Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Rokas Mikutis

Iš Antakalnio troleibusų žiedo, netoli kurio buvome įsikūrę, išvykome dar vakar. Kelionėje, kurią anksčiau bet kuris pėstysis galėjo įveikti per gerą pusvalandį, sugaišome parą. Man buvo daugiau nei aišku, jog mūsų laukia ilgos dienos, o gal ir savaitės kupinos įtampos bei pavojų, todėl aš jau nuoširdžiai gailėjausi pasirašęs šiam reikalui. 

– Stop, Vincai, nejudam, – staiga sušnabždėjo Darius ir mostelėjo ranka link tilto per Vilnelę, visai greta Senojo Arsenalo. Pažvelgiau, bet nieko įtartino nepamačiau.

– Kas?

Darius nykščiu ir smiliumi perbraukė sau per ūsus, lyg bandydamas juos ištiesinti. Jis taip darydavo tik tada, kai stipriai nervindavosi.

– Laiko kilpa. Galbūt.

– Iš ko nusprendei? Nieko nematau.

– Pažvelk ten va, link tilto pradžios, kur perėja.

Iš pradžių nieko keisto nepastebėjau, bet netrukus mano dėmesį patraukė nedidukas dulkių ir įvairių šapelių sūkurys vėjo genamas išilgai tilto. Tik vietoje to, kad darinys iširtų, o dulkės išsisklaidytų po visas puses, jis staiga dingo lyg jį būtų kažkas iš šio pasaulio ištrynęs. Norėjau pasakyti, jog suprantu, ką jis turi omenyje, bet Darius pridėjo pirštą prie lūpų ir galvos linktelėjimu liepė žiūrėti toliau. Netrukus dulkių sūkurys susiformavo vėl ir tokia pat trajektorija pajudėjo kitos tilto pusės link. Neilgai trukus išnyko ir jis. Tada vėl susiformavo, vėl išnyko. Darius tuo tarpu kažką šnabždėjo sau po nosimi. Meldžiasi?

– Tu teisus, – tariau, – tikrai laiko kilpa. 

Darius papurtė galvą:

– Čia ne laiko kilpa.

– Kaip tai ne? Juk kartojasi sukūriukas.

– Kartojasi tavo mama, o ne sukūriukas. Čia ne laiko kilpa.

– Ta prasme?

– Aš skaičiavau. Pirmą kartą truko dvidešimt sekundžių, antrą dvidešimt dvi, trečią devyniolika. 

– Tu gi ne laikrodis, tipo tu vienodai skaičiuoji kiekvieną kart? 

– Gal ir ne laikrodis, bet čia tikrai ne laiko kilpa. Atidžiau pasižiūrėk. Va, kaip tik vėjas pučia.

Pažvelgiau į eilinį kartą susiformavusį sukūriuką, kuris, bent jau mano manymu, visiškai identiškai atkartojo visus savo ankstesnius žygius ir staiga pamačiau vėjo plaikstomą medžio lapelį, kuris nekreipdamas dėmesio į sūkuriuką praskrido jį kiaurai ir vartaliodamasis nusileido kažkur kitoje tilto pusėje.

– Ligūnas? – sušnabždėjau.

– Ligūnas, – pritarė Darius, – dar visai turbūt mažiukas, nemoka tobulai kilpos imituoti, o tuo pačiu ir ta kilpa tokia sunkiai įžiūrima. Šūdo gabalas… Turbūt vis tiek pakankamai stiprus, jog užklupęs mus iš netyčių nepaliktų šansų ištrūkti. Ką dabar, Vincai?

Aš nežinojau „ką dabar“. Bet labai tikėjausi, kad žinos Darius.

***

Ligūnai atsirado po Kataklizmo. Arba tiesiog po Klizmos, kaip mes vadinom įvykį panardinusį visą žemę į kažkokią keistą realybę: per naktį be jokios suprantamos priežasties kažkur dingo beveik visi žmonės, o likusi saujelė susidūrė su iki tol neregėtais pavojais.

Viena dažniausių anomalijų buvo laiko kilpa: patekęs į ją likdavai amžiams kartoti savo paskutines akimirkas – tapdavai savotišku filmo įrašu, kurį kažkieno nematoma ranka vis atsukdavo kelias sekundes atgal ir vėl paleisdavo nuo pradžių. Keliaudami iš Antakalnio specialiai užsukome pažiūrėti anomalijos, kurią vietiniai išgyvenusieji praminė Savižudžio kilpa. Tai buvo senas pilkų plytų penkiaaukšits, vijokliais apaugusiomis sienomis. Labai arti nėjome; niekada negalėjai žinoti kokį plotą užima ir kas kiek laiko kilpa pasikartoja. Vienos trukdavo vos kelias sekundes, todėl būdavo lengvai pastebimos, o kitos galėjo tęstis ištisas minutes, todėl suprasti, ar stovi greta kilpos ar ne, kartais būdavo labai sunku. Buvome atsargūs, juk kartą įžengęs likdavai ten amžinai. Iš tolo žvelgėme į pastatą, laukėme kas nutiks.

Staiga ant daugiabučio stogo pasirodė vyras. Net iš toli galėjome įžiūrėti jo ilgus susitaršiusius garbanotus plaukus bei odinę striukę prikaltą saulėje blizgančių kniedžių. Vyras, imituodamas garsiakalbį, pakėlė rankas prie burnos ir garsiai sušuko:

– Bybį aš ant jūsų visų dėjau!

Ir šoko žemyn. Vėjas kedeno jo ilgus plaukus, plazdėjo odinės striukės skvernai, bet vos tik nosimi palietė šaligatvio plyteles – išnyko. Lyg niekur nieko. Pūtė vėjelis, lingavo šaligatvio tarpuose auganti žolytė. Mes stovėjome tyloje is stebėjome. Praėjo minutė. Staiga ant stogo pasirodė vyras garbanotais susitaršiusiais plaukais.

– Bybį aš ant jūsų visų dėjau! – suriko jis ir šoko žemyn. 

Žemės nepasiekė.

– Aš ant tavęs irgi dėjau, – sumurmėjo Darius. Iš karto supratau, kad šis atsakymas skirtas ne ilgaplaukiui metalistui. Būdamas geriausiu Dariaus draugu, žinojau, kad prieš dešimt metų panašiai nusižudė jo brolis. Tik jis nušoko nuo Žaliojo tilto. Žiemą. Tėškėsi į ledus. Kažkaip išgyveno, bet po savaitės kančių mirė ligoninėje. Darius niekada apie tai nekalbėdavo, tik kartą girtas man buvo prasitaręs, jog iki šiol broliui negali atleisti.

Taigi, žmonės išmoko anomalijas atpažinti, vaikščioti lėtai, dairytis pasikartojimų. Ir kai jau atrodė, kad įvaldėme šį pavojų, pasirodė pirmieji ligūnai. Plėšrūs ir nuolat alkani padarai iš pradžių mito paukščiais, katėmis ir šeimininkų netekusių šunimis. Agurko formos, gumbuota balkšvai permatoma, lyg grambuolio vikšro, oda, po kuria galėjai įžiūrėti judant vidaus organus, voriškomis juodomis orbitose nejudančiomis facetinėmis akimis, keliomis eilėmis rykliškų dantų bei šimtais balkšvų kojelių, primenančių tvirto voratinklio ir pelėsio hibridą, kuriomis pabaisa prisitvirtindavo prie įvairių paviršių ir tarsi susiliedavo su jais. 

Atstumianti išvaizda greitai prilipdė pavadinimą – ligūnas. Padaras, kuris tave gali apkrėsti ligomis. Tiesa, nebuvo jokių įrodymų, kad tai tiesa, bet gandai pasklido ir niekas nepuolė jų tikrinti, niekam nekilo minčių prie ligūnų glaustytis ar, pavyzdžiui, bandyti juos išdulkinti. Nors šiais dalykais paprastai draugų kompanijoje nesigiriama, todėl tenka pripažinti, kad visgi galėjo būti visko.

Ligūnai įsirangydavo visur: kabėdavo virš galvos, tūnodavo po automobiliu, šiukšliadėžėje, lauko tualete, medyje, žodžiu, kur tik nori. Kol buvo maži, pavojaus nekėlė, žmonės net džiaugėsi, kad yra kam tuos valkataujančius gyvūnus išnaikinti, bet su kiekvienu suvirškintu auksaspalviu retriveriu, eilinis ligūnas tapdavo vis didesnis ir stipresnis. 

Vieną dieną jie ėmė puldinėti vaikus. Žmonių požiūris greitai pasikeitė – pamatę kur nors įsirangiusį ligūną, kaip mat pabaisą užmušdavo. Ligūnai greitai suvokė, kad nėra pakankamai stiprūs kovoti su žmonių grupėmis, todėl ėmė slapstytis. Iš pradžių niekas nesuprato, kaip tie balti, iš tolo šviečiantys padarai sugebėjo išvengti žvilgsnių, bet netrukus paaiškėjo, jog ligūnai yra kažkokios rūšies telepatai ir sugeba suprojektuoti aplink save įvairius objektus. Guli ligūnas, o tu matai šiukšlių kaugę. Tiesa, ilgai išlaikyti projekcijų nesugebėdavo, todėl mieliau iš tiesų slėpdavosi kuo toliau nuo žmonių akių. 

Lūžis įvyko, kai vieną dieną prie Kalvarijų turgaus kažkas išgirdo verkiant mergaitę. Priėjęs prie vaiko, pabandė užkalbinti, bet mergaitė staiga išnyko, o nuo turgaus tvoros ant žmogaus užgriuvo alkanas plėšrūnas. Tai, anot pasklidusių gandų, buvo primas suaugęs žmogus, kurį ligūnas telepatiškai suviliojo ir nužudė. Vėliau verkiančių vaikų pasirodydavo vis dažniau – pabaisos mokydavosi vienos iš kitų, todėl naujas įviliojimo į spąstus būdas greitai išplito visame Vilniaus mieste. 

Tiesa, ilgai šis triukas neveikė – žmonės, išgirdę ką nors verkiant, greitai pasukdavo priešinga linkme ir dažniausiai išvengdavo rykliškų ligūno nasrų. Tada ligūnai išmoko naujų triukų – ėmė imituoti laiko kilpas. Eini, pamatai laiko kilpą, nusprendi ją apeiti, o ligūnui tik to ir tereikia, kad išsuktum iš saugaus takelio ir žengtum tiesiai pabaisai į nagus. Nei vienas ligūnas nebuvo pakankamai stiprus, kad užmuštų žmogų sutikęs akis į akį, bet puolimas iš pasalų mirtimi keliautojui baigdavosi beveik visada.

Mudu su Darium įsikūrėme jo bute Antakalnyje, netoli troleibusų žiedo. Užbarikdavome kitų butų įėjimus, užkalėmė langus ir laukėme kol viskas aprims ir pavojus praeis. Tik jis nepraėjo, anaiptol. Kartais išsiruošdavome į netoliese buvusią maisto prekių parduotuvę – žmonių liko tiek mažai, jog išgrobstyti prekių niekas nespėjo net kelių mėnesių laikotarpyje. Kiekvienas toks žygis mums kainuodavo daug nervų ir būdavo neapsakomai pavojingas. Nors žmonių po Klizmos liko nedaug, parduotuvės traukė visus. Tarp tų visų, galėdavo pasitaikyti ir nelabai malonių asmenybių, su kuriomis kontakto apturėti netroškome. 

Aš nekalbu apie eilinius marozus – su jais dar būdavo galima susitarti. Žodžiais arba lazdų pagalba. Priklausydavo nuo bendro mūsų visų girtumo vidurkio bei nuotaikos. Blogiau buvo tai, kad po Klizmos atsirado įvairių psichiškai nestabilių asmenybių. Galbūt jie neatlaikė artimųjų netekties, o gal tiesiog mėgavosi nebaudžiamumu. Juk jokie įstatymai nebeegzistavo – bent jau nebebuvo kas juos užtikrintų, o tai vienas ir tas pats. Žodžiu, labiausiai prisibijojom žudikų kanibalų bei… seksualinių kanibalų. Patys dar ant tokių nei karto neužsirovėme, bet sklido gandai, kad pastarųjų tiesiog knibžda Žirmūnuose, kitoje upės pusėje. Kažkodėl nestebino, aš visada maniau, kad tame rajone gali gyventi tik nenormalūs.

Nežinau kodėl likome mudu su Darium, kai išnyko mūsų žmonos, mano vaikai, tėvai ir visi kiti draugai bei pažįstami. Galbūt lėmė vieta ir tai, kad buvome kartu – Klizmos metu sėdėjome pas Darių ant sofos, gėrėme alų ir talžėme vienas kito snukius „Mortal Kombat XIII“ žaidime. Staiga namas sudrebėjo, o mus perliejo keistas jausmas, paprastai patiriamas, kai su automobiliu staigiai leidies nuo kalno. Ir viskas. Mes likome, o štai gretimame kambaryje „Mass Effect 3“ žaidusi Dariaus žmona Ema pranyko, nors kėdė, kurioje moteris sėdėjo, vis dar buvo šilta nuo jos plataus užpakalio. Aš patikrinau.

Tada išbėgau ieškoti savo žmonos ir vaikų. Radau tuščius namus. Bandžiau skambinti tėvams, broliui, bet nebuvo ryšio. Todėl tiesiog grįžau pas Darių ir ten pasilikau. Tiesa, dar kelis kartus buvau sugrįžęs namo, bet butas, kaip ir anksčiau, buvo tuščias, o kai vieną dieną mano daugiabučio kieme atsirado laiko kilpa, nusprendžiau niekada ten nebesilankyti. Ištverti netektis buvo sunku, bet pamažu su tuo susitaikiau.

Kelis mėnesius praleidome Dariaus bute, išeidami tik reikalingiausių produktų, tokių kaip tualetinis popierius ar viskis. Daug jo išgerdavome. Tiesą sakant, nelabai buvo ką veikti, todėl tiesiog gėrėme. Vieną dieną prie parduotuvės sutikome keliautoją Vilių, kuris, kartu su savo nepilnamete dukra Katre, papasakojo mums įdomų dalyką: anot jų, šalia Šeškinės turgelio yra Plyšys – skylė erdvėje per kurią gali patekti atgal į normalią realybę su visais žmonėm, be ligūnų ir anomalijų. 

Atsisveikinę su Viliumi, kelias dienas mąstėme ką daryti: gal verta pabandyti laimę ir mums? Šeškinės turgelį žinojau gerai, tame rajone gyvenau studijų metais, todėl dažnai ten pirkdavau lenkiškas daržoves, kurias bobutės teigė užauginusios šiltnamyje bei marinuotus agurkėlius, kurios bobutės teigdavo marinavusios pačios, bet identiškai tokių pat stiklainėlių be etiketės galėjai nusipirkti bent pas tris skirtingas pardavėjas. Man tada buvo nusispjaut, agurkėliai buvo fantastiškai skanūs. Galbūt dėl to, kad juose būdavo tiek privaryta cukraus, jog galėjo konkuruoti su „Coca Cola“. Tiesa, dabar man agurkai asocijavosi su ligūnais ir apetito nebežadino.

Nusprendę, kad sėdėti vienoje vietoje nėra prasmės, išsiruošėme į kelionę. Nelabai mes tikėjome Viliaus pasakojimu, bet tuo pačiu sutarėme, kad būtų kvaila praleisti progą ir paskui visą gyvenimą graužtis, jog likai gyventi pasaulyje su ligūnais vietoj pasaulio su veikiančiais striptizo klubais. Ne tai, kad aš ten kada nors eidavau, tiesiog gera buvo žinoti, kad tokie egzistuoja.

***

–  Ką dabar, Vincai? – vėl paklausė Darius žvelgdamas į vis pasikartojantį sūkuriuką.

– Eisim per tiltą? – pasiūliau, – Ligūnas juk apačioje.

Darius gūžtelėjo pečiais ir kreivai šyptelėjo.

– O jeigu jis viršuje? Jeigu jis save dangsto šia laiko kilpa?

Susimąsčiau.

– Turi omenyje, kad jis specialiai sukuria nelygią laiko kilpą tam, kad mes ją pastebėtume, tada pagalvotume, kad ligūnas yra apačioje ir drąsiai eitume per tiltą, kur mūsų lauktų siaubinga mirtis? 

– Taip.

– Nerandu logikos. Juk jeigu jis nekurtų šitos sušiktai feikinės kilpos, tai mes ir taip ramiausiai eitume per tiltą.

Darius akivaizdžiai suirzo. Jam nepatiko, kad jo įžvalgą paleidau vėjais.

– O jeigu jis būtent taip ir pagalvojo, kad mes pagalvosim? Aš manau, reikia patikrinti. Davai nusileidžiam į tilto apačią, galbūt pamatysim, kurioj vietoj ligūnas įsitaisęs.

Nors tai, mano manymu, buvo nereikalinga rizika, aš sutikau. Pamaniau, kad visai gerai žinoti kurioje vietoje tūno pabaisa – bus tikrai ramiau einant tiltu. 

– Atsargiai, slidu čia, – perspėjo Darius kaip tik tą akimirką kai aš slystelėjau ant stiklo šukių ir nudardėjau šlaitu žemyn. Mano geriausias draugas ramiai žiūrėjo kaip aš riedu į apačią, kur prie pat upės kranto gulėjo riebus alkanas ligūnas.

Žybtelėjo rykliški nasrai, o aš paskutinę sekundę supratau, kad nepažįstu aš jokio Dariaus.

***

Ligūnas sumurkė iš pasitenkinimo. Simuliacija pavyko. Tiesa, jis padarė keletą logikos klaidų, bet tam ir reikalinga praktika, kad esant tikrai situacijai, viską būtų galima atlikti be priekaištų. Gaila, kad nei Darius nei Vincas iš tiesų neegzistavo, kitaip jis jau būtų prisikimšęs pilvą gardžios žmogienos. Abu vyrai tebuvo ankstesnių ligūno aukų sąmonių kratiniai. Viena moteris buvo mačiusi Savižudžio kilpą, kitas turėjo žmoną žaidžiančią „Mass Effect 3“, trečias buvo alkoholikas svajojantis laiką leisti striptizo klube, bet nuolat stokojantis šiai pramogai pinigų. Kažkas turėjo dukrą Katrę. O gal tai buvo kažkieno mergina? Kažkas buvo seksualinis kanibalas. Kažkas turėjo geriausią draugą Darių. Kažkieno vardas buvo Vincas. O gal kažkas tiesiog Vincą pažinojo? Ligūnas nebežinojo iš kur tiksliai gavo visus savo prisiminimus – aukų buvo daug. Būtent jis kadaise prie Kalvarijų turgaus sugalvojo projektuoti verkiančius vaikus žmonių sąmonėse, būtent jis tapo pirmuoju ligūnu prikimšusiu pilvą gardžia suaugėliška žmogiena. Tiesa, jis nesitikėjo, kad turės naudos iš gan erzinančio pašalinio efekto – mirdamos aukos perduodavo visus savo prisiminimus telepatiškai imliam ligūnui. Sudėtingus prisiminimus, pilnus istorijų, išgyvenimų, ateities planų. Iš pradžių pabaisa nežinojo ką su jais daryti, kaip ir su beverčiais šunų, žvirblių ir kačių prisiminimais, bet vėliau ėmėsi eksperimentų. Ligūnas augo, stiprėjo, o tuo pačiu vystėsi ir jo telepatinės galios. Netrukus jis jau sugebėjo suprojektuoti visai tikroviškas asmenybes, su vardais, prisiminimais, netgi tokias projekcijas, kurios pačios net neįtarė esančios projekcijomis. Dar po kurio laiko, ligūnas išmoko ne tik kurti netikrus žmones, bet ir per atstumą raustis savo būsimų aukų smegenyse, įrašyti netikrus prisiminimus, keisti praeitį tam, kad būtų galima nulemti ateitį. Pastaroji visada vedė į rūgštingą ligūno skrandį. 

Pabaisa vėl sumurkė. Didžiavosi savimi ir savo pasiekimais. Nuo miršgyvio, kuris džiaugdavosi pagavęs pavienę blusuotą katę šūdinu kailiuku, jis nuėjo ilgą kelią. Dabar jis pats šauniausias. Pats protingiausias. Pats alkaniausias! 

Staiga telepatinius ligūno pojūčius suvirpino besiartinanti kažkieno sąmonė. Parietęs savo agurkišką kūną jis kilstelėjo galvą ir iš apmąstymų grįžo į realybę. Įtempęs regėjimą tolumoje įžvelgė vienišą keliautoją: upės pakrante pasiremdamas lazda ėjo vyras. Lėtai, atsargiai. Ligūnas susikaupė ir po akimirkos šalia keliautojo atsirado antra figūra. 

Geriausias vyro draugas Darius.