Nuo pat kino atsiradimo iki dabar Holivude visuomet dominavo tam tikri kino žanrai. Žiūrovai reikalavo naujų patiekalų, o studijos juos kepė. Kepė, kol šie ėmė pelyti bei lįsti per gerklę.

Kepė, kol visos karvės buvo išmelžtos, arkliai suspardyti ir galiausiai pamiršti, kartu su saule, nugrimzdo už horizonto linijos. Šis straipsnis apie šių kino žanrų iškilimą ir nuopolį.

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 2 numeris, 2019 žiema. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

Autorius: Airidas Kondrotas

Nuaras (Film Noir)

Įkvėptas Prancūziškojo ekspresionizmo, Nuaras Holivudo kino ekranuose labiausiai dominavo dar ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, tačiau oficialiai Nuaru pramintas ir pakrikštytas buvo tik septintajame. Iki tol liaudyje minimas kaip „melodramos“, juodai balta palete įrėmintas kino žanras, pasižymėjo ciniškomis vertybėmis ir seksualiniais innuendo. Nuaras savo siužetams įkvėpimo sėmėsi iš Didžiosios Depresijos metu JAV paplitusių romanų, kur pagrindinėje rolėje atsidurdavo privatūs detektyvai, policininkai, įstatymams paklūstantys piliečiai ar tiesiog ne laiku ir ne vietoje atsidūrę personažai. Nuarai piešė stiprios ir pavojingos moters figūrą, pasižymėjo gerai suvyniotais, tačiau lėtai išsinarpliojančiais siužetais ir buvo linkę į filosofinius apmąstymus.

Raw Deal (1948) kadras

Dauguma Nuarų buvo vidutinio biudžeto produkcijos, kurių priešakyje stovėjo mažai kam žinomi aktoriai. Nuarai buvo laikomi B kategorijos kinu tiek tiesiogine prasme, tiek savo dvasia. Televizijos išpopuliarėjimas ir spalvoto kino gimimas metė svarbiausią kortą ir nulėmė Nuaro mados žlugimą. Studijos į televiziją žiūrėjo kaip į varžovą, o lėti, juodai balti detektyviniai trileriai nebuvo pakankamai strprūs konkuruoti su vis labiau populiarėjančia televizija. Studijos ėmė statyti brangius ir prašmatnius istorinius epus, komedijas, vesternus. Dauguma Nuaro pionierių mirė arba atsistatydino, o žiūrovai reikalavo jaudinančios šviežienos.

Vesternai (Western)

Kas geriausiai apibūdina Vesterną, jei ne laukiniai vakarai, kaubojai, indėnai, banditai, laukinės lygumos, traukinių apiplėšimai ir specifinė, žanrą išskirianti muzika. Kine Vesternai iškilo dar trečiajame dešimtmetyje, bet viršūnę pasiekė tik penktajame ir šeštajame, ryškiai įžiebdami tokias žvaigždes kaip John Wayne ar režisierių John Ford.

The Good, the Bad and the Ugly (1966) kadras
The Good, the Bad and the Ugly (1966) kadras

Dažniausiai Vesternai prasideda nusikaltimu ir pasakoja keršto ar atpirkimo istoriją, kuri galiausiai baigiasi epiniais susišaudymas arba dvikova tarp pagrindinių personažų. Nežmoniško populiarumo Vesternai susilaukė nebyliojo kino metais, tačiau atsiradus technologijoms, gebančioms įrašyti garsą, didžiosios Holivudo studijos pradėjo purtytis, žanrą palikdamos mažesnį biudžetą turinčioms studijoms ir prodiuseriams. Trečiajame dešimtmetyje Vesternai virto mažo biudžeto televizijos serialais, o dešimtmečio pabaigoje į juos pradėta žiūrėti kaip į bulvarinę pramogą. Nepaisant to 1939-aisiais metais John‘o Ford‘o juosta „Stagecoach“ sukėlė perversmą ir tapo vienu didžiausių tų metų hitų. „Stagecoach“ sėkmė tapo tramplynu ir iki penktojo dešimtmečio Vesternų buvo pastatyta daugiau, nei bet kurio kito žanro filmų.

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiose Italijoje gimė vadinamieji „Spagečių Vesternai“. Jie pasižymėjo veiksmo, smurto ir kraujo gausa, o kino padangėje užgimė tokios žvaigždės kaip Clint Eastwood ar rež. Sergio Leone. Spagetti Vesternai savo protagonistus piešė kaip anti-herojus, bet žiūrovams labiau patiko „geri vyrukai“. Susitapatinti tapo sudėtinga, o iškeptų blynų kiekis per metus tiek kine, tiek televizijoje kirto lemiamą smūgį produktų skoniui, kas galų gale ir nulėmė žanro nuosmukį.

Miuziklai (Musical)

Ir tada atsirado garsas. Ir Holivudas uždainavo. Apie tai, kas yra miuziklas daug kalbėti neverta. Miuziklo era prasidėjo dar nebyliojo kino metais, tačiau čia garsas buvo įrašomas ir skleidžiamas Vitafono, savotiško plokštelių grotuvo pagalba arba tiesiog atliekamas orkestro ir muzikantų. 1923-24-aisiais metais buvo kuriama begalės trumpametražių miuziklų, tačiau tikroji žanro revoliucija prasidėjo 1927-aisiais metais išpopuliarėjus garso įrašymo ir transliavimo technologijoms.

Pirmuoju tokiu filmu tapo „Warner Bros.” pastatytas „Džiazo Muzikantas“ (ang. The Jazz Singer), kuris nors ir turėjo vos keletą dialogo eilučių, tačiau filmo garso takelis buvo „suklijuotas“ su pačia kino juosta. 1928-aisiais metais „Warner Bros.“ išleido dar vieną tokio paties pobūdžio filmą „Dainuojantis kvailys“ (ang. A Singing Fool), kuris nors ir turėjo tik vieną muzikinį numerį, iškart sulaukė neįtikėtino pasisekimo. Net neverta sakyti, kad Holivudas pašėlo. Garso takeliams ir muzikiniams numeriams buvo samdomi net Brodvėjaus kompozitoriai, o per mažiau nei metus „kalbantys“ filmai tapo pagrindine Holivudo kino studijų duona. 1930-aisiais metais buvo išleista daugiau nei 100 muzikinių filmų, tačiau žiūrovams dainuoti atsibodo greitai ir sekančiais metais šis skaičius smuko iki 14.

1933-iaisiais metais režisierius ir choreografas Busby Berkeley mėgino atgaivinti miuziklą, derindamas tradicinius šokius su karinių pratybų segmentais, tačiau toks derinys pasirodė pernelyg sudėtingas ir reikalaujantis per didelių biudžeto išteklių.

Trečiajame dešimtmetyje Miuziklų žvaigždės buvo tarp vienų iš populiariausių, įtakingiausių ir gerbiamiausių personų Holivudo alėjoje.

Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose studija „MGM“ išleido keletą labai sėkmingų miuziklų už kurių vairo stovėjo prodiuseris Arthur Freed. Jam pavyko sulaužyti nusistovėjusias normas ir į blėstantį žanrą įpūsti šviežių vėjų. Vėliau įkūręs savo nepriklausomą studiją, Freed‘as išleido keletą labai sėkmingų ir populiarių žanro pavyzdžių. Po „Warner Bros.“ stogu taip pat gimė keletas sėkmingų kino juostų.

Nepaisant sėkmės, šešiasdešimtieji ir septyniasdešimtieji miuziklams tapo pragaištingi. Žanras į kino sales pritraukdavo vis mažiau žiūrovų ir tapo labiau specifikuotas.

Siaubas (Horror)

Siaubo žanras nemirė. Jis gyvas ir šiandien. Tiesa, ne toks, kokį žinome mes ir ne toks, apie kurį norėčiau pakalbėti. Šiandien siaubo trileriai, nors ir gyvi fiziškai, dažnas neturi nei originalumo, nei sielos. Nors siaubo žanro ištakas galima atsekti dar nebyliojo kino eroje, savo aukso amžių siaubo filmai išgyveno septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kuomet kino ekranuose vaidenosi, dabar jau siaubo ikonomis tapę skerdikai ir monstrai. Dabartinis siaubo trileris koncentruojasi į vadinamuosius „jump scares” ar originalumu nepasižyminčius monstrus. Siaubo aukso amžius pagimdė tokias baidykles kaip Freddy Krueger, Jason Voorhees ar Michael Myers, o kapituliavo išvarydamas šėtoną iš nepilnamečių mergaičių ir skersdamas prie ežero poilsiaujančius, lytiškai susijaudinusius paauglius.

Pirmuosius siaubo filmus statyti pradėjo kino iliuzionistu pramintas prancūzų kilmės režisierius George Melies, tačiau kinui progresuojant, tokie mėginimai buvo įstatyti į siaubo komedijos rėmus.

Trečiajame dešimtmetyje studija „Universal“ pradėjo adaptuoti įžymiausius siaubo literatūros kūrinius: Drakula, Frankenšteinas ir t.t.. Šis judėjimas kino istorijoje minimas kaip Universal Classic Monsters, kuris davė pradžią kino monstrų erai.

Technologijų progresas penktajame dešimtmetyje pagimdė nelaimių žanrą, kurio temos iš gotikinio siaubo pradėjo keistis į fantastinį. Žemę puldinėjo ateiviai, mutavę žmonės, augalai ir gyvūnai. Deja, tai buvo mažo biudžeto produkcijos. Pradėjus populiarėti televizijai, kino salės ėmė tuštėti.  Savo ruožtu, studijos pradėjo griebtis įvairių triukų, kad į kino sales sugrąžintų prie TV ekrano prilipusį žiūrovą. Išpopuliarėjo 3D filmai.

Šeštajame dešimtmetyje siaubo žanras evoliucionavo į psichologinį, prie kurio gimimo stipriai prisidėjo tokie režisieriai kaip A. Hitchcock ar R. Polanski. Kita vertus, Hitchcock‘o kinas labiau priminė trilerį, negu siaubą. Paskui buvo apsiimta ekranziuoti Edgar Allan Poe apsakymus, o siaubo žanras vis labiau ėmė kliautis supernatūraliais siaubo elementais – dvasiomis, apsėdimais.

The Shining (1980)
The Shining (1980)

Prasidedant septintajam dešimtmečiui siaubo žanras atgimė iš naujo. Klasikinis siaubas pradėjo modernėti. Filmai tapo agresyvesniais ir ėmė telktis į socialines temas, bei rodė, jog siaubas gali tapti ir tam tikra meno forma. Būtent septintasis dešimtmetis yra tituluojamas kaip „siaubo kino aukso amžius“. Čia, gėris kartais nusileisdavo blogiui, veiksmo vieta iš pasakiškų tolimų planetų ar neprieinamų vietovių persikėlė į gyvenamuosius namus. „Rosemary‘s Baby“ sėkmė pagimdė dar keletą sėkmingų okulto klasikų. Paskui imtasi Stephen King knygų ekranizacijų. Galiausiai, kino ekranuose gimė, šiandien mums puikiai pažįstami ir siaubo kino ikonomis tituluojami žudikai. Gimė „slasher horror“ kino žanras. George‘as Romero kino ekranuose prikėlė numirėlius. Ypatingai išpopuliarėjo zombių kinas.

Ir vėlgi. Devintajame dešimtmetyje specialiųjų efektų technologijoms šokus į priekį, žiūrovai troško šviežienos. Siaubo kinas išsisėmė ir kruvinos skerdynės žiūrovų nebejaudino. Šiandien siaubo kinas mėgina pagauti seniai pamestą dvasią, tačiau, nors ir apsėstos lėlės ar piktos vienuolės sugeba sutraukti žiūrovus į kino teatrus, siaubo žanras vis rečiau susilaukia šviežio ir išties kokybiško tvarinio.

Veiksmas (Action)

Veiksmo žanras yra populiarus ir šiandien. Vienokia ar kitokia forma, vos ne kiekvieną filmą galima priskirti šiai kategorijai, tačiau pakalbėti norėčiau būtent apie liaudyje „bajevykais” vadinamus veiksmo filmus, kurie kino ekranus tarsi potvynis užplūdo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Pagrindiniai tokio kino bruožai buvo užpumpuotais raumenimis, piktais surauktais veidais, „cheesy one-liner‘iais“, nesibaigiančiomis kulkomis ir testosteronu besispjaudančio vieno herojaus armija.

The Terminator (1984)
The Terminator (1984)

„Bajevykai“ pagimdė tokias veiksmo kino žvaigždes kaip A. Schwarzenegger, S. Stallone, B. Willis, D. Lundgren ir t.t., kartu duodami pradžią ir galybei, dar iki šiol, merdėjančių, tačiau niekaip kojų nepakratančių franšizių: „Grobuonis“, „Terminatorius“, „Kietas riešutėlis“… Ir visgi, nors šios franšizės mėgina kabintis paskutiniojo šiaudo, sukelti nostalgiją ir tapti aktualiomis šiandien, tačiau veiksmo herojai paseno, veiksmo kino veidas pasikeitė, o naujas amžius pradėjo reikalauti kitokio realybės suvokimo. Retsykiais vis dar mėginama prikelti praėjusio amžiaus veiksmo herojus, tačiau jaunoji karta trokšta į save panašesnio protagonisto, kuris nors ir sugeba nugalabyti armiją beveidžių niekšų, bet iš pažiūros yra panašesnis į priemiestyje gyvenantį kaimyną Egidijų.

Gangsteriai (Gangster)

Gangsterinis kinas užgimė kartu su pačiais gangsteriais dar Didžiosios Depresijos metais, kuomet Amerikoje buvo paskelbtas sausasis įstatymas. Gangsteriai karaliavo ne tik kino ekranuose, tačiau ir už kino teatrų sienų. Visgi, nusikalstamo pasaulio šlovinimas ir romantizavimas neprasprūdo pro pirštus teisėsaugai ir toks kinas greitai tapo FTB agentų šou, ir vėliau buvo išleistas specialus įstatymas (ang. Hays Code), draudžiantis rodyti nepagarbą teisėsaugos organams.  Gangsteriai tapo blogiečiais ne vien realybėje, bet ir kino ekranuose. Ateinančius tris dešimtmečius gangsterinis kinas kartu su „mafijozais“ pasiliko tik žiūrovų atmintyje ir kino archyvuose.

Šeštajame dešimtmetyje įstatymas buvo panaikintas ir jau 1972-aisiais metais rež. Francis Ford Coppola ekranizavo M. Puzo romaną „Krikštatėvis”, kuris ne tik susišlavė aibę apdovanojimų, tačiau atgaivino ir patį gangsterinio kino žanrą. Holivudą užplūdus jauniems kino talentams „Krikštatėvis“ sėkmė davė pradžią italų-amerikiečių mafijos trileriams. Ekranuose ryškiai sužibo Martin‘o Scorsese pavardė, kuris tapo žymiausiu gangsterinio kino vėliavnešiu. Gangsteriai sugrįžo į kino ekranus, o devintasis dešimtmetis tapo auksiniu šio kino žanro amžiumi. Visgi, kadangi gangsterinis kinas dažniausiai rėmėsi realaus nusikalstamo pasaulio figūromis, tema ėmė tuštėti, gangsteriai kinuose rodėsi vis rečiau, o žiūrovų simpatijas užkariavo spalvingos figūros su triko.

Superherojai arba komiksų kinas

Specialiųjų efektų technoligijoms šokus į naujas aukštumas jau kiek daugiau nei dešimtmetį, Holivudo padangę margina robotai, ateiviai ir žmonės su triko. Taip, omenyje turiu mokslinę fantastiką, konkrečiai – superherojus. Paskutinį dešimtmetį būtent „Marvel“ ir „DC“ personažai yra pagrindinis kino pramonės arklys, sutraukiantis sausakimšas kino sales, dominuojantis „box office” ir diktuojantis visas kino madas. Žinoma, superherojus atgaivinti kine buvo mėginta dar devyniasdešimtaisiais, tačiau šie bandymai buvo komiški ir dabar nurašomi „taip blogai, kad net gerai” kino kategorijai. Nors superherojus iš tiesų antram gyvenimui prikėlė ne „Marvel“, o „Fox“ 2000-aisiais metais išleisdami skaitytojams puikiai pažįstamus „X-men”, tačiau būtent „Geležinis Žmogus” sėkmė tapo žanro tramplynu į vis dar neblėstantį žanro triumfą.

Vieną herojų sekė kitas, o „Marvel“ filmas po filmo statė savo imperiją, jungė visatą ir viską vainikavo milžiniškais fejerverkais. Konkurentai „DC“ mėgino pagauti tą pačią sėkmės paukštę, tačiau per ilgai trukusi stagnacija ir noras kuo greičiau pasiekti varžovą, ne kartą pakišo koją „Warner Bros.“ priklausančiai „DC“ kino studijai. Savo ruožtu, „Marvel“ kol kas sustoti neketina, studija vis plečiasi ir auga, pamažu tapdama monopoliu, tačiau ar kino mėgėjai nepavargs nuo sidabriniuose ekranuose mirgančių superherojų kostiumų, ryškių super galių ir kartotis vis dažniau pradedančių istorijų?

Apie tai kol kas galima tik spėlioti, tačiau darosi labai įdomu, kokia mada pakeis nenuilstančius superherojus ir kuria linkme kino industrija suks toliau. Kita vertus, visiškai šviežia „Džokeris“ sėkmė įrodė, jog komiksų personažai gali gyvuoti ir be sprogimų ir specialiųjų efektų ir galbūt toks kino modelis taps nauju komiksų kino modeliu?