Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Petras M.

Po ilgai trukusio neramaus snaudulio aš pirmą kartą pabundu sapno viduje. Aplink aklina tamsa ir drėgmė. Žinau, reikia eiti, kad ir apgraibom, ilgai netruks. Rankos ištiestos į šalis, pirštai braukia šiltas, šlapias akmenų sienas, nuo lubų varva. Posūkis, antras. Tolumoje sklinda šviesos ruožas. Sparčiau prisiartinu. Į sieną atremtos metalinės kopėčios, virš jų anga. Išsiropščiu į paviršių. Begalinis rusvas dangus ir pilka suskirdusi žemė. Ši siurrealistinė tuščia erdvė skendi prieblandoje. Vienoje pusėje žemę kerta tamsus ruožas. Pasuku link jo. Tai keliolikos žingsnių pločio bedugnė. Anoje pusėje pasirodo liekna moteris, gal kiek vyresnė už mane. Ji dėvi keistą žalsvą kombinezoną. Stebime viena kitą kurį laiką. Vis dar bijau patikėti savo sėkme. Tėvo instrukcijas mintinai žinau, bet dabar… Nepažįstamoji prabyla pirma:

– Aš Viktorija, Arvydo Akmanto – numeris 1752 – dukra. Iš erdvėlaivio “2055”. Tėvo kontakto nėra – miręs prieš trylika metų. Mano kito kontakto pradžia 2135 metų spalio 26 dieną nuo vidurnakčio Žemės laiku arba už keturiolikos valandų. Labas, pussesere.

Su kiekvienu jos žodžiu mano širdis vis stipriau daužosi. Bet man negalima jaudintis. Nurimk – raginu save.

– Na gi. Prisistatyk, – paragina moteris anapus bedugnės.

Mačiau jos nuotraukas, nedaug pasikeitusi. Man reikia viską nepriekaištingai įsiminti. Viktorija net rankas iškelia tarsi maldaudama:

– Gintare, atsipeikėk, brangi kiekviena sekundė!

Ir aš atsipeikėju. Bet per vėlai. Žemė po kojomis ima judėti, slinkti. Suklumpu, slystantis bedugnės kraštas mane nešasi žemyn į juodą prarają. Šaukiu visa gerkle, kad išgirstų:

– Taip, Taip! Čia aš! Aš dar grį…

***

Gintarė net krūptelėjo staigiai nubusdama, giliai įkvėpdama, tarsi ką tik buvo po vandeniu. Vanduo! Šis žodis akimirksniu grąžino ją į niūrią realybę.

– Šššš, – pajutęs motinos pabudimą įspėjo Matas. Paauglys nusisukęs stebeilijosi pro šarvuotos palapinės skaidrų langą. – Žuvėdros, net dvi.

Spalio ankstaus ryto blausioje šviesoje jau buvo galima įžvelgti nedidelį judviejų turtą: čiužinį, dvi kuprines, dėžę, prožektorių,  snaiperinį šautuvą.

– Mam, galiu aš?

– Neėmei pieštuko, užrašų knygutės? – ji jau knisosi nekantriai savo kuprinėje. – Pagaliau. Matai, pašviesk.

Antrą kartą raginti nereikėjo. Ji skubotai iškeverzojo lape kelias eilutes. Niekis, po to aiškiau perrašys. Sūnus ne viską sugebėjo įskaityti, bet tiek užteko, kad suprastų.

– Pavyko? Tikrai?

Ji apsikabino paauglį.

– Manau, taip. Tik aš sugadinau kontaktą. Bet pasitaisysiu, bus proga, − kiek patylėjusi atšlijo nuo sūnaus. − Parodyk tas žuvėdras. Nudėk jas.

Visai neseniai lijo. Salduvės piliakalnio aikštelė skendėjo balose ir purve. Stiprokas vėjas ginė bangas, kurios skalavo kalvos šonus. Ant surūdijusio valties karkaso tupėjusios dvi žuvėdros neišgirdo lėtai prasegamo palapinės užtrauktuko. Pro atsivėrusį plyšį išlindo vamzdis. Driokstelėjo du šūviai.

– Ėch! Viena paspruko.

– Tyliai, – paliepė motina.

Įsiklausė. Jokių pašalinių garsų išskyrus vėją ir bangų ošimą. Išsirangę į lauką apsidairė. Be jų daugiau nė gyvos dvasios. Vidury stovėjo palapinė, šalia jos apverstas kateris. O daugiau niekas nepasikeitę: kelios sutrūnijusios valtys, apleistos laužavietės akmenys. Seniai šių vietų ramybės niekas nedrumstė, buvo saugu atplaukti vieniems.

Matas nuskubėjo paimti pašautos žuvėdros. Žvilgterėjo žemyn. Iki vandens keli metrai. Baltijos jūra iš visų pusių supo Salduvės piliakalnį. Tokiais tempais po dešimties metų ir jo neliks. Pabandė įsivaizduoti, kaip pasaulis atrodė prieš šimtmetį, prieš prasidedant keistam Saulės ir Žemės branduolio aktyvumui. Čia buvo miestas, žemė, medžiai – jam pasakojo, pats matė nešiojamo kompiuterio ekrane neapsemtų žemynų žemėlapius. Kažkokia Lietuva buvo. Dabar teliko Mažoji ir Didžioji žemės. Kodėl senelis, mama, kiti nerimavo? Juk pasaulis toks, koks yra − iš vandens. O jie bijojo, ruošėsi kažkokiam antram atšalimui. Gerai būtų, nes karštis metai iš metų tik kilo.

– Sūnau, kur užtrukai? – Gintarė traukė paskutinius daiktus laukan.

Paaugliui grįžus su laimikiu, dėžė jau buvo atidaryta. Paukštį įdėjo į atskirą skyrių ir nustatė jam šaldymo režimą.

– Mam, tikrai taip gali būt, kad numirtum iš šalčio?

Motina šyptelėjo, eiliniai sūnaus klausimai.

– Keturi milijardai mirė iš šalčio ir bado per ledynmetį.

– O nuo karščio kiek?

– Daug, − Gintarė dabar nenorėjo veltis į diskusijas. − Tuoj vėl pradės lyti, − pažvelgė į pilkus sunkius debesis. − Gal bent sumažės tvankumas, nors tiek naudos.

Ji atsiduso − taip būtų gera pasilikti dirbtinėje palapinės vėsoje. Paspaudė porą mygtukų ir laikinas būstas susikleidė, susilankstė į kompaktišką ritinį. Atjungė nuo jo maitinimo bloką.

Spalis į galą, o temperatūra virš trisdešimties laipsnių. Moteris taip pat daug ko nežinojo. Gimė XXI amžiaus pabaigoje, per patį atšalimą. Gyveno dar tuomet neapsemto miesto požemiuose. Tik jos tėvas Darius kažkiek „ragavo“ normalaus gyvenimo praeito amžiaus viduryje, nors pirmasis atšilimas jau buvo gerai įsismarkavęs, ir Klaipėdos kraštas skendėjo jūroje. Ištirpus beveik visiems ledynams Saulės aktyvumas baigėsi. Kelioms dekadoms užslinkę šalčiai sukaustė vandenį į ledą, lietų pakeitė sniegas ir pūgos. XXII amžiaus pradžioje vėl prasidėjo atšilimas, antrasis. Vandens lygis toliau šovė į viršų. Dabar virš 130 metrų pakilęs. Vanduo suskaldė šalies teritoriją į dvi dalis, o tautą į smulkias šukes, kur kiekvienas buvo už save. Iš Žemaitijos liko nedidelė sala – Mažoji Žemė, atkirsta nuo pasaulio, be elektros, be maisto atsargų. Už šimto kilometrų į rytus Didžiosios žemės pakraščius – Alytų, Vilnių, Molėtus, Uteną − skalavo Baltijos juros bangos. Tėvas dažnai kartojo, jog po kelerių metų vėl užeis antrasis ledynmetis.

– Netinkamas oras keliauti, bet reikia paskubėti. Matai, pabandyk susisiekti su miestu.

Paauglys iš kuprinės ištraukė raciją, ištempė anteną, tačiau įjungus pasigirdo tik šaižus traškėjimas. Nieko nuostabaus, Saulės anomalija trikdė ir ryšį. Tik galingos radijo stotys galėjo pasiekti palydovus orbitoje. Vieną tokių turėjo Darius. O paprastiems prietaisams jau ir kilometras buvo kliūtis.

– Aišku, − burbtelėjo moteris. – Arčiau priplaukę pabandysim. Padėk, apverčiam.

Susikrovę į bangų siūbuojamą katerį visą mantą, jiedu sulipo vidun, prijungė tą patį palapinės maitinimo bloką prie variklio, nuleido sraigtą į vandenį ir pajudėjo link Šiaulių. Tai buvo miestas be žemės, be gatvių, be parkų ir aikščių. Tik virš vandens kyšančios, chaotiškai išsibarsčiusios betono ir plytų salos – daugiaaukščių viršūnės, apgriuvę gamyklų kaminai. Vakaruose už trijų kilometrų iš vandens stūksojo Saulės miestas − pastatas monstras, kuris dar ne greitai paskęs, dar septyni aukštai. Tai buvo Gintarės, jos šeimos, bendruomenės namai. Keli šimtai žmonių darniai sugyveno tarpusavyje, žvejojo, gindavosi nuo užpuolikų ar patys puldavo. Jie liko Saulės mieste, nepersikėlė į Mažąją žemę, dabar esančią jau už kelių kilometrų, kur taip pat gyveno viena Reginčiųjų šeima. Gal kada vėliau, jei užeis šalčiai. Kol kas patys tvarkėsi, turėjo saulės modulius, bangų generatorių. O ir Reginčiuosius globojo erdvėlaivio „2055“ žinyba, kurią vadino paprastai – amerikonai. Šie parūpindavo būtiniausių išgyvenimui dalykų: akumuliatorių blokų, vaistų, maisto, rūbų, vandens filtrų, ginklų, amunicijos. Tik jau metai jų nei girdėt nei regėt. Viskas suprantama. Jiems Regintieji svarbūs tol, kol gali Regėti. Tada apsilankę amerikonai pranešė, jog Arvydas miręs. Vadinasi, jau seniai – ši žinia šviesos greičiu keliavo iki žemės  daug metų. Ir jau keliolika metų Žemės Regintieji nesusisiekė per sapnus. Ši anomalija su amžiumi nyko. Gintarės tėvas Darius paskutinį kartą su Arvydu matėsi prieš 26 metus. Dabar vienintelė naivi viltis − Reginčiųjų vaikai ten ir čia, bet jiems dar nei karto nepavyko.

Keliauninkai sparčiai artėjo prie Saulės miesto, vėl įplaukė į lietaus zoną, jūros paviršius spragsėjo. Moteris sumaniai laviravo katerį tarp pasitaikančių įvairių šiukšlių. Vanduo buvo nešvarus, pasidengęs žalsvų dumblių plėve.

Sūnus stebėjo motiną. Šlapios ilgų tamsių plaukų sruogos dengė dalį kaktos, kurios kairę pusę vagojo pasikartojančios vertikalios geltonos ir violetinės odos juostos. Tuos pačius odos piešinius, tik abiejose pusėse, turėjo ir senelis. Amerikonų išmonė žymėti Reginčiuosius ženklais, kad niekam nekiltų abejonių, kas jie tokie.

– Mam, tai dabar ir mane paženklins kaip tave?

– Juk žinai atsakymą. Jei pasitvirtins mano Regėjimas.

Matas tik linktelėjo, jis gerai žinojo. Kiek save prisiminė, pastoviai kamantinėjo aplinkinius. Tiesiog mėgo klausytis šių istorijų. Juk jis − Dariaus anūkas. Paženklintojo, turinčio Regėjimą arba anomaliją, kaip anuomet vadino reiškinį atsiradusį kartu su nepaaiškinamu Saulės aktyvumu. Katastrofos pradžioje gimę kai kurie broliai ar seserys galėjo bendrauti tarpusavyje sapnuose. Svarbu, kad nors vienas jų miegotų „savo“ vietoje. Regėjimą turėjo ir Darius su Arvydu, broliai gimę Šiauliuose. Atsitiktinai atrado „savo“ miego vietą – Salduvės piliakalnį. Tuomet pasaulyje tokių vaikų buvo keli šimtai.

– Pabandyk dabar susisiekti.

Matas jau lenkėsi paimti kuprinę, kai išgirdo tolimą tratėjimą. Pažvelgę link Saulės miesto, iki kurio buvo likęs geras kilometras, pro lietaus užsklandą išvydo padrikus blausius šviesų pliūpsnius.

– Užpuolimas! − šūktelėjo Gintarė išjungdama variklį ir puldama prie savo kuprinės traukti žiūronus. – Greičiau, bandyk ryšį, – paragino sūnų.

Pro žiūronus matė ugnies salves iš kelių pastato aukštų į jūrą. Ten atokiau sukiojosi greitaeigės jachtos, kurios atsakė tuo pačiu. 

Šį kartą Matui pavyko. Atsiliepė Tautvydas. Per racijos traškesį girdėjosi susirūpinęs jo balsas:

– Gintare, likit savo vietose. Apgultis nuo Mažosios, ne vietiniai, slavai. Padėtis labai rimta.

Moteris prigludo arčiau sūnaus:

– Kur Jonas? Kaip tėvas? 

– Tėvas po senovei. Jonas su grupe naktį buvo išplaukę į žvejybą link žemės, vos spėjo grįžti. Dabar apačioj.

– Iš kur slavai? – įsiterpė paauglys.

– Iš kur dar! Iš Didžiosios žemės. Atrodo, ten šikna. Kaip ir čia.

Gintarė pagriebė raciją. Jai po truputį kilo panika, būtinai turėjo pasikalbėti su savo vyru, su tėvu. Tiek daug turėjo papasakoti, ir staiga viskas pakibo ant plauko.

– Pakviesk Joną, kuo greičiau. Aš šią naktį Regėjau. Mes dabar vandenyje, pusiaukelėje. Pažiūrėk. Ką daryti?!

Trumpam Tautvydas dingo. Vėl racija atsigavo.

– Matau. Aš po stogu. Jonas jau atbėga. Varykit atgal į Salduvę, kol jūsų nepamatė. Čia apsitvarkę bandysim prasiveržti iki jūsų.

– Ryšys dings… – bandė prieštarauti moteris.

– Varykit! – užriko vyras.

Gintarė stipriai iš apmaudo sukando dantis, įjungė variklį.

Vėl įsiterpė Matas:

– Tautvydai, kvieskit amerikonus. Mam, Arvydo numeris 1752? Tokį užrašei?

Akimirkai Gintarė jo nesuprato, o po to tyliai išplūdo save, kad taip pasimetė. Juk ji žinojo Reginčiojo erdvėlaivyje numerį, Viktorija pasakė. Paprastiems mirtingiesiems tai buvo slapta informacija.

– Taip, taip! − suriko į raciją. – Pasakykit – Arvydo Akmanto numeris 1752, jo dukra Viktorija. Mano ir jos kitas kontaktas šią naktį. Jie patikės.

Kateris tolo nuo miesto, traškesių racijoje daugėjo, balsai trūkinėjo.

– Supratau.

– Kur Jonas?

– Gintare, ryšys dingsta. Jums vis tiek nepavyks pakalbėti. Varykit į Salduvę. Jus pastebėjo.

Ji nieko neatsakė. Visa drebėjo iš baimės, labiausiai dėl sūnaus. Šūviai aprimo. Užpuolikai atsitraukė nuo pastato. Gal laukė pastiprinimo. Nuo jų atsiskyrusios dvi jachtos pasileido paskui vienišą katerį. Pro racijos traškesius vos pavyko suprasti paskutinius žodžius:

– Laikykitės, mes jau skubame į pagalbą.

Gintarė vairavo katerį tarp pasitaikančių griuvėsių. Vis žvilgčiojo į maitinimo bloko skalę, kuri akivaizdžiai tirpo esant tokiam greičiui. Mažiau nei kilometras, užteks energijos. Nors jachtos sparčiai artėjo, vis tiek nespės pavyti jūroje. Bet kas toliau, kai išlips ant žemės?

Tuo tarpu Matas kuprinėje surado atsarginius šovinius, prisitraukė arčiau šautuvą. Pro žiūronus stebėjo Saulės miestą. Ten vėl vyko susišaudymas. Riktelėjo motinai:

– Nuo miesto bando prasiveržti penkios mūsų! Gal ir pavyks kažkam.

– Kiek priešų?

– Šešios ir dvi paskui. Tiek matau.

Už kelių žingsnių prazvimbė kulką, kita smigo į vandenį visai šalia. Abu instinktyviai dar labiau susilenkė.

– Sūnau, porą kartų. Bent pagąsdinsi.

Vaizdas taikiklyje pašėlusiai šokinėjo. Matas išlaukė momento, kai kateris akimirkai pakibo bangų viršūnėje. Šovė, po kelių akimirkų dar kartą. Nieko nekliudė, bet persekiotojų šūviai liovėsi.

– Kas prie miesto? – paklausė motina, kai iki piliakalnio jau buvo ranka paduoti.

– Trys ir trys. Čia juda. Kiti iškrito.

Gintarė apsuko piliakalnį iš šiaurinės pusės, kad saugiai išliptų. Vos priekis trenkėsi į žemę, abu iššokę pasileido į viršų. Moteris perėmė iš sūnaus šautuvą. Vakarinėje kalvos pusėje nuo neatmenamų laikų supiltas paaukštinimas buvo ideali gynybinė pozicija. Tačiau jau per vėlu. Užpuolikai čia pat, atsiskyrė ir supo juos iš skirtingų pusių. Kiekvienoje jachtoje po keturis, penkis žmones. Ir neaišku ar motina su sūnumi sulauks pagalbos. Į piliakalnio viršūnę iš apačios jau lėkė kulkos. Iškišti galvą buvo pavojinga, bet Gintarė vis tiek sugebėjo nudėti porą dešinėje pusėje. Tik užnugaris liko neapsaugotas.

Moteris dar nespėjo pradėti gailėtis, kad pasiėmė tik vieną šautuvą sau, kai tolumoje nuo miesto pusės pasigirdo stiprėjantis šaižus švilpimas. Pakreipę galvas išvydo dangumi žaibiškai artėjančius du blizgančius siluetus. Akimirka, ir jie pakibo keliasdešimties metrų aukštyje šalia piliakalnio, kaip tik ten, kur į krantą įsirėmė jachtos. Tai buvo amerikonų lėktuvai, plokšti sidabriniai rombai. Skrydžio švilpesys baigėsi, jį pakeitė du sinchroniški, žemyn nukreipti pokštelėjimai. Ir tą pačią akimirką lėktuvai neapsisukdami griausmingai šovė atgal link miesto. Gintarė su Matu vos spėjo sukioti galvas. Lėktuvai už kilometro jau kybojo virš priešų jachtų. Tie patys pokštelėjimai, kelios sekundės, ir jie jau čia, virš jų. Vienas pakybojo ore trumpai ir neskubėdamas nusklendė atgal. Kitas lėtai beveik be garso nusileido užimdamas ketvirtadalį piliakalnio aikštelės.

Paauglys ir moteris netekę žado sėdėjo ant šlapios žemės. Kažką panašaus matė kompiuteryje filmuotoje dokumentikoje. Ten buvo karinė paroda, vykusi JAV prieš porą dešimtmečių. Bet dabar…

Atsivėrė rombo šonas, iššoko laipteliai. Pasirodė žmogysta vilkinti pilkšvą kombinezoną. Ryžtingai žengė link jų nusiimdama nuo galvos kaukę.

– Gintare, padėkite šautuvą į šalį, – išgirdo aiškius įsakmius lietuviškus žodžius.

Moteris to nesuvokdama pakluso.

– Kelkitės, − jis jau stovėjo šalia tiesdamas ranką. – Smitas, − prisistatė. – Eime.

Iš lėktuvo išlipę dar du atvykėliai, krovė ant žemės dėžes. Vieną nunešė atokiau, kuri per keliolika sekundžių transformavosi į erdvų tvirtą kubą su durimis ir langais. Tai buvo kažkas panašaus į jų dovanotą palapinę.

Visi suėję vidun pagaliau pasislėpė nuo lietaus ir tvankumos. Gintarė atgavo kalbos dovaną:

– Jonas, mano vyras… Jis turėjo būti jūroje.

Smitas žvelgdamas moteriai į akis tarė tarsi ne jai:

– Smitas. Kaip Gintarės vyras Jonas, radot?

Toliau vis dar žiūrėdamas į akis ilgokai tylėjo. Staiga vėl prakalbo:

– Galit būti rami. Jonas gyvas, nesunkiai sužeistas į ranką.

Gintarė akimirkai pradžiugo, bet vėl sunerimo. Ji nesuprato, kas vyksta.

Smitas atspėjo jos nerimą:

– Nesijaudinkit, bendraujam per raciją, tik jūs jos nematote.

– Jūs lietuvis? − įsiterpė Matas.

Smitas šyptelėjo:

– Ne. Aš JAV pilietis. Čia kalbos generatoriaus darbas. Irgi nematomas.

– O ką padarėt užpuolikams?

– Gyvi, be sąmonės.

– Bet kaip spėjot čia taip greit atsidurti?

– Buvome visai šalia, kai gavom pranešimą. Jums artimiausią Reginčiųjų šeimą, saloje, prie Kelmės šią naktį užpuolė. Teko tramdyti. Šitie su jachtomis iš tos pačios kompanijos, − ir, nelaukdamas kitų paauglio klausimų, kreipėsi į Gintarę. – Dabar jus patikrinsime, ką sapne matėte.

Hipnozės pagalba moteris prisiminė savo Regėjimą. Ji tikrai susitiko savo pusseserę Viktoriją, esančią erdvėlaivyje „2055“ už keliolikos šviesmečių. Smitas kalbėjo aptakiai, tikslių duomenų neminėjo: nei link kokios žvaigždės erdvėlaivis keliavo, kokia padėtis jame, kiek žmonių šiuo metu, kiek Reginčiųjų. Užtat pabrėžė pagrindinę problemą – informacijos stoką. Kad taip bus, žinojo nuo pat pradžių.

Praeito amžiaus viduryje, įsismarkavus atšilimui, kylant vandens lygiui ir pasaulinei panikai, JAV surizikavo – sukonstravo erdvėlaivį ir link tolimos žvaigždės išsiuntė poros tūkstančių žmonių koloniją. Tikslas – viena iš dviejų planetų, kurių Žemės panašumo ir gyvybingumo indeksai labai aukšti. Gal ten pavyks išgyventi, jei Žemė pasmerkta.

Erdvėlaivyje buvo ir kelios dešimtys vaikų, paauglių su anomalija. Tarp jų ir Arvydas. Idėja pasiteisino. Porą dešimtmečių  gan dažnai Regintiesiems iš Žemės ir erdvėlaivio pavykdavo susitikti sapnuose ir apsikeisti informacija. Nereikėjo laukti mėnesių, vėliau ir metų žinioms perduoti, kurios keliavo tik šviesos greičiu. Tačiau praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje Saulės aktyvumas prislopo, planeta atšalo. Taip pat ir Reginčiųjų galios sumenko, susitikimai sapnuose pavykdavo labai retai. Ledynmetis truko iki XXII amžiaus pradžios. Daugelis neišgyveno. Labiausiai pasisekė Reginčiųjų šeimoms, kurias globojo erdvėlaivio žinybos. Tik nebuvo galima išgabenti Reginčiųjų į tolimą saugią vietą, kitaip išnyktų anomaliją.

Paskutinį kartą bendrauti sapne pavyko prieš 19 metų. Užvakar gauta informacija iš kosmoso jau pasenusi 12 metų. Erdvėlaivis turėjo pasiekti planeta, tik nežinia, kas dabar ten vyko. Neliko dviejų gyvų brolių ar seserų ir Žemėje, ir ten toli. Netikėtai viltį atgaivino Gintarė. Pusseserės „paveldėjo“ dalelę tėvų anomalijos. Dabar reikėjo nepraleisti susitikimo.

Vakare Salduvės piliakalnyje vėl stovėjo vieniša palapinė. Buvo nuspręsta atkurti praeitos nakties aplinką. Du lėktuvai atokiau tyliai kabojo ore. Mama su sūnumi ruošėsi miegui. Prieš išjungdama prožektorių moteris dar kartą perskaitė amerikonų paruoštą tekstą su pačiais svarbiausiais klausimais ir duomenimis. Matas užmigo pirmas. Gintarė dar ilgai muistėsi, bet po vidurnakčio nurimo.

***

Vėl aklina tamsa ir drėgmė, prisimenu ją. Nedvejodama žengiu pirmyn, pirštais braukiu šiltas šlapias akmenų sienas. Netrukus prieinu kopėčias, išlipu į paviršių. Ta pati rusva plika erdvė. Moteris jau laukia kitoje bedugnės pusėje. Sustoju kiek toliau nuo krašto.

– Aš Viktorija, Arvydo Akmanto − numeris 1752 − dukra. Iš erdvėlaivio “2055”, − Pusseserė vėl taip pat pradeda pokalbį.

– Aš Gintarė, Dariaus Akmanto dukra. Kitas mano kontaktas už paros. Erdvėlaivio žinyba su manimi. Esu paruošta… Viktorija, Darius dar gyvas, bet mums labai…− sunku laikytis sausos instrukcijos.

Viktorija niekaip nesureaguoja, šaltai tęsia:

– Kas pasikeitė Žemėje per 12 metų? Temperatūra, vandens lygis, išgyvenimo prognozės?

Susikaupusi atsakau keliais mintinai išmoktais sakiniais.

– Kokia erdvėlaivio situacija?

Iki tol buvusi rami, tvirta pusseserė tarsi sutrinka, nuleidžia galvą. Net per rusvą prieblandą pamatau pabąlant jos veidą. Vis dar nežiūri man į akis, tarsi dvejoja.

– Erdvėlaivio būklė 89. 2342 žmonės. Esame planetos orbitoje 163 paras. Žvalgybiniai desantai pavyko. Kolonizuoti tinka, pradėjome įrenginėti bazę.

Viktorija toliau susako pagrindinius planetos, jos atmosferos parametrus, pamini koordinates. Ir dar labiau išbąla, susigūžia truputį. Sunerimstu, jaučiu kažko svarbaus trūksta.

– Kas yra, kas dar?

Tarsi dvejodama prabyla:

– Planetoje kažkas yra… neapčiuopiamo. Buvau ten. Visi, kas buvo nusileidę ir grįžo, tai jaučia.

Pokalbis nusimušė nuo instrukcijos. Dar daug klausimų liko. Bet tikrai kažkas keisto vyksta. Viktorija sukryžiavusi rankas apglėbia sau pečius, labiau pasilenkia į priekį.

– Kas ten yra, ką jaučiate!? – pakeliu balsą.

Pusseserė lėtai atsitiesia. Ji visa – veidas, rankos, žalsvas kombinezonas − tarsi sumirguliuoja, kaip vandens paviršius, nuo kurio tamsiais sūkuriais atsiskiria migla. Išsigąstu, širdis pradeda daužytis. Tas juodas tumulas jau sklendžia zigzagais link manęs. Išgirstu Viktorijos atsakymą:

– Gyvybė.

Bet man jau nė motais, noriu dingi iš čia kuo greičiau. Žengiu arčiau, ir kaip aną kartą, nuo jaudulio žemė po kojomis susvyruoja, pradedu slinkti žemyn į bedugnę. Apsidžiaugiu akimirkai, tuoj nugarmėsiu, pabusiu iš sapno. Tik miglos sūkurys jau čia pat, tamsiomis gijomis liečia mane. Dar spėju pamatyti į prarają krentančią Viktoriją.

***

Gyvybė net krūptelėjo staigiai nubusdama, giliai įkvėpdama svetimos realybės