų, Jonas staiga, jau antrą kartą per dieną pajuto šalto metalo prisilietimą.

– Važiuok tiesiai, – iškošė pro išsišiepusius dantis Kontrolierius. – Nieko nesakyk. Užšauk bokštelio liuką ir atjunk jo valdymą.

Jonas taip ir padarė, vienu mygtuko paspaudimu atkirsdamas juos nuo elitinio sargybos kario, besidarbuojančio viršuje ir nepastebimai mažuoju pirštu užkabindamas dar vieną svirtį.

– Važiuok tiesiai, iki pat Žaliojo tilto. 

– Bet tai juk Vyčio ordino teritorija, mes…

– Važiuok. Tiesiai visu greičiu! – vyriausiojo Respublikos kontrolieriaus akys keistai žibėjo, o balsas nebuvo panašus nei į tūlo Respublikos piliečio, nei į žmogiško sutvėrimo balsą.

* * *

– Para pa para para pa para… – niūniavo ordino magistras Kontrimas, patogiai išsidrėbęs ant sofos viršutiniame Gedimino bokšto aukšte įrengtame kabinete. – Senieji Vilniaus stogai… Pavirtę dykviete pilka. Skrendu lyg…

Jo niūniavimą pertraukė ryšininkas Urlakis, į kabinetą ant vežimėlio įveždamas siųstuvą.

– Sulaukėme svečių? – pašaipiai mirktelėjo Kontrimas ir nusijuokė galingu juoku.

Urlakis ramiai linktelėjo, išvyniojo aplink vežimėlį susuktą laidą ir padavė Kontrimui su laidu sujungtą milžinišką varinį ragą. Pridėjęs platesnįjį jo galą prie ausies, Kontrimas senu įpročiu pasitvarkė milžiniškos rudos barzdos šerius, įjungė ekraną ant sienos, kuriame pasirodė įspūdingos kovos mašinos vaizdas ir pasakė: 

– Vyčio ordino magistras Kontrimas. Jūsų paslaugoms. 

* * *

– Magistre Kontrimai, mes atvažiavom. Kuo greičiau nuleiskite tiltą! – prašvokštė Kontrolierius į Soliaryje įtaisytą siųstuvą, prieš tai suderinęs jo dažnį. Revolverio, nutaikyto į Joną, jis nenuleido.  

– Leiskite jus pasveikinti, sere Vladai. Ar vadinti jus Kontrolieriumi? Tikriausiai pripratote prie šio titulo? – pašaipiai atsiliepė duslus balsas.

Jonas sekė akimis kiekvieną Kontrolieriaus judesį, bandydamas įvertinti situaciją. Akivaizdu, kad mutantų antpuolis buvo susijęs su vidine išdavyste – Respublika buvo užklupta visiškai netikėtai, sprogmenis detonavo kažkas iš saviškių, o televizijos bokšto sargyba arba buvo eliminuota, arba papirkta, kadangi toks įsiveržimas negalėjo likti nepastebėtas iš aukščiau. Ar visa tai – Kontrolieriaus inicijuotas sabotažas? Ar jis pardavė Respubliką Vyčio ordino magistrui Kontrimui?

– Viskas įvykdyta, kaip susitarėm. Tuojau pat nuleiskite tiltą, nes čia sugužės visas Žvėrynas! – įniršęs šaukė Kontrolierius, jo balsas mainėsi, įgaudamas kažkokį gerklinį ir gargaliuojantį skambesį.

– Taip, tikra teisybė. Mūsų paukščiai raportuoja apie tarpusavyje baigiančius išsipjauti Respublikos ir Žvėryno menkystas. Viskas atlikta idealiai. O tavęs nelabai traukia pas saviškius, Vladai, ką? 

– Aš dar kartą reikalauju, nuleisk tiltą! 

– Kad ir kaip būtų apmaudu Vladai, Vyčio ordino garbės kodeksas neleidžia jokių susitarimų su… Na, kaip čia geriau išsireiškus, teroristais? Dvigubais apsimetėliais ir išdavikais? Mutantai ir Respublika pjaunasi tarpusavyje, tai sveikintina. Kuo mažiau tokių kaip jūs, tuo greičiau  pasaulis sugrįš į normalias vėžes. Bet tarp mūsų jokio susitarimo nebuvo, aš jau bent nieko panašaus nepasirašiau. Viso geriausio!

„Kontrolierius“ įniršęs trenkė siųstuvą į Soliario prietaisų skydą ir sušnypštė kaip gyvatė.

* * *

– Atsiprašau, magistre.

– Taip, sere Urlaki. 

– Jūs pastebėjote naująją Respublikos kovos mašiną?

– Aš tau panašus į aklą mutantą?

– Ne, magistre. Tik norėjau pasakyti, kad galbūt visgi verta apgalvoti jo įsileidimo galimybes? Mūsų inžinieriams praverstų patyrinėti tokį kovinį vienetą. Jie vis tiek būtų visiškoje mūsų kontrolėje.

Magistras Kontrimas atkimšo grafiną, papildė ištuštėjusią taurę ir siurbtelėjo gerą gurkšnį trauktinės.

– Urlaki, jei paskaitytum senas bokšto bibliotekos knygos, pasisemtum iš jų šiek tiek išminties. Yra vienas senas geras posakis. Įsileisk kiaulę į trobą, tai ir ant stalo užlips. Vladas išdavė mutantus, išdavė Respubliką. Tokius padarus laikyti reikia kuo atokiau. Na, o su naujuoju Lazerių gildijos išradimu tai bus lengva. Ar lazerių meistrai pasiruošę?

Urlakis linktelėjo. Kontrimas paniūniavo panosėje prieš kelias minutes skambėjusią melodiją, gurkštelėjo dar ir linktelėjo:

– Lai nuleidžia skydą. Ir įjunk vaizdą iš išorinio paukščio-žvalgo. Noriu pasigrožėti Vilniumi iš viršaus. Senieji Vilniaus stogai… Pražilę plazma jie žalia…

* * *

Jonas stebėjo neįprastą vaizdą – visas senasis Vilnius už radioaktyvaus šlamšto pilnos buvusios upės vagos, nuo Gedimino bokšto iki pat Žvėryno palengva apsigaubė žalsvu plazminiu skydu, izoliuodamasis nuo aplinkinių dykviečių.

Tai buvo paskutinis Troleibusų parko respublikos vyriausiojo kontrolieriaus matytas vaizdas, kadangi pokštelėjo šūvis, ir Kontrolieriaus kaktoje atsivėrė skylė, iš kurios pradėjo tekėti žalsvas mutantiškas kraujas. Į Soliario kabiną iš viršaus įšoko Pirmasis Kontrolieriaus sargybinis, nusimovė juodą kaukę, iš po kurios išsiveržė ilgų susitaršiusių plaukų kupeta, ir pasirodė žavus moteriškas veidas.

– Viktorija, pirmasis „Aitvarių“ būrys. Vieną kelią užtvėrei, kitą atidarei, kaip matau. Dėkui.

– Jonas, 5-asis meistrų cechas. Em… Prašau. Ir ačiū.

Viktorija vienu rankos judesiu nuplėšė Kontrolieriaus respiratorinę kaukę. Už išsišiepusių kaukės dantų slėpėsi susisukusi mutanto burna su mažyčiais kreivais dantimis.

– Kontrolierius… Mutantas? – negalėjo atsitokėti Jonas. 

– Taip… galima sakyti ir taip. Tai Vladas, mutantas tarp mutantų. Kadaise išdavė juos, supjudęs visas pietines gentis, po to kažkur dingo, buvo manoma, kad užsilenkė. Tačiau kažkokiu būdu įsisuko į Respublikos tarybą, tapo Kontrolieriumi. Akivaizdu, su kažkieno pagalba. Turi ko nors išgerti?

Jonas pagrabaliojo per švarko skvernus – ištikimoji gertuvė buvo savo vietoje. Padavė ją Viktorijai. 

Aitvarė gurkštelėjo deginančio ir tamsios jos akių spalvos skysčio, padavė gertuvę atgal ir susidomėjusi pažvelgė į Joną. 

– Na, Respublika žlugo. Likom tik tu, aš ir Soliaris. Gal ir geras variantas. Tik ūsus nusiskusk. Ir mes visai sutarsim. 

* * *

Soliario kabinos durys trumpam atsidarė, ant kelio žnektelėjo Kontrolieriaus lavonas. Buvusios Respublikos pasididžiavimo variklis užriaumojo ir paleido iš galingų duslintuvų juodų dūmų debesį. 

Kovinis troleibusas pajudėjo rytų link, tolyn link niekam nepriklausančių teritorijų.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!