Autorius: Artojas

Apie ką dar nepagalvojau važiuodamas į Leipcigą… Apie tai kaip savaitė ne visai teisingu laiku paimtų atostogų sugriaus visą mano dienotvarkę. Apaugo jau kerpėm mano prisiminimai apie tai kaip ten viskas buvo, bet esu davęs sau pažadą padaryti visų dienų apžvalgą, tai bent prieš save pabūsiu sąžiningas.

Antroji diena prasidėjo gan sudėtingai, dėl miego stokos. Šiek tiek graužė sąžinė, nes pramiegojom ankstyvą meet‘ą su Capcom ir spėjom tik į tą kur buvo nuo 11:00. Ten sėdėjo ir konspektavo Ryčka. Trumpi jo pastebėjimai apie Bionic Comando ir apie Resident Evil 5. Aš tuo tarpu voliojausi ant nuostabaus sėdmaišio biznio ložėj, kurį man pasaugojo Lietuviai iš Ivolgamus. Žodžiu pirmas pusdienis taip ir praėjo. Paprasčiausiai plepant. Tiesa Jovaiša ir Blacknemo kažkur sprogo. Kaip paskui supratau, nemo rašė naujienas į games.lt, o Jovaiša nors ir sakė, kad apžiūrinėjo parodą, manau iš tiesų trynėsi aplink Funcom stendą ieškodamas progos pasikarti.

Esmė tame, kad dar neišmušus pietų metui aš ėmiau grimzti į klampų apatijos ir nevilties liūną. Žmonių parodoj devynios galybės.  Triukšmas protu nesuvokiamas. Ir visi, viską žaidžią, visur grūdasi. Kažką pamatyt aišku galima, bet pamatymas manęs visiškai nedomino. Ėmiau nervintis dėl neatliktų namų darbų ir per mažo entuziazmo bandant išsimušti susitikimus verslo salėse. O ką aš galėjau pamatyt bendroj erdvėj? Tai ko nebuvau matęs pažiūrėjau dar vakar. Visa kitą ne tik, kad esu matęs, bet ir turiu namuose. Arba parodos metu žinojau, kad grįžęs namo turėsiu. Ar artimiausiu laiku. Antra ir trečia parodos dienos iš esmės yra orientuotos į vartotoją ir jam rodomi arba tie žaidimai kurių išleidimas numatomas tuoj pat arba, per pastarąjį mėnesį išleisti žaidimai. Taip pat system seller‘iai ir nestandartiniai sprendimai, tokie kaip Gran Turismo Prologue arba Rockband. Na man ten ardytis dėl jų nebuvo visiškai jokios prasmės. Norėjosi bendrauti, klausinėti, diskutuoti. Bet viešoj erdvėj natūraliu būdu nebuvo su kuo. Asistentai saugantys konsoles su artėjančių žaidimų žaidžiamomis versijomis žinojo tik kaip paleisti žaidimą, kaip valdyti jį ir ką daryti jei jis pakibo. Ir tai normalu.

Čia gal visai verta būtų paminėti tai ką vis dėl to pavyko pabandyti pažaisti bendroje erdvėje per tas pora dienų. Resistance 2. Trumpas prisėdimas palikęs dvejopą įspūdi. Demo versijoje kurią žaidžiau man teko praeiti porą skersgatvių ir vieno jų pabaigoje nužudyti 1001 zombį. O gal ir daugiau. Labai jau niekuo tai nepriminė pirmos žaidimo dalies išskyrus tai, kad zombių veidai panašūs. Naikinimo darbams turėjai seną gerą drobovyką ir jo buožę. Taip pat keletą granatų. Buvo smagu, bet kodėl buvo nuspręsta demonstruoti šią vietą nežinau. Labai ne resistanse‘iški jausmai apniko. Tiesa man įspūdį sukėlė tai, kad žaidimo dizainas įgavo kažkokį tai identitetą. Jei primąją žaidimo dalį labai gyriau už technologinius sprendimus ir puikiai susuktą siužetą, padėjusį techdemkę primenantį žaidimą paversti žaidimu, tai su antrąją gali būti, kad to daryti neteks. Tų kelių skersgatvių kuriais klajojau dizainas labai savotiškas. Gal šiek tiek falloutiškas. Panaudoti vaizdą teršiantys filtrai, tad nebeliko to trikdančio sterilumo kuris buvo būdingas pirmai daliai. Tik va… Po to pasimėsinėjo kiek neramu dėl pačios žaidimo eigos pasidarė. Na laukiam. Bus matyt.

Su Jovaiša sužaidėm tris snukiadaužius. Soul Calibur IV, Mortal Kombat VS DC Universe ir Facebraker (pastarąjį jau žaidžiu ir namuos). Beveik visas kovas pavyko laimėti man, tai iškart galiu pasakyti, kad DC personažai Mortal Kombat žaidime yra TEHSUCK!1111!!!!oneoneone11!. Išvada padariau iš to, kad tiek supermeno, tiek betmeno rolėje smarkiai gavau į kaulus. Jie dideli, stambūs ir lėti. Labai nedinamiški ir tikrai, kad ne mortal kombatiški. Kas liečia žaidimą apskritai, tai smagus. Na Mortal Kombat, net ir su pačiais blogiausiais serijos žaidimais visada prikausto mano dėmesį. Myliu tą seriją o naujausias jos žaidimas tikrai džiugina. Ypač dėl to, kad jame yra Baraka. Love him (nemaišyti su Obama). Soul Calibur IV nelabai patiko. Gal dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio vien žaidimo dizaino požiūriu jis gerokai nusileidžia Soul Calibur II. Antra vertus, kalbant apie snukiadaužius, Soul Calibur yra vienas sudėtingiausių žaidimų, tad kažką apie jį kalbėti pamaigius pultelį 10 minučių būtų kvaila. Tad teiginiu 2>4 ir apsiribosiu :).

O štai Facebreaker nustebino. Kol kas nemaišysiu į vieną krūvą jausmų patirtų namuos ir parodoj, nors nelabai jie ir skirias. Iš esmės Facebreaker yra snukiadaužis paremtas banaliu akmens, žirklių, popieriaus principu. Jame nėra jokių kombo/kombinacijų. Jokių taktinių sprendimų. Jokios mokymosi kreivės. Tiesiog mašini mygtukus kiek eina ir tikiesi geriausio. Iš pirmo žvilgsnio, banalu, lėkšta ir neįdomu. Visiškai sutinku su šia nuomone. Vien todėl labai norėčiau sužinoti, kodėl mes su Jovaiša pusvalandį nuo jo nenulipom. Būtume ir toliau baladojęsi, bet Ryčka mus nutempė kažkokiu labai rimtu pretekstu. Greičiausiai su šiuo žaidimu EA smarkiai nusitaikė į casual‘us. Ir manau, kad neblogai pataikė. Juoba, kad ir žaidimo kaina PS3 sistemai Lietuvoje sukasi apie 100 litų berods. Greičiausiai viskas su juo bus gerai. Išsamesnę mini apžvalgėlę pateiksiu čia, ji tikrai užrašyta į eilę :).

Bet visumoj visą pirmą antros dienos pusę mane kamavo depresija. Galų gale rukydamas prie fontano priėmiau ryžtingą sprendimą. Eisiu į verslo holus ir naglai prašysiuos užregistruojamas. Jei iš visur pavarys, tada trečią dieną išvis čia neeisiu! Na ėjęs būčiau, nes penktadienį buvo numatytas susitikimas su Sega ir Creative Assembly (Išsamią ataskaitą apie jų kolosalųjį ir labai laukiamą Empire Total War parašiau čia). Kai susiradau Ryčką ir žiojausi jam pranešti apie savo sprendimą, jis mane nutraukė ir pasakė, kad mūsų laukia senas pažystamas iš Pan Vision. Va jis mums ir išmušė VIP Press Pass‘us kuris atvėrė vartus į EA verslo sektorių. Vakarop nutariau, kad iš esmės tai tie vartai buvo į rojų. Ir jei rojus išties nors šiek tiek primena tai ką ten pamačiau, tai būtų laikas pradėti elgtis gerai, idant kažkada ten patekčiau :).


Viskas buvo balta, bet apšvietimas nuolat kito. Tai melynas, tai rožinis, tai žalias… Kažką tai užvilko 🙂

Kaip tai atrodė mano išvargusioms akims? Milžiniškas baltas holas, po kurį zuja koks šimtas labai simpatiškų baltų būtybių. EA booth babe‘s aprengtos kukliomis baltomis suknutėmis vienu metu atrodė kaip sesutės iš Theme Hospital ir stiuardesės iš kažkokio futuristinio tarpžvaigždinio kostminio laivo. Jos lakstė, dalino gėrimus, registravo susitikimus, virė kavą, vaišino sumuštiniais ir šypsojosi, šypsojosi, šypsojosi. Jų kiekis buvo kaip tik toks, kad per jas nesimatytų kitų patalpoje susirinkusių. Didžiąją dalį jų sudarė kostiumuoti dėdės rimtais veidais. Ten pat radome ir tuntą tamsių kambariukų kuriuose buvo demonstruojami super slapti ir ne tokie slapti projektai. Pirmą dieną spėjom pažiūrėti tiktai Dead Space. Turiu pastebėti, kad žaidimas pats savaime sukėlė puikų įspūdi, bet diskusijos su prodiuseriu metu tas įspūdis sustiprėjo tiek, kad… Kad nuo tada kas vakarą guldamas miegot ir kas rytą keldamas iš lovos pagalvoju apie tai kaip laukiu to žaidimo. Tikiuosi nenuvils, nes paskutinį sykį tokias mega kasdieniškas emocijas sukėlė tik WOW relyzas. Kuris buvo oi kaip senai. Daugiau apie Dead Space parašiau čia. Tą dieną EA stende ilgai neužsibuvom, nes turėjom šventą tikslą apsilankyti viešame Flashpoint 2 pristatyme. Kaip sekėsi stovėti eilėje ir kokį įspūdį paliko demonstraciją aprašiau čia. Tegaliu pridurti, kad lūkesčius kol kas Flashpoint‘as tenkina. Tad jis automatiškai tapo vienu laukiamiausių mano žaidimų kitais metais. Tiesa turint galvoje kaip pastaruoju metu, bent jau mano skonį nuvilia Codemasters, laukti biški baugu.


Ryčka taip pat pasiekė gerai subalansuotą būseną 🙂

Na o vakare staiga prisiminė kolektyvas mano gimtadienį. Todėl nuėjom jo švęsti. Šventėm Leipcigo centre esančiame Irish Pub‘e kur mus aptarnavo labai maloni padavėja iš Lietuvos. Gaaaaaa globalizacija mle :). Gimtadienį sugadino diskusiją apie Rusijos-Gruzijos konfliktą. Buvom pradėję bartis ir jau ketinom eiti muštis. Visa laimė, kad Ryčka apsimetė, kad mūsų negirdi ir kažką pasakojo Blacknemo. Pastarasis laiku ir vietoj leptelėjo kažką panašaus į „ai anime… nu man tai anime nesąmonė“. Išgirdę šią frazę mudu su Jovaiša atsikabinom nuo vienas kito atlapų ir jau kartu ir draugiškai protinom jaunimą, pasakodami, kad DBZ ir YGO visiškai neatspindi to ką žmonės vadina anime. Diskusiją baigėm nurodymu nusipirkti Animatricą ir susipažinti bent jau su keliais piešimo stiliais. Pradžiai.

Namie spėliojom ar laivai grįžo į Sevastopolio uostą ir kalbėjom apie gyvenimą. Vėl nemiegojom 🙂

Ryte vis dėl to pavyzdingai išsiruošėm ir tiesiu taikymu nudūmėm naudotis visais EA VIP pass‘o privalumais. Diena buvo vaisinga ir siaubingai, beprotiškai įdomi. Apie tai kuo išsiskirs Red Alert 3 parašiau čia. Tai greičiausiai pirmas strateginis žaidimas per pastaruosius kelis metus kurį mielai išbandysiu ir ant konsolės. Greičiausiai dėl to, kad smagiausi žaidimo partneriai pastaruoju metu gerokai dažniau pastebimi via XBL ar PSN nei per kokį skype :). NFSU ir Godfather 2 prodiuseriai mėgino itikint publiką, kad naujausios jų frančizių dalys gerokai pranoks pernai metų bandymus. Nei sutinku su jais, nei kol kas, galiu pasakyt kažką prieš. Įdomybių šiuose žaidimuose tikrai bus, o kokių parašiau čia ir čia. Labai nesmagią situaciją patyrėm su Dougu Lombardi, kurio nepažinom. O kai pažinom, jau buvo kažkaip nepatogu. Antra vertus jei jis būtų sėdėjęs veidu į mus ir mes būtume jį pažinę, greičiausiai pabijočiau jam įrodinėt, kad Lef 4 Dead konceptas be ryšio. Išvis turbūt būtume nepasikalbėję. Tai ir gerai kad nepažinau, Left 4 Dead pristatymo įspūdžius padėjau čia. Dar bendravom su Mirrors Edge kūrėjais. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad nepabandžiau šio žaidimo, o paprasčiausiai pabendravau apie jį su kūrėjais. Man kaip žmogui vertinančiam kitoniškus sprendimus ir estetiką industrijoje, Mirror‘s Edge pasirodė kaip super patrauklus projektas. Antra vertus pasaulinės šlovės aš jam neprognozuočiau. Bijau, kad Mirrors Edge tiesiu taikymu keliaus į patį liūdniausią industrijos topą „Top-25 nuostabūs žaidimai kurių niekas nežaidė“. Ir faktas, kad už žaidimo nugarų stovi EA marketingo mašina, čia nieko nepakeis. Aišku iš visos širdies linkiu DICE sėkmės, ir kad taip nenutiktų. Plačiau apie žaidimą parašiau čia. Dieną baigėm labai daug žadančio vieno žaidėjo RPG pristatyme. Panašu, kad Bioware kuriamas Dragon Age: Origins bus labai simbolinis žaidimas. Jis pats savaime virs naujos RPG sagos ištakomis, tačiau tuo pat metu, jis atliks ir šauklio rolę. Šauklio šaukiančio apie Bioware grįžimą prie savo šaknų. Tiesa pati prezentacija buvo nuobodi. Tai per sudėtingas ir per painus projektas, kad kažką nupasakot per duotas 45 minutes. Išėjom kiek suglumę, bet iš esmės tikim, kad su žaidimu viskas bus gerai. Tai ką pavyko suprasti užrašiau čia.


Konsolių karai? Kas? Kaip? Gal kažkas ir kariauja kažkur, bet tik ne promo komandos 🙂 Susitikusios prie Sony stendo abi draugės linksmai besišnekučiuodamos patraukė pietauti :).

Išėję iš parodos jautėmės visiškai išsekę. Tad vakaras buvo labai lėtas ir ramus. Bulka su pomidorais ir mozarela, Lazanija, tamsus alus ir jauki itališka atmosfera. Nepamenu apie ką kalbėjom, bet bendras tonas buvo labai melancholiškas. Šeštadienį ir sekmadienį parodos jau nebelankėm. Dėl to, kad stendai tuštėjo jau penktadienį, dėl laiko stokos ir dėl to, kad norėjom aplankyti Drezdeną. Kaip ten buvo gražu matosi nuotraukose, kurias kažkada čia sudėsiu.

Naktį planavom miegoti, bet Ryčka ėmėsi keršto už tai kad vakar neleidom miegot su savo diskusijom. Privertė mus pažiūrėt dvidešimt kažkiek usavičiaus serijų… Man labiausiai patiko šita.

Tiesa išeinant iš parodos ir stebint migruojančią minią galvoje šmėšktelėjo mintis „O kur vaikai?“. Visos parodos metu jų matėm vos kelis. Dauguma lankytojų sukosi apie 20-30 metų ribą. Dauguma jų atėję su antrom pusėm (!) paprasčiausiai gerai praleisti laiko. Taip ir buvo. Kol JIS pyškino viską kas juda užgulęs FarCry 2, JI visiškai šalia linksminosi su Wii ir Ravin Rabits. Ir taip toliau ir panašiai. Aš visada kartojau, kad pasaulinė žaidimų industrija dirba ne vaikams. Ši paroda bent jau man tik patvirtino tą faktą.

Ko išmokau:
Supratau, kad namų darbai prieš parodą yra privalomi. Tai ne pirma paroda mano gyvenime. Dalyvavau knygų mugėse Frankfurte, žaislų Niunberge. Ten visada važiuodavau grynai darbo reikalais, tad su griežta dienotvarke. Todėl viskas jose ėjosi puikiai. Leipcigas parodė, kad kompiuterinių žaidimų parodai kaip eilinis lankytojas aš esu per daug subrendęs. Jas reikia lankyti darbiniu principu. Taip ateityje ir darysiu.

Ar karotsiu kitą met?
Manau jei finansai leis tai būtinai. Kaip ten bebūtų. Pirmas tikslas kurį išsikėliau važiuodamas namo — Rusijos KRI. Ten važiuosiu tikrai. O Leipcigą karotsiu tik jei išeis. Tokyo Game Show nukeliamas į 2010 ir tai dar neaišku ar jam pribręsiu :). Nors noriu labai, labai.


Sėdmaišiai (gulmaišiai) buvo teh great evil at teh place. Kartą atsisėdegulęs gali ir neatsistot :).

Ačiū:
Ryčkai — už kompaniją, usavičių ir gido paslaugas :).
Jovaišai — už kompaniją nu ir diskusijas iki ryto.
Blackenmo — už kompaniją ir, kad bent jau važiuojant namo išmoko valgydamas nečepsėti :).
Andriui — už VIP pass’ą that saved the day :).

Taip. Buvo gerai :).