Autorius: Patarejas

Didelį svorį industrijoje turintis portalas “CVG” pateikė skaičius, kaip “OnLive” kūrėjas Steve Perlman pjausto žaidimo kainos pyragą – kokie tos 60 JAV dolerių sumos skaičiukai kam nubyra ir kokia viso to proceso revoliucija bus įmanoma po tokiu servisų kaip “OnLive” suklestėjimo. Pavyzdžiui iliustruoti Perlman’as paėmė tikėtina kokybišką konsolinį žaidimą už 60 JAV dolerių(iš tiesų tik “Modern Warfare 2” startavo su tokia kaina – tradiciškai žaidimai pasirodo su 50 JAV dolerių RRP(rekomenduojama kaina)).

Aiškumo dėlei skaičius sulitinsiu, tad žaidimo kaina tebūnie 200 Lt, kas tikriausiai ir yra RRP kaina Lietuvos tinkluose.

Distribucija, anot Perelmano iš šios kainos paima 14 litų. Tai suma, kuri padengia diskų kepimą, pakavimą ir išvežiojimą po parduotuves. Ir tai yra suma, kuri sumokama bet kuriuo atveju – nepriklausomai ar žaidimas buvo parduotas, ar sudulkėjo lentynose ir iškeliavo į sąvartyną.

24 litai nuo kiekvienos dėžutės atitenka platformos savininkui – Sony, Microsoft ar Nintendo. Tas procentas yra pagrindinis konsolių gamintojų uždarbis nuo NES laikų, kaip pažymi CVG. To mokesčio netaikymas PC platformos žaidimams paaiškina, kodėl PC žaidimai pigesni nei konsolių.

24 litai sumokami jei žaidimas neparduodamas ir yra gražinamas leidėjui. Tiek litų kainuoja sunaikinti neparduotą žaidimo kopiją. Iš patirties žinome, kad leidėjai linkę atiduoti žaidimus kone už dyką, kad tik negauti jų atgal sunaikinimui. Tiesa, tokios problemos iškyla kai pasiūla viršija paklausą – t.y. žaidimo kopijų prikepama per daug.

50 litų iš žaidimo kainos(riebų ketvirtadalį) gauna žaidimų pardavėjai. Tie 50 litų yra jų maržos dalis ir kaip pažymi CVG, bei praktika, pardavėjai(tik ne Lietuvoje) linkę tą maržą apkarpyti, kad žaidėjai pirktų būtent pas juos. Prarastą pelną žaidimų pardavimo tinklai susigrąžina per nenaujų žaidimų perpardavinėjimą, kur pelnas yra šimtaprocentinis ir būtent jo dėka tinklai susikrauna didžiausius pinigus. Skaitmeninė distribucija ir tokie projektai kaip “OnLive” skaudžiai kirstų tokiai prekybos tinklų politikai ir ilguoju periodu nulemtų jų išnykimą.

Galiausiai 90 litų nuo žaidimo atitenka žaidimo leidėjui – sumokėti atlyginimus kūrėjams, bonusus direktoriams, apmokėti reklamines kampanijas, kaupti lėšas naujiems projektams ir pamaitinti save. CVG klausia kiek galiausiai atitenka tam žmogučiui, kuris realiai kūrė šį žaidimą – modeliavo, paišė, programavo. Keista tokia pozicija, nes šiuolaikinius žaidimus kuria ne vienas žmogeliukas – o didelė įvairių specialistų komanda ir jie tikriausiai patys rinkosi tokį kelią ir patys sutiko su darbo sutartyje pateiktais skaičiais. Gluminti gali tik situacijos, kai įvyksta gobšumo aktai ir kažkas kažkam kažkiek pažadėto nedavė. Bet tame dramą matau tik Lietuvos kontekste, kai kalbame apie darbo santykius bendrai. Užsienyje kentėti gali tik žemiausio rango darbuotojai- šviežutėliai diplomantai – kurie kartais nepagalvoję pasirašo viskam, kad tik galėtų pradėti karjerą šioje stebuklingoje, virpančioje žaidimų industrijoje.

GT.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!