Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Salomėja Norvilaitė

Maja pirštais praskleidė tankias užuolaidas ir pažvelgė pro langą.

Dūmų debesis dengė Daukanto aikštę. Buvo tamsus, vėlus vakaras. Ant ilgų kotų iškeltos judėjo sunkios trispalvės vėliavos. Pro išdaužtus Vilniaus universiteto langus matėsi viduje smilkstantys laužai. Iš Šuazelių rūmų buvo belikusios tik kelios nutrupėjusios kolonos. Susirinkusių žmonių – vyrų ir moterų – liesus ir pavargusius veidus apšvietė rankose laikomi deglai. Daugelis, ne visi, veidus buvo užsidengę kaukėmis, palikdami tik nedidelį tarpą, pro kurį žibėjo nuožmios akys. Su ant galvų užtemptais gobtuvais, jie atrodė nevaldomi ir grėsmingi. Kai kurie rankose laikė garsines sirenas, kurios kėlė erzinantį triukšmą. Juodos protesto vėliavos su geltonu simboliu – lūžtanti moneta pusiau, sklendė ore. Iš gretimų apgriuvusių senamiesčio gatvių rodėsi švysčiojantys žiburiai ir žmonės, regis, toliau plaukė į ir taip užpildytą aikštę. 

„Ne-par-si-duo-si-me”, – Maja perskaitė dideles užkeverzotas juodas raides ant plakato pačiame minios priekyje. Kariuomenė skyrė minią nuo pastato kolonų – tai per du šimtus vyrų, vadinamųjų –plieninių kovotojų, su įmontuotais į kūną prietaisais, nepaprastai padidinančiais žmogaus jėgas ir leidžiančiais puikiai matyti tamsoje. Per du šimtus vyrų stovėjo tiesūs, tvirti ir beveik nejudėjo. 

Minia triukšmingai, bet lėtai siūbavo ir atrodė, jog dar labiau spaudėsi link prieigų. 

„Išeik, Maja!”, – šūktelėjo šaižiai balsas kažkur minios krašte. 

„Išeik, Maja, išeik, Maja!” , – tarsi surepetavusi pagavo skanduotę minia.  

„Idiotai“, – sumurmėjo Maja ir pasitraukė nuo lango. 

Pasigirdo stiprus beldimas į duris. Maja krūptelėjo nuo netikėto garso ir jai pasirodė, kad ant sienos kabojęs vienas iš daugelio portretų kiek sujudėjo. Kadaise įtakingi ir svarbūs vyrai įamžinti įrėmintuose paveiksluose, sunėrę rankas ant kelių sėdėjo ir rimtai žvelgė į pro juos einančią Mają. Stori kulnai dusliai atsimušė į parketą ir nuskambėjo per apytuštę salę. Ji sustojo prie paveikslo ir kilstelėjo kryptelėjusį kraštą. Pasitraukė per žingsnį atgal ir atsilošė. 

„Su tokiomis problemomis tikriausiai nesusidūrei“, – galvojo Maja atremdama stovinčios moters žvilgsnį. 

Moteris, pasipuošusi prabangia tamsiai mėlyna veliūro suknele, tvirtai stovėjo ir žvelgė tiesiai į Mają. Jos akys buvo šviesios ir atviros, o lūpos truputį šypsojosi. Tarsi karūna, jos galvą gaubė šviesių plaukų debesis.

Maja niekuo nebuvo panaši į ją. Tamsūs kare kirpti plaukai siekė jos liesus pečius. Taip pat ji buvo dvidešimt metų jaunesnė. Nors jau praėjo daugiau nei pusšimtis metų, Maja suprato, kad visada bus lyginama su ja. Maja neturėjo to šalto santūrumo, ji mąstė žaibiškai ir nevengė parodyti emocijų. Tačiau ne tai buvo jas labiausiai skyręs bruožas. 

„O kas gi buvo?“,  – Maja susimąstė. 

Tuo tarpu beldimas nesiliovė, tik stiprėjo. Sienos drebėjo nuo minios ūžesio: „Išeik, Maja!”.

„Įjunk”, – Maja pažvelgė į kambario kampe tarp užuolaidų baukščiai besislepiantį vyrą. 

 „Maahm“, – Benas išleido negarsų švokštimą ir nedarniai kilstelėjo pečius į viršų. Jam buvo per šešiasdešimt ir per visą savo gyvenimo nieko daugiau nebuvo pasakęs. Jis buvo nebylys, tačiau tai jam net tik kad netrukdė atlikti svarbių asmeninio prezidento padėjėjo pareigų, bet galbūt ir padėjo. Neaišku, kodėl Maja jį taip ilgai laikė, bet šio keisto vyro draugiją ji ypatingai vertino. Benas linktelėjo galvą, gal net kiek per smarkiai, tuomet ilgomis liesomis kojomis padarė du plačius žingsnius į priekį ir mostelėjo kaulėta ranka. Milžiniška televizijos projekcija įsižiebė salės viduryje.  

„Į  Vilniaus Mi..kalojaus Kons..tantin Č..iurliono oro u..ostą …gruodžio 27 d..d..dieną..“, – pasirodė reporterė, įsisukusi į rusvą lietpaltį. Jos plaukus į visas puses tampė vėjas, balsą stelbė oro gūsiai. Už jos būriavosi protestuotojai, keliantys dar didesnę sumaištį. Tad Majai su Benu teko prisitraukti prie pat projekcijos ir gerai įsitempti norint viską išgirsti. „Penk..ios minutės..po..d.d.evintos valandddo iš Ber..lyno Šėnefff..eldo oro uosto atskridęs nusil..l..eido korpooo..racijos „Amex“ generalinis sekretorius Ada..mas.. V..v..v.“ , – ir garsas pradingo.

„Vorčersteris“, –  Maja tyliai pabaigė sakinį ir suspaudė plonas lūpas. 

Pasirodė iš lėktuvo išlipantis maždaug dvidešimt penkerių – ne daugiau trisdešimties metų vyras. Stambiu planu parodė jo švariai nuskustą veidą, tik nedideli ūsiukai kyšojo iš po tiesios nosies. Jis vilkėjo languotą tamsiai žalią kostiumą geltonai dryželiais, o rankoje raikė nedidelę trispalvę. Pasitaisė apvalius akinius plonais rėmeliais ir pamojavo. Protestuotojai atsakė šaižiu švilpimu. Adamas sukišo vėliavėlę į kišenę ir skubiai nusileido lėktuvo laiptais. Apačioje jo jau laukė išsirikiavusi diplomatų delegacija, saugoma specialiosios kariuomenės. 

 „Jį pasitiko Lietuvos. .Res..publi..kos Seimo pirmini..kkas Pranas Pus..vaš..šš..kis“ , – garsas vėl atsirado. Pasirodė stambaus veido vyras trumpu kaklu ir – pokšt – transliacija nutrūko.  

„Pranas Pusvaškis“ , – tyliai pakartojo Maja. 

Iš Beno burnos išėjo dar viena, šį kartą daug skausmingesnė aimana. Susiėmė už galvos ir prisispaudęs prie sienos pritūpė. Taip ir liko baukščiai tupėti, kol Maja lėtai priėjo prie veidrodžio ir pasitaisė kaklaskarę. Šią stilistai buvo priderinę specialiai šiai dienai prie jos dviejų dalių vyšninio kostiumėlio. Jos veidas neatrodė išsigandęs, greičiau pavargęs ar nuobodžiaujantis. Tuo metu durys prasivėrė ir į kambarį įšoko keturi stambūs vyrai – Majos apsaugos darbuotojai.

„Jūsų Ekscelencija“ , – griežtai kreipėsi vyriausiasis. „Pakeista susitikimo lokacija. Turime važiuoti, čia nebesaugu“. 

Apsupę Mają iš keturių pusių jie skubiai kirto koridorių, nusileido stikliniu liftu į pirmąjį aukštą. Paskui juos laiptais bėgo Benas, peršokdamas kelias pakopas, rankoje laikydamas aptriušusį juodą portfelį. Pravėrę duris, sulipo į aštuonvietį šarvuotį ir pajudėjo iš kiemo. Žmonės nešini deglais ir plakatais apstojo automobilį vos jam išvažiavus pro vartus. kurie bandė užšokti ant kapoto, įtūžę daužė kumščiais į stiklą ir vis kartojo: „Maja, išeik“. Automobilis iš lėto stūmėsi pro žmonių masę.

„Nieko jie nesupranta“, – Maja burbtelėjo.

Automobiliui lėtai slenkant, Maja stebėjo degančius laužus. Matė įpykusius žmones, jų veidus ir bandė prisiminti, kada viskas taip pasikeitė. Šalis buvo nukamuota karo ir šiandien niekuo nepriminė to ramaus ryto, kada ji pradėjo eiti pareigas. 

„Ne, juk negalėjo būti kitaip“, – Maja nuleido galvą ir ją papurtė. „Viskas juk jau seniai nuspręsta“. 

Maja pažvelgė į Beną. Jis prie krūtinės spaudė portfelį ir jo susigūžęs kūnas buvo giliai įkritęs automobilio salone. Ir tarsi jam, tarsi sau susimąsčiusi tarė:

„Tai tiesiog vienintelė galima išeitis. Konstitucija jau pakeista. Sutarties pasirašymas tėra formalumas“. 

Automobilis sustojo nedidelėje gatvėje prie pat Rašytojų sąjungos rūmų. Paslaptingas pastatas, kuriame kadaise rinkosi rašytojai, įprastai buvo uždarytas ir tuščias. Šiandien pro pastato langus sklido šviesa, o pastato įėjimą apšvietė du pakabinti metaliniai žibintai. 

Apsaugos darbuotojai sudarė praėjimą per kurį jie, iššokę iš automobilio, iš visų pusių spaudžiant miniai, galėjo patekti į pastato vidų. Tik užsivėrus durims, jie pastebėjo, kad viduje, tarp ryškiai raudonų sienų ir apšviesti blausių šviesų, laukia išsirikiavusi visa Majos komanda. Apie dvidešimt žmonių, laikančių kompiuterius ar kalbančių telefonu, staiga nutilo. Tik keli dronai liko skraidyti virš jų, skleisdami dūzgiantį garsą. Maja tylomis nežymiai linktelėjo taip pasisveikindama su visais. 

Mają už parankės pagriebė stambi moteris juodu kostiumėliu. Tai buvo Karina – Majos atstovė viešiesiems ryšiams. Mostelėjo galva viršun. Joms lipant raudonu kilimu išklotais laiptais Karina pasilenkė prie Majos ausies:

„Žurnalistai jau čia“ , – ir parodė į tolimesnę salę. 

Maja klausiamai pasižiūrėjo į Kariną.

„Taip, o Adamo dar nėra“, – pasakė perskaičius Majos mintį. Per tiek laiko, ji gebėjo greitai suprasti, ko iš jos norima. Maja nemėgo kartotis. „Niekaip negali nusileisti sraigtasparnis“. Paskui jas laiptais lipo Benas, vis pasiremdamas į paauksuotus turėklus. 

 „Lauksime čia“, – Karina mirktelėjo ir jos pasuko į svečių priimamąjį. 

Gelsvais tapetais papuoštas kambarys seniai kada bebuvo atrakintas. Jautėsi dūmų ir degėsių smarvė. Prie pat įėjimo stovėjo ąžuolinis rašomasis stalas. O už jo – daili sekcija, pro kurios stiklines duris matėsi sugrūstos knygos ir seni laikraščiai. Benas priėjo prie lango, jį uždarė, tuomet atsirėmė į tamsiai žalią koklinę krosnį ir sustingo. Popierinių knygų jis seniai nebuvo matęs.

Karina ištiesė Majai prirašytus lapus.

„Kas čia?“

„Kalba“. 

Maja klestelėjo ant tamsios raudonos odines sofos. Nuspyrė aukštakulnius, ištiesė maudžiančias kojas ir pradėjo skaityti.

Karina paliko kambarį. Maja pervertė lapus, prabėgomis padrikai skaitė pastraipas. Šią kalbą ji jau buvo skaičiusi daugybę kartų. 

Atsiduso, užvertė galvą ir užsimerkė.

„Maja, tuoj viskas bus pasibaigę“, – tyliai sau sušnabždėjo.

Į kambarį įkišo galvą Karina:

„Adamas nusileido, bet niekaip negali patekti į pastatą“ , – ir vėl pradingo tarpduryje.

Maja pramerkė akis. Sugriebė vieną, kitą lapą ir apsivertė ant šono. Pieštuku braukė sakinius ir rašė pastabas. Benas vis žvilgčiojo į nedidelį laikrodį, kabantį ant jo riešo. Laikas ėjo lėtai. 

Gal po valandos Maja pašoko ir laikydama vienoje rankoje lapus garsiai sušuko:

„Aš galiu pasakyti, kad tikrai bus kitaip!“. Tada plačiai pravėrė rankas ir gyvu, giliu balsu tęsė: 

„Šiandien stipriausias jausmas, kuris yra mano krūtinėje – tai didžiulė…“. 

Ir sustojo. Dirstelėjo per langą. Minia žmonių vis dar stovėjo ir tarsi ko laukė. Maja prisėdo ant plačios medinės palangės. Minia, dar visai neseniai kėlusi galingą triukšmą, dabar nuščiuvusi stovėjo su apdriskusiomis vėliavomis. Nors jos plevėsavo ore, bet jau buvo purvinos ir vietomis apiplyšusios. 

„..pagarba Jums“, – pabaigė Maja. Pažvelgė į nusivylusius, dulkėmis aplipusius žmones. Jų veidai atrodė pikti ir pavargę. 

„Jis jau čia“ , – Karina tamsiai violetiniais lakuotais nagais spustelėjo petį. 

Maja pakilo nuo palangės, mikliu judesiu nusivalė dulkes. 

„Mhammh“, – Benas suaimanavo ir už rankos prilaikydamas padėjo Majai apsiauti batus. 

Raudonose koridoriaus sienose neryškiai švietė metaliniai sieniniai šviestuvai – grifai. Jie savo nasruose prilaikė tarsi gėlių puokštę – aštuonių šviečiančių burbulų lempas. Maja žingsniavo lėtai, nuleidusi galvą, statydama kojas į juodais ir baltais rombais išklotas plyteles. Prie aukštų medinių drožinėtų durų ji stabtelėjo. 

„Sena gyvatė”, – Majos galvoje švystelėjo kandi mintis, bet ji tik nusišypsojusi paspaudė lipnią ištiestą vyro ranką. Čia šalia durų jos jau laukė Pranas Pusvaškis. Pro tarpus tarp marškinių sagų, matėsi pilvas, iššokęs pro suveržtas sagas.   

Maja tik pasisveikinusi su Pranu pastebėjo, jog už jo kiek tolėliau stovėjo Adamas. Stovėjo visiškai tiesus ir ramus. Buvo visiškai vienas, neturėjo nei vieno jį lydinčio asmens. 

„Keista“, – pamanė Maja. Bet jis derėjo šioje neįprastoje, gausiai dekoruotoje aplinkoje. Jų žvilgsniai susitiko, bet rankų vienas kitam neištiesė. Tuo tarpu iš gretimo salės pasigirdo griežtas Karinos balsas:

 „Gerbiami žiniasklaidos atstovai, dabar išklausysime Lietuvos Respublikos prezidentės neeilinį pranešimą“ , – Karina stabtelėjo. „Kviečiame jos ekscelenciją Mają Raugalaitę ir korporacijos „Amex“ generalinį sekretorių Adamą Vorčesterį“.

Maja žengtelėjo vidun, už jos grakščiai įėjo Adamas. Salėje buvo per pusšimtį žurnalistų, kurie susispaudę stovėjo kartu ir pamatę juos įeinančius iškart pakėlė aparatus, kurie sklęsdami aplinkui ore, padarė daugybę nuotraukų. Didžiųjų pasaulio televizijų atstovų kameros buvo paruoštos tiesioginei transliacijai.  

Maja stabtelėjo prie mikrofono ir įkvėpė. Apsidairė. Pro langus matė didžiulė minia. Minia taip pat pastebėjo Mają ir baisus kurtinantis triukšmas atūžė pro pravertus langus. 

„Maja, Maja, Maja, išeik“, – rėkė minia.

Benas susilenkęs ir vienoje rankoje laikydamas portfelį greitu žingsniu pribėgo prie salės priekyje stovėjusio stalo. Tai buvo nedidelis stačiakampis stalas, uždengtas pilka staltiese. Jo kraštuose stypsojo dvi nedidelės vėliavėlės – viena trispalvė, o kita – „Amex“ korporacijos logotipas – apvali auksinė moneta. Pasilenkė ir ties jo viduriu padėjo sutartį. Atsargiai ištraukė tamsiai rudą parkerį iš švarko kišenės ir padėjo šalia. 

„Mieli ir brangūs Lietuvos žmonės“, – kreipėsi Maja žvelgdama į kameras. „Džiaugiuosi galėdama šiandien įvykdyti savo valstybinę pareigą ir paskelbti apie konstitucijos pasikeitimą kaip tai numato 149 straipsnis“. 

Triukšmas iš lauko dar labiau smarkėjo, minia dabar ne šaukė, bet ir švilpė. 

„Šiandien, praėjus penkioms dienoms po Seimo svarstytų ir priimtų pakeitimų, skelbiu, kad buvo pakeistas Lietuvos Respublikos konstitucijos 1 skirsnio 5 straipsnis“. 

Čia Maja girdėdama padarė nedidelę pauzę, pakėlė akis. Pažvelgė į prie sienos prilipusi ir tarsi ko laukiantį Praną ir tęsė toliau. 

„Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas ir…“ – Maja dabar visu kūnu pasisuko į Adamą. 

„…sutarties pagrindu perduotais įgaliojimais – suinteresuota šalis“, – Maja sustojo. „Taigi šiandien bus pasirašoma įgaliojimų perdavimo sutartis su…“. Majos kalbą nutraukė šaižus smūgio garsas į langą. Ir dar vienas, iškart sekęs po šio. Dūžtantis stiklas pasklido po patalpą. 

Benas skubiai prišoko prie Majos ir uždengė ją savo kūnu. 

Maja apsisuko, paėmė Beno paliktą sutartį, skubotai pasirašė ir perdavė Adamui. Maja stebėjo Adamo judesius – palenkęs plunksną, giliai įrėždamas popierių, greitai pasirašė. Adamo judesiai buvo lengvi ir atrodė tarsi jis būtų ne didžiausios Europoje ginklų korporacijos atstovas, o senos aristokratų giminės palikuonis.

Daugiau negaišdami nė akimirkos, Maja su Adamu skubiai paliko salę. Už jų liko Benas, Karina, kurie bandė suvaldyti kilusį šurmulį. 

Prie išėjimo juos pasitiko senyvas vyras. 

„Sekite paskui“ , – pasakė jis. Tai buvo kiek pliktelėjęs juodai apsirengęs vyras – padavėjas iš pastate esančio restorano su ilga, siekiančia grindis prijuoste. Majai jis pasirodė lyg matytas, bet niekaip negalėjo prisiminti kur.

Jie leidosi apvaliais laiptais žemyn į pusrūsį. Ryškiai žalios sienos atrodė šleikščiai. Lubas palietęs pelėsis, paliko dideles beformes dėmes. Nedidelius langus dar dengė išvirtę karnizai su gėlėtomis užuolaidomis. Ant sienų liko senos analoginės nuotraukos, užfiksavusios kadaise čia besilinksminančius žmones. 

Padavėjas palydėjo juos prie nedidelio apvalaus staliuko aukštomis kojomis ir ranka nuvalė dulkes nuo dviejų taurių. Prie staliuko nebuvo jokių kėdžių, tad jie taip ir liko stovėti. Visoje patalpoje jie buvo trise. 

Čia buvo tyliau ir ramiau. Jie sudaužė taures ir gurkštelėjo. Maja pastebėjo padavėjo žvilgsnį – jis pasilenkęs prie baro, atidžiai į juos žiūrėjo. Pastebėjęs Majos žvilgsnį, greitai nuleido akis. Maja pasijuto nemaloniai ir nusipurtė. Adamas pirštais suko šampano taurę ir atrodė net nepastebėjo aplinkos šleikštumo. 

„Ačiū už pasitikėjimą“, – galiausiai tarė, galantiškai linkteldamas galvą. 

„O jūs puikiai kalbate mūsų kalba“, – guviai atsakė jam Maja.

„Tai dėka štai šito“, – ištraukė iš ausies nedidelį daiktelį ir ištiesė delne Majai. Nedidelė kūno spalvos dėžutė žybtelėjo jo rankoje. 

Maja tik kilstelėjo antakius ir Adamas mikliai įsikišo atgal prietaisą. Tuomet Maja pasijuto keistai ir atsitraukė nuo staliuko. Jai kiek spaudė galvą ties smilkiniais ir nemalonus jausmas apėmė pilvą.

„Dabar viskas tikrai bus kitaip“ , – tyliai pratarė Adamas ir mirktelėjo akimi. O gal jai tik pasirodė.

Maja apgraibomis surado išėjimo duris. Nors tamsiame koridoriuje buvo sunku susigaudyti, ji pastebėjo dar vienus laiptus žemyn. Laiptai buvo statūs, o turėklų visai nebuvo. Viena ranka pasiremdama į sieną, kita suėmusi sau už pilvo, Maja leidosi laiptais žemyn. Tačiau staiga pajuto dūrį į šoną ir nusirito žemyn į tamsą.

Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!