Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Rugilė Mileriūtė

– Vardas?

– Odesa.

– Kuom skundžiatės?

– Esu šio pasaulio sužlugdyta siela.

– Depresija? Šizofrenija? Nerimo sutrikimai?

– ŠIO… PASAULIO… SUŽLUGDYTA… SIELA…

– Taaaiiip… Šizofrenija.

– Maniau, jog psichologai turėtų padėti spręsti problemas, o ne sveiką žmogų paversti ligoniu.

– Aš negydau sielos.

– Siela tiesiogiai siejasi su protu, jei gydai protą, gydai ir sielą.

– Gerai… Pasakok kas tau kelia nerimą.

– Nedrįsčiau to pavadinti nerimu… Tai labiau žinojimas, jog pasaulio pabaiga arti, tai žinojimas, kad turėjome mirti anksčiau, bet kažkas tam sutrukdė.

– Tu kalbi apie mus vis labiau semiantį vandenį?

– Ir apie vandenį, ir apie radiaciją, ir apie visuotinę psichozę…

– Taip, bet viskas nėra taip baisu.

– Kiek tau moka už tai, kad taip kalbėtum? Manau, kad nemažai. Todėl daugelį ir apėmė psichozė, nes nebesuvokia kas vyksta. Ramybė tiesiog tvyro ore, o už poros kilometrų nuskęsta.

– Kokia pora kilometrų… Vanduo už 60 kilometrų ir jį tebelaiko užtvaros…

– Hmm… Jūs tokia naivi ar tik apsimetate? Visi tvirtina, kad užtvaros dar stovi, bet tiesa ta, kad jos buvo nuplautos po kelių valandų, kai jas tik pastatė. Vanduo yra už poros kilometrų ir toliau nesuvaldomai veržiasi į priekį. Problema rimtesnė nei teigia žiniasklaida ir tai mačiau savo akimis. 

– Taip ir nujaučiau, jog mums meluoja. O gal žinai kažką dėl radiacijos?

– Ten šiek tiek keblesni reikalai, nes norėdamas sužinoti tiesą turi pats aukotis, bet faktas aiškus, jog gaubtas tik akių dūmimas. Kvėpuojame radioaktyviomis dalelėmis ir esame antrasis Černobylis. Ne veltui serialas filmuotas Lietuvoje, lyg nuspėjant ateitį.  

Išėjusi iš psichologės aš patraukiau namo. Visą kelią mąsčiau kas, jeigu kadaise iškelta idėja, apie Lietuvos perkėlimą į Afrika, geniali. Tada aplinkinės šalys spaudė Lietuvą ir neleido tautiškumui plėstis, o dabar vanduo mus skandina. Gal mūsų tautiškumui lemta nuskęsti kaip Atlantidai? Ar persikėlę į Afriką mes išliktume lietuviais? Ar netaptume tauta be tėvynės?

Galvoje sukosi tūkstančiai minčių: apie greitai mus pasitiksiančią mirtį, apie lėtai vykdomą evakuaciją, apie nesveiką melą, apie masinę psichozę. Atsidūrus ant liepto krašto gali tik žengti pirmyn, nes žingsnis atgal tik išmuš iš pusiausvyros ir krisi nesusitaikęs su mintimi. Taigi, baimei dabar ne vieta manyje, dabar laikas veikti. Veikti greitai ir nepastebimai. 

Paskambinau psichologei ir paklausiau ar ji sutiktų prisidėti, o tuo metu jau mano pirštai stukseno kompiuterio klaviatūrą, rinkdami tekstą straipsniui. Baigusi pokalbį jau turėjau straipsnį ir žmogų, kuris patikėjo mano pamišėliška idėja, kuriai buvo nelemta būti įgyvendintai…

Žmogus bejėgis prieš struktūras, kurios jį valdo, bet aš to nepaisiau. Straipsnį pateikiau keletui redakcijų, o jos nieko nelaukusios publikavo. Iškart po to susitikau su psichologe ir nusprendėme, jog reikia bandyti važiuoti iš Lietuvos ir traukti link Ispanijos. 

Niekas neįvyksta taip kaip planuoji, nes visada atsiranda minimalus nuokrypis kai vaizduotė patenka į realybę. Taigi, šiuo atveju nuokrypis buvo didelis ir vos pasiekus sieną supratome, jog esame įkalinti. Prie muitinės posto stovėjo gausios karinės pajėgos, o žmonės, jau išvydę šį vaizdą iš tolėliau, apsisukdavo ir be menkiausios vilties grįždavo į pražūtį…

Iš kažkur ėmė sklisti keisti garsai ir balsai, kurių nesupratau, bet pamažu mano sąmonė ėmė blaustis, o kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Maniau, jog tai panikos priepuolio pradžia, bet klydau, nes tai buvo realybė. Čaižus varpelio garsas mane ištraukė iš košmariško sapno į nepakeliamą realybę, kurioje, ligoninės lovoje, kovojau su nežinomu virusu ir skaičiavau paskutinius savo įkvėpimus.

Baisūs ne košmarai, o tai kuomet jie tampa realybe. Kai nežinai kaip gyvensi po kelių dienų ar mėnesio, ateina pasaulio pabaiga, o kai kurių žmonių elgesys, tokios katastrofos akivaizdoje, tik dar labiau pašiurpina.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!