Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Paulius Leonardas Kazokas

Bėgimas… 

Jau kojos po truputį jaučiasi nebesavos, darosi silpna, nes valgiau gal prieš dvi dienas, o švaraus vandens šaltinio dar neradau. Dar reikia patikrinti trečią aukštą, reikia judėti, kol nesutemo. Sukrešėjusiu krauju beviltiškų žmonių išpaišytos sienos, keliančios šiurpą, kurios nupasakotų jų paskutines gyvenimo akimirkas; iš grindų išsikišusios medžių šaknys, skersvėjo lėtai verčiami medicininių bylų puslapiai…

Susigūžiu, prilėtinu tempą taupydamas jėgas ir sugniaužęs kumščius toliau blaškausi ligoninės koridoriais. Kabinetas 30A. Atsidūstu ir drebančiomis rankomis darau duris. Daromos durys atsitrenkia į viduje užgriuvusią spintą, jos pastumti neturiu jėgų, ji geležinė, pilna dėžių. Apžvelgdamas kambarį pro plyšį iš dešinės į kairę, matau pusiau sudužusį veidrodį, futbolo kamuolį ir į langą atsuktą pavargusį invalido vežimėlį, kuriame sėdi negyvas vyriškis su žemyn kabančia ranka, laikančia cigaretę, kurios prisidegti taip ir nespėjo… Tas keistas garsas ventiliacijos angose vis nesibaigia. Toliau seka šukės, šukės, daugiau šukių, kol pačiu akies krašteliu pamatau nuvirtusios oranžinės tūtelės atspindį, kurioje gali būti vaistų, kurių ir ieškau. Pasirėmęs pečiu, sukandęs krūminius dantis ir sukaupęs visas jėgas, pradedu lėtai stumti duris ir daiktus už jos. Po nesėkmingų trijų bandymų padaryti plyšį, pro kurį galėčiau įsisprausti į kabineto vidų, ašarotomis akimis ir supykęs ant savęs, ketvirtą kartą stumdamas duris įgriūnu į vidų, taip nuversdamas kitą spintą į lango pusę. Sukeltas garsas nuaidi tamsiais, šaltais, besieliškais ligoninės koridoriais. Staigiai įsiveržiu į vidų, praspardydamas dulkėtas kartonines dėžes į šalis, trenkiu durimis ir užsirakinu. Tikiuosi neišgirdo… Tikiuosi, neišgirdo ir šis vyriškis. Atsidūsdamas nusišluostau ašaras ir dulkes nuo sulopytos striukės. Per kaktą žiūriu į tą vyriškį. Labai nejauku… Staiga pradeda spengti ausyse, spengimas priverčia net užsimerkti:

– Savaitė dvidešimt trečia… Reikia tęsti… – pasigirsta moteriškas balsas. Susiėmęs rankas už galvos pradėjau savęs klausinėti:

– Kas čia per moteris kalba? Apie ką ji kalba? Kur ji? Ką tęsti? – kalbu su savimi. Spengimas ausyse pradingsta, pramerkęs akis pamatau, kad veidrodis ir jo šukės pradingo iš kabineto.

– Po velnių! Aš tikrai mačiau, kad šis veidrodis buvo sudaužytas… – pakratęs galvą nedrąsiai bandau praeiti pro vyriškį ir pastebiu, jog cigaretė taip pat dingo. Dabar jau delnai sudrėksta ir šiurpuliukai ima vaikščioti per visa nugarą. 

– Kaip taip gali būti? – praeidamas pro šalį pamatau, jog veidrodžio šukės dideliais gabalais sulindusios… į vyriškio krūtinę ir atspindi lietingą saulės šviesą. Iš baimės paėmiau oranžinę tūtelę ir, atsirakinęs duris, lyg nesavas išbėgau iš kabineto. Kiek pabėgęs, už kampo atsisėdu ant žemės ir pradedu giliai kvėpuoti. Galvoje vyksta toks chaosas, bičių dūzgimas, net nušąla rankos ir virpėdamas jaučiu, kaip aš išgyvenu panikos priepuolį. Susiėmęs už kelių skaičiuoju galvoje kylančius klausimus, į kuriuos atsakymų neturiu. Truputį einu iš proto. Bent jau tiek gerai, kad garsas ventiliacijos angose baigėsi. Keletą minučių pasėdėjęs, iki kol širdis baigėsi smarkiai kalus į krūtinę, atsistojau remdamasis į sieną. Pasiėmiau iš kišenės oranžinę tūtelę, o joje buvo… į tabletę panašus prakeiktas negyvas vikšras. Tėškiau tūtelę į sieną vien dėl to, kad priminė, kokia beviltiška yra mano situacija. Pamatęs ant sienos mažėjantį kruvinos palatos lovos šešėlį, tęsiau savo klajones koridoriais.

Visos tos sienos, išteptų žmonių, kartais gal net ir ne žmonių krauju, pagalvoju, vis dažniau ir dažniau virsta olose protėvių išpaišytomis istorijomis, bet visa istorija įkvepia kančią, riksmus ir skausmą. Manęs tai jau nebešiurpina, visas miestas juk jau toks: praeinant pro mašinas iš vidaus krauju apvemti stiklai, žmonių lavonai be galvų… Nesu matęs kito žmogaus veido jau beveik pusę metų… Neskaitant, kad to vyriškio akys užsiūtos jo paties ausimis…

Vienu momentu beprieinąs prie kabineto 45A, išgirdau kito koridoriaus tolumoje tokį lyg lieknų kojelių garsą ant lapų, lyg iš tos ventiliacijos būtų kas iškritęs ir lakstytų, blaškytųsi, karts nuo karto nuversdamas vazą, medicininius instrumentus… Tas garsas iš ventiliacijos buvo girdimas vis garsiau ir garsiau. Pagalvojau, gal kokia vis dar gyva žiurkė kankinasi ar… elnias? Taip, elnias, kad ir kaip tai įmanoma būtų. Pagautas tos minties pradėjau su nerimu lėtai eiti link kabineto 60A, bet kuo ilgiau ėjau link kabineto, tuo labiau norėjau… elnienos. Pasiėmiau šalia ant žemės gulintį gniūžtės dydžio akmenį ir pradėjau bėgti. Įsiveržiau į kabinetą spirdamas duris taip stipriai, jog jos atsitrenkė į kabinete stovintį stalą ir grįždamos man sulaužė nosį. Iš skausmo prisimerkiau, sugriebiau su viena ranka nosį, o su kita, skleisdamas keistus garsus, pradėjau mosikuotis į šalis. Kabinete pamačiau tik ką besileidžiančius medicininių ataskaitų popierius. Nedrąsiai įžengiau pirmus žingsnius, apsidairau… Nė gyvos dvasios. Žengęs dar du žingsnius, išgirstu tylų krebždėjimą, bet tokį tylų, jog iš to garso buvo galima suvokti, kad elnias nenori būti pamatytas. Žengiu vieną žingsnį, nukeliu ranką nuo nosies, kita ranka sugniaužiu akmenį stipriau. Žengiu antrą žingsnį, apsisuku ir rėkdamas puolu elnią, kuris slėpėsi virš staktos! Beveik tuo pačiu metu taip išsigąstu, jog ir jis išsigąsta ir susigūžia virš durų staktos kampe. Aš nugriūnu atgal, atsispiriu kojomis link sienos ir žiūriu suledėjusiomis akimis… Jis irgi žiūri į mane… Net akimirkai kvėpuoti buvau užmiršęs, po to atsipeikėjau ir nusprendžiau mesti į jį akmenį. Šis akmenį… prarijo. Man nusviro rankos, pradėjau galvoti, kaip tai įmanoma, ko pasekoje šiuos žodžius tyliai ir ištariau. O šis atsakė:

– Ūiča iasamatsįžapen. 

Aš jau pradėjau svarstyti, kokiame išprotėjimo lygyje esu, kad girdžiu, kaip jis šneka. Ar man kažką sakyti? Ar man jau laukti, kol mane suės? Aš nemirksėdamas toliau žiūriu į jį… Jis pasižiūri į kairę, į dešinę, ir toliau žiūri į mane. Lėtai ropoja į kairę… Mūsų žvilgsniai vienas kito nepaleidžia. Staiga sustoja, mūsų žvilgsniai sustoja… Pradeda greitai ropoti ir sustoja, mūsų žvilgsniai taip pat… Iš nevilties ir beprasmybės paklausiau jo:

– Ką su manimi darysi?

– O ąk ut us minam… Oj atsiprašau, man kartais užeina šnekėti atbulai… O ką tu su manim darysi, turi daugiau akmenų? – sako jis. Truputį prasižiojęs jau įsitikinu, kad aš tikrai esu išprotėjęs.

– Ne, tu nesi išprotėjęs. – tarė žaismingai palaikydamas žvilgsnį.

– Ką? Tu dar moki skaityti mintis? – tariau sumišęs. Aš psichas.

– Ne, tu tik esi sękesši, – papurto galvą, – išsekęs. Tau reikia užkąsti… irgi akmens? – Nusileidžia nuo lubų, pasiima mažą akmenuką ir meta į veidą, taip padarydamas šiek tiek apšašėjusią nosį vėl kraujuojančia.

– Aš nevalgau akmenų. Kaip tu ir iš viso… kas tu toks per padaras?

– Gal truputį nusivylei, kad nesu toks gražus, kaip… elnias, kurį iavadziavisši. Aš neturiu net vardo, bet gali mane vadinti Frederiku ar Kseplionu ar galbūt tavo vardu. Aš galiu būti tu, gal taip uaižam sęnam bijosi, a?

– Supratau… – tariau šiuos žodžius nieko nesuprasdamas ir, prilaikydamas nosį, atsikėliau remdamasis į sieną. Truputį aptemo akyse nuo patirto šoko ir prarastų jėgų, tad atradęs medinę kėdę, prisėdau. Atsidūstu, bandydamas visą informaciją suprasti. Pasigirsta dar kartą moteriškas balsas:

– Pulsas didėja… Reikia vežti…

– Frederikai, tu girdėjai tai? – klausiu padaro.

– Aš ją girdžiu tik per tave. 

Supykęs kumščiu trenkiu į kėdės dešinį ramstį ir visiškoje neviltyje šūkteliu:

– Tai kas tu toks po velnių? – Frederikas susigūžta ir atbulomis staigiai nuropoja po stalu. Aš atsilošiu ir atsidūstu sakydamas:

– Žinai, aš visiškai iš proto išsikrausčiau. Gerai, atsiprašau, Frederikai, truputį pasikarščiavau. Frederikai, tu čia? – Frederikas iškiša snukutį iš tamsesnės šešėlio pusės į šviesesnę ir sako:

– Aš tai juk tu…

– Gerai, nebijok manęs… tu. Gerai? Man tik labai nesiseka, jau pusę metų ir aš… Bet aš nepasiduodu. O dabar dar tu, tiesiog su manimi niekas nėra kalbėjęs jau tiek ilgai, kad man tai sunku pačiam suvokti… kad iš viso tai egzistuoja, supranti? Žinai, gera nors kartą ne su savim pasikalbėti. – Tardamas nusišypsau Frederikui. Frederikas, kol kalbėjau, visas išlindo iš po stalo, priėjo arčiau prie kojų, prisiglaudė ir pažvelgė aukštyn į mane. Šis mažas violetinis gaurų kamuoliukas su šešiomis voro kojomis bei žaviomis dvejomis akimis išties priminė… palengvėjimą, kurio ilgai nebuvau jutęs.

– Gal žinai, kur rasti Aripri… aripazo… oranžinių vaistų tūtelių? Man tie vaistai padeda mažiau girdėti tą moterišką balsą… Ir dar, aišku, galvą mažiau maudžia.

Frederikas užšoka ant peties:

– Na sojicailitniv angoje nemačiau jokių vaistų. O buvai užklydęs į ketvirtą aukštą?

– Dar ne, bet galime eiti paieškoti ten, kol neišaušo vidurnaktis, – tariau linksmesnis. Šiek tiek pailsėjęs atsistoju, atsargiai atidarau duris į koridorių ir jau ėjome link jo šviesiausio galo. Priėję galą, pamatėme laiptus be turėklų ir keletą laiptų. Kad ir kaip nesaugiai jie atrodė, neturėjau ko prarasti, juk aš jau pradėjau kalbėti su violetiniu gauruotu kalbančiu voru.

– Aš viską girdėjau. – tarė Frederikas. Pradėjus lipti laiptais, pasigirsta piktas aimanavimas ir trankymas iš trečio aukšto. Frederikas nušoko nuo peties ant sienos, taip greičiau užropodamas į ketvirtą aukštą, aš taip pat iš paskos paspartinau tempą. Atsispiriant nuo trečio laiptelio atitrūko betonas, taip  nugarmėdamas žemyn, sukeldamas ne tik nežmonišką garsą, bet ir dulkių debesį. Girdėjosi, kaip tas garsas iš trečio aukšto artinasi iki laiptinės. 

– Nagi, greičiau lipk, nesustok, – skatino Frederikas. Jau belipant aukštyn, aš išsigandęs pastebiu, kaip pro lubose esantį plyšį Mėnulio pilnaties šviesoje iš šešėlio išnyra vyriškio su veidrodžio šukėmis krūtinėje siluetas. Apimtas visiškos baimės, skubėdamas, nebe taip tyliai nubėgu ketvirtu aukštu su Frederiku. Vyriškis išgirsta mano žingsnius ir pagautas įniršio bėga link laiptų, trankydamas vežimėlius, kėdes, spinteles į šalis ir keistai atsitrenkdamas į sienas. Aš bėgdamas labai pavydėjau Frederikui, kad jis gali praropoti pro bet kokį mažą plyšį, kraipydamas savo gauruotą pasturgalį. Koridoriumi, kuriuo bėgome, begalė kabinetų neturėjo durų. Prabėgdamas pro 65A mačiau, kaip žvakės šviesoje Serj Tankian pianinu groja savo kūrinį „Gate 21“ vaikų gimdymo palatoje esantiems… trirankiams… dvigalviams… bekojams… berankiams… naujagimiams, kurie lėtai šliaužė link jo… 70A kabinete drabužius siuvėjos siuva iš naujagimių kūnų… 75A naujagimių žarnas ant eglutės kabina jų tėvai.. Visur, visur, visiškai visur… Menas, kainuojantis gražaus, labai trapaus ir… labai… brangaus… Prabėgę dar 12 klykiančių kabinetų, šiurpulys, baimė ir prakeikti patys šlykščiausi juntami jausmai virsta antru kvėpavimu… Pribėgę koridoriaus galą, toliau ketinome bėgti į dešinę, tačiau aš trumpam sustojau. Atsigręžiau ir tolumoje matau, kaip 65A kabinete paskutiniais akordais užgesta žvakė be riksmo, be pianino garso… nieko. Tyla, ramuma.

– Bent jau sugrojo kūrinį. – tariau tyliai. Tyla tęsėsi neilgai. Mėnulio šviesoje žėrėdamas išnyra veidrodinis vyriškis, kuris pastebi mano menką, pavargusį kūną ir pradeda bėgti tiesiai į mane.

– Tu nenori būt suvalgytas jo… – pakrato galvą. Aš nenoriu, kad būtum suėstas jo, nagi, bėgam! – atsigręžęs šūktelėjo Frederikas, bėgdamas tolyn. Ašara nurieda kairiu skruostu, atsispiria nuo skruosto ir sudūžta į mažus ledo kristalus. Bėgu paskui Frederiką. Aš bėgu į niekur, pasitikiu Frederiku, jis yra vienintelis, kuris manęs dar nebandė nužudyti, sudraskyti.

– Neeikvok jėgų mąstydamas, dabar kėb, kai klaidžiojau ventiliacijos angose uaičam ątenibak, kuris galimai turi vaistus, kurių ieškai, – prideda Frederikas. Su viltimi pradedu stipriau bėgti.

Po keletos minučių pribėgame 90A kabinetą.

– Jam blogėja… didinkite dozę… – pasigirsta moteriškas balsas. Aš ignoruoju ją ir įsiveržiu į vidų. Kabinetas buvo pusiau apsaugos laboratorijos, pusiau saugyklos tipo. Begalė tuščių oranžinių tūtelių matyti išmėtytų gražiame…  chaose.

– Aš tikrai mačiau dar vieną tabletę čia kažkur, nagi, nestovėk, kėdap nam, – tarė  rausdamasis tūtelių jūroje. Aš uždarau duris ir užverčiu supuvusią medinę spintelę ironiškai galvodamas, kad ji laimės mums daugiau laiko. Padedu ieškoti Frederikui. Tačiau… jokio rezultato. Jų visuma tarytum sudaro kokį tai atskirą gyvą ir nesibaigiantį organizmą. Išgirstu, kaip vyriškis pribėga posūkį į dešinę. Panika šauna pistoletu per smilkinius, metu visas prakeiktas tūteles ir bėgu iki kambaryje esančios apsauginės būdelės. Joje gan ankšta. Ūžia kondicionierius, iš kurio kraujas laša į pusiau tuščią vazą su sudžiūvusia rože. Užsirakinu grandinėle. Tai man sukelia tylų juoką. Frederikas tamsumoje baksnoja į kairį petį.

– Ne dabar. – tariu jam. Frederikas baksnoja stipriau.

– Kas tau, po velnių, negerai? Kas yra? – tariu dar kartą. Žiūrėdamas žemyn į jį pastebiu, kad jis išsikruvinęs dešinį kuokštą gaurų ir… kraujo takelis… Nuvedu akimis… Jis veda prie apsauginės būdelės durų, iš vidaus pro apsauginį veidrodinį stiklą matau, kaip visur pilna… (Paliečiu savo nosį) …mano kraujo…

– Frederikai, atsiprašau, aš mus pražudžiau, – tariu beviltiškai. Vyriškis lengvai išspiria duris, jas perskeldamas pusiau. Aš lėtai būdelėje labiau panirstu atgal į šešėlį. Frederikas apkabina kairę koją ir pradeda drebėti. Vyriškis, vedamas įniršio, mano krauju išteptus daiktus taip stipriai daužo, naikina, kad jo plaštakos sutrupėjo ir atsiskyrė nuo jo rankų. Man pradeda dilgčioti abi plaštakas… Iš skausmo vyriškis pradeda daužyti savo rankų galūnėmis sau į galvą, po to į krūtinę, taip smeigdamas šukes giliau į savo pilkšvą mėsą. Frederikas viena koja pasiima mažą akmenuką. Žiūrėdamas į jį, bejausmiškai nusišypsau. Vyriškis užuodžia kraujo takelį ir pradeda maištingai sekti juo link… mūsų. Jis pamato savo siluetą būdelės veidrodiniame stikle. Akimirkai sustingsta, nurimsta ir lėtai pradeda eiti link jo. Būdelės viduje vietos tiek mažai, kiek Barselonos senamiesčio balkonuose – dvejos pėdos iš pločio. Vyriškis priartėja prie pat stiklo. Kvėpuodamas sukelia garus  ir apspjaudo stiklą savo krauju. Atstumas tarp mūsų lygiai toks pat, kaip, prisimenu, laikydavau apsikabinęs… ją… Nukrinta iš kondicionieriaus kraujo lašas į vazą… Ir vyriškis pašėlsta, pradeda rėkti ne savo balsu iš skausmo ir daužyti savo rankų galūnėmis apsauginį stiklą. 

– Pone, nesipriešinkit… atsipalaiduokite, – pasigirsta moteriškas balsas. Vyriškis įpusėja trupinęs stiklą.

– Sesele… atneškite stipresnę dozę, tučtuojau! – surėkia moteriškas balsas.  Frederikas stipriau apkabina mano koją. Aš užsimerkiu.

– Mes jį prarandame… Leiskite į širdį… – pasigirsta moteriškas balsas, kuris tarytum būtų po vandeniu. Vyriškis pramuša veidrodinį stiklą, taip kliudydamas mane. Pradeda spengti ausyse. Aš iš skausmo pramerkiu akis ir pamatau, kaip nepažįstama moteris mane švelniai žadina labai šviesioje palatoje. Aš, nežinodamas, kuom tikėti, skaudžiai nusišypsau jai, su žandu priglausdamas jos plaštaką. Ant jos krūtinės prisegta vardinė kortelė, kurios neįstengiu perskaityti.

– Ar… Ar tu tikra? – tyliai tariu, priversdamas ją nusišypsoti.

– Tu turbūt begalę dalykų matei, būdamas savo košmaruose. Bet pagaliau prabudai. Tačiau tu labai sergi, – glostydama mano plaukus pasakoja ji. – Todėl  mes tau turime leisti didėjančias dozes Ksepliono ir girdėme Aripiprazolės tabletes, kad sumažintume tavo pulsą.

Atsidusęs nusuku galvą į kitą pusę, kurioje matau pro langą šviečiančią saulę, girdžiu, kaip čirškia žvirbliai, gatvėse važiuoja mašinos. Fone jai bepasakojant,   užsisvajoju, kad koks gražus iš tiesų yra… gyvenimas, kaip gera kvėpuoti šviesiu oru. Bepajusdamas euforiją, išgirstu ją sakant:

– Na, o dabar yra 12 valanda, laikas vaistams, šį kartą 120A dozė. Aš staiga atsisuku į ją ir sakau maldaudamas:

– Ne… Ne… Nenene… Nereikia, man viskas gerai. Aš pasveikau. Jaučiuosi gerai. Aš norėčiau pasirašyti paleidimo iš ligoninės dokumentą… 

Kiek labiau į šoną pamatau šiukšliadėžėje tuščios 30A… 45A… 60A… 65A… 70A… 90A tūtelės… Pradedu muistytis, bet jaučiu, kaip mano rankos ir kojos pririštos prie lovos. Pro palatos duris įeina seselės rūbais apsirengęs… apsirengęs veidrodinis vyriškis… su 120A doze. Aš pradedu rėkti, šauktis pagalbos.

– Ačiū, Berta, – tarė jis seselei. 

– Šššš šššš, ša ša, viskas gerai bus, šie vaistai tau labiausiai padeda. – ji skausmingai… lėtai suleidžia šaltus vaistus į veną. Man pradeda vaizdas mirguliuoti akyse… Spalvos suaštrėja… Saulės šviesa, atrodo, tai įsijungia, tai išsijungia. Vaizdas liejasi ir temsta, jaučiu, kaip po truputį prarandu sąmonę… Ji glosto man galvą ir… kad ir kaip būtų, abi šypsodamos palydi mane kitai kelionei… kitoje pusėje… Atsiguliu tiesiai… Blakstienos tampa vis sunkesnės… Akims beužsiveriant, lovos gale, tarp kojų, lėtai iškyla… violetinė… gauruota galva su baikščiomis akimis…

– Kada viskas… baigsis…

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!