Iliustracijos autorė: Brigita Zaleckė

Jei skaitote šį tekstą, greičiausiai nemeluosiu sakydamas, kad esate dažnas stebuklingų fantastinių pasaulių lankytojas. Gal stengiatės išgyventi zombių apokalipsę su Rick’u, gal nešate žiedą į Mordorą elfų, nykštukų ir hobitų, kurie zyzia apie antrus pusryčius, kompanijoje, o galbūt esate kibernetinė žiurkė distopiniame korporacijų valdomame ateities pasaulyje. Knygos, kino juostos ar kompiuterio ekrano pagalba, stačia galva neriate į nuotykių kupinus pasaulius apsiginklavę tik nuogu smalsumu. Toks smalsus keliautojas esu ir aš, o prieš trejus metus prasidėjo mano vizitacijos į pasaulį, kuriame nuotykiai nepasibaigs užvertus paskutinį puslapį, pradėjus bėgti juostos titrams ar pasiekus paskutinį lygį. Aš kalbu apie požemių ir drakonų pasaulį, angliškai kalbančiose šalyse dar žinomą kaip „Dungeons & Dragons“.

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 2 numeris, 2019 žiema. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

„Dungeons & Dragons“ yra „Wizards of the Coast“ kuriamas stalo vaidmenų žaidimas, kuriame didžioji dalis veiksmo vyksta ne ant lentos su eitukais, o žaidėjų vaizduotėje. 1974-aisiais metais žaidimą išleido „Tactical Studies Rules Inc.“, o pirmąją žaidimo versiją (šiuo metu gyvuoja jau 5-oji taisyklių revizija ir modernizacija) sukūrė du vyručiai iš Amerikos: Gary Gygax ir Dave Arneson. Tradiciškai, žaidimas yra žaidžiamas 3-4 žaidėjų, tačiau žaidėjų kiekis priklauso tik nuo jų susikaupimo ir noro žaisti. Piktuosius burtininkus šiame pasaulyje galabyja grupelė nuotykių ieškotojų, o su pasauliu sąveikauti jiems padeda „Dungeon Master“.

Jei trumpai, visas žaidimo procesas yra sudėtas iš trijų paprastų žingsnių, kurie bėga vienas paskui kitą ratu tol, kol žaidimo komendantas nusprendžia, kad šiai dienai jau pakaks; visų pirma, DM arba kitaip tariant istorijos pasakotojas apibūdina vietą, kurioje yra žaidėjų personažai. Tada, žaidėjai papasakoja ką nori daryti šioje aplinkoje, pavyzdžiui, lipti į medį apsižvalgyti, pakalbinti paslaptingą figūrą tavernoje, ar gerai apžiūrėti elfiškais raižiniais išdailintas griuvėsių sienas. Šiems veiksmams greičiausiai reikės ridenti kauliukus. Galiausiai, DM iš išridentų skaičiukų kauliukuose nusprendžia, pasisekė jums ar ne, ir atpasakoja žaidėjų veiksmų rezultatus.

Viskas ko reikia, norint pradėti žaisti yra veikėjo įgūdžių lapas, pieštukas ir keletas įvairių formų kauliukų… Ir, geriausiu atveju, bent vieno žaidėjo, kuris būtų susipažinęs su taisyklėmis t.y. perskaitęs keletą žaidimui skirtų knygų, kuriose yra aprašomas Forgotten Realms pasaulis, jį apgyvendinusios elfų, nykštukų, orkų ir kitos rasės, jas terorizuojančios pabaisos ir monstrai, bei bendros žaidimo eigos taisyklės. Toks apsiskaitęs žaidėjas padės visai grupei susiorientuoti žaidimo taisyklėse ir jo dėka pirmas kartas bus gerokai sklandesnis. Visgi, jei neturite tokio draugo, neišsigąskite, „Wizards of the Coast“ kaip tik šią vasarą išleido naują rinkinį 5-os edicijos „Dungeons & Dragons“ pradinukams, kuriame galima rasti ne tik sutrumpintą taisyklių rinkinį, žaidimui skirtų kauliukų ar iš anksto sukurtus veikėjus, bet ir pakankamai ilgą nuotykio knygą, kuri gerokai palengvina darbą nepatyrusiam meistrui, o pačias paprasčiausias taisykles kūrėjų puslapyje galite parsisiųsti visiškai nemokamai!

Iliustracijos autorė: Brigita Zaleckė

Liurbių akiniuočių užsiėmimas

Tradiciškai, „Dungeons & Dragons“ žaidėjų įvaizdis yra ne ką geresnis už mamos rūsyje sėdinčio susmirdusio geimerio; susmirdę sėdi keliese ir emocingus šūksnius iššaukia ne laimėtas žaidimas, o viso labo itin didelis ar siaubingai mažas skaičius išsiridenęs išmetus krūvą keistos formos kauliukų. Tokius D&D žaidėjus matėme visoje eilėje amerikietiškų blockbuster’ių vaikystėje, o vienas ne per seniausiai matytas pavyzdys buvo ir „Stranger Things“ seriale. Radijo būrelis, Požemiai ir Drakonai, bei komiksai buvo aštuntojo dešimtmečio moksliuko įvaizdžio dalis, lygiai taip pat kaip programavimas, video žaidimai ir mokslinė fantastika yra neatsiejama šiuolaikinio moksliuko stereotipo atributika.

Visgi, šiuo metu esame pasaulio, kuriame moksliukai, geek’ai ar nerd’ai nebijo savo esybės, o kaip tik ją demonstruoja. Nešioti kuprinę ant vieno peties nebemadinga, daugelis mūsų rūšiuoja šiukšles, po truputį plečia savo stalo žaidimų kolekciją, o miegamajame pamažu auga eilė mokslinės fantastikos romanų, kuriuos tikrai tikrai perskaitysi artimiausiu metu. Akiniuočiai valdo šių dienų pasaulį, tad net tokie nišiniai hobiai kaip pabaisų medžioklė ir lobių paieškos ridenant kauliukus nebeatrodo taip liurbiškai. Mums nebegėda.

„Wizards of the Coast“ šiuo metu skaičiuoja apie 40 milijonų nuotykių ieškotojų, kurie žaidžia „Dungeons & Dragons“ bent kartą į metus, o tai išties nemažas būrys akiniuotų liurbių. Kodėl pieštukai, skaičiukai ir ridenamų kauliukų aritmetika prie stalo stumdyti figūrėlių suburia tokias minias žmonių?

Nesibaigiančios galimybės ir nesibaigiantis žaismas

Ne skaičiukai, gyvybių taškai ar aritmetika suburia prie stalo žaisti „Dungeons & Dragons“. Šis žaidimas visiškai ne apie tai. Psichologai teigia, kad mums reikia socialinės žaidimų aikštelės. Tai tokia vieta, kurioje mes sekdami specfiinį ir struktūruotą taisyklių rinkinį galime žaisti su kitais. Galime mokytis išsakyti savo mintis, dalintis nuomone, duoti ir, gerokai svarbiau, priimti kritiką, planuoti ir koordinuoti veiksmus. Nuo pat kūdikystės mes mokomės sąveikauti su kitais savo socialinio rato individais (jei taip meiliai galime vadinti savo tėvus) bei sugebėti sukurti taisyklių rinkinį, kuriuo galime gyventi/žaisti vienoje ar kitoje situacijoje. Vaikas patekęs į mokyklą turi pritapti, arba liks nesuprastas ir atstumtas. Mūsų socialinis statusas ir ryšiai yra beprotiškai svarbūs įrankiai padedantys mums išgyventi, tačiau komunikacijos įgūdžių vaikams mokytis darosi vis sunkiau, o užsidaryti įmerkus nosį į telefoną darosi vis lengviau. Baimė pasidaryti gėdos yra vis stipresnė, tad bandyti žaisti darosi vis sunkiau.

Iliustracijos autorė: Brigita Zaleckė

Juk žaidimas, kad ir koks trumpas, kvailas ar paprastas bebūtų, suteikia progą akimirkai tapti bendruomenės (žaidimo dalyvių) dalimi ir kartu siekti bendro tikslo. Tokį tikslą mums suteikia vaizdo žaidimai su daugelio žaidėjų režimais. Mes tampame komandos dalimi, kuri turi vieną tikslą – nugalėti ir laimėti.Tačiau video žaidimai taisyklėmis vadovaujasi pernelyg griežtai. Daugelis komandinių žaidimų, nepaisant keletos MMORPG atstovų, taisyklėmis apibrėžia žaidimo tikslą. Runeterra pasaulio gyventojai „League of Legends“ žaidime turi įveikti šimtus baibokų, nugriauti bokštus ir tik taip pasiekti pergalę prieš tą patį besistengiančius padaryti priešininkus. Tuo tarpu gera vaizduote ir šelmiška nuotaika pasikaustęs bardas pastatytas į panašią situaciją „Dungeons & Dragons“ sesijoje nugirdytų bokšto sargus, druidas sukeltų elnių, varnėnų, lokių, voverių ir kitų miško gyvių maištą ir stačiai išverstų bokšto duris, o žavingas vagis ne tik, kad akies mirksniu suviliotų bokšto dvarininko dukrą, bet taip pat pavogtų gėdingus meilės laiškus skirtus šio meilužei ir savo ikonišku durklu prismeigtų juos ant skelbimų lentos miestelio aikštėje visų miestelėnų teismui. Kad bent vienas iš šių planų pasisektų, prie stalo susirinkusiems žaidėjams reikėtų sukoordinuoti neeilinį veiksmų planą, atlikti savo vaidmenį ir svarbiausia, o Dievai, šiukštu neišridenti to siaubingo vieneto, kitaip žinomo kaip „CRITICAL FAILURE“. Nepaisant to, ar planas pavyksta be priekaištų ar jūsų nuotykių ieškotojams tenka suktis iš keblios situacijos, galiu garantuoti, kad tokio nuotykio negali atstoti joks XP stulpelio papilnėjimas ar mačo gale gauta skrynia pilna kosmetinių niekučių jūsų personažui.

Jei savo galvoje sekėte mūsų bardo, druido ir vagies nuotykius ir kažkur tarp akių ir ausų sužibo kibirkštėlė smalsumo „o kas nutiko toliau?“ arba šį rebusą hipotetiškai išsprendėte savaip, Požemių ir Drakonų pilnas pasaulis laukia jūsų, jūsų unikalaus personažo ir jūsų patrakusių nuotykių!

Realybės ir vaizduotės sąveika

Šis keistas stebuklingas žaidimo pasaulis nėra alternatyvi realybė. Jis nėra uždarytas po stiklo kupolu ir skirtas stebėjimui iš aukšto. Idėjos, įgūdžiai ir išugdytos asmens savybės išsiveržia ir į mūsų paprastus gyvenimus. Mūsų personažai ir jų stiprybė, išmintis, riestas liežuvis ar atjauta lydi mus kiekvieną dieną. Noriu pasakyti, kad žaidimo metu mes mokomės ir išmokstame realeame gyvenime pritaikomų pamokų, o kaip mama sakė, ką išmoksi ant kupros nenešiosi.

Jau aptarėme, kad žaisdami „Dungeons & Dragons“ susikuriame personažą, kuris atspindi mūsų vertybes, stiprybes arba silpnybes. Prie žaidimo stalo susirinkę draugai greičiausiai žais už visiškai kitokius veikėjus negu jūs. Dėl to, grupelė nuotykių ieškotojų turės krūvą skirtingų sugebėjimų ir padės užpildyti kito veikėjo silpnąsias puses. Žaisdami  pakankamai greitai išmoksite, kad su miestelėnais derėtis ko gero nereikėtų siųsti pykčio problemų turinčio barbaro, tačiau kai problemas reikia spręsti kalavijais ir kumščiais barbaras yra vienintelė jūsų viltis. Apsidairykite savo kasdienėje aplinkoje su savo elfo medžioklio akimis – taikomosios matematikos dėstytoja yra literali ragana. Kas iš jūsų grupės susidorotų su prašymu atidėti koliokviumą? Darbe nenumaldomai artėja deadline’as. Ar tu esi tas kolega, kuris suteiks komandai įkvėpimo, per kolonėlę kabinete paleis triukšmingos muzikos ir išsišiepęs atraitotom rankovėm kibs į darbus?

Kiekvieną dieną susiduriame su problemomis ir kiekvieną dieną stengiamės joms būtų pasiruošę. Iškritus pirmajam sniegui džiaugiamės, kad jau esame nusipirkę naujus žieminius batus arba bandome apsispręsti, kurias dvi poras kojinių geriau apsimauti, kad nesušaltume kojų. „Dungeons & Dragons“ sesijoje susiduriame su požemyje už grotų įkalintu troliu. Ar neriame į pavojų stačia galva ir smogiame gerokai stipresniam priešui parūdijusiu kalaviju ar išverčiame grotas ir leidžiame troliui pabėgti į laisvę? Taip, išlaisvintas trolis it pašėlęs žvėris vis tiek gali pulti jūsų būrelį, tačiau net ir padarę klaidą, ją padarome saugioje, žaidimo aplinkoje. Trolio nagais praplėštą šoną juk gali pagydyti jūsų draugas klerikas. Šioje aplinkoje išmokstate ne tik būti pasiruošę netikėtumams, bet ir išradingumo problemą išspręsti netikėtu būdu.

Kalbant apie problemas, gyvenime sutinkamos bėdos gali būti gerokai baisesnės nei miške pasimetusio princo ar princesės paieškos. Šeimos nario liga, apvogtas automobilis ar darbdavio spyris subinėn tau skrendant per duris gali prislėgti kiekvieną… Net ir čia, iš žaidimų vaidmenimis (angl. Role-playing games) galime išmokti stiprybės. Išmokęs būtų stiprus, narsus ar išmintingas žaidime, išmoksi toks būti ir realiame gyvenime. Iškelk galvą ir žygiuok toliau. Jei nugalėjai drakoną, nugalėsi ir bedarbystę.

Būk geresnis žmogus. Arba elfas, nykštukas, pusorkis ar goblinas. Empatija, supratingumas ir moralė yra įgūdžiai, kurių neįtikėtinai lengva mokytis „Dungeons & Dragons“ sesijų metu. Net nepaisant to, kad žaidime tu susitapatini su savo veikėju, nuotykių eigoje turėsi nuspręsti ar padėsi kalnakasiams nykštukams su didele didelių vabalų problema, ar parvesi dingusią dukrą geriančiam kalviui, ar išlaisvinsi tą šlykštų mūsų jau aptartą trolį. Galbūt ta „visiškai čia legalu viskas, seni“ grifonų kiaušinių medžioklė nėra teisinga. Spręsti tik tau. Simuliuojami etiniai pasirinkimai padės geriau suprasti ir užjausti dešimties centų ant alaus prašantį bomžiuką, piktus vairuotojus kamštyje ar atpažinti, kad tas draugas, kuris skambina tik tada kai jį reikia kažkur pavežti, ko gero nėra toks jau geras draugas.

O visų svarbiausia, stalo žaidimas be lentos atrakina mūsų vaizduotę. Kai įnirtingas mūšis vyksta tik skaičiuojant žalos taškus, o kelionė paslaptingu mišku matosi tik ant DM’o negrabiai nupiešto žemėlapio, mūsų vaizduotė išspiria duris ir užpildo visus likusius tarpus. Tada ryškiai matome kaip barbarui suknežinus goblino snukį su kuoka pasipila sulūžusių dantų kruša, matome kaip regis atgijusios spygliuotos laukinių rožių šakos lėtai lėtai sukasi mūsų pusėn mums skinantis kelią per tankią magiško miško lapiją… Šis žaidimas ne tik paskatino mane domėtis geografija, istorija ar kalbomis, šis žaidimas man padėjo papasakoti savo istoriją. O istorijos turi išties magiškų galių – jos padeda mums įsivaizduoti geresnį rytojų. Rytojų, kuriame susirasime svajonių darbą, išdrįsime pakviesti ją ar jį į pasimatymą ar nugalėsime globalinio atšilimo drakoną.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!