Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Justinas Žilinskas

Žirmūnai kvepėjo baime. 

Daug kas iš senojo pasaulio pasakytų, kad baimė neturi kvapo, juk baimė – tik jausmas, kaip ją užuosi? Bet labiau patyrę žino, kad baimė turi labai aiškų kvapą: nesulaikyto šlapimo, skystų išmatų, priplėkusių, dvokiančių kambarių ir drėgnų rūsių. Ir Gedas uodė daugiau nei tai, ką gali užuosti paprasta nosis. Jis ne tik uodė – jis jautė, matė, girdėjo, šilo, šalo, virpėjo, vizualizavo. Kiekvienas plaukelis ant pilko, ilgomis galūnėmis mostaguojančio kūno gėrė informaciją, ją tuoj pat versdamas vaizdiniais. Štai ir dabar – uodė ir suprato: septintame daugiabučio aukšte – šeima su septyniais vaikais. Jis žinojo apie tas gausias „septynininkų“ šeimas, sulindusias į užkaborius, užsibarikadavusias, išsislapčiusias, besimeldžiančias visokiems dievams, tikinčias, kad jas saugo skaičius ir jo anti-pusiausvyra, anksčiau vadinta magija. Tokios šeimos jam tiko ir patiko – mat jos vis dar galvojo, kad žmogus valdo šį pasaulį, kai pasaulis jau senokai nusispjovė į žmogų. Tačiau žmogus visada tikisi gyventi ir išgyventi, tam jis ir išsivystė, nors iš principo tebuvo gerai susiorganizavusi stabilios formos mėsa. Bet Gedas nebuvo žmogus – filosofinės mintys jo nekamavo. Filosofija – Mokytojams. O Mokytojai jam davė aiškią užduotį – medžioklė! Septynių žmonių šeima – septyni gerai susiorganizavusios mėsos vienetai – užduotį puikiai atitiko. 

Prieš lipdamas aukštyn, jis įvertino sienos pokrypį: septintas aukštas – ne juokai, o dar aplūžinėjusios plokštės, perpuvusi armatūra. Nesinorėtų nei pačiam nukristi, nei su kroviniu kartu nusidrėbti. Bet pro duris įeiti negali, ten saugos, kito kelio nėra. 

Lengvu ir grakščiu šuoliu Gedas šoktelėjo ir užsikabino už pirmo aukšto palangės. Uodė, kad šiame bute seniai niekas negyvena, ir net palaikai kampe beveik sutrūniję. Prisitraukęs patogiai atsistojo, išilgėjo ir siektelėjo kito atramos taško. Perkėlė svorį. Supleišėjęs betonas kiek sulingavo, bet jutimai sakė, kad tokia amplitudė nekelia pavojaus… Ketvirtas aukštas buvo sudėtingesnis – kadaise nukritus vienai plokštei, atsivėrė tuštuma, tad teko sudėtingai balansuoti ant buvusio balkono atramos, bet viskas baigėsi gerai. Septintas aukštas jau buvo netoli.  Dabar tik reikėjo nuspręsti: išgąsdinti, kad patys pabėgtų, ir tada sugaudyti? Tam reiktų daug laiko. Pamėginti paimti bent vieną, ir taip kitus išvilioti į lauką? Pradėti nuo tėvų, ar nuo vaikų? Ranką ir koją užmetęs ant atskirų atbrailų, pasitikrinęs, kad kabo saugiai ir pusiausvyroje, jis pažvelgė pro langą. 

Į šūvį sureagavo automatiškai – krypteldamas galvą, bet kulka vis tiek nubruožė skruostą, o visi plaukeliai atsistojo, viduje ėmė cypti ir kaukti. Jis pavojingai susvyravo – dar truputis, ir būtų baigęsi prastai, bet pajutę svyravimą delno čiuptuvai taip prisisiurbė prie atbrailų, kad jis išsilaikė, ir tuoj pat užsirangė aukštėliau. Jam sekės – žmogus jau seniai voliotųsi ten, ant žemės, pavirtęs minkštųjų audinių ir kaulų koše. Bet dabar reikėjo palaukti, kol žmonės nors kiek nurims. Tėvas – ginkluotas. Vadinasi, vaikai. Jie vis tiek prilįs pasmalsauti.
Už lango pasigirdo prislopintas klausimas: „Kas čia buvo?!“ Ir tylus atsakymas: „Nežinau, pasirodė, kad kažkas lipo prie lango“… „Dabar svarbiausia – kantrybė“ – Gedas pakartojo pats sau. Jis kabėjo ant aštunto aukšto konstrukcijų, pilkas, susiliejęs su betonu, tarsi kokia atplaiša. Bute vėl viskas nutilo – bet jo jutimai nesunkiai paišė vaizdus: kampe susispietę vaikai, barzdotas tėvas, tebespaudžiantis rankoje šautuvą, ir moteris, į rankas pasiėmusį kirvį. „Vaikai, bėkite į kitą kambarį“, – išgirdo moters balsą. „Aha, kitas kambarys…“ – jis atsargiai, stengdamasis nesukelti jokio triukšmo, peršoko į šoną. Išgirdo užsidarant duris. Ir prasiveriant langą – vyras aiškiai norėjo pasižiūrėti, kur kliuvo jo šūvis ir kas mėtosi apačioje. Gedas dabar lengvai būtų nusukęs šauliui sprandą, bet sprandas – tai ne mėsa. Vyriškis ir vėl sugrįžo atgal į kambarį. Atsisėdo.  Ant stalo tarškėjo indai, sučežėjo ir verčiamos knygos lapai. Gedo uoslė išfiltravo kvapą – tarp pelėsių ir drėgmės jis užčiuopė cheminius elementus, ir nustatė, kad knyga spausdinta maždaug apie 2000 metus. Pagal žmonių skaičiavimą. Bet dabar nebuvo laiko aiškintis apie knygą, buvo metas susikaupti į vaikus – jie tupi kitame kambaryje, langas uždarytas… Bet jis girdi, kaip plaka jų širdelės, kaip prasideda pasistumdymai tarp brolių, kaip sesės mėgina juos raminti, kaip jie tuoj nesutilps, nors stengiasi ir netriukšmauti, kad nepykdytų tėvų.

Gedas, vėl sutikrinęs balansą, ilga ranka pasiekė ant nugaros kabančią kuprinę ir iš ten ištraukė mažą, pūkuotą gniutulą – numetė jį į balkoną ir pasiuntė komandą: „Pabusk!“ Gniutulas švelniai šleptelėjo, išsirangė, ištiesė į priekį letenėles ir garsiai sukniaukė: „Miau!“ Dar kartą apsidairė – ir ėmė kniaukti be perstojo: „Miau! Miau! Miau!..“ Minutės bėgo. „Katinukas…“ – sušlamėjo vaikų žodžiai, – „Mūsų katinukas grįžo…“ „Reikia įleisti“ „Negalima nieko įleisti!“  „Bet jis kniaukia!“ „Aš tik vos vos praversiu duris…“ 

Gedas pasiruošė. Jis aiškiai girdėjo, kaip lėtai sukasi durų rankena, kaip klakteli užrakto metalas ir kelias atsiveria. It vėjo gūsis jis įskriejo į balkoną, viena koja atplėšė duris, apglėbė arčiausiai esantį vaiką, kita ranka ir koja siekdamas kitų. Jie klykė, spiegė, blaškėsi, bet – neilgai – nagais jam pavyko kepštelėti kiekvienam, o preparatas veikė žaibiškai. Ir kai į kambarį įsiveržė tėvai, visa jaunoji karta jau glebo. Su suaugusiais artimoje kovoje daug rūpesčio irgi nebuvo – užklupti nepasiruošę, jie gavo po smūgį ir krito šalia. 

Giliai alsuodamas Gedas apžiūrėjo grindis – nuostabiai, jis viską atliko tiesiog nuostabiai! Devyni. Visi devyni iš karto. Nereikės nieko niekur ištempinėti, ilgai laukti, tykoti, gaudyti po vieną. Dabar gi mėsos organizacinės funkcijos prigesintos, dabar galės juos ramiai susipakuoti, susikrauti ir išgabenti. Nežinia kodėl jis dar nudrėskė nuo sienos „7“ ženklą, užsimerkė ir sustingo.

Kai atsibudo, už lango aušo rytas, raudoniu nutvieksdamas centro griuvenas ir tolumoje stūksantį grybo formos bokštą. Pirmiausia Gedas patikrino, ar šeima vis dar, kaip sakydavo Mokytojai, „šviežia“. Viskas gerai – gilus letargas, ramybė ir tyla. Tada – ar visi pavidalo keitimo procesai įvyko sėkmingai, juk iš ilgakojo ilgarankio patapti trumpakoju trumparankiu – užtrunka. Pajudino rankas, kojas, patampė raumenis. Gerai – dabar jis stiprus ir tvirtas kaip jautis. Kabarotis balkonais taip pat nebereiks – išeis pro duris, laiptai matyt dar sveiki, juk šeima kažkaip laipiodavo. 

Lengvai, tarsi žaisdamas, jis visus kūnus suvyniojo į apsauginius dangalus, šie netrukus išsipūtė, tapdami vamzdžio pavidalais, puikiai saugantys krovinį. Mėsai netinka trankymai. Mėsa turi būti saugi. Durys buvo siauros, bet siena – silpna, ją išgriauti užteko įsibėgėjus trinktelėti, laiptinė – kiek platesnė. Senas namas dusliai ir grėsliai aidėjo nuo sunkių Gedo žingsnių, bet dar laikėsi, nebyrėjo. O kai visi kroviniai buvo lauke, jis lengvai viską sukabino diržais, užsivertė ant nugaros ir pasuko link slėptuvių. Kelias buvo tolimas.

Gedas džiūgavo. Mokytojai bus patenkinti. Mokytojai jam sakys: „Gera medžioklė! Gedas – šaunuolis!“ Bet staiga kažką pajuto – ir vos tai pajutęs, nepaisant krovinio svorio, šoko į šoną. Gretima siena patyško betono fontanėliais, bet niekas nenukentėjo. Jis tuoj pat įžiebė hologramą, pakibusią aukštai virš galvos: „Nešaudykit!“ 

„IŠEIK PAKĖLĘS RANKAS!“ – pasigirdo šūksnis. 

Gedas kruopščiai suguldė krovinį ir išlindo iš užuoglaudos, pakėlęs rankas. 

Prie jo artėjo keturi ginkluoti žmonės, tamsžalėmis uniformomis su emblemomis. Gedas įvertino jų ginklus – sužalotų, bet nenužudytų, nors jie mano kitaip. 

„KODĄ!“ – riktelėjo.

Gedas atsuko nugarą – ant jos floroscencuojančiomis raidėmis švytėjo užrašas „Brolis Biogolem“. Cyptelėjo skaneris, ir žmogus mostelėjo ranka kitiems nuleisti ginklus. 

„O krovinys kur?“

Gedas šeštu pirštu nurodė į sukrautus vamzdžius. Ginkluotas žmogus priėjo artyn, kažkodėl paspardė koja, pažiūrėjo į „vamzdžio“ galą. 

„Gerai, čiuožk iš čia…“ – stumtelėjo šautuvo buože. Gedas, kaip mokė Mokytojai, lengvai nusilenkė (kiek galėjo nusilenkti jo gigantiškas kūnas), ir užsivertė ant kupros „vamzdžius“. 

Tolstant jo nežmogiškai jautri klausa dar pagavo žmonių pokalbį: 

„Tai čia tas?…“ „Jo, iš vaiko teisių apsaugos. Išgabena besislapstančius septynininkus iš pavojaus zonos“ „Bet tai koks išsigimėlis…“ „Specialiai toks sukurtas.“ „Aš tai jam šiknon granatą sukisčiau, o ne prie vaikų prileisčiau…“

„O kad tu žinotum, ką aš tau padaryčiau…“ – mintyse atsiliepė Gedas ir pats savęs išsigando. Mokytojai bartų. O kodėl jam rūpi Mokytojai? “Kol kas geriau nežinok“ – įtarią, bet saldžią mintį visgi nuvijo. Ir nulingavo toliau.  

Žirmūnai kvepėjo baime. Ateities baime.