Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Aurimaz

Saulė dar nespėjo persiristi per horizontą, o Kernavės Lobių Medžiotojų Asociacijos būstinė jau buvo sausakimša. Vėliau atsibastę ramstė tarpuvartę negalėdami patekti vidun, o pavėlavusieji sėdėjo ant tvoros ir leido ratu ilgą, riebią suktinę. Pūtė dūmą, keikė tą, kuris tokią nevykusią taboką užraugė, tačiau dūmas vis tiek nesiliovė kilęs, o tykios kalbos nesiliovė sklidusios. Signalas skubiam susirinkimui nuskambėjo pusę šešių ryto. Visi žinojo, ką tai reiškia. Pinigai, turtai ir garbė – jei pasiseks.

Asociacijos viršininkas Gundaminas dirstelėjo į sieninį laikrodį, tada į savo rankinį laikrodį. Tada į sekretorę Elenką, gurkšnojančią pirmą šio ryto arbatą. Jis ir pats norėjo arbatos. Arba ko nors stipresnio, kad atlaikytų būsimą įtampą. Lobių medžiotojai – rimta ir neatlaidi chebra. Padaryk menką klaidą, ne taip įvertink jų atneštą grobį – galvą nukąs ir net neatsiprašys. Gundaminas dažniausiai palikdavo vertinimo darbus Elenkai. Sekretorės ne tik visi lobių medžiotojai bijojo, jis pats moters privengė. Atrodytų, ko ten bijoti? Moteris smulki it pelė, jėgos lyg ir apskritas nulis, ginkluotės jokios, šarvų irgi nenešioja. Bet va pažiūrės į tave pro akinių viršų… Pusę minutės žiūrės nemirksėdama. Arba dar ilgiau. Ir kai jau pradedi justi ant sprando besišiaušiančius plaukus, ji pasako:

– Nepatinka – varai į Nemenčinę.
O iki sumautos Nemenčinės – visi trisdešimt kilometrų pėsčiomis.


Elenka elegantiškai užbaigė arbatą, nukraustė stalą prieš save ir atsistojo, pirmą kartą įdėmiau nužvelgdama susirinkusią itin margą gaują. Šurmulys kaipmat nutilo. Moteris kilstelėjo nuo stalo storą segtuvą su popieriais:
– Reikalingi savanoriai svarbiai ir atsakingai užduočiai, – pradėjo itin oficialiai. – Šįryt  asociacija gavo pranešimą iš Trapų. Vakar vakare, tarp penktos ir šeštos valandų pagrobtas itin svarbus asmuo. Taikinio buvimo vieta tiksliai žinoma, pagrobėjai taip pat žinomi. Užsakovas reikalauja visų asociacijų įsikišimo ir moka iš anksto, nepriklausomai nuo rezultatų, todėl esu įpareigotą išsiųsti bent vieną komandą iš jūsų tarpo…
– Tik vieną? – išsprūdo kažkuriam.
– Jo, kažkaip neteisinga. Jei pinigai geri, mes galime ir būriu užgriūti, tiems pagrobėjams kylančią saulę parodyti…
– Ką ji pasakė?! – atsklido iš lauko.
Elenka ištraukė iš segtuvo didelę nuotrauką ir magnetu prisegė ją prie skelbimų lentos.
– Čia gi panelė Teisutė! – pažino kažkas. – Vainiaus devintoji nesantuokinė dukra. Sklido kalbos, ją kažkas į žmonas norėjo imti. Vakar lyg ir vestuves turėjo kelti?
– Aha, kažkoks VIP’as iš Nemenčinės. Geros vestuvės turėjo būt, gaila jog nepakvietė…
– Kas tave kvies šitaip apsirengusį? Pasvajok.
– Ahem, – krenkštelėjo Elenka į delną. – Tikriausiai patys suprantate. Taikinį reikia sugrąžinti namo gyvą, pageidautina be žaizdų ir prievartos ženklų. Ponas Vainius pats pažadėjo sumokėsiąs į rankas dvidešimt tūkstančių ir…
– Dvidešimt gabalų?! – suošė minia.
– Ei, praleiskite vidun! Ten kalba apie dvidešimt gabalų! – pasigirdo iš lauko.
– Greičiau sakyk, kur! – ragino lobių medžiotojai. – Kas pirmas ten nusigaus, tas turtingas!
– Neleiskite vidun lauke likusių! Daugiau konkurentų tikrai nereikia!
– Malonu matyti tokį mūsų asociacijos narių entuziazmą, – nusišypsojo Elenka. Tada pačiupo kreidą ir užrašė ant lentos didelėmis raidėmis:
„VELNIUS“.

Triukšmas priimamajame kaipmat nutyko iki mirtinos tylos. Galėjai girdėti, kaip girgžda odinės šarvų dalys ir palubėje zyzia vieniša musė.
– Kas… kokio galo tu užrašei tą… tą žodį? – pravapėjo kažkuris medžiotojas.
– Tai vieta, kur pagrobėjas nusinešė panelę Teisutę, – pakomentavo Elenka mirtinoje tyloje. – Buvusi Lietuvos sostinė Velnius. Visai šalia Niūries upės. Paskutinė panelės Teisutės buvimo vieta užfiksuota pirmą valandą nakties ir nuo to laiko ji nekrustelėjo nė per metrą. Mes manome, jog tai greičiausiai bus tas senovinis bokštas ant kalno, kurio pavadinimo jau niekas neprisimena. Viena iš vietų, kur vis dar stovi išlikusi nomandinė antena.
– Pala, o tai KAS ją pagrobė? – galiausiai kažkas susiprotėjo paklausti.
– Nanovėtra.
Tyla.
– Pa…pakartok?
– NANOVĖTRA, – išskiemenavo Elenka.
Jai atsakė dar gūdesnė tyla.
Kuo toliau, tuo geriau Elenka suprato, kodėl ponas Vainius negailėjo tokio astronominio atlygio. Lobių medžiotojai iš kitų asociacijų veikiausiai jau skirstėsi namo purtydami galvas.
– Aš… aš pasižadėjau dukrai, kad dalyvausiu jos vaikų darželio spektaklyje, – sumurmėjo vienas, braudamasis link durų.
– Aha, o aš žmonai jau visą mėnesį žadu, kad indus suplausiu…
– Gal kas norite į Rūdiškių girią savaitei? Sako, ten vis dar galima nepaliestų griuvėsių atrasti.
– Į Elektrinį labirintą būt neblogai, vis ne namie sėdėti…
– Ei! – stūgtelėjo kantrybės netekęs Gundaminas. Pašokęs nuo kėdės, jis rūsčiai nužvelgė visus asociacijos narius. – Kol nebaigsime šio susirinkimo, niekas niekur neišeis!
– Bet Gundamai, juk girdėjai, ką ji pasakė! – cyptelėjo liesas medžiotojas. – Panelę į Velnių nusinešė. Ne kur kitur. Ir paskui nanovėtras bėgioti? Argi ne tu visą laiką kartoji, kad navojų niekas nemedžioja ir atlygių už juos neduoda?
– Teisybė, sakiau, – patvirtino viršininkas. – Bet čia išimtis. Mums būtina bent vieną komandą išsiųsti, nėr kaip išsisukti. Vainius keturiasdešimt procentų visų jūsų suneštų lobių iš mūsų perperka. Jei mes šiai misijai nepaskirsime komandos, prarasime finansuotoją. Tada galėsite visi iki vieno keliauti į Nemenčinę, nes čia nebebus ką veikti!
Lobių medžiotojai baikščiai dairėsi vienas į kitą bei į abu viršininkus, nedrįsdami praverti burnos.
– Tu siūlykis, – galop kažkas bakstelėjo alkūne.
– Ko tu čia mane… Pats ir siūlykis! Aš ir taip turiu ką veikti! Mano motina sunkiai serga…
– O mano šuo vakar kojos neteko, nebegali manęs visur lydėti bei užnugario saugoti…
– TYLOS! – pagriebusi arbatos puodelį, Elenka dunkstelėjo juo į stalviršį. Puodelis nuo smūgio suskilo. Publika vėl nuščiuvo. – Jei šitaip, aš turiu nuostabų sprendimą. Visų komandų vadai trauks burtus. Kam „pasiseks“, tas ir šuoliuos Velniaus kryptimi, jokių atsikalbinėjimų. Supratot?
– Betgi…

Dar neužgimus naujai atsikalbinėjimų bangai, lauke ūmai pasigirdo baisiai nepatenkintas balsas:
– Ko jūs čia, pienburniai, susigrūdę kaip į pamaldas? Nors taką paliktumėt iki stalo! Mes čia apsikrovę lobiais grįžtame! Kojas kilnokite, kad jus kur navojai rautų!..
– Kas ten tokie keikiasi pavėlavę?
– Ten Yonas su Ketru ir Murate… Trise vėl po Labirintą trynėsi visą naktį. Greičiausiai net signalo negirdėjo.
– Pala… Yono komanda? – sužibo kažkieno akys.
– Taip, Yono… – dar vieno medžiotojo akys sužibo gyvesne ugnimi. – Pati stipriausia komanda mūsų tarpe, tiesa?
– Aha, ir aš girdėjau. Yonas, Ketras ir Muratė visur trise traukia, nieko nebijo. Jie patys geriausi! Tikra plieninė komanda!
– Tegyvuoja Plieninė Komanda! – užbaubė kažkuris. – Jie mus visus išgelbės!
– Jeigu reikėtų, jie ir į Velnių basi ir nuogi nusigautų bei nanovėtrą pasmaugtų nutvėrę! Tiesą sakau?!
– Durniau, nanovėtros niekas nepajėgtų… Bet tavo tiesa, Yonas gal ir pajėgtų! Visi už Yono komandą!
– Na va… – atsiduso Gundaminas, paremdamas kumščiu kaktą. – Štai ir vėl prasideda.
Elenka šį kartą nutylėjo. Jai pačiai nepatiko toks žmonių elgesys, bet lobių medžiotojai buvo savotiškai teisūs – Yono komanda buvo daug geriau nei kažkuri kita, išrinkta atsitiktiniu būdu.
– Jūs tikri didvyriai! – plojo vyrai stambiam Yonui per petį, traukdami link išėjimo.
– Mes tave tikrai gerbiame, Ketrai! – tapšnojo ilgšio Ketro nugarą kiti.
– O tu tikrai daili, Murate! Beveik kaip ta Teisutė iš Trapų! – gyrė treti.
Visa gauja skubėjo kuo greičiau dingti iš čia, kol Elenka nepersigalvojo.
– Čia dabar kas? Žydrų ir laimingų būrelis?! – pasipurtė Yonas. – Baikit mane liesti, o tai pirštus nulaušiu! Ir ko jūs čia tokie laimingi?!

* * *

Iš rąstų bei plastikinių butelių sukurptas plaustas – kateris tingiai suposi ant Niūries bangų. Plačiame upės slėnyje aidėjo variklio duslus pukšėjimas bei vienintelio asociacijos „jūreivio“ Olego švilpavimas. Jis tingiai suposi pintame krėsle ant kapitono būdelės, vienu piršteliu sukiodamas vairą. Plačios upės viduryje pavojų buvo ypač mažai ir gyvenimas atrodė beveik gražus.

Tik Yonas, Ketras ir Muratė sėdėjo plausto viduryje parietę kojas, nutaisę ypač nelaimingas veido išraiškas. Prieš juos ant denio gulėjo ištiestas didelis planas, kuriame Elenka pribraižė daugybę linijų bei pašaliniams nesuvokiamų ženklų.
– Bet tai ot pederastai… – gal dvidešimtą kartą atsiduso Yonas. – Plieninė komanda… Sugalvok tu man.
– Ir dar į Velnių, – dvidešimtą kartą atsiduso Ketras. – Sako, ten net žemė nugraužta iki kanalizacijos vamzdžių bei karo tunelių. O navojai vos ne kiekviename žingsnyje. Argi ne kvailystė tris žmones aukot dėl vienos gražios mergos?
– Aš tik paprasta virėja! – kniauktelėjo Muratė. – Ir dar su metalo detektoriumi laisvalaikiu pabėgioju! Galvojau, imsiu mėnesį atostogų po to, kai tą senovinį „Ford Mustang“ iškasėme labirinte…
– Tai jau įkliuvai kartu su mumis, Muračiuk, – palietė raminančiai merginos petį Ketras. Ir tuoj pat atitraukė it nusvilęs, išvydęs piktas merginos akis. – Ką? Bent jau sotūs būsime, pakol Velnių pasieksime.
– O jeigu taip… nepasieksime? – primerkė akis Yonas. – Tarkime, išlipsime kažkur netoli tikslo, kur dailesni griuvėsiai. Apeisime ratą – kitą. Pastovyklausime…
– Khem khem! – užsikosėjo valtininkas Olegas į delną.
– … bet čia tik teorija, – skubiai užbaigė Yonas. – Sakė, jog ne vienintelė komanda ten būsime. Tai gal nutiks taip, jog kažkas kitas Teisutę išvaduos ir į Trapus išgabens. Mums net nebereikės stengtis.
– Bet tai vis tiek reikės į tą prakeiktą bokštą užkopti ir savo akimis įsitikinti. Ar ne?
– Na taip, reikės… Kaip tas bokštas iš viso vadinamas?
– Nežinau. Bokštas ant kalno ir tiek.
– Per daug žodžių. Gal tiesiog „Kalnbokštis“?
– Liežuvį nusilaužt. Geriau „Bokštkalnis“.
– A, sugalvojau! „Bokšc“!
– Einu, iššveisiu puodus, kol jūs čia durnių voliojate, – atsiduso Muratė.
– Ne durnių voliojame, o nuo realybės bėgame, – pataisė ją ilgšis Ketras. – Nes retsykiais reikia, Muračiuk.
– Galėsi nuo jos bėgti, kai atplauksime į Velnių. Pažiūrėsiu tada aš…

Visi trys stryktelėjo nuo denio, kai upės slėnyje ūmai sugaudė plausto pavojaus ragas. Kraupiai išvertęs akis, Olegas laikėsi įsitvėręs jungiklio.
– Ruoškitės, geltonsnapiai!  – užriko jis. – Tuoj įsirėšime!
– Į… į ką? – dairėsi Muratė po tuščią, ramią upę.
– Povandeninis navojus! Gražuole, greit lipk čionai, ant būdos!
– Navojus?!
Yonas kaipmat surimtėjo ir nutvėrė savo keturšūvį, nors gerai žinojo – navojams iš kulkų bus tik juoko. Būtų stvėręs kuvaldą su išgraviruotu radiacijos simboliu, tačiau iš pastarosios buvo dar mažiau naudos.
Gerokai gudresnis Ketras gniaužė delne medžioklinį peilį.  Ilgi metai bemedžiojant lobius išmokė trijulę vieno svarbaus įgūdžio: sutikai navojų – mauk jam iš kelio. Nesvarbu, kiek kulkų, granatų ar kito gėrio jiems besušersi, jie tik nusičiaudės ir sumals tave į miltus. Žinoma, jei būsi žvairys ir nepasitrauksi jiems iš kelio.

Tačiau dabar jie buvo upės viduryje ir plaustas atrodė it labai prastas bėgikas.
– Laikyk vairą! – pastatė Muratę į savo vietą Olegas. – Ir žiūrėk, kad į krantą neįvairuotum.
– O tu kur?!
– Kariauti, žinoma!
Olegas nudardėjo laiptais žemyn ir dingo savo būdelėje.
Yonas klausiamai susižvalgė su Ketru, tačiau nė vienas nenutuokė, ką valtininkas turėjo galvoje.

Ūmai plaustas krūptelėjo ir variklio garsas pasikeitė – ėmė strigti bei kosėti. Negana to, jie ėmė suktis vidury upės. Muratė aiktelėjo ir puolė sukti vairą į priešingą pusę, tačiau plaustas nereagavo. Atrodė, lyg milžiniška ranka būtų visus pagriebusi ir dabar kažkur neštų – dvigubai greičiau nei jie prieš tai kapstėsi.
– Che che, ogi mums pasisekė, – išlindo iš būdos Olegas. – Čia tik paprastas transportinis navojus, nieko baisaus. Blogiausiu atveju į pakrantės žoles įvels. Tuoj, palaukite truputį. Aš su juo lyg niekur nieko susitvarkysiu.
– Susitvarkysi? – nepatikėjo Ketras. – Su navojumi?
– Ateik čia, pats pažiūrėk, – pamojo Olegas. Jis parodė į vandenį už borto. – Matai?


Tamsiuose upės vandenyse švytėjo nesuskaičiuojama daugybė blausių linijų. Visos jos atrodė keistai tvarkingai išsirikiavusios, sudarydamos savotišką tinklą. Ir visos tos linijos be perstojo judėjo, kažkur plaukė.
– Oho, – iškvėpė Ketras. – Aš ir negalvojau, kad jie vandenyje geriau matomi…
– Ar tai išties navojus? – suraukė kaktą Yonas.
– Viena iš formų, – trūktelėjo pečiais Olegas. – Nanorobotai, pritaikyti darbui po vandeniu. Senovėje prekes transportavo, ardė povandeninius statinius arba naujus statė. Vandenynus nuo šiukšlių valė ir šiaip daug ką už mus, žmones darė, pakol kažkas neprisižaidė su jais. Dabar arba tave į krantą išmeta, arba plaustą suėda per pusę minutės. Šitas navojų debesis, laimei, nėra kenksmingas.
– Jūs greičiau su juo kariaukite, nes plaustas greitai į krantą atsitrenks! – cyptelėjo Muratė, įnirtingai kovodama su vairu.
– A, tuoj…
Olegas atvėrė būdelės duris, siektelėjo jungiklio ir trūktelėjo šį žemyn. Kitą akimirką pasigirdo keistas, kylantis cypimas, kurį palydėjo duslus „BAM“. Plaustas vėl krūptelėjo, tačiau šį kartą variklis visiškai atsigavo ir vėl ėmė laimingai pukšėti.
– Viskas, – pareiškė Olegas.
– Rimtai? – nepatikėjo trijulė.
– Jo, labai rimtai. Dešimt tūkstančių voltų į vandenį bet kurį navojų „padaro“. Firma garantuoja, – Olegas trinktelėjo sau į krūtinę. – Bet tik povandeninį. Jūs man jau atleiskite.

Aplink plaustą subolavo išvirtusios žuvų papilvės. Iš pradžių viena kita, tada ėmė kilti vis daugiau ir daugiau, kol galop visa Niūris nusidažė žuvų papilvėmis. Visos skaisčiai žėrėjo prieš saulę.
– O, mūsų pietūs! – apsidžiaugė Muratė.

Tačiau plaustas vis tiek įplaukė į pakrantės žoles. Buvo per vėlu jį suvairuoti.

* * *

Iki vakaro plaustas įveikė du trečdalius kelio ir praplaukė virš Bedugnės – zonos Niūries upėje, kur dar niekas nebuvo dugno pasiekęs.
– Sako, senovės Lietuviai labai ambi… amba… žodžiu – AMBECINGI jie buvo ir norėjo visam pasauliui parodyti, jog mes viską turime, – papsėjo pypkę Olegas, pasakas sekdamas. – Ir aukščiausią kalną, ir giliausią bedugnę. Su kalnu apsivožėme, bet va nanorobotai bedugnę iškasė. Sako, jog penkiasdešimt metų kasė. Net kai visi išprotėjo bei navojais virto – vis tiek kasė, kol galop net patys nebežinojo, ko ir kur kasa. Sako, dabar ši bedugnė trisdešimt kilometrų siekia. Giliausia vieta Žemėje. Tik pasididžiuoti nėr prieš ką. Prakeikti navojai ne tik bedugnę, bet į mūsų kaimynus nukasė…
Yonas, Ketras ir Muratė spoksojo per bortą į kraupiai juodą vandenį. Dugno išties nebuvo matyti ir Muratei vaidenosi, jog iš tos tamsos tuoj pasirodys didelė švytinti ranka ir visus juos pastvers.
Tačiau niekas nepasirodė.

Vakare visi keturi pasiekė Velnių.
Kraupi ir nesvetinga tai buvo vieta. Daugiaaukščių skeletai vakaro prietemoje švytėjo vaiduokliškomis šviesomis. Šen bei ten nugriaudėdavo duslus griaustinis, sužaibuodavo iškrovos tarp pastatų bei sumirguliuodavo oras – tai ore pasklidę navojai darbavosi tik jiems vieniems suprantamais tikslais. Vieni griovė pastatus, kiti juos remontavo ar net iš naujo statė. Treti graužė pamatus naujiems statiniams – iki kelių šimtų metrų gylio. Navojų uraganai nešė šiukšles bei statybines medžiagas ir pylė viską į kalnus atsitiktinėse vietose. Atrodė, jog senovinis miestas virto tikru kvėpuojančiu organizmu, kuris nesėkmingai stengėsi užgydyti senas it pasaulis žaizdas. Atsitiktinis praeivis šioje vietoje būtų virtęs elementariųjų dalelių srautu ir išrūšiuotas dar prieš suvokdamas, kas atsitiko.
Keturi žmonės ant plausto stebėjo panoramą pakraupę, mintyse dėkodami aukštesnėms būtybėms, jog navojai vis dar vengė upės. Galbūt užleido vietą povandeniniams savo giminaičiams.
– Ir mes turėsime brautis per visą šitą… – parodė Yonas, trindamas kita ranka smilkinius. Jam skaudėjo galvą.
– Aš niekur neisiu! Prisiekiu, aš tikrai niekur neisiu!  – bėrė it poterius Muratė.
– O man visai tas pats, eisit jūs ar neisit, – pastebėjęs Ketro klausiamą žvilgsnį pareiškė Olegas. – Aš tik plaustą vairuoju ir dar Elenkai atsiskaitau už visą sugadintą inventorių. Jūs ką norite, tą ir darykite. Dvi dienas lauksiu upėje grįžtančių. Nesulauksiu – išplauksiu. Sulauksiu anksčiau – išplauksime anksčiau. Bet ne be panelės Teisutės.
– O jeigu taip susitartume? – gudriai primerkė akis Yonas.
– Penki tūkstančiai, – negalvodamas pareiškė Olegas.
– Ką?! Iš kur mes tau… Bet tu ir žvėris, Olegai!
– Klausykit, čia viskas labai paprasta, – atsiduso Olegas. – Viskas priklauso nuo to, ko jūs labiau bijote – Elenkos ar navojų. Man asmeniškai į navojus nusispjaut, aš į krantą šiaip ar taip neišlipu, che che… Taigi…
Jis patrynė pirštus, reikalaudamas pinigų.
– Dvi dienas sakai lauksi, – urgztelėjo Yonas. – Bet jei nerasime laukiančio, tu geriau saugokis, Olegai.
– Pala, ką?.. Tai mes einame? – cyptelėjo Muratė.
– Panašu į tai.
– Ė tai jūs dar pakentėkite, dar nelipkite, – nusišaipė Olegas. – Iki bokšto dar visą pusvalandį plaukti. Čia tik menkas priemiestis, nieko ypatingo.

* * *

– Jis pasakė „menkas priemiestis“, – pūkštė Ketras, permesdamas savo kuprinę virš prarajos Yonui į rankas. – Ir kad, matai, „nieko ypatingo“… Prisiekiu, aš jį užsmaugsiu, kai grįšime.
– Tu mažiau kalbėk, o tai dar sugrius čia viskas nuo tavo balso, – sušnabždėjo Muratė, mirtinai įsitvėrusi alpinisto virvės.
Kalnas, į kurį trijulė turėjo įkopti, kažkodėl buvo virtęs groteskiška kombinacija iš kelių nesuvokiamo dizaino, tarpusavyje sujungtų dangoraižių.  Pastatų viršuje buvo išlikusios tikrojo kalno liekanos – su visu senoviniu bokštu, kurio kažkodėl navojai taip pat nelietė. Tačiau pusės kilometro perimetrą aplink kalną-dangoraižį jie sąžiningai išrausė iki kelių šimtų metrų gylio ir vis dar tebesidarbavo apačioje. Kuo toliau, tuo labiau pasakymas „įkopkite į kalną“ Yonui darėsi panašesnis į prastą anekdotą. Jei trijulė atrasdavo normalią laiptų aikštelę, jie naudojosi laiptais. Tačiau dažniausiai laiptų aikštelės arba buvo sukonstruotos iš putų polistirolo, arba pakopos siekdavo kelių metrų aukštį. Kai kur sienos buvo paprasčiausiai per plonos ir lūždavo vos palietus ranka. Kitur ištisi koridoriai subyrėdavo, vos tik ne ten padėdavai koją. Kol kas „kopimas į kalną“ vyko taip lėtai, jog trijulė teįveikė keletą dangoraižio aukštų.
Užslinkus nakčiai, jie įsikūrė viename beveik normaliai atrodančiame kambaryje. Niekas šviesos nedegė ir valgyti negamino. Trise graužė sausas atsargas ir klausėsi kraupių, pusiau mechaninių garsų, sklindančių iš miesto gilumų. Atrodė, visas Velnius ruošiasi pakilti iš žemės ir pradėti vaikščioti. Muratei norėjosi verkti, tačiau vos tik pirmosios ašaros nukrito ant betoninių grindų, visi trys pastebėjo, jog toje vietoje „betonas“ ėmė minkštėti, kol galop iškrito visas gabalas. Pro skylę galėjai apžiūrėti žemutinius aukštus.
Todėl Muratė nebeverkė, kad ir kaip norėjosi. Net gertuves visi trys naudojo ypač atsargiai.

Antrą dieną kopimas gerokai paspartėjo, nes kuo aukščiau, tuo dangoraižių interjeras buvo vis geresnės kokybės ir normaliau sukonstruotas. Lyg navojai būtų atsitokėję ir nustoję „chaltūrinti“. Tiesa, „betonas“ vis dar lydėsi nuo menkiausio vandens lašo ir trijulei beliko melstis, jog neužeitų lietus. Vyrai ieškojo geriausio kelio, kalė į sienas kuolelius ir rišo virves, o Muratė GPS įrenginyje tikrino Teisutės koordinates ir rodė kryptį. Pagrobtoji vis dar tebeegzistavo bokšto viršūnėje, it kokia mieganti princesė iš pasakos.
Baigėsi dangoraižis, beliko įveikti patį bokštą. Yono virvės tiek susitrynė, jog girgždėjo ir dejavo sulig kiekvienu trūktelėjimu. Muratei skaudėjo rankas bei kojas, tačiau netgi mergina nebesiskundė, užuodusi visai sėkmingą pabaigą. Tiesa – Velnius atrodė kraupiai ten, apačioje. Ir navojai atkakliai tebesidarbavo kalno papėdėje, rausdami žemes bei statydami naujus priestatus iš betono, kuris ištirps, vos pirmas lietus pakrapsės. Bet užtai ji galės visoms draugėms girtis įvykdžiusi misiją pačioje sostinėje, kur niekas nedrįso įžengti ilgiau nei šimtą metų! Valio jai!..
– Už trisdešimties metrų, – dirstelėjo mergina į GPS.  – Vos keli aukštai beliko…

Ūmai visi trys dirstelėjo į dangų, išgirdę keistą, kalenantį garsą. Link bokšto artinosi gerokai apkramtytas, aplankstytas sraigtasparnis. Kai kurios korpuso detalės buvo iškritusios, tačiau didelis raudonas logotipas išliko vietoje – „Nemenčinės Lobių Medžiotojų Gildija“.
– Konkurentai! – aiktelėjo Yonas. – Greičiau, lipam!
– Prisiekiu, aš jiems kojas bei rankas išsukiosiu, jei bent pirštu panelę Teisutę palies… – grąsino dangui Ketras.
– Na bent galėsime greičiau namo grįžti, – pažvelgė į teigiamą pusę Muratė. – Nukelt Teisutę nuo kalno būtų daug vargo…
Tačiau visi trys ėmė skubėti it patrakę. Sraigtasparnis išdidžiai nusičiaudėjo ir ėmė leistis bokšto viršūnėje, girgždėdamas per visas suvirinimo siūles. Dar nesulaukę pilno nusileidimo, iš jo ėmė šokinėti žmonės.
– Močkrušiai, šita misija mūsų! – neišlaikęs užkriokė Yonas. Ketras jį netgi stūmė iš apačios, tačiau labiau paspartinti kopimo virve nebuvo įmanoma nenusisukus sprando.

Kai po dešimties minučių visi trys uždusę įsiveržė į patalpą, beregint sustingo vietoje, sukrėsti vaizdo.
Bokšto menėje, ant grindų gulėjo penki kareiviai – visi ginkluoti iki dantų ir visi absoliučiai negyvi. Šeštas tebestovėjo sveikas ir gyvas, įnirtingai gestikuliuodamas rankomis:
– Tu gi man buvai pažadėta! Aš tavo tėvui pinigus sumokėjau! Galėjai gi tarti žodį tada, kol dar nepradėjome! Kaip aš dabar žmonėms į akis pažiūrėsiu?!
– O tu manai, man rūpi? – atsikirto jauna, vos aštuoniolikos sulaukusi mergina, kuri tebevilkėjo baltą vestuvinę suknelę. – Šis navojus pats dailiausias pasaulyje, jam niekas negali prilygti! Ir aš jį myliu! Ką, tavo nuomone, būčiau savo tėvui pasakiusi? Jis būtų pagalvojęs, jog man ne visi namie! Tai man nieko daugiau ir neliko, kaip būti pagrobtai savo mylimojo pačią geriausią akimirką! Ar ne tiesą sakau?
Mergina kilstelėjo ranką ore ir aplink jos pirštus ėmė suktis nanorobotų srautai. Teisutė sukikeno ir ėmė suktis vietoje, it šokdama vestuvinį šokį.
– Tai man taip ir paaiškint Vainiui, jog jo dukra – išprotėjusi technofilė? – riktelėjo išraudęs iki ausų buvęs jaunikis. – Svieto pabaiga kažkokia…
– Aš ne išprotėjusi, – ūmai paniuro nuotaka. Jos akys tapo šaltos it Bedugnė vidury Niūries. – Aš tik myliu savo navojų. O tu… jei neketini nešdintis į visas keturias puses, tai viso gero.
Mergina ištiesė ranką ir vos įžiūrimos gijos nusidriekė į pakraupusį jaunikį.
– Palauk!..
Tiek jis tesuspėjo suklykti, prieš susmukdamas vietoje. Vyrui iš ausų ėmė lietis kraujas.
– Ak, kaip netvarkinga, – suraukė nosį mergina. – Ir kas čia? Nauji svečiai? Ar jūs taip pat norite mane „išlaisvinti“ ir pargabenti namo?
– Mes… – sumikčiojo sutrikęs Yonas.
– Ne, mes tik… – pritarė toks pat sutrikęs Ketras.
– Mes atėjome pasveikinti nuotakos, – užbaigė atsitokėjusi Muratė. – Ir… ir dovanų šiek tiek atnešėme.
– Tikrai?! – nudžiugo Teisutė. – Pagaliau, bent keli protingi žmonės! Tuoj, palaukite, aš tik kambarį susitvarkysiu ir priimsiu jus kaip pridera… Jūs ką, virvėmis čia užlipote? Kitoje kalno pusėje veikiantis liftas yra, tai kitą kartą juo naudokitės! Mano brangusis Tomas viską sugeba ir daug ką gali! Tiesą sakau, brangusis?
Iš jos iškirptės plūstelėjo nanorobotų debesis ir tuoj pat stvėrė negyvėlius nuo grindų. Vienas po kito, visi šeši buvo išmesti pro langą. Kraujo dėmės buvo akimirksniu išvalytos, kilimai išsiurbti ir oras pravėdintas. Baigęs darbą, navojus vėl pasislėpė Teisutės iškirptėje.
– Arbatos? – pasiūlė ši.

* * *
Iš rąstų bei plastikinių butelių sukaltas plaustas tingiai suposi ant Niūries bangų. Net Olegas nebešvilpavo, apžiūrinėdamas Muratės darytą Teisutės nuotrauką. Mergina atrodė sveika ir nepaprastai laiminga, apsupta mirtinų navojų.
– Tai, – galop pravėrė burną Yonas. – Ką dabar Vainiui pasakysime?
– Parodysime povestuvines nuotraukas ir tikėsimės, jog dvidešimt tūkstančių tebegalioja, – išmurmėjo Ketras.
– Turiu idėją, – ant denio išsitiesusi mirtinai išvargusi Muratė kilstelėjo pirštą, – o jeigu taip pakeliui namo vienus ar kitus griuvėsius patikrintume? Mačiau keletą, kai plaukėme čionai. Vis koks lobis atsirastų…
– Man dabar jau viskas tinka, – numojo Yonas. – Vis tiek nėr ką veikti.