Originalų straipsnį galite skaityti populiariosios kultūros žurnalo „Protagonistas“ pirmajame numeryje.

Aut. Valdemaras Nedvecki

Andrius Tapinas yra žmogus, kurio nereikia pristatinėti. Puikiai atpažįstamas žurnalistas, laidų autorius ir vedėjas, pirmos Lietuvoje žiūrovų remiamos televizijos įkūrėjas. Šiomis dienomis jis daugiausiai dėmesio sulaukia būtent dėl šios savo veiklos ir satyriško požiūrio į Lietuvos politinius veikėjus ir viešus asmenis.

Tačiau Andrius Tapinas taip pat yra fantastas, vertėjas ir rašytojas. Dėka jo Lietuvoje „Žiedų valdovas“ tapo žinomas dar iki pasirodant garsiajai filmų trilogijai ir dėka jo buvo išleista pirmoji lietuviška stympanko (angl. steampunk) knyga. Būtent dėl šios priežasties „Protagonisto“ puslapiuose ir pateikiame šį pokalbį. Kartu su Andrium Tapinu pasikalbėjome apie alternatyvaus Vilniaus sukūrimą, „Žiedų valdovą“ ir „Sostų karus“, bei, žinoma, fantastinę literatūrą Lietuvoje.

Klausimas Tau, kaip „Vilko valandos“ ir „Maro dienos“ autoriui – kaip galėtum nežinančiam skaitytojui apibūdinti stympanką?

Pirmiausia stympanką išskiria stipri vizualinė estetika. Klasikiniame stympanke yra perteikiama karalienės Viktorijos laikų atmosfera per aprangą ar veiksmo vietą, o visas pasaulis yra varomas garo technologijų. Taip pat dirižablis yra labai svarbus stympanko simbolis.

Taip pat stympanką sudaro trys kryptys, kurios yra jungiamos vienos bendro linijos. Pirmoji kryptis yra literatūra, kuri, sakyčiau, yra mažiausiai populiari. Antroje vietoje yra kompiuteriniai žaidimai. O populiariausia stympanko kryptis yra cosplay. Šioje kryptyje sutinkame daug stympanko dizainerių, siuvėjų, juvelyrų. Būtent stympanko mada traukia juo besidominčią auditoriją.

O kaip galėtum apibrėžti stympanko literatūroje ar žaidimuose sutinkamus veikėjus, protagonistus?

Kaip ir minėjau, klasikiniame stympanke mes matome karalienės Viktorijos laikų Londoną. Nors kartais ir yra nukrypstama į, pavyzdžiui, Niujorką ar, mano atveju – Vilnių. Bet vis tik tai yra dviejų amžių sandūrą, kurioje aiškiausiai matomi Šerloko Holmso tipo veikėjai. Šiame subžanre nemažai veikėjų yra detektyvai, nemažai fantastikos yra su detektyvo elementais, kaip ir toje pačioje „Vilko valandoje“. Arthur‘o Conan‘o Doyle‘o įtaka šiems veikėjams yra labai didelė. Galvojant apie Viktorijos laikų Londoną būtent Šerlokas Holmsas daugelio yra automatiškai prisimenamas, kaip ašinis personažas, apibrėžiantis tą laikotarpį, o prie jo pridedama alternatyvios istorijos, fantastinių elementų, garo technologijų, automatonų ir kitų stympanko pasaulio elementų. Taip yra gaunamas miksas tarp detektyvo ir fantastinės istorijos.

Didžioji dalis stympanko knygų yra orientuotos į komercinę literatūrą, kurioje veikėjai galbūt lieka kiek plokštesni, o veiksmas yra svarbesnis. Tačiau net ir joje yra neišvengiami veikėjų archetipai: išprotėjęs mokslininkas, policininkas – detektyvas, įvairius laipsnius turintys kariškiai.

Kuomet ėmeisi rašyti šį žanrą atstovaujančias knygas, kaip pasirinkai „Vilko valandos“ ir „Maro dienos“ siužeto veikimo vietas?

Tai, turbūt, buvo vienas įdomiausių kūrimo aspektų, nes man, kaip fantasy literatūros mėgėjui, pasaulio kūrimas knygoje yra labai svarbus. Jei knygoje nėra sukurtas įtikinamas pasaulis, kuris būtų pakankamai detalus, tai aš dažniausiai atmetu tas knygas. Ir aš kalbu apie tokius pasaulius, kaip sukurti J. R. R. Tolkien‘o, George‘o R. R. Martin‘o ar kitų klasikinės ir naujosios fantasy kūrėjų.

Tad kai man pasitaikė tokia proga, aišku, apimtis ir ambicijos buvo mažesnės, tačiau vis vieną reikėjo sukurti vieno miesto alternatyvų veikimo būdą, modus operandi¸ ir tai buvo pakankamai įdomus iššūkis. Buvo labai įdomus imti įvairius Vilniaus objektus, personažus, istorines vietas ir jas transformuoti į stympanko pasaulio elementą.

Bevaikščiojant po Vilnių ir ieškant įkvėpimo buvo sukurta viena mano netikėčiausių idėjų. Vakarop einant palei Nerį, netoli Katedros, pamačiau besileidžiančios saulės nušviestą Gedimino bokštą. Kilo mintis, kad būtent šiame bokšte turėtų būti įkurta navigatorių būstinė, kurioje būtų centrinė skrydžių valdymo sistema, kontroliuojanti visus dirižablius. Kai vėliau pamačiau kaip bokštas atrodė 1905 metais, dailininkei tos nuotraukos net nereikėjo labai keisti, kad bokštas taptų stympanko pasaulio dalimi.

Kaip kūrei šių knygų realiais žmonėmis įkvėptus veikėjus ir pynei su išgalvotais įvykiais?

Tai buvo netikėtas sprendimas. Aš dabar bandau priminti, kas buvo anksčiau – ar mintis parašyti stympanko knygą, ar į galvą šovęs šis vaizdinys. Aš įsivaizdavau, kaip dr. Jonas Basanavičius su savo sukonstruotu lėktuvėliu „Laumžirgis“ skraido virš Vilniaus. Man šita mintis taip įstrigo, kad aš nuo jos atsispyriau rašydamas knygą ir žinojau, kad Jonas Basanavičius bus vienas iš svarbiausių personažų, kuris įgavo daug superherojaus bruožų. Kitoje knygoje jau buvo ir Žemaitė, M. K. Čiurlionis.

Žemaitė

Labai daug yra smulkių personažų, kurių vardai ir pavardės, galbūt, skaitytojui nieko nesako, bet jis yra realus istorinis personažas. Tad istorinių arba kvazi-istorinių klodų tose knygose yra. Tiesa, ne vienareikšmiškai tokio idėja buvo pasitikta. Konservatyvesniam skaitytojui tai atrodė kaip pasityčiojimas iš mūsų istorinių asmenybių, kuomet Žemaitei duodamas automatas, J. Basanavičius paverčiamas alchemiku. Tačiau daugumai tai patiko, tai buvo naujas požiūris į istorines asmenybes, kurios dažnai pavaizduojamos kaip labai rūsčios.

Kitokį istorinių asmenybių pavaizdavimą labai mėgsta amerikiečiai, kurie taip net ir paskatiną jaunesnį skaitytoją arba žiūrovą pasidomėti realiais faktais. O aš tai vadinu smagiu, įdomiu ir pavykusiu žaidimu, kurį bus galima žaisti ir toliau.

Jau planuoji tęsti šią knygų seriją?

Taip. Nemažai žmonių šių metų knygų mugėje nusivylė, nes galvojo, kad mano nauja pristatoma knyga yra žadėtas tęsinys. Aš jau tampu panašus į George‘ą R. R. Martin‘ą, kurio naujos knygos visi laukia. Aišku, kalbame ne apie tokius skaičius ir lūkesčius. Bet žinau, kad yra žmonių, kurie įsivaizdavo, kad po dviejų metų, o tai turėjo būti 2017 metais, pasirodys trečioji dalis. O knyga buvo išleista 2019 metai ir net ne ta.

Bet tikrai yra minčių, kurias po truputį dėliojuosi ir manau, kad grįšiu į šį pasaulį. Juolab, buvo planuojama, kad tai bus tetralogija – netiesiogiai susijusių keturių knygų rinkinys. Turbūt reikėtų jį užbaigti.

Šiandien mažai apie tai kalbama, tačiau Tavo pavardė, kartu su Egidijaus Šantaro, buvo įrašyta 1998 metais išleistame rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika“. Kalbu apie apsakymą „Faršas ir Dziubelis prieš Lemties kardą. Ar tai yra vienas pirmųjų Tavo išspausdintų kūrinių?

Vienas pirmųjų, taip. Tuo metu mes su Egidijumi buvome labai aktyvūs fantastų bendruomenės nariai ir pastebėjome, kad ta grupė žmonių, rašanti fantastinius apsakymus, į tai žiūrėjo labai rimtai. Mums kilo noras pasijuokti iš to rimtumo ir padaryti absurdišką parodiją, tad aš ir parašiau tekstą, kurį Egidijus iliustravo.

Pirmiau buvo sukurta apysaka „Faršas ir Dziubelis prieš Fėjų ragą“ ir tuomet „Faršas ir Dziubelis prieš Lemties kardą“. Jie abu yra Terry Pratcett‘o ir Robert‘o Asprin‘o absurdo fantastika be gilios minties, tik su absurdiškais juokeliais. Man vis dar smagu prisiminti tuos kūrinius, nors juose literatūrinės vertės ir visiškai nėra. Juo labiau mes Lietuvoje komiškos fantastikos neturime, niekas net nebando jos rašyti.

Tai buvo smagus pažaidimas, buvo labai įdomus konstruoti visiškai absurdiškus dalykus ir šaipytis iš klišių. Tai, galbūt, kažkiek susisieja su mano dabartine veikla, politine satyra.

Ne veltui paminėjai Terry Pratchett‘ą. Su „Eridano“ leidykla dirbai ir vėliau, po dviejų metų buvo išleistos dvi Tavo verstos T. Pratchett‘o knygos – „Magijos spalva“ ir „Šviesa fantastiška“.

Terry Pratchett‘as yra mano didžioji meilė, aš esu perskaitęs visas jo knygas. Su jo kūryba susipažinau pakankamai seniai, dar mokantis mokykloje vienas britų režisierius, pas kurį aš lankiau teatro studiją, man atvežė kelias jo knygas ir jos tuo metu labai užkabino.

Tad kai „Eridanas“ nusprendė pabandyti T. Pratchett‘o knygas išleisti lietuviškai, jiems nekilo abejonių į ką kreiptis. Ir nors aš jau buvau perskaitęs ne vieną knygą, vertimas buvo gan sudėtingas. Šio autoriaus kūrybą sunku versti dėl jo vartojamų dvigubų žodžių žaismų.

Bet kaip man vėliau pasakojo, tos dvi knygos, „Magijos spalva“ ir „Šviesa fantastiška“, buvo bene prasčiausiai perkamos „Pasaulinio fantastikos aukso fondo“ knygos. Ir iki šiol daugiau šio autoriaus knygų nėra išversta į lietuvių kalbą išskyrus „Mažiuosius dievus“ ir kelias vaikams skirtas knygas. Bet kitų jo klasikinių knygų nėra lietuviškai, tad, matyt, tas britiškas subtilus ir keistas humoras lietuviams nėra labai priimtinas.

Bet tai nėra garsiausi Tavo vertimai į lietuvių kalbą. Šiek tiek anksčiau lietuvių kalba pasirodė Tavo versta „Žiedų valdovo“ trilogija. Kas paskatino imtis šių knygų vertimo?

Tai yra labai sena istorija – aš „Žiedų valdovo“ knygomis pasinaudojau mokydamasis ir tobulindamas savo anglų kalbą 8 ir 9 klasėse, o vėliau mano mama, kuri buvo literatūros mokytoja, pasiūlė man išversti kelis skyrius. Aš užsikabinau ir vietoje dviejų skyrių išverčiau visą knygą.

Kai išverstą knygą išleido 1993 metais, buvo panaši situacija, kaip ir su Terry Pratchett‘u – nelabai daug žmonių, neskaitant nedidelio gerbėjų skaičiaus, suprato kas yra „Žiedų valdovas“. Tuo metu leidykla net buvo pasakiusi, kad neplanuoja leisti antros ir trečios dalių dėl labai prastų pardavimų. Žinoma, tais metais ne tokios literatūros žmonės norėjo. Bet kai Peter‘is Jackson‘as išleido filmų trilogiją, pardavimai šovė aukštyn ir knygos iki šiol yra perleidžiamos.

Kalbant apie patį vertimą, būtų galima kalbėti ir apie geresnę kokybę, nes kad ir koks fainas būtų 16-metis bachūras, jis negali labai gerai išversti vienos sudėtingiausių savo kalbine struktūra knygos. Vis tik J. R. R. Tolkien‘as buvo Oksfordo profesorius ir išsidirbinėjo iš kalbos. Profesionalumo pritrūko tame vertime. Juo labiau, kad dabar yra pagalbinės knygos vertėjams, padedančios suprasti J. R. R. Tolkien‘o kalbą, kurių aš tuo metu neturėjau. Net interneto neturėjau. Pirmą dalį versdamas aš tiesiog rašydavau ranka į sąsiuvinį visą tekstą, kurį vėliau mašininkė, buvo tokia profesija, su spausdinimo mašinėle surinko ir tik tada jį atidavėme leidyklai.

Labai stympankinė profesija – mašininkė.

Visiškai! Nors stympanke dar galėtu būti prijungtas ir automatonas, kuris tarškintų klavišais.

Ar daug kritikos sulaukei už tokį knygų vertimą?

Leidykla sakė, kad vertimas yra geras, kad yra ir daug blogesnių. Lietuvoje yra Tolkien‘o brolija, iš kurios prieš 10-15 metų tikrai sulaukdavau kritikos. Ir jie būdavo teisūs dėl tos kritikos, bet jie ir patys pripažįsta, kad jei nebūtų buvę to vertimo, greičiausiai ir Tolkien‘as į Lietuvą būtų atėjęs daug vėliau. Nemažai žmonių užaugo su mano vertimu.

Ne kartą savo laidose ir socialinėje erdvėje minėjai George R. R. Martin‘o kūrybą, lyginai su „Ledo ir Ugnies giesmės“ veikėjais mūsų politinius veikėjus. Neabejotinai esi ir šio fantastinio pasaulio gerbėjas?

Tikrai taip. Aš, ko gero, esu vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs skaityti Martin‘ą. Aš jį atradau per „Amazon“ rekomendacijas maždaug 1999 metais, kuomet dar tik neseniai buvo pasirodžius antroji knyga – „Karalių kova“. Tuo metu jis dar  nebuvo ir tiek žinomas, populiarumas pradėjo augti po trečiosios knygos „Kardų audra“. Mane labai užkabino pirmoji knyga, pasivijau autorių labai greitai ir dabar mes… kamuojamės. Laukiam.

Nors tas laukimas pasidarė jau toks, kuomet lyg ir nebelauki. Dabar didžiausia intriga – ar būsimo knygos bus ištikimos serialui. Aš viliuosi, kad gal nebus.  O juk jis planavo septynias knygas, dabar jau sklinda gandai, kad istorija netilps septyniose knygose ir jų gali būti aštuonios. Bet jei jų ir bus septynios, G. R. R. Martin‘as vis dar negali pasakyti kada pasirodys šeštoji knyga, tad septinta, įtariu, net nepradėta rašyti.

Nepagalvojai imtis šių knygų vertimo į lietuvių kalbą?

Aš šį darbą delegavau. Pirmoji knyga, „Sostų žaidimas“ yra išversta mano buvusios žmonos Rasos, kuri yra išvertusi daugiau knygų už mane, tik jau ne fantastinių. Tuo metu aš buvau tiek apsikrovęs darbais, kad negalėjau sau leisti imtis ir vertimo. Kokybiškas vertimas – tikrai daug laiko reikalaujantis darbas.

Vėliau antrą ir trečią knygas jau vertė kiti žmonės, kurie, nežinau, ar skaitė pirmą knygą, ar nusprendė, kad jų vertimas bus geresnis, nes tie patys terminai buvo išversti skirtingai. Mano galvai tai nėra labai gerai – žmonės pradeda painiotis. Kai aš verčiau „Žiedų valdovą“ pastebėjau, kad 1985 metų išleistame lietuviškame „Hobite“ dwarfs buvo vadinami nykštukais. Aš buvau prieš tokį vertimą, nes mes nykštukus suprantame kitaip, kaip mažus padarėlius, o ne bičus su barzdomis ir kirviais. Aš nebenorėjau keisti kanono, tad taip ir palikau, kaip ir kai kuriuos pavadinimus. Išskyrus orkų pavertimą bangžuvėmis, tai viena juokingiausių man vertimo klaidų.

Keli šiek tiek mažiau rimtesni klausimai. Kaip, nieko neatskleidžiant, vertini „Game of Thrones“ serialo pabaigą?

Aštuntasis serialo sezonas yra labai nemartiniškas. Jaučiama, kad rašo nebe meistras, o pameistriai, kurie yra ne literatūros kūrėjai, o scenaristai. Manau, kad G. R. R. Martin‘as neleistų sau palikti tiek logikos skylių. Metro pločio skylės tiesiog žioji.

Ar manai, kad „Amazon“ kuriamas „Lord of the Rings“ serialas kokybe varžysis su filmais ar tuo pačiu „Game of Thrones“ serialu?

Matant koks yra skiriamas biudžetas, atrodo, viskas yra daroma kad ne tik prilygtų, bet gal net ir pranoktų. Tik „Lord of the Rings“ problema yra ta, kad tai yra uždaryta visata – įmetus žiedą į ugnikalnį istorija baigėsi. Dėl to būtina eiti į priešistores, ką jie ir daro. Tik aš nesu tikras ar priešistorė gali generuoti tokį susidomėjimą, kokį generuotų adaptacija.

Tik kol „Lord of the Rings“ pasirodymas dar toli, daugumai smalsiau ką „Netflix“ padarys su Raganiumi. Kadangi „The Witcher“ turėtų būti išleistas jau šią žiemą, tad ir pats jau pasidomiu aktoriais, pasidomiu diskusijomis ar gerai parinkta aktorė Jenefer vaidmeniui. Šitas projektas dabar man sukelia daugiausiai smalsumo, mat jis yra vienas iš mano mėgstamos J. R. R. Tolkien‘o, G. R. R. Martin‘o ir Andrzej Sapkowski‘o kūrybos trejeto.

Grįžkime prie lietuviškos fantastikos. Mūsų šalies rašytojai ne taip ir dažnai pasineria į fantastines temas. Ar, juolab, ryžtasi eksperimentuoti su subžanrais kaip stympankas. Kaip manai, kodėl fantastinė literatūra mūsų šalyje sulaukia mažiau dėmesio?

Kad sulaukia mažiau dėmesio – pasakyta labai subtiliai. Pirmiausia – aš drąsiai sakau, kad mes neturime fantastinės literatūros. Antra – net ir leidyklos sako, kad lietuviai nemėgsta ir neperka fantastikos, neskaitant J. R. R. Tolkien‘o ar G. R. R. Martin‘o kūrybos. Leidyklos bando leisti ir naujas fantastines knygas, kaip Brandon‘o Sanderson‘o kūrybą, tačiau jų pardavimai yra šiaip sau.

Su lietuviais kur yra problema? Aš nežinau. Nežinau, kodėl mes neturime fantastinių rašytojų. Mes turime vieną gerą siaubo romaną – Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“. Fantasy normalaus mes neturim nė vieno. Gintauto Ivanicko „Laumės mėnuo“ galbūt yra arčiausiai klasikinio fantasy. Dar yra keli bandymai lietuvių mitologiją paversti fantastika, kurie yra labai atsargūs. Po siaubo ir fantasy liko trečiasis žanras – mokslinė fantastika. Šių kūrinių neturime iš viso. Rimantas Budrys ir keli kiti senieji fantastai bandė, bet dabar nieko nėra.

Man iš tikrųjų tai yra keista. Gal tiesiog nėra rašytojų, kurie rimtai rašytų tokiomis temomis. Dabar visi, kurie bando rašyti fantastines knygas, jiems tai yra antra, trečia ar net ketvirta veikla. O ir leidyklos nepadeda. Žinau, kad Gintautas Ivanickas dabar prašė naują fantasy romaną, tačiau turi svarstyti apie savilaidą, nes leidykloms toks žanras nėra įdomus. Tad mano sprendimas eiti subžanro keliu buvo labai avantiūristinis ir net leidykla į tai atsargiai žiūrėjo. Bet man tai padaryti buvo lengviau, nes nemaža dalis žmonių perka tai, kas sukurta žinomo žmogaus.

Aš nieko gero neprognozuoju lietuviškai fantastikai, nemanau, kad mes užsiauginsime savo Martin‘ą. Nors su fantastinėmis knygomis ir yra lengviausia išeiti į užsienio rinką. Kol kas aš nematau žmonių, kurie galėtu tapti rimtais fantasy rašytojais.

Kalbant ne apie rašytojus, ar matai Lietuvoje potencialo, remiantis mūsų tautosaka, istorija, parašyti knygą, kurią galėtume lyginti su kitomis garsiomis fantastinėmis knygomis?

Manau, kad vargiai. Mūsų mitologija yra pakankamai sekli. Pavyzdžiui, „Raganiaus“ rašytojui Andrzej Sapkowski‘ui neužteko vien tik lenkų mitologijos, jis rėmėsi visa slavų mitologija, skolinosi elementų iš anglosaksų mitologijos. Tad panašūs bandymai būtų, ko gero, atkartojimas to, ką sėkmingai jau padarė A. Sapkowski‘s. Aš čia nematau didelio potencialo. Galbūt tai ir yra lengvas kelias, bet ar mes tikrai norime skaityti dar vieną istoriją apie kaukus ar kažką panašaus.

Kvaziistorinė? Buvo bandymas, kuomet jaunuoliai iš mūsų laikų patenka į Algirdo laikus. Tačiau tokios istorijos yra labiau fan fiction lygio ir tokius kūrinius nelabai kas pastebi. Deja, neprisimenu nei autoriaus, nei pavadinimo, tik girdėjau apie tokią knygą kažkuriame fantastikos forume.

Pabaigai, ką galėtum rekomenduoti perskaityti kiekvienam fantastui Lietuvoje, jei jis to dar nėra padaręs? Tai galėtų būti tiek geriau, tiek mažiau žinomi kūriniai?

Atidedame tuos klasikiniu kūrinius į šoną. Man visa patiko David‘o Weber‘io „Safehold“ serija. Tai yra didžiulės mokslinės fantastikos knygos su fantasy elementais, kurioms reikia pasiruošti Patiko man ir James S. A. Corey „The Expanse“ serija, kuri labai sėkmingai „Syfy“ buvo paversta serialu, dabar rodomu „Amazon Prime“. Nesu labai didelis mokslinės fantastikos gerbėjas, tad šio žanro būtų tik tiek.

Kalbant apie fantasy, jei vis dar neskaitėte „Raganiaus“ – tai yra didžiulis apsileidimas. Iš naujųjų fantasy autorių dėmesio yra vertas Brandon‘as Sanderson‘as ir jo „Mistborn“ ir „The Stormlight Archive“ serijos. O jei norite pasikankinti, skaitykite Patrick‘o Rothfuss‘o knygas. Perskaitysite dvi, kurios ir man labai patiko, ir lauksite trečios nežinia kiek laiko.

Kartais kai aš pamatau kokį nors naują rašytoją, pagalvoju „Ką tu čia rašai? Penkių knygų seriją? O dabar tik pirma išleista? Gal aš palauksiu truputį, kol parašyti tris knygas, pamatysiu kokiu greičiu rašai ir paskaitysiu“. Laukti kiekvienos knygos tai tikrai nenoriu.

O lietuviškų knygų nėra?

Na, galbūt, Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“. Kaip kokybišką siaubo romaną. Jei reikėtų ištraukti vieną lietuvišką fantastinę knygą, tai būtų ši.

Dėkojame Andriui už pokalbį.

Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 1 numeris, 2019 ruduo. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia. Jei norite įsigyti fizinę žurnalo kopiją, ją rasite čia.