Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Egidijus Zaikauskas

Tyliai suklaksėjo perimetro sargas.

– Gulk, – pusbalsiu paliepė Tėvukas.

Mariui ir sakyti nereikėjo – ne pirmas kartas – kaip ilgas išsitiesė tarpuežy. Čia maloniai svaigino pražydusių vėlyvųjų žirnių aromatas, žalia gaiva dvelkė nuo salotų ir bulvių stiebų. Atrodė ramu ir saugu. Būtų mielai taip ir gulėjęs, uodęs žalesos kvapą, pirštais čiuopęs malonią grublėtą žemę, akimis klaidžiojęs tarp žalių liaunų stiebelių ir gležnų lapų. Tačiau žinojo – ramybė – tik iliuzija. Tuoj prasidės. Jau ne kartą sargas klaksėjo, ne kartą Marius slėpėsi darže, ne kartą virš galvos švilpė strėlės ir kulkos. O paskui su Tėvuku ne vieno įsibrovėlio kūną tempė prie plūdrės krašto ir, pririšę prie kojų akmenį – tam jų tyčia nuolat turėjo atsargoje, leido to pikto, o gal nelaimingo žmogaus palaikus gelmėn. Leido, laidojo. Tėvukas dėl visa ko pasižymėdavo tikslią „laidotuvių“ vietą – jei artimiausiu metu pasitaikytų dreifuoti kur netoliese, geresnės vietos žvejybai nerasi. Vėgėlėms, menkėms, jei giliau, ir ešeriams nelaimėlių palaikai tapdavo tikra puota. Dar ilgai po to ten žuvų būrys laikydavosi. Tokioj vietoj nereikėdavo nė Ruonio – vienvietės nardymo valties, – pakakdavo meškerių. Žuvys ant pliko pilkerio kibdavo. Didelės, riebios. O kas gali būti skaniau už riebų rūkytą ešerį!

Kartą, gardžiuodamasis šviežiai rūkyta žuvimi, Marius sumojo, kad kartu valgo ir įsibrovėlio kūną. Nuo minties, kad valgo žmogieną, nors ir per žuvį, vos nesusivėmė. Manė, žuvies daugiau nė į burną paimti negalės.

Tėvukas papasakojo, kad senovėje kai kurios gentys turėjo paprotį valgyti savo nugalėtus priešus. Gal nelaikė žmogienos skanėstu, tačiau manė, kad taip perima priešo jėgą, vikrumą, drąsą. Bailių kūnus išmesdavo laukiniams žvėrims suėsti.

Marius tada pagalvojo: Tėvuką jo priešai tikrai mielai suvalgytų – jis drąsus ir stiprus. O jį patį tikriausiai išmestų žuvims. – Laukinių žvėrių seniai nebelikę. Nebent kur Indokinijoj ar Amerikoj. Užtat žuvų toli ieškoti nereikia.

Susitaikyti su žuvies racionu Tėvuko pasakojimas Mariui padėjo mažai. Kur kas svarbesnis argumentas buvo alkis – žuvis buvo jų pagrindinis maistas, neretai ir vienintelis. Būtų mieliau valgęs daržoves ir duoną, bet daržovių iš jų mažyčio daržo net jam vienam nebūtų pakakę nė porai savaičių, o duonos paragauti apskritai tekdavo tik per didžiausias šventes.

Nors kažkada ir daržoves jam, vaikui, teko ryti su ašarom. Marius gerai prisiminė savo šeštąjį gimtadienį. Jiedu su Tėvuku jau gerus metus gyveno nuosavoje plūdrėje – šešiakampėje dvidešimties metrų skersmens salelėje iš saturuotų suslėgto plastiko atliekų blokų. Pamena, kaip ankstyvą pavasarį, po šaltų darganų sezono, savo naujų namų darže rado ką tik prasikalusį žalią daigelį. Jis buvo visai kitoks nei sėkliuose jų renkamos jūržolės ir salų pakrančių meldai. Švelnus ir gležnas. Netrukus pasirodė antras, trečias. Tėvukas paaiškino, kaip jais rūpintis, kad išaugtų ir duotų vaisių. Iš vieno – laibas žalias agurkas. Iš kito – storapilvė bulvė. Iš trečio – skaisčiai oranžinė morka. Augalai jų darže buvo tokie įvairūs ir tokie įdomūs! Kaip mažučiai žmogučiai žaliais kuodais. Marius visiems davė vardus. Agurkas tapo Karoliu, bulvė – Miranda, pupelės – iš vieno daigelio jų išaugo visas sesių krūmas – Salvija, Delija, Arija, Nolija ir Aurelija. Dar buvo svogūnas Piteris, cukinija Liucija, salota Frida. Visi jie buvo jo mažoji draugija. Kas rytą apeidamas daržą, laistydamas augalus lietaus vandeniu, purendamas apie juos žemę, Marius matė, kaip jo žalieji draugai auga, stiepiasi į saulę, leidžia ūglius, žydi, mezga vaisius. Planavo, kur visus juos reiks išsodinti. Prireiks daug žemės… Neprireikė. Gimtadienio rytą rado savo mažuosius draugus ant stalo – vietoje torto.

Apie tortą žinojo iš senovinių knygų. Jie būdavo įvairiausių spalvų, keisčiausių formų, turbūt ir skirtingų skonių. Bet jūrų pasaulyje tortų nebebuvo. Užtat žalumynai buvo labai vertingas maistas. Jūrai pasiglemžus didelę sausumos dalį, daržovės, vaisiai, duona, pienas, mėsa – visa, ką anksčiau gausiai davė žemė, tapo prabanga. Jų dabartiniame plastlande, Verniejuje, duonos ir mėsos nė su žiburiu nebūtum radęs. Nebent pieno šlakelį iš senės Stepanos – ji laikė ožką, kurią šėrė jūržolėm ir žuvų miltais, – būtum galėjęs išmaldauti. Ir tai tik sunkiam ligoniui. Daržoves savo plūdrėse augino daugelis. Tačiau kiek jau tų daržovių iš vaikiškos smėlio dėžės dydžio daržo! Be to, dirva ir sėklos kainavo tiesiog nežmonišką pinigą.

Marius matė, kiek jėgų Tėvukui kainuoja jų daržą puoselėti ir apsaugoti nuo jūros. Stengėsi padėti, kiek įmanydamas, bet kiek menkutės vaiko rankos gali?! Todėl dabar drebančiais pirštai lupo Mirandą, apmirusia širdimi kando Karolį, niekaip negalėdamas nuryti ilgai kramtė seses Salviją, Deliją, Ariją, Noliją ir Aureliją. Negalėjo nulaikyti ašarų. „Nuo Pite… – vos susizgribo. – … Nuo svogūno“, – pasiaiškino. Nenorėjo Tėvuko skaudinti.

Gerai, kad žuvims vardų nespėjo duoti.

Įsibrovėliai visada atplaukdavo jūra. Daugelis kitų Verniejaus gyventojų, tų, kurių plūdrė buvo plastlando gilumoje, gal nė nenutuokė apie plėšikavimo mastą, kai kurie gal apskritai nežinojo, kas dedasi jų plastikinės salos pakrašty. Tačiau kraštinių plūdrių gyventojams jūrų plėšikai buvo tikra rakštis. Nors plėšikas plėšikui nelygu.

Vieni priplaukdavo aplūžusiais plastikiniais luotais ar iš visokiausių atliekų suraišiotais plaustais, ropšdavosi ant plūdrės ir čiupdavo viską, kas po ranka pakliūdavo. Retas kuris turėjo kokį ginklą. Labiausiai juos masino maisto sandėliukas ir daržas. Tokius Tėvukas dažniausiai griebdavo už pakarpos ir nutrenkdavo atgal į jūrą. Pasitaikydavo, ypač po sėkmingos žvejybos, kad pričiupęs tokį tik išbardavo, įsprausdavo į ranką plastiko skiautėn įvyniotą žuvį ir paleisdavo.

Vis dėlto gerokai dažniau apsilankydavo kitokie nekviesti svečiai. Jie atplaukdavo geresnėm valtim, kartais ir ne po vieną, ir paprastai ieškodavo daiktų, kuriuos buvo lengva parduoti: netkomo įrangos, saulės baterijų ar metalinių įrankių. Šie plėšė ne iš vargo. Plėšikavimas buvo jų verslas. Tikriausiai gana pelningas, nes kai kurie vilkėjo medvilninius drabužius ir avėjo odiniais batais. Neretai turėdavo tikrų ginklų. Dėl svetimo gero jie buvo pasirengę žudyti. Kartą vienas pašovė Tėvuką į petį. Būtų kiek dešiniau… Marius vijo šalin mintį, kas tada būtų buvę. Ką jis būtų vienas daręs.

Tėvukas pagijo. Liko tik randas. Tiek tam plėšikui, tiek kitiems – visiems baigėsi blogiau – „laidotuvėmis“ jūros gelmėse. „ Kardą pakėlęs, nuo kardo ir krisi“, – sakydavo Tėvukas. Jis buvo įgudęs kovotojas. Turėjo toks būti. Tokiems jūrų klajokliams kaip jiedu reikia mokėti apsiginti. Per penkerius metus jie pakeitė šešis plastlandus, daug mėnesių vieni patys su savo plūdre dreifavo palei didesnių salų, tokių kaip Tauragna, Sėlė, Navaiša, Vaiškūnė, Astrava, krantus. Dieną žvejodavo priekrantėse, seklumose rinkdavo jūržoles, moliuskus, o naktį Tėvukas dažnai išplaukdavo Ruoniu. Nieko neaiškindavo. „Taip reikia“, – sakydavo. Bet Mariui ir aiškinti nereikėjo. Žinojo kodėl ir dėl ko.

Kas kiek laiko, pasikaupę atsargų, prisijungdavo prie kokio plastlando. Visada iš krašto – kad bet kada galėtų atsiskirti. O gal kad pakrašty mažiau smalsių akių. Tiesa, pavojingiau – plėšikai visada ateina iš jūros.

Pastaruoju metu ginkluotų plėšimų padaugėjo. Sklido gandas, kad per paskutinį mėnesį plėšikų gaujos regione nusiaubė kelis didelius plastlandus: Epopėją, Lačplesį, Veisietį. Įsiverždavo iš kelių pusių, plėšė, degino, žudė.

Žmonės kuždėjosi, kad plastlandus plėšikai niokoja Didžiosios Slavų Žemės nurodymu. Jai priklauso didelė dalis po tvano dar likusios Europos sausumos nuo Balkanų iki Karpatų ir daugybė didžiųjų salų – buvusių Rusijos ir įvairių Europos valstybių teritorijų likučių. Tarp jų – ir suplėšyto bei negrabiai susiūto pusmėnulio pavidalo sala su gyvybės pilnu Vileikos uostu pietvakariniame rage ir niūriuoju Minsku pietryčiuose. Vadinasi ši sala Wilno.

Tėvukas pasakojo, kad iki didžiojo tvano Wilno, lietuviškai Vilnius, buvo nedidelės, bet didžios valstybės – Lietuvos – sostinė. Kaip tik Lietuvoje dar gerokai prieš tvaną buvo pradėtas Europos Žaliojo Kurso eksperimentas, turėjęs visam pasauliui parodyti, kad žmonės su gamta gali sugyventi draugiškai. Eksperimentas pavyko – Lietuvos keliais važinėjo netaršūs automobiliai, namus šildė saulės ir vėjo energija, ežeruose ir upėse atsikūrė žuvų ištekliai, į miškus sugrįžo laukiniai žvėrys. Atrodė, kad kitos šalys tuoj pasuks Lietuvos pramintu keliu. Bet žmonija nesugebėjo peržengti per savo godumą. Giluminiai bandymai sujaukė Žemės gelmių tvarką, tektoninės plokštės ėmė smukti, per planetą nusirito niokojančių žemės drebėjimų banga, pašėlo jūra. Naujasis tvanas nuskandino daugybę salų, pasiglemžė didžiulius žemynų plotus, o nemaža dalis likusios sausumos tapo nebetinkama gyventi dėl pasikeitusio klimato. Civilizacija sprogo kaip per stipriai pripūstas balionas. Tvanas, karai, epidemijos, badas ir visuotinė suirutė nusinešė milijardus gyvybių ir neatpažįstamai perbraižė pasaulio žemėlapį. Europoj įsigalėjo Didžioji Slavų Žemė, DoSiŽu, kaip liaudis vadina. Slavų kalba tai reiškia „baigsiu sėdėti“. Nuo sėdėjimo ar ne, bet Didžiųjų Slavų apetitas nuolat augo. Pirma prie DoSiŽu prisijungė Kaukazo Sandrauga. „Beveik savanoriškai“. Žuvys palei Kaukazą ilgai puotavo. Po jos sekė Karpatija, Balkanija, Jonšiopingas ir daugybė mažų salelių. Irgi žuvų džiaugsmui. Laikėsi tik Alpių Sąjunga ir Norlandija.

Nežinia kodėl, bet Didieji Slavai nelietė Žemaitijos – nykštukinių salelių valstybėlės tarp Wilno ir Jonšiopingo. Gal per menkas grobis? Nors, kai žemė tokia vertinga, keista. Juoba, viena iš salų, Girgždūtė, apaugusi tikru senoviniu mišku. Paskutinis likęs miškas apsemtoje Europoje. Senelis sakė, kad ten auga eglės ir klevai, yra beržų, liepų. Net ąžuolų. Vienas, penki vyrai vos apimtų, – dar iš anų laikų, iki tvano. Tikras miškas! – Turėtų būti gardus kąsnelis grobuoniui.

Žmonės kalbėjo, girdi, Žemaitija turinti galingą ginklą, kuriuo galinti atremti bet kokį puolimą, o gal net visiškai sunaikinti agresorių. Tik paslaptingasis ginklas atgraso DoSiŽu nuo šios mažulytės valstybės. O gal ne tokios ir mažos! – Esą milžiniškoje oloje po visu salynu, giliai po jūros dugnu įsikūręs klestintis miestas. Vadina jį tiesiog Miestu. Milijonas gyventojų gyvena jame. Ne, trys milijonai! Dešimt! Dieną po olos skliautu šviečia saulė ir plaukioja tikri debesys, o naktį švyti mėnuo ir žvaigždės. Mieste žaliuoja tikrų medžių parkai, juose laisvi ganosi taurūs žvėrys ir čiulba margaplunksniai paukščiai. Žmonėms ten netrūksta duonos ir negresia jokie pavojai. Patekti į Žemaitijos miestą galima per vienintelius vartus. Deja, niekas tiksliai nežino, kur jie. Turėtų būti kažkur po vandeniu netoli Girgždūtės. Tik naujų gyventojų miestas šiaip neįsileidžia. Vien savo piliečius, seniau gyvenusius mieste ar salose virš jo, ir jų palikuonis.

Dar, žinoma, savo slaptuosius agentus. Jų daug. Jie stebi, kas pasaulyje vyksta, ir nuolat praneša Miestui, kad šis galėtų laiku įsikišti, jei Žemei kiltų globalus pavojus ar kokia viena valstybė kėsintųsi užvaldyti visą pasaulį. Tikriausiai ir dabar stebi Didžiąją Slavų Žemę, gal net jau planuoja atgręžti į ją savo paslaptingąjį ginklą.

Miesto agentai – puikūs kariai ir tikri maskuotės meistrai. Niekas negali jų pagauti, o jie patys sugeba įsigauti net ir į slapčiausias kitų šalių bazes. Jūrų pasaulyje jie gyvena kaip paprasti žmonės ir niekas nė neįtaria, kad jų kaimynas, su kuriuo kas rytą sveikinasi, drauge paburnoja dėl prasto oro, pasiguodžia krintančia žuvies ir augančia dirvos kaina Rudaminos uosto turguje, su kuriuo galbūt net pasišnibžda apie vis plėšrėjančią DoSiŽu ir fantastiškąjį Miestą, yra slaptasis Miesto agentas.

Gal ir jų Verniejuje toks gyvena?! Tik kas jis, turbūt nesužinos niekada…

Girdėdamas tokias kalbas Marius nudelbdavo akis ir sprukdavo šalin. Jis žinojo. Apie Žemaitiją, apie Miestą, apie slaptąjį jo agentą Verniejuje. Ir dar – apie jų plūdrėje paslėptą jachtą. – Na, kas būtų įtaręs, kad suvargęs žvejys su sūnumi ne šiaip sau klajoja po visą Europos jūrą! Kas būtų pamanęs, kad jų, rodos, visai suvargusi plūdrė – ne tokia ir paprasta, kad sandėliuko kaugė slepia kokpitą, vėjo atitvaras iš tikro yra elektroninės žvalgybos antena ir prireikus gali susidėti į jachtos stiebą, o laivo denio pavidalo kiemas – visai ne nostalgiškas seno jūreivio įgeidis! Ir kad pačioje apačioje, po menamu sandėliuku gudriai paslėptas D-kompileris – pats įmantriausias ir visų plėšikų bei samdinių geidžiamiausias žvalgybos įtaisas! O jame sukaupti duomenys apskritai neįkainojami. DoSiŽU už juos turbūt visą Balkaniją atiduotų. Ir dar Karpatiją priedo. D-kompilerį ne vienerius metus medžioja visa armija DoSiŽU samdinių.

Visai šalimais sugurgždėjo žemė – plėšikas dabar žengė per jų daržą. Vadinasi, šitas atėjo ne iš jūros. – Samdinys? Šitas dar pavojingesnis. Šitie – samdiniai po vieną nedirba. Greta namuko Marius pastebėjo dar vieną šešėlį. Ir dar vieną prie sandėliuko! Abejonių, ko čia ieško, nebuvo. Marius tvirčiau suspaudė nedidelį kauptuką, kuriuo kaip tik pureno ežią. Apsiginti nuo suaugusio užpuoliko neapsigins, bet gal laimės bent kiek laiko iki Tėvukas suspės.

Suspėjo. Švilptelėjo arbaleto strėlė, sutreškėjo lūžtanti kaukolė ir ant ežios šlumštelėjo kūnas. Trekštelėjo gaidukas. Šūvis. Dar viena strėlė. Vėl šūvis. Dar vienas. Dar. Mariau, nesikelk, – tai tėvukas. Smūgis. Kitas smūgis. Lūžtantis plastikas – tikriausiai jų namuko siena. Aimana – čia svetimas. Vėl strėlė. Aimana liovėsi. Šūvis. Dar šūvis. – Negi tai niekada nesibaigs?! Grumtynės. Mirštančio gargaliavimas – ne, svetimo. Sunkus dunkstelėjimas. Prislopinta dejonė… Tėvukas?!

Marius pašoko. Vos už poros metrų ant ežios tysojo įsibrovėlis su strėle galvoje. Rankoje tebespaudė įmantrų automatinį ginklą. Plėšikai tokių neturi. Samdinys. Dar vieno kojos auliniais batais – viena konvulsiškai tebetrūkčiojo – kyšojo iš už namuko. Tai du. Turėtų būti dar vienas – Marius girdėjo tris. Ir kur Tėvukas?

Iš už sandėliuko kaugės vėl pasigirdo tyli dejonė. Tėvukas! Marius turėjo skubėti tenai, bet į kojas tarsi švino kas buvo pripylęs. Tuos kelis žingsnius ėjo tikriausiai visą amžinybę.

Už kaugės gulėjo trečiasis užpuolikas juoda uniforma. Negyvos akys, rodos, žvelgė į Marių su nuostaba, iš prapjautos gerklės tebesroveno kraujas.

Šalia įsibrovėlio lavono abi rankas prispaudęs prie krūtinės gulėjo Tėvukas. Po jo delnais plėtėsi tamsi dėmė. Švininės kojos akimirksniu virto vatinėmis ir Marius susmuko.

„Kraujas. Priešai. Daržas. Tėvukas. Gelmės. Žuvys…“ – minčių nuotrupos pynėsi į klaikų paveikslą.

– Tėvuk, – beveik be garso ištarė. – Neišeik!

– Sūnau, – sušnabždėjo Tėvukas, – paklausyk. Mudviem liko nedaug laiko.

Stabtelėjo atsikvėpti.

– Kalbėjom, kad tai gali nutikti. Tam ruošėmės. Žinai, ką daryti: plauksi į Žemaitiją. Turi nugabenti D-kompilerį į Miestą. – Pauzė atsikvėpti. – Tų duomenų mums labai reikia. Atrodo, Didieji Slavai apie juos irgi suuodė. Šitie… – vos regimu galvos judesiu parodė į nukautą kūną. – Negalim leisti, kad jie jį gautų. – Vėl pauzė. – Jachtą valdyti moki… Kursą žinai… – Kiekvienas įkvėpimas Tėvukui kainavo milžiniškų pastangų. – Kai įsiremsi… į spindulį… surink kodą: nykštys… profundo… Trys minutės… Tada… į Ruonį… ir žemyn…

Pro lūpų kampą Tėvuko smakru nutekėjo plonytė kraujo srovelė. Marius nubraukė smiliumi.

„Turbūt tris dienas nesiskutęs. Reikėtų nuskusti“, – pagalvojo. Ašaros riedėjo skruostais ir krito ant Tėvuko krūtinės, rankų, neskusto veido. 

Jis neverks. Jis susiims. Jis moka, jis žino, jis gali. Jis padarys, kaip reikia.

– Mariau, – vos girdimai sušnabždėjo Tėvukas. – Plauk… namo…

***

Jachta monotoniškai skrodžia vandenį. Tylu. Tik apie bortus šnara vanduo ir kartais pliaukšteli vėją pametusi burė. Marius patempia šotą, sukteli šturvalą. Vėl tyla. Užsimerkus atrodo, kad pasaulis sustingo it atvėsusi lava. Tik lengvas supimas išduoda, kad jis – atviroje jūroje. Jachtoje – kitaip nei plastlande. Ten nesupa, ten sunku išgirsti jūros tylą. Juk plastlandas – tai nedidelis miestas. Su gatvėm, tiltais, turgum, maldos namais. Verniejuje net parkas yra: sklypelis pačiam centre užklotas tikra velėna, žaliuoja tikra žolė, po apsauginiu tinku auga tikras medis. Kai ateina tavo eilė piknikauti parke, gali atsigulti aukštielninkas ant žolės ir per medžio šakas žiūrėti į dangų. Tik visą laiką jausi, kaip tave stebi nekantrios akys – neužtruk, neužmiršk, kad už tavęs laukia dar aštuoni šimtai porų akių, norinčių pažvelgti į dangų pro tikro medžio šakas.

Jachtoje Marius gali kiek tinkamas spoksoti į dangų pro burę. Ne taip jau sunku įsivaizduoti, kad stiebas – tai medis, o burė – lapija. Vandens palei bortus šnarėjimas ne taip labai ir skiriasi nuo medžio lapų šiurenimo. Tereikia trupučio fantazijos. Štai plaukė palei Asono salas su tolumoje kyšančiu Gedanonių kalnu. Sako, prieš tvaną čia irgi žaliavęs miškas. Dešimtys, šimtai tikrų medžių.

Marius užsimerkė ir įsivaizdavo, kaip vaikšto tikrame miške. Žengė per žalias samanas, ranka glostė šiurkštų klevo kamieną, klausėsi lapų šnabždesio. Visai šalia ant šakos nutūpė raibas paukštis. Išdidžiai pasukiojo koduotą galvą, lenktu snapu pasikedeno margas plunksnas ir sučiulbo… Marius niekada negirdėjo paukščių giedant. Tik kvarkiant, kreksint, kleketuojant. Senovinėse knygose skaitė, kad miškuose gyveno daugybė paukščių: kėkštai, strazdai, meletos, žalvarniai. Dabar liko vien antys, kirai ir žuvėdros. Tik niekas iš jų nečiulba.

Iš už horizonto pasirodo Medvėgalė. Toliau – Šakija, už jos – Josūda, Moteraitė. Kažkur ten ir Girgždūtė. O anapus – dar Sprūdė, Šatrija, Žąsūgala, Vembūta, Tveros. Čia jo kelionė baigsis. Marius nuleidžia stakselį ir grotą. Plaukia pirmyn palengva tik su kliveriu.

D-kompileryje matė sparčiai jį besivejantį katerį. Per vėlai susigriebėt – Žemaitija visai čia pat.

Staiga jachta sustoja it ant seklumos užplaukusi. Jokio smūgio, švelniai. Priešais bušpritą mirguliuoja vos akiai pagaunamas jėgos laukas. – Spindulys, Žemaitijos siena. Čirkšteli elektros iškrova ir ant sienos sušvinta užrašas interlingva, kartu garsiai suskamba įsakmus balsas: „Pateikite įplaukimo kodą arba atsitraukite. Kitaip jūsų laivas bus sunaikintas. Turite 3 minutes.“ Ekrane užsižiebia atgalinės atskaitos laikas, balsas skaičiuoja: „3:00, 2:59, 2:58…“

Marius šypteli: „sunaikintas“… Tai ne jam.

Prispaudžia nykštį prie mažulyčio ekranėlio, paskui surenka kodą – frazę senovine kalba: Verum profundo latet, Tiesa slypi gelmėje. Skubiai nulipa žemyn, įsiropščia į ankštą Ruonio kabiną – pusę jos dabar užima D-kompileris. Nuleidžia gaubtą, spusteli hermetizavimo mygtuką. Priešais ekrane mirksi skaičiai: „0:27, 0:26, 0:25…“ Metas. Patraukia atkabinimo svirtį. Kitką sutvarkys spindulys.

Ruonis pasvyra ir neria. Marių apgaubia žalsva prietema. Kuo giliau, tuo tirštesnė tamsa, kuo giliau, tuo arčiau tiesa.

Valtį supurto atokaus sprogimo banga. – Žinutė jo persekiotojams.

Įsijungia Ruonio šviesos. Iš paviršiaus jau nepastebės. Net jei priplaukė prie pačios sienos. Tik vargu – juk matė, kaip veikia Žemaičių spindulys. Kas norės rizikuoti!

Apačioje išryškėja laivo kontūrai. Ant borto užrašas: KURŠIS. Už jo matyti kitas laivas – SKALVIS. Kažkur greta turėtų būti ir DZŪKAS, AUKŠTAITIS, SŪDUVIS, ŽEMAITIS, JOTVINGIS. Ir dar daug kitų senosios Lietuvos valstybės laivų. Ne, jų nesupjaustė į metalo laužą, nesusprogdino per karines pratybas kaip taikinių, nepardavė pusvelčiui nusigyvenusioms šalims. Visi jie čia, visi 50. Kai pasidarė aišku, kad Lietuva neatsilaikys, Valstybės Gynybos Taryba nusprendė laivus nuskandinti. Bet prieš tai sumontavo sudėtingą įrangą, hermetizavo ir paruošė povandeninę infrastruktūrą. O tada nugramzdino į tiksliai numatytą vietą. Sujungti komunikacijų galerijomis jie tapo povandeniniu miestu. Tik gyvena jame ir keliolikoje salų ant žemės ne milijonai – viso labo apie pusantro tūkstančio žmonių. Paskutinio Europos miško sergėtojai.

Blausiai švyti iliuminatoriai ir stiklinės galerijos. Marius net įžiūri žmones. Vienas jam moja ranka. Marius pamoja jam ir plaukia toliau palei didžiąją galeriją. Tolumoje sušvinta šviesos. Ištisos žiburių girliandos. Tai laivas, didžiulis laivas. Štai jis ir namuose. Namuose, kuriuose dar niekada nebuvo.

Ant tamsiai mėlyno borto – baltas užrašas: INDEPENDENCE. O po juo didesnėmis raidėmis – LIETUVA

Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!