ir apie kūrybą bei fantastiką Lietuvoje ir pasaulyje...

Gintautas Kęstutis Ivanickas – ypač gerai žinomas vardas Lietuvos fantastų bendruomenėje. Jis galybės fantastinių romanų bei apsakymų vertėjas, senojo fantastikos žurnalo „Imperija“ redkolegijos narys, buvęs „Eridano“ meninis redaktorius bei rašytojas, kuriam priskiriami laurai už pirmąjį lietuvišką fantasy romaną „Laumės mėnuo“. Nors Gintautas laikinai buvo pasitraukęs iš fantastų bendruomenės, praėjusiais metais į ją grįžo su trenksmu ir skaitytojų teismui pagaliau pristatė savo naująją knygą „Tamsa ryja tamsą“, kuri pradeda naują lietuviškos fantastikos seriją „Umbros kronikos“.

„Protagonistas“ nusprendė pasidomėti šiuo neeiliniu įvykiu lietuviškoje fantastikoje bei pakamantinėti Gintautą apie kūrybą ir fantastiką Lietuvoje.

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 3 numeris, 2020 pavasaris. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

Taigi prieš pradedant pokalbį, norėčiau paklausti, ką tau asmeniškai reiškia fantastika?

Čia turbūt vienas iš sudėtingiausių klausimų. Paprasčiausiai būtų pasakyti, jog tai didžiulė mano gyvenimo dalis, nes skaitau fantastiką, žiūriu fantastiką, rašau fantastiką. Negana to, septynerius metus savo gyvenimo dirbau leidykloje „Eridanas“, tad darbas taip pat buvo tiesiogiai susijęs su fantastika. Šis pomėgis suvedė mane su begale žmonių, iš kurių bent keletas tapo mano geriausiais draugais ir su kuriais bendrauju iki pat šiol. 

Kaip pats įsitraukei į kūrybą? Kas paskatino pradėti rašyti? 

Tikslaus momento, kuomet pradėjau tikrai negaliu įvardinti. Man buvo kokie 8 ar 9 metai, kuomet pradėjau rašyti „Trijų Muškietininkų“ tęsinį. Knyga baigėsi, o nuotykius norėjosi tęsti, tad ėmiausi darbo pats (juokiasi).

Tačiau tai buvo labiau žaidimai, nes rimtai į tai nežiūrėjau. Tik gerokai vėliau prasidėję „Eridano“ geriausios lietuviškos fantastikos rinkiniai tapo savotišku postūmiu pamėginti tuo užsiimti rimčiau. Pirmieji mano apsakymai debiutavo būtent ten, gavau savo pirmąjį „honorarą“, o tai paskatino vis didinti kūrybos apimtis. Neilgai trukus parašiau ir pirmąjį lietuvišką fantasy romaną „Laumės mėnuo“. Tiesa, vėliau padariau ilgą pertrauką – gyvenimas taip susisuko, kad nebeliko laiko kūrybai.

Ir štai po daugelio metų turime pirmąją „Umbros kronikų“ dalį! Kaip eiliniam Lietuvos skaitytojui pristatytum savo naująją knygą?

Jei skaitytojas nėra didelis fantastikos fanas sakyčiau jam, kad „Umbra“ – tai „Sostų Karai“ be drakonų ir white-walkerių (juokiasi). 

O jei rimtai, tai nesiimčiau savo knygos kategorizuoti. Tiesiog tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas atsivertęs mano knygą galės atsipūsti ir patirti puikų nuotykį fantastiniame apsiaustų ir špagų pasaulyje. Beje, įdomus faktas – žodį „špaga“ mums įbruko vertėjai, nes muškietininkai iš tiesų buvo ginkluoti rapyromis.

Keistas žodis „Umbra“. Ką jis reiškia?

Ieškodamas pavadinimo savo fantastiniam pasauliui norėjau kažkokio įdomaus ir mažai girdėto žodžio reiškiančio slėptuvę ar prieglaudą – kažko, kur tu gali pasislėpti. Umbros pasaulyje žmonės atsirado bėgdami iš kitur, tad norėjosi perteikti šią paralelę. Tuomet pagalvojau ganėtinai elementarų dalyką – žmonės nuo lietaus slepiasi po skėčiu – angliškai umbrella. Taip atsirado Umbra. Tačiau šis žodis turi ir dar vieną reikšmę. Umbra – tai lotyniškas terminas reiškiantis šešėlį, o jei dar tiksliau – tai pati tamsiausia šešėlio dalis.

Ar tai reiškia, kad knygą galime padėti į dark fantasy lentyną greta „Raganiaus“ ar „Sostų Karų“ bei kitų panašių romanų?

Dėti ją galima kur tiktai nori. Čia priklauso nuo paties skaitytojo ir kurioje lentynoje daugiau vietos. Aš nemanyčiau, kad tai yra grynasis dark fantasy. Nors mano istorija turi šiokių tokių panašumų ar šio požanrio elementų, tačiau istorijos veikėjai pakankamai „balti ir pūkuoti“. Linija tarp gėrio ir blogio yra jaučiama pakankamai gerai, nors riba nėra tokia griežta, kad būtų galima išsyk pasakyti kas šioje istorijoje gerietis, o kas blogietis.

Umbros visatą pildai įvairiais „istoriniais“ šaltiniais. Kaip manai, ką jie suteikia tavo pasakojimui?

Pirmiausia, man tai padėjo atskleisti kai kuriuos dalykus apie pasaulio sandarą. Literatūroje yra keletas metodų, kaip galima atskleisti šias detales. Vienas iš bukiausių – yra tai, kas vadinama nuobodaus profesoriaus paskaita, kuomet veikėjai susėda ir vienas kitam viską aiškina, nors teoriškai jie abu turėtų tai žinoti. Norėjau paduoti šią informaciją kitaip ir manau, kad ištraukos iš tų pseudoveikalų suteikė pasauliui gilumo ir tikrumo.

Tavo knygoje daugybė orginalių veikėjų vardų, vietovardžių – kaip juos sugalvojai? Iš kur sėmeisi įkvėpimo?

Namie turiu tokį sandėliuką ir prispyrus reikalui užeinu su samčiu iš ten pasisemti įkvėpimo (juokiasi). 

O iš tikrųjų, tai vienas sunkiausių klausimų – tu niekad nežinai iš kur pas tave galvoje atsirado vienokia ar kitokia idėja, keistas vardas ar pavadinimas. Tiesiog sugalvoji. Tiesa, savo galvoje turiu tam tikrus šalių atitikmenis – kai kurie skaitytojams bus lengvai nuspėjami, kai kurie paslėpti giliau. Tačiau skaitytojui nebūtina to  „pagauti“, nes kažkokio papildomo svorio istorijai tai neduos – tiesiog smagi detalė.

Pavyzdžiui, mano knygoje yra toks veikėjas s’Apekas, kuris atėjo visiškai per kitą istoriją. Kažkada Andrzej Sapkowski parašė „Audrų sezoną“ ir ten buvo toks veikėjas Bangis – trolio ir ogro mišinys, o fantastų bendruomenėje prieš tai jau 20 metų buvau žinomas tuo slapyvardžiu, tai sakiau, kad kažkada atsikeršysiu… Būtent taip ir atsirado s’Apekas, bet čia veikiau išimtis nei taisyklė.

Dar prieš išleidžiant pirmąją knygą savo socialinių tinklų paskyroje pasidalinai Umbros pasaulio žemėlapiu. Ar kurdamas pirmąją istoriją jau turėjai viską galvoje, ar viskas nutiko savaime, berašant? Kas paskatino imtis ne vieno didesnės apimties romano, o dilogijos?

Ankstyvus Umbros pasaulio žemėlapio kontūrus buvau nusipiešęs kone nuo pirmųjų puslapių, nes rašydamas labai greitai supratau, kad man reikia matyti, kur ir kas yra. Tiesa, gerokai padailintas variantas,su kuriuo man padėjo viena mano draugė ir kuriuo jau galėjau dalintis viešai atsirado gerokai vėliau.

Nežinau kaip būtų buvę ir kaip viskas būtų susisukę, bet dar berašant knygą kalbėjau su draugais dirbančiais leidykloje ir porą kartų pokalbyje praslydo tokia frazė, kad pagal dabartinius standartus optimali vienos knygos apimtis yra apie 300 tūkstančių ženklų. Tuomet dar turėjau planų leisti savo knygą kartu su leidyklos pagalba, o pas mane jau tuomet buvo daugiau nei 400 tūkstančių ženklų. Taigi nusprendžiau, kad vieną knygą aš jau baigiu ir pradėsiu rašyti antrą, nes istorija lieka nepapasakota iki galo. Žinau kuo istorija turi baigtis. 

Man regis, kad G. R. R. Martinas yra pasakęs, kad yra dviejų tipų rašytojai – architektai bei sodininkai. Architektai turi viską susiplanavę iš anksto ir lėtai stato savo istoriją, o sodininkai kažką tai sodina, laisto ir žiūri kas iš to išaugs. Tai realiai nei vienas rašytojas nėra šimtaprocentinis architektas ar sodininkas ir visi turi po truputį vieno ir kito. Rašant Umbra labiau jaučiausi architektu nei sodininku. Turiu pagrindinius punktus, savotiškus istorijos griaučius, o tarpuose leidžiu sau paeksperimentuoti. Antraeiliai veikėjai gali ką nors iškrėsti, ko nebuvo planuose anksčiau ir panašiai, ypač jei matau, kad tai duos papildomo postūmio siužetui, padės geriau atskleisti vienokį ar kitokį veikėją. Bet neleidžiu sau įsisiautėti. Aš šiaip sunkiai įsivaizduoju, kaip galima rašyti didesnės apimties kūrinį nežinant link ko tų jį vedi.

Kiek apytiksliai laiko truko pirmosios knygos rašymas? Klausiu, nes jau noriu paskaityti antrąją.

Aš galiu atsakyti net ne apytiksliai, o visai tiksliai. Knygą pradėjau rašyti dar 2014 metais, tačiau praradau didelį gabalą teksto – tuomet įsivaizdavau, kad ten buvo koks trečdalis knygos, tačiau realiai buvo koks penktadalis. Po šio įvykio ilgą laiką tiesiog nekilo rankos grįžti prie viso to, bet 2017 metų rugsėjo pradžioje feisbuke susikūriau beta skaitytojų grupę ir pradėjau ten dėti istorijos gabaliukus. Paskutinį tašką padėjau 2019 sausį, tai skaičiuojant gavosi 1 metai ir 4 mėnesiai, bet tai nebuvo ištisinis rašymas. Rašiau retais momentais, kuomet rasdavau laisvo laiko. Rašymo grafikui gyvenimas daro didelę įtaką. 

Dar nežinau, kaip bus su antrąja dalimi. Po pirmos knygos išleidimo sulaukiau netikėtai daug gerų atsiliepimų ir kilo lengva baimė nepateisinti išaugusių lūkesčių. Gali būti, kad rašymas užtruks.

Pats esi iš Kauno, bet kiek žinau didžiąją dalį pirmosios „Umbros kronikų“ knygos rašei Nidoje. Koks ryšys tave sieja su šia Lietuvos vieta?

Santykis su Nida yra tradicija. Mes jau 20 metų paeiliui su šeima kiekvieną vasarą keliaujam atostogauti ten. Savaitei ar dešimčiai dienų, bet visuomet apsilankom. Čia geriausias, jau minėtas rašymo tempas. Realiai koks ketvirtadalis ar penktadalis pirmosios knygos yra parašyta būtent per 10 dienų atostogas Nidoje. Ateini iš ryto į kavinę, pasidedi savo kompiuterį ir ramiai, kokias 5-6 valandas dirbi. 

Atostogos nenukentėjo?

Mano tai ne, nes rašyti man visai smagu. Žmonos atostogos gal kažkiek liūdnesnės buvo, bet tokia jau jos dalia… (juokiasi)

Pakalbėkime apie knygos leidybą. Kodėl savilaida? 

Iš tikro,net rašydamas didelių iliuzijų neturėjau, kadangi požiūris į fantastikos žanrą, kuris šiuo metu yra gajus leidybinėje erdvėje, ypač pasitraukus tokiai specializuotai leidyklai kaip „Eridanas“, nėra labai teigiamas. Bandymų kontaktuoti su leidyklomis buvo, bet, matyt, lietuvių fantastikos autorių leidyklos bijo ir nenori. Pradžioje buvau skeptiškas, tačiau trumpam patikėjau, kad kažkas gali būti – mano knygą perskaitė ir palankiai atsiliepė keletas žmonių, o „Verslo Klasės“ redaktorius Aurelijus Katkus parašė recenziją. Tai suteikė optimizmo. Nors jo žodžiai atsidūrė ant knygos nugarėlės, tačiau leidyklų tai nesužavėjo.

Kaip pats vertini lietuvišką fantastiką? Kaip manai, kodėl kiti lietuvių autoriai nerašo daugiau šio žanro knygų?

Viena iš priežasčių, kodėl lietuviai nerašo fantastikos yra tradicijos nebuvimas. Mes neturime detektyvo tradicijos, mes neturime fantastikos tradicijos. Prie to iš dalies prisideda ir tos pačios leidyklos. Yra tam tikrų atskirų momentų ir pavienių kūrinių, tačiau, kad tradicija atsirastų turime pastoviai judėti, o kai to judesio tiek mažai, tai nieko ir nėra… Jeigu pažiūrėti pas kaimynus lenkus, tai ten yra didžiulis bumas lyginant su Lietuva. Ten auga stiprūs autoriai, tačiau jie tiek metų paeiliui kuria tradiciją – leidžia savo fantastikos žurnalą „Nowa Fatastika“… Tai yra šviečiamoji šio reikalo pusė. Jie turėjo stiprius autorius – Stanislavo Lemo dėka augo mokslinė fantastika, Andrzej Sapkowski padėjo pagrindą fantasy žanrui. Ne šventieji puodus lipdo ir savam krašte gali būti pranašu. 

O pas mus šito nėra… Bet gali būti. Manyčiau, kad mums trūksta to vieno ar kito kūrinio, kuris galėtų pramušti populiarumo ledus. Buvo momentas, visas tas dalykas galėjo trūktelėti – tuomet, kai Andrius Tapinas išleido „Vilko Valandą“. Tuomet teko kartoti tiražus, nes visiems norintiems nepakako knygų ir aš įtariu, kad jei tuo metu kažkas būtų turėjęs rankose užbaigtą romaną, galbūt ir leidyklos būtų surizikavusios. Velnias žino, išties. Čia toks būrimas iš tirščių… Jei būtų teisinga formulė, kaip tai įgyvendinti, greičiausiai tuo ir užsiimčiau. Tiesiog reikia stipraus kūrinio, kuris pasiektų ir sudomintų platesnes mases.

O tai koks lietuviškas fantastikos kūrinys tavo nuomone yra pats stipriausias?

Pabūsiu kuklus ir apie save nutylėsiu. Tikriausiai nebūsiu labai originalus pasakęs, kad tai Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“. Taip pat labai beprotiškai puikūs, tik kiek jaunesnei auditorijai skirti yra Justino Žilinsko „Kauko Gugio nuotykiai“. Su tokiais užaugus jau galima pradėti dairytis į kažką rimčiau. Tiesa pasakius, lietuvių kalba kol kas per mažai pasirinkimo… Deja.

Pabaigai – trys geriausi fantastikos kūriniai pagal Gintautą K. Ivanicką.

Kaip visada, kai reikia rinkti savo topą būna arba per mažas skaičius, nes viskas netelpa, arba užsidedi tokį didelį, kad suvardinti negali. Tai šiek tiek pagudrausiu:

  1. Andrzej Sapkowski „Raganius“ – visa serija
  2. Neal Stephenson „Baroko“ ciklas
  3. Ray Bradbury „Marso kronikos“

Ačiū Gintautui už pokalbį ir rekomendacijas! Savo ruožtu, norime parekomenduoti prisijungti prie tų, kurie skaito lietuvišką fantastiką ir suteikti šansą „Umbros kronikoms“. Daugiau apie pirmąją serijos knygą bei jos prekybą galite sužinoti „Umbra“ facebook paskyroje.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!