Tekstas skirtas žurnalo „Protagonistas“ konkursui. Svarbu žinoti, kad konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Viktor Denisenko

Karčia ironija galima pavadinti tai, jog kai vampyrai užvaldė pasaulį saugiausia vieta žmonėms tapo kapinės. Bent jau senosios kapinės, nes jų žemė kadaise buvo pašventinta ir vampyrai iki šiol negali įžengti į ją. Ir dar kryžiai… Kryžiai visur. 

Dėl naujų kapinių, tiesą sakant, nežinau… Vadovauju mažai bendruomenei, kuri pasislėpė Bernardinų kapinėse Užupyje. Mums pasisekė, kad dabar yra vasara. Gyvename palapinėse, pastatytose tarp senųjų kapų. 

Mirusiųjų pasaulis… Tiksliau – tikrųjų mirusiųjų pasaulis – nėra toks baisus. Jie – mūsų protėviai – visi guli po žeme. Ramiai sau guli ir nesiveržia atgal… Štai, pavyzdžiui, ši palapinė, kurioje gyvenu, stovi šalia mano prosenelio Franco kapo. Tokia kaimynystė mane netgi ramina.

Mes nesame didvyriai – tiesiog žmonės, kurie nusprendė nepasiduoti, kurie nenori tapti vampyrų maistu, ar jų patarnautojais. Net sunku pasakyti, kas yra blogiau… Naktis priklauso vampyrams, dienos – jų tarnams. Tai žmonės, kurie dirba kraugeriams, saugo jų ramybę šviesiuoju paros metu. 

Nemirtingųjų (ar negyvųjų – pats nežinau, kaip tiksliau juos apibūdinti) pakalikai atvažiuoja prie mūsų kapinių įėjimo kiekvieną dieną. Jie ragina mus išeiti, ragina pasiduoti, daug ką žada, kartais – grasina. Kita vertus, jie nesiryžta įžengti į mūsų teritoriją. Greičiausiai supranta, jog mes gyvi nepasiduosim.  

Kol kas gyventi galima. Tiesa, vasara jau link pabaigos. Jeigu mums pasiseks – rugsėjis gal irgi bus šiltas… Didesnė mūsų problema yra maistas. Mums jo visą laiką trūksta…

* * *

Šią naktį mes siunčiame užgrobti ir atnešti maisto trys vaikinus. Jie dabar stovi prieš mane – Jonas, Juozas ir Algirdas. Jų veidai atrodo išbalę laužo šviesoje. 

Kodėl mes siunčiam žmones į užduotį naktį? Vampyrų iš tikrųjų ne tiek ir daug. Mes žinome, kaip nuo jų apsiginti. Diena yra pavojingesnis metas, nes žmonės-pakalikai uoliai atlieka savo tarnybą. Jiems pažadėta, kad už gerą darbą jie patys kada nors bus paversti vampyrais. Jų atlygis – amžino gyvenimo viltis. Bet naktį dauguma pakalikų bijo išeiti į gatvę (nebent, tik darbo reikalais), nes vampyrai nelabai skiria „savų“ žmonių nuo „nesavų“, o, tiesą sakant, greičiausiai nelabai ir stengiasi skirti. Gali užpulti bet kurį, tad naktis (vėlgi – čia didelis paradoksas) savotiškai saugesnė.

Žiūriu į trijų drąsuolių veidus ir jaučiu, kaip spaudžia širdį. Galbūt ne visi jie grįš atgal. Gal nei vienas ir negrįš…

– Jūs žinote, ką daryti, – sakau tyliai. Mano balsas skamba dusliai, – Be maisto mes neišgyvensim.

– Taip, mes žinome, seniūne, – už visus atsako Juozas. Ant jo krūtinės laužo šviesoje blykčioja sidabrinis kryžiukas. Kiekvienas iš komandos spaudžia rankoje po medinį kuolą. 

– Laimingai… – sakau. Ką aš daugiau galiu jiems pasakyti?

Komandos tikslas yra pakalikų maisto dalijimo punktas žemyn Polocko gatve, prie virš Užupio tebestūksančios Angelo skulptūros, ten, kur senais gerais laikais buvo parduotuvė. Kelias ne tolimas, bet kiekvienas žingsnis už kapinių tvoros gali atnešti mirtį. 

Žiūriu, kaip jie nueina. Joną dar apkabina jo sesuo. Laiko apkabinusi ilgai, nenori paleisti.

Nusisuku, nes vis dar maudžia širdį.

* * *

Paryčiais grįžo tik Algirdas. Paklaikęs, žliumbiantis ir rėkiantis…

– Dvigubas angelas! Dvigubas angelas!..

Jo riksmai pažadino visą bendruomenę. Tik ne mane. Aš ir taip nemiegojau, laukdamas grįžtančių vaikinų. 

Naktiniai budėtojai atvedė Algirdą tiesiai prie mano palapinės. 

– Dvigubas angelas…

Jis kartojo ir kartojo tai. 

Žinojau, ką tai reiškia. Vampyrai – tie padarai – priminė gigantiškus šikšnosparnius. Naktimis jie mėgdavo tykoti ant aukštų pastatų (pavyzdžiui, bažnyčių, nuo kurių pakalikai numušė kryžius) ar paminklų. Angelo statula Užupyje netapo išimtimi. Dvigubas angelas reiškia, jog vienas iš vampyrų tykojo ten ir šią naktį.

Paėmiau palapinėje butelį degtinės ir priverčiau Algirdą nuryti kelis gurkšnius. Jis pradėjo rimti, dabar tik kukčiojo.

– Papasakok, kas nutiko, – pasakiau šiuos žodžius švelniai, bet tvirtai.

Aplinkui mus jau susirinko kiti stovyklos gyventojai. Jono sesuo tyliai kukčiojo. Kol kas lyg tai valdėsi, bet bijojau, jog jai gali prasidėti isterija. 

Algirdas pažiūrėjo į mane, lyg būtų užkerėtas, o tada pradėjo pasakoti…

– …Pamatėm jį – dvigubą angelą… Tą padarą ant statulos… Jis išskleidė sparnus… Bet užpuolė mus iš nugaros. Jų buvo keli… Juozas… Dieve mano, aš mačiau, kaip jie prispaudė Juozą. Jie suplėšė jam gerklę. Tiesiog suplėšė… Galva vos laikėsi… Jie gėrė… Gėrė tiesiai…

Algirdas pradeda verkti. Laukiu, kol jis nusiramins. Tyliai laukia ir visi kiti. Matau jų veidus miglotoje šviesoje. Jau brėkšta. Čia beveik visi – apart budinčiųjų ir kelių kitų, kurie dabar prižiūri nubudusius vaikus.  

Algirdui pagaliau pavyksta nusiraminti.

– O Jonas? Kas su Jonu?

Klausiu vėl kiek galima švelniau, bet tvirtai. Noriu, kad visi, o pirmiausiai – Algirdas, suprastų, kad atsakymas yra man labai svarbus. Tuo pat metu matau, kaip nebyliai, vienomis lūpomis tą patį klausimą paskui mane pakartoja ir Jono sesuo.

– Jie jį pagavo… Bet… Nemačiau, kaip jį nužudė… Ar nužudė…

Matau, kaip Jono sesers veidas nušvinta, nors man nepasidaro lengviau. Vilties, kad kada nors dar pamatysime Joną beveik nėra. Bet žmonės – ir net kapinių žmonės – mėgsta viltį, tad nieko nesakau. 

– Aš pasislėpiau… Man pavyko… Bet kiti…, – Algirdas vėl pratrūksta. Dabar jis rauda.

Aš glostau jam galvą, bandydamas nuraminti.

– Tu padarei viską teisingai. Neturėjai kito pasirinkimo, – raminu jį.  

* * *

Dėl Jono klydau. Mes ji pamatėm jau kitą dieną. Jį atvežė pakalikai. Jonas atėjo ir pradėjo raginti mus palikti prieglobstį. 

– Jie pažadėjo, kad nieko mums nepadarys, jei pasiduosim. Mums visiems duos darbą, galėsim gyventi savo namuose, butuose… Aš jau turiu darbą. Dirbsiu Maisto banke. Jie man tai pažadėjo. Maisto netrūks – niekada.

– Kvaily! – rėkiu, negalėdamas susilaikyti. Sunkiai valdausi, nes nemiegojau visą naktį. Nesugebėjau užmigti net tada, kai visa bendruomenė išsiskirstė po savo palapines jau kylant saulei.

– Kaip tu drįsai ateiti su jų melagingų pasiūlymu? Kaip drįsai pasirodyti čia ir raginti mus pasiduoti? – mano žvilgsnis priverčia ji susigūžti, bet Jonas kaip užhipnotizuotas kartoją tą patį.

– Jie yra pažadėję. Aš mačiau, kaip gyvena kiti žmonės. Ten gyvenimas, čia mes visi žūsim…

– Tu klysti, – sugebu pasakyti tai tyliai, bet kad girdėtų visi kiti, visa bendruomenė, susirinkusi į šį graudų spektaklį, – Tik čia ir liko gyvenimas. Ten, už tvoros, visi negyvi – nesvarbu, ar vampyrai, ar jų pakalikai. Jie ne žmonės. Daugiau ne žmonės… Ir tu jau ne žmogus. Išeik ir nebegrįžk. 

Jonas išeina ir išsiveda su savimi sesę bei kelis kitus mūsų bendruomenės narius, pavargusius nuo nuolatinės baimės. 

Esu žiauriai pavargęs. Grįžtu į palapinę, tikėdamasis pamiegoti. Prieš tai įsakau visiems susirinkti vakare – sakysiu pamokslą. Pamokslų reikia, nes kitaip nieko iš bendruomenės nebeliks. 

* * *

Man pavyksta pamiegoti. Atsibudęs ir gulėdamas miegmaišyje mintyse kalbuosi su savo proseneliu, kurio kaulai čia pat – keli metrai po žeme.

– Na, Francai, kaip manai, ar man pavyks? Ar pavyks tavo proanūkiui? Ką pasakytum, matydamas mane čia ir dabar?

Prosenelis tyli. Nieko kito ir nesitikėjau. 

Randu savyje jėgų atsikelti ir išeiti į lauką. Žmonės pradeda rinktis pamokslui. 

Nesu religingas, nors vampyrų užgrobtame pasaulyje, kur kryžius turi akivaizdžią magišką galią (nors ir nelabai stiprią – vampyrai jų tiesios privengia, bet tai nėra garantuota apsauga nuo kraugerių) nori nenori tapsi krikščioniu. Nežinau, ar mano kalba yra pamokslas, ar politinis pareiškimas, ar tiesiog paskutinės vilties pasisakymas. Kalbu, nes kažkas turi kalbėti, o aš esu šios bendruomenės lyderis, jų seniūnas. 

– Dievas yra gailestingas, – sakau žiūrėdamas į mano žmonių išbalusius, pavargusius veidus, – Jeigu jis norės, kad žmonės išliktų – mes išliksim… Nes tik mes ir esam žmonės. Ten, už tvoros, nėra žmonių. Net tie, kas atrodo, kaip žmonės – yra praradę žmogišką pavidalą, yra pardavę savo sielas…

Mano bendruomenės nariai nebyliai klausosi.

– Žinau, kad galbūt ne apie tai norėjote išgirsti. Norite žinoti apie žemiškesnius dalykus. Norite žinoti apie maistą… Mes jo dar turim – atsargos dar galutinai neišseko. Turėsim jo it daugiau. Aš pažadu. Aš parodysiu, jog Dievas yra gailestingas. Jūs tai pamatysit… O jeigu netesėsiu savo pažado – galėsite mane suvalgyti.

Niekas nesijuokia. Žmonės neturi tam jėgų. O ir aš pats nežinau, ar juokauju. 

Po mano kalbos žmonės tyliai išsiskirsto. Tik keli jaunuoliai prieina ir pasiprašo į maisto reidą, nori pabandyti padaryti tai, kas nepavyko kietiems praeitą naktį.

– Ne, – atsakau tvirtai ir pakankamai garsiai, kad girdėtų ir kiti, – Šią naktį eisiu aš. Eisiu savo keliais ir parodysiu Dievo gailestingumą. 

* * *

Laukiu kol sutems. Sulaukęs tinkamo meto palieku palapinę.

– Palinkėk man sėkmės, – prašau prosenelio, padėjęs ranką ant jo kapo kryžiaus. Prosenelis tyli po žeme. 

Einu tarp paminklų ir kryžių, tarp palapinių, palydimas nemiegančių žmonių žvilgsniais. Budintieji, saugantys mūsų stovyklos perimetrą, tyliai praleidžia mane. Einu toliau – į tamsą…

Pasiekiu kapinių tvorą, atsargiai judu palei ją. Mano ranka slenka, liesdama šaltoką tvoros tinką, dengiantį mūrą. 

Vienoje vietoje tvora yra suskilusi. Plyšį joje dengia didelis akmuo. Sukaupęs jėgas atitraukiu jį į šoną. Žiūriu pro atsivėrusį plyšį. Iš tamsos į mane spokso pora raudonų akių.

– Sveikas, seniūne… – balsas už tvoros skamba kaip šalto rudens vėjo dvelksmas. 

– Ir tau nesirgti, šikšnosparni, – atsakau. 

Girdžiu pikta šnypštimą. Vampyrai nemėgsta, kai juos vadina šikšnosparniais. Bet man tai mažai rūpi. 

– Atnešei? – klausiu.

– Žinoma, – atsako padaras už tvoros, – Kada išvesi savo žmones? 

– Dar ne laikas, – atsakau, – Ateis ruduo, šaltis… Jie patys supras, kad variantų nėra. 

– Mes kantrūs, bet mūsų kantrybė nebegalinė, – sako vampyras.

– Žinau, – patikinu, – Bet aš savo susitarimo dalies laikausi. Ar laikysitės jūs?

Vietoje atsakymo vampyras kišo per tvoros plyšį maišą. Jame žvangčioja konservai. Maistas! Atsargiai paimu maišą. 

– Ar aš vis dar turiu garantijas? – klausiu.

– Taip. Mes laikomės savo žodžio, – sako vampyras. 

Nusiimu marškinėlius ir iškišu ranką pro plyšį. Jaučiu, kaip tvirti, lediniai vampyro pirštai suspaudžia mano riešą. Aštrūs dantys gelia, jaučiu skausmą…

Užsimerkiu. Bandau apie nieką negalvoti. Kiekvieną kartą tai yra pasitikėjimo simbolis. Niekas negali sutrukdyti vampyrui išsiurbti tiek, kad jau neatsigaučiau. Niekas netrukdo nuplėšti man ranką ir palikti mirti čia, patvory. 

Tačiau yra susitarimas. Kai taps šalta, kai žmonės paras viltį – aš išvesiu juos už tvoros ir atiduosiu vampyrų malonei. Galbūt dauguma netgi išsaugos savo gyvybę – kuriam laikui. Aš gi tą naktį paragausiu vampyro kraujo ir pats tapsiu nemirtingu. Aš mirsiu ir prisikelsiu. Mano kūnas pasikeis, patirs transformacijas. Tada aš pats galėsiu tykoti tamsoje, pats galėsiu formuoti dvigubo angelo kontūrą virš Užupio…

Yra susitarimas… Būtent todėl pakalikai nešturmuoja mūsų stovyklos, būtent todėl vampyrai nepuola iš oro, krisdami iš juodo dangaus kaip plėšrūs paukščiai, būtent todėl vis atsiranda maisto, būtent todėl galiu sakyti, jog Dievas yra gailestingas…

* * *

Atsipeikėju paryčiais. Ranka skauda, bet ne stipriai. Aš esu gyvas. Dar gyvas… Ar vaizduoju gyvą… Iš tikrųjų – nesvarbu.

Sunkiai užmaunu marškinėlius, pagrėbiu maišą su konservais ir lyg girtas, vos ne griūdamas pasuku link stovyklos kapinių gilumoje. Mane krečia drebulys… 

Žmonės sutinka mane džiaugsmingais šūkiais. 

– Seniūne, jūsų marškinėlių rankovė kruvina…

Nelabai atpažįstu, kas tai pasakė. Akyse viskas lyg rūke.

– Čia nieko, – atsakau, – Tikras niekis… Man reikia pailsėti. Tiesiog pailsėti… O jūs – valgykit… Dievas yra gailestingas. Tikiuosi, dabar tai matote…

Įlendu į palapinę ir įsisupu į miegmaišį. Niekaip negaliu sušilti. Drebu ir pašnibždom kalbuosi su prosenelio kaulais.

-Ką manai, giminaiti, ar aš niekšas? Ar tavo proanūkis tiesiog niekšas, ar šventasis?.. Ar pats bijojai mirties? Ar pats bijojai tokios atsakomybės? O gal nieko nebijojai…

Jaučiu, kaip viena kita ašara nurieda skruostu. 

Prosenelis nieko neatsako. Nežinau, kodėl jis manęs negirdi. Jaučiuosi toks pat miręs, kaip ir jis. Gal net labiau.