Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Žvilgantis Kailis

Vėl panižo ausį ir Aidas pradėjo trintis galva į šalmo šoną. Erdvus skafandro šalmas buvo susijęs su korpusu, į šonus nesisukiojo, bet vyras galėjo laisvai judinti galvą viduje.

– Turbūt prakeiktos dulkės papuolė vidun! – burbtelėjo Aidas.

– Sandarumas nepažeistas – atsiliepė maloniu moterišku balsu Ana.

– Dulkės galėjo įlįsti vidun dar prieš sandarinant, teisingai?

– Ar jums peršti gerklę, ašaroja akys?

– Ne, ne! Tiesiog velniškai noriu pasikasyti! – atsakė Aidas vis dar trindamasis į šalmą.

– Ar rezervuoti apsilankymą pas higienos specialistą, kai grįšime?

– Nereikia, man jau geriau. Tiesiog ieškok.

Ana, dar žinoma, kaip Asmeninio naudojimosi apsauga, suaktyvino skafandro radarus ir pradėjo skenuoti kelių-dešimčių metrų spinduliu esančius statinius. Žolės kuokštais apaugusiomis šaligatvio plytelėmis Aidas žingsniavo dairydamasis į šonus tiek, kiek jam leido šalmo stiklas. Prestižinis privačių namų ir sodybų rajonas, kur vietą gyventi galėjo įsigyti tik turintys aukštas pajamas, tapo apleistų ir radioaktyviomis dulkėmis apneštų statinių zona. Kai kur kiemuose stovėjo dar net nepradėję rūdyti prabangūs automobiliai. Nei viską žudanti branduolinės ugnies banga, nei vėliau sekę masiniai bombardavimai čia neužsuko, tačiau vėliau, po kelių metų, vėjas ir debesys prinešė pakankamai daug radioaktyvių dulkių ir pelenų, dėl kurių žmonėms didelės atviros teritorijos tapo kenksmingos.

Tokiose vietose lankytis valdžia leido tik vilkint patikimą apsaugą, tokią, kokią dėvėjo Aidas. Skafandras buvo sukurtas įvairiems darbams vandenyno dugne, o atsisakius plaukimo priedų ir gerokai padidinus žingsniavimo greitį puikiai tiko kelionėms paviršiuje. Smarkiai apribotas, tik diagnostikos ir apsaugos funkcijas teikiantis, dirbtinis Anos intelektas atsakingai talkino kiekvienam tokį skafandrą turinčiam keliautojui. Aidas su ilgesiu prisiminė, kaip Baltijos jūros dugne tiesdamas naująjį komunikacijos kabelį su Ana galėdavo pasikalbėti apie viską, ne vien tik apie darbą.  Dugne jiedu buvo ir netikėtos pirmosios atakos metu. Sako, fronto linijoje, pirmieji pasirodė robotai, kokių niekas gyvas nėra regėjęs. Netrukus priešų kibernetinių atakų meistrai pradėjo masiškai periminėti išmaniuosius prietaisus paversdami juos tiek šnipinėjimo tinklo dalimi, tiek fizinių atakų vykdytojais. Todėl teko išjungti prietaisų išmanumą ir palikti tik pagrindines funkcijas. Aido Ana, kaip ir kitos modifikuotų skafandrų versijos, daugiau nepalaikė jokių nuotolinių komandų ir atnaujinimo paketų, fiziškai sugadinti moduliai atsakingi už skafandro autonominį veikimą. Jeigu kartais Ana būtų perimta ar užkrėsta virusais, ji galėtų tik bartis arba visuose savo informaciniuose skydeliuose pasipuošti priešo simbolika – kūju ir pjautuvu, tačiau niekaip negalėtų fiziškai pakenkti skafandrą vilkinčiam žmogui.

Ant šaligatvio gulėjo numesta tuščia skardinė. Aidas paspyrė ir skardinė džerškėdama nusirideno į kitą kelio pusę.

– Blogas ženklas, – pagalvojo Aidas, – ar tik jau čia nesilankė skuduriniai?

Aidas nekentė skudurinių. Nepaisydami pavojų, pasitaikydavo atskalūnų, kurie užsimaukšlinę paprastas dujokaukes ir prisirengę kelis sluoksnius viršutinių drabužių bastydavosi po tokius apleistus rajonus dėl taip vadinamos „mėsos medžioklės“.  Sulindusios į požemius žmonių bendrijos sugebėdavo pakankamai užsiauginti genetiškai modifikuotų uogų ir daržovių maistui, bet apie gyvūnų auginimą maistui nebuvo nė kalbos. Todėl prestižine specialybe tapo mėsos konservų paieškos. Šių produktų vis dar buvo galima rasti, jeigu tik namų langai likdavo neišdužę ir radiacijos lygis patalpose neviršydavo normos. Žinoma, ir jeigu pirmiau neapsilankydavo skuduriniai. Todėl tuščia skardinė tiesiog šiaip sau negalėjo atsidurti gatvėje. Aidas nusprendė atidžiau žvilgtelėti į skardinę ir perėjo gatvę. „Jautiena savo sultyse“ perskaitė pritūpęs prie ištaigingo namo tvoros. Retas radinys. Nes daugiausiai rasdavo latviškų šprotų, lenkiškų silkių ir norvegiškų ikrų konservų su pasibaigusiu galiojimo laiku ir netinkamų vartojimui.

– Aidai, gretimame name yra veikiančių elektros prietaisų – konstatavo Ana.

– Skuduriniai?

– Neaptikau biologinių gyvybių didesnių nei tarakonas. Yra veikiančių elektros…

– Gerai, gerai, nereikia man po kelis kartus kartoti, – pertraukė Aidas, – ne aš riboto intelekto, o tu.

Anksčiau Ana suvaidintų, jog įsižeidė arba atsakytų Aidą prajuokinančiu juokeliu, tačiau dabar tiesiog dar kartą nuskenavo aplinkinius pastatus ir nieko įtartino neaptikusi nepratarė nė žodžio.

Aidas gerai apžiūrėjo namą. Langai sveiki, stogas neįgriuvęs, jokių apiplėšimo požymių iš išorės nematyti. Varteliai buvo neužrakinti ir Aidas lengvai pateko į užžėlusio kiemo vidų. Takelio nesimatė, beveik virš kelių siekianti žolė pasiglemžė visus kadaise žmogaus suformuotus praėjimus, tai Aidas nužingsniavo iki pagrindinio įėjimo tiesia linija. Kaukšt! Skafandras žvangtelėjo ir sustingo.

– Ana! Ana! Kas tai buvo? – bijodamas pajudėti pratarė Aidas.

– Sandarumas nepažeistas. Apačioje, kažkas užsikabino.

– Ar tai mina? – prakaito lašai pradėjo kauptis Aidui ant kaktos ir vėl pradėjo niežėti ausį.

– Sprogmenų pėdsakų nėra. Ar atvėsinti skafandrą?

Aidas pasitrynė ausimi į šalmą ir atsargiai pasilenkęs pažvelgė žemyn. Pamatė, jog kairė skafandro koja apžiota senamadiškais meškoms skirtais gaudyti mechaniniais spąstais.

– Prakeikti skuduriniai! – išsprūdo Aidui.

Atsargiai pakėlė koją ir spąstai pakilo kartu, nes kažkodėl niekas jų grandinėmis nepritvirtino prie žemės, kad įkliuvęs žvėris nepabėgtų. Aidas suprato, jog skafandro viduje tupint ne taip paprasta bus atkabinti spąstus, ypač neturint pilno įrankių rinkinio, kuris buvo privalomas neriant į darbus jūros dugne. O išlįsti iš skafandro lauke uždrausta. Vyras žengė kelis žingsnius atgal, į šoną, vėl nuėjo prie durų. Spąstai vaikščioti Aidui su skafandru netrukdė, tik visu korpusu šiek tiek šlubavo. Turbūt visi požemiuose pridės į kelnes iš juoko pamatę jį parklibinkščiuojantį su meškos spąstais ant kojos. Tačiau dabar juokauti nėra kada, reikėjo rasti elektros šaltinį, o svarbiausia, rasti ką parsinešti namo.

Pagrindinės namo lauko durys irgi neužrakintos. Aidas žengė vidun ir nusistebėjo pamatęs jog jį pasitiko akivaizdi netvarka, o juk namas atrodė nepaliestas. Nuversta spintelė koridoriuje ir sudaužytas didžiulis sieninis veidrodis, kai kur sienų dažnai apibrūžinti, prieškambaryje paveikslai nukritę. Gal tikrai meška bus į namus įsisukusi ir skuduriniai paspendė jai spąstus? Tai Aido neišgąsdino, skafandro viduje jokių meškų iltys ir nagai jam nebaisūs.

– Aidai, tiesiai ir į kairę. Veikiantis elektros prietaisas.

– Aha, virtuvė ten. Ana, matai, puodai ir šaukštai prie įėjimo mėtosi. Tu tikra, kad daugiau ten nieko nėra?

– Neaptikau biologinių…

– Ša! – nutraukė Aidas, pats savo akimis pamatęs tą elektros prietaisą.

Nepaisant didelės netvarkos virtuvės kampe tyliai žalia šviesele spingsėjo didelio šaldytuvo maža lemputė. Buvę namo šeimininkai akivaizdžiai mėgo leisti virtuvėje savo laisvalaikį. Čia netrūko nei gaminimui skirtų rakandų, nei gausybės kulinarinių knygų, kurios dabar visos buvo suverstos į krūvą šalia šaldytuvo. Aidui kulinarinių knygų pavadinimai mažai ką sakė, tačiau tarp knygų buvo ir detektyvų, ir fantastikos romanų. Aidas atpažino neatmenamais laikais skaityto Protagonisto žurnalo viršelį, komiksų knygutes, fantastinių apsakymų rinkinius. Galima buvo įsivaizduoti laimingą šeimyną, kaip mama gamina valgyti, o tėtis su vaikais skaito. O gal gamindavo tėtis, kai šalia skaitydavo mylima žmona ir vaikai? Šaldytuvas! Aidas vis dar negalėjo patikėti, jog pavyko rasti veikianti šaldytuvą. Jam teko girdėti kelis panašius atvejus, bet tai visada būdavo požeminės slėptuvės, autonominiai plazminiai generatoriai. O gal ir čia šeimininkai buvo pakankamai pasiturintys, kad įsigytų tokius generatorius? Aidas priėjo prie šaldytuvo ir čiupo už rankenos. Skafandras nušvito geltonai nuo šaldytuve akimirksniu užsidegusios vidinės lemputės. Sėkmingas radinys! Trečdalis šaldytuvo prikrautas konservų skardinių matytų gatvėje. Nors likęs maistas buvo seniai supuvęs ir perdžiuvęs, skardinės atrodė sveikos ir gerai išsilaikiusios. Aidas atsargiai paėmė vieną skardinę su užrašu “Jautiena savo sultyse”. Papurtė tvarkingai atrodančią skardinę.

– Ana, aš dabar atidarysiu antveidį ir patikrinsiu konservus.

– Negalima. Tai protokolo pažeidimas.

– Galima, aš pastato viduje, pati matei, radiacijos lygis normalus.

– Negalima, Aidai, aš apie tai pranešiu, kai grįšime.

– Baik, niekam nerūpės, ką tu praneši, kai aš tai parnešiu. Cha, pagavai žodžių sąskambį? Ai, tu juk buka.

– Negalima. Tikrinimas turi būti atliktas bazėje po dezinfekcijos.

– Tiesiog tylėk, stebėk aplinką ar dar ką, bet neaiškink man.

Tyliai slysdamas pakilo antveidis ir Aidas įkvėpė patalpos oro, – smirda! Seniai virtuvės nevėdino.

Atsargiai atlupęs konservų dangtelį vyras pakėlė skardinę prie veido ir pauostė. Kvepėjo gardžiai! Ir dar krūva sveikų skardinių gulėjo šaldytuve. Aidas netvėrė savame kailyje, vienu ypu namo parneš kelių mėnesių, o gal net pusmečio normą. Nuo knygų krūvos viršaus nuslydo viena knyga.

– Aidai, tuoj pat uždaryk šalmą – paliepė Ana.

– Ką? Kodėl?

Staiga knygų krūva tarsi sprogo, knygos išlėkė į orą ir tarp knygų pašokęs metalinis čiuptuvas aštriu smaigaliu įsmigo į Aido ausį greičiau, nei spėjo nusileisti šalmo antveidis. Tarsi piktos geležinės kobros išmėtydamos knygas iššoko dar keli metaliniai čiuptuvai, vienas smaugdamas apsivijo vyro kaklą, kiti pradėjo skverbtis į skafandro vidines sistemas ieškodami jungčių.  Aidas iš skausmo vos neprarado sąmonės, kai čiuptuvas ausyje pradėjo skverbtis gilyn, o rankomis laikė įsikibęs į smaugiantį čiuptuvą. Bandė surikti pagalbos komandą, tačiau negalėjo nė trupučio iškvėpti.

– Aidai, privalai paskelbti aliarmą. Aidai, kviesk pagalbos. Aidai, privalai… – bergždžiai maldavo Ana, niekuo negalinti padėti.

Knygų knygų krūva pakilo, ir kai knygos nuslinko į šonus, iš krūvos išlindo į milžinišką trilobitą panašus padaras. Vis dar tvirtai laikydamas Aidą metalinis vorakojis trilobitas mažesnėmis galūnėmis prisėlino artyn. Aidas tik spėjo pamatyti ant trilobito korpuso išgraviruotą kūjį ir pjautuvą ir išleido paskutinį kvapą. Trilobitas dar kartą savo ilgesniais čiuptuvais pasikniso po skafandro vidurius, kol pagaliau rado ko ieškojęs. Skafandras atsivėrė ir Aido kūnas išslydo ant grindų kaip trynys iš trūkusio kiaušinio. Pilnai atvėręs skafandrą trilobitas išdraskė vidų ir išsilupo šešis standartinius akumuliatoriaus blokus.

– Aidai, Aidai, Aidai, Ai…  – nutrūko Anos balsas.

Padaras atvėrė savo maitinimo bloko angas. Iš aštuonių angų tik viena buvo užimta. Metalinis trilobitas skafandro akumuliatorius susidėjo visus šešis skafandro akumuliatorinius. Paleido diagnostiką. Vidinės trilobito sistemos pranešė apie pilną visų sistemų funkcionalumą ir persijungė iš budėjimo į kovinį režimą. Priėjęs prie lango padaras išdaužė stiklą iš iškišo vieną iš ilgųjų siųstuvų. Kol sukdamas galūnę trilobitas zondavo aplinką, atsivėrė krovinių skyrius ir pabaisa prisikrovė mėsos konservų. Baigęs zondavimą metalinis trilobitas iššoko pro langą ir ryžtingai patraukė link už kelių kilometrų užfiksuotų biologinių būtybių su pilnomis akumuliatorių atsargomis.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!