Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Meška

– O ten- senovinio miesto būta – Baublentė ar Juodkrantė. Ir pats nepamenu. Nors koks ten miestas – kaimas,  gyvenvietė. Trys pašiūrės šalia kelio,-didžiuodamasis savo erudicija pasakojo kapitonas.- o bildukų ten prisiveisė, patikėkit, daugiau nei kiškių. Dėl to beveik pušų ir nebeliko – visas sugraužė. Buvo keletas eglių, tai ir tas pačias sukramtė, kelmų nepaliko. 

Sausakimšas garlaivis sudrebėjo, iš kamino plūstelėjo juodų dūmų. Kapitonas patenkintas išsišiepė. Viena ranka atsainiai laikydamas šturvalą, kita mostelėjo į iš vandens kyšančius rūdijančius laivo grobus.

– Buvo čia laivas. Šiek tiek didesnis už maniškį. Kokias tai dujas saugojo. Tai kai pistelėjo… 

– Atsiprašau!

– Prašau,-  nustebęs Kapitonas atsisuko į paraudusią iš pykčio moterį ryškia gelsva suknele. 

– Čia yra vaikų.

– Nu, yra,-paniuro vyras,- visur jų yra. 

Nervingai kostelėjęs, bato kulnu pabrūžino denio lentas.

– Tai va, laivas…kaip čia švelniau pasakius…

– Sprogo,-kažkas paslaugiai pasiūlė kitą žodį. 

– Nu jo… sprogo,-pakartojo paniuręs,- tai bybienė užvirė…

– Ką?!

– Nu, ponia,- verksmingai trūktelėjo nosimi kapitonas,- kaip sakydavo man tėvukas – iš dainos žodžių neišimsi. 

– Tuoj aš tau išimsiu. 

Į šią pažintinę kelionę išsiruošiau visai ne dėl to, kad mane beprotiškai būtų dominusi istorija. Nedomino nei rūdijantys karo laivai, nei bildukų populiacija.  O Kuršių Neriją mačiau kasdien. Užtekdavo galvą pasukti. 

Domino mane tik mergina iš Sielininkų skyriaus – Jolanta. Vos sužinojau ją užsirašius į kelionę garlaiviu po Kuršių Marias, suskubau ir pats tai padaryti.  

– Sprogo laivas, buvo blogai,-sukandęs dantis sumurmėjo kapitonas,- ir tik po to atėjo visos tos bjaurastys – kaukai, laumės, aitvarai, bildukai,  upiniai, bubilai,- jis giliai įkvėpė,-pagirniai, laukpačiai, krūminiai, pagirniai, giriniai…

– Maaaama, kada namo? Atsibooodo. 

– Tuoj tuoj, brangusis.

– Ė, tu, kapitonas, gal pasipilstom po šiek tiek?

– Prašyčiau. Prie vaikų.

– Ir tau įpilsim. Nėr čia ko. Na, kas gitarą turi?

Skambtelėjo stiklinės, kažkas ranka perbraukė gitaros stygas, o aš spoksojau vien į Jolantą. Sėdėjo ji pačiame gale, svajingą žvilgsnį nusukusį į kopas, abiem delnais parėmusi smakrą. 

– Ė, apie laumes ką nors. Jau tikrai ne vieną ir ne dvi matei. 

– Vo, apie laumes tai laumes,- atkuto pirmosios stiklinės sušildytas kapitonas,- pilni vandenys jų čia. Pagriebs – neištrauks niekas. O grožis jų, o papai…

Pasipiktinusį moters šauksmą užgožė triukšmas apatiniame delne. Kažkas sugirgždėjo, sutraškėjo, suriaumojo. Iš variklių skyriaus iššokęs suodinas pečkuris apsižvalgė, mostelėjo kapitonui ir,  persisvėręs per turėklus, šoko į vandenį. 

Garlaivis sudrebėjo ir  pasviro ant šono. Iš kamino, kartu su juodais suodžiais, plūstelėjo kibirkščių debesis. Kapitonas sodriai nusikeikė, į žodžius sudėjęs daugelio metų išmintį, švystelėjo kepurę ir šoko paskui pečkurį per bortą. Tiek tau to nerašyto garbės kodekso apie kapitoną, skęstantį kartu su laivu. 

Vienas paskui kitą visi iš eilės pūkštelėjo į vandenį. Gerai, kad bent krantas buvo čia pat. O ir diena šilta.  

Tokia proga galėjo pasitaikyti tik vieną kartą gyvenime.  Panėręs į purviną vandenį apsidariau, ieškodamas Jolantos,  o pastebėjęs ją panėrusią tarp plausto nuolaužų, priplaukiau artyn ir švelniai sugriebiau. Apkabinęs per juosmenį, keliais stipriais grybšniais prisiyriau prie kranto. 

Išnešiau ją ant rankų. Kaip ir pridera tikram vyrui – kuo labiau išpūčiau krūtinę ir užverčiau galvą. Kitomis aplinkybėmis nebūčiau to daręs, bet panarinus galvą, susidarydavo gana riebokas pagurklys.  

Jolanta nė kiek nesipriešino, net gi rankomis apsivijo kaklą. Eidamas vos nepaslydau, bet paskutinę akimirką stebuklingu būdu išsilaikiau ant kojų. 

Turėjau atrodyti labai šauniai. Kitaip – ko taip visi būtų į mane spoksoję. 

– Vo tai tau,-nusikeikė kažkas,- laumė.

– Ir net ne nuoga,-pasigirdo antras, nusivylimo pilnas, balsas.

Nustėręs nudelbiau akis. 

Į mane spoksojo kuo tikriausia laumė. 

– Tu mane išgelbėjai. Dabar aš tavo, o tu- mano.

Visi nevyriškai klyktelėjau ir švystelėjau ją atgal į vandenį. Buvo ne sunkesnė, nei pora kibirų dažų.

***

– O tada?

– Kas tada,-grubiai atsikirtau,- išmečiau atgal į vandenį.

– Mhm. 

Tylėdamas šepečiu perbraukiau dažomą siją. Po vakarykštės dienos, darbas visai nelipo.

– O jinai kaip – nuoga, ar kaip ten?

– Apsirengus,-suirzęs suprunkščiau.

– O taip kaip ten  apsirengus, atseit – normaliais rūbais? Ar tinklais kokiais?

– Ką aš žinau. Rūbai kaip rūbai. Permatomi.

– A, permatomi,-Antanas pakrapštė savo ilgus, dažais aptaškytus plaukus,- tai kaip ir nuoga. O ten toliau – viskas kaip priklauso yra? Na supranti – iškilumai visokiausi. 

– Netikrinau.

– Nu bet. O krūtinė?

– Aš jums kas – laumių ekspertas?-piktai nutrenkiau šepetį.

– Šiuo metu tai taip. Įdomiai įdomiai. Va taip tiesiog pagauti,-susimąstęs  prisidegė suktinę,- o kvapas kaip žuvies, ar labiau kaip virto vėžio?

Neiškentęs nušliuožiau pastoliais žemyn. Ir nepasisek tu man taip. Laumę ištraukt. 

O lyg tai nebūtų blogiausias dalykas- ši tema kitiems buvo neišsemiamas lobynas.

– O uodegą turi?

– Žiūrėk, į sandėliuką nesivesk – ikrus išnerš po to.

– Tai pas jos motiną į Gintaro Rūmus – kada?

Ir taip toliau, ir be galo, ir be krašto. 

Sargas tik pasišaipė ar kartais ne pas savąją laumę bėgu, bet pro vartus praleido. Eiti reikėjo man visai nedaug – pora kvartalų ir viskas. Tik vieta nelabai netikusi gyvenimui – dangoraižis iškilęs pačiame pelkyne. Vienas kitas šnekėdavo, kad anksčiau taip nebuvo, dabar visai nebesaugu. Net šiukšles reikia nešti būriu. Galvos pernelyg dėl to nesukau. Svarbu – stogas virš galvos. 

Atkakliai pamaigiau lifto iškvietimo mygtuką, bet jis nė krust. Ir vėl sugedo. O lipti  į aštuntą aukštą. 

Alsavau tarsi nuvarytas arklys – toks sportas nebuvo mano stipriausioji pusė. Gal todėl ne iškart ir supratau mane bute kažkam esant. 

Jei gerai suskaičiavau – jų buvo dvylika. Panašūs vienas į kitą kaip vandens lašai – aukšti, galvomis remiantys lubas, tankiais, suaugusiais antakiais, kvadratiniais smakrais ir tikrai įspūdingais raumenimis. Marškiniai tiesiog traškėjo per visas siūles. 

– Tai sėsk,- mandagiai pasiūlė vienas ir uždėjo platų kaip kastuvas delną man ant peties. Taip ir tūptelėjau. Tarsi smėlio maišą būtų užmetęs. 

Vienas jų stovėjo prie atdaro lango. Galingai atsikrenkštęs atsilošė ir spjovė. Kažkur suskambėjo dūžtantys stiklai. Kniauktelėjo pasipiktinęs katinas, jam paantrino dar skardesnis moteriškas riksmas. 

– O, pataikiau,-nustebęs švilptelėjo.

– Tai štai. Mes čia su reikalu. 

Niekaip negalėjau atplėšti akių nuo jo antakių. Tarsi šerno šeriai. Jei įmestume ten utėlę, vabzdys pagalvotų atsidūręs Sengirėje. 

– Kam tu taip su mūsų Egle negražiai?

– A?

– Egle,-kantriai pakartojo bernas,- pas mus taip nedaroma. Išgelbėjai, tai dabar, būk geras, viską kaip priklauso daryk.

Pagaliau susivokiau kad jie kalba apie mano ištrauktą laumę. Nugara nusirito šaltas drebulys. 

– Jūs- giminaičiai?

– Broliai. Juodvarniai.

– Ak- broliai,-nervingai sukikenau,-tai kad netyčia čia viskas, nelabai gelbėjau, tai kaip ir nelabai skaitosi. Taip susitikom, taip ir išsiskyrėm. Gražiuoju. Be jokių ten negerų jausmų. 

Pakėlė jis mane lengvai, tarsi sverčiau visai ne  86 kg. Laikydamas delnais už juosmens prinešė prie lango , iškišo į lauką, lengvai papurtė ir, nespėjus man apsiverkti iš siaubo, įtraukė atgal.

– Kaip ir sakiau – reikia viską daryt kaip priklauso. Mes irgi ne kokie siaubūnai. 

Sutraškėjo ir į šipulius pažiro mano buto pasididžiavimas – krištolinis sietynas. Vienas brolių nustebęs atgniaužė delną.

– Atsiprašau.

– Prašau,-džiūstančia gerkle atsakiau,- o kaip priklauso viską daryt?

Bernas  patenkintas nusišypsojo. Stambūs balti dantys. Turbūt tokiais galėjai akmenis kramtyt.    

– Šiandien vakare toje pačioje vietoje susitiksit, atsiprašysi, pasipirši, o tada kaip priklauso – vestuvės. Tai kažkaip taip,- susimąstęs susiraukė,- turbūt viskas. 

– Aha.

– Gerai,- jis geraširdiškai nusišypsojo ir paplojo man per pečius,- broli. Būsi mūsų tryliktas brolis. Pamatysi – susidraugausim. 

Pats susigėdęs savo emocijų nubraukė atgalia ranka stambią ašarą akyse ir, susilenkęs, išsliūkino į koridorių. 

***

Nuslūgus pirmai minčiai, liepiančiai man sprukti kuo tolyn nuo Klaipėdos, susiėmiau ir vakare išslinkau į gatvę. Turėjau aiškų planą, kaip atsiprašysiu, kaip paaiškinsiu šią nepatogią padėtį ir kaip iš jos išsisuksiu. 

Dėl visa ko užsukau „Pas Mantą“, jo įžymiosios „karčiosios“ lašą paragaut. Ir kraujagysles praplėst. 

– O, tai sveikas. Kaip ten tau su undine? Kada vestuvės?

– Ji laumė, o ne undinė,-susierzinęs atkirtau,- pilk.

– Ar laumė, ar undinė,-Mantas tik gūžtelėjo pečiais,- jei vandeny  gyvena- reiškia žuvis.

– O jei su sparnais- tai višta?

– Nu jo. Panašiai. Tu kur tokį vakarą?

– Pasivaikščiot. 

– Mat kaip. O tu labai nepergyvenk,-Mantas buvo ypatingai geros nuotaikos,- Girdėjai apie Kazį iš Šilutės? Tai jis tankų poligoną surado. Ir velnių šeimyną ten pat. Tai jauniausioji, kaip čia pavadinus dabar- velniukė, tą Kazys ir įsikliopino. Matai, būna visko šiame pasaulyje. 

– O kaip viskas baigėsi?- netikėdamas pakraipiau galvą, mat apie jokį Kazį nebuvau girdėjęs. 

– Pradingo ir Kazys, ir velniai, ir visi tankai. 

– Išvažiavo?

– Ne, tai kad lyg tai tėtušis, Velnias, supykęs dėl dukros garbės, viską ugnim paleido. Sako iki šiol ten žemė rusena. Gulės ten kažkur ir Kazio kauleliai,- kaip džiaugsmingai sukikeno.

– Ačiū. Nuraminai. 

– Kaip galėjau, taip padėjau,- linksmai nusišypsojo Mantas. Dar vieną? 

Po „antros“ vėl grįžo mintis viską mesti ir pradingti. Tik kur? Į Šiaulių pusę ar į Kauną bandyti? Į Panevėžį  kelias tiesus. Dykros ten nelabai svetingos, gyvūnai pikti, o žmonės dar piktesni. 

Pasitiko mane Eglė iškart prie senojo elingo. Kiek jis čia stovėjo? Šimtą, du šimtus metų? Ateidavo kartas nuo karto drąsuoliai su pjūklais metalo vogti. Tai tik pjūklus po to ir rasdavo. O drąsuolių – nė kvapo.

Kad ir ką Eglė buvo apsivilkusi, rūbas blizgėjo tūkstančiais mažų krištolų, o juosmenį puošė kuo tikriausias sidabrinis raištis. Stovėjo piktai sunėrusi rankas ir gelsvomis akimis kibiai spoksojo man į veidą.

– Tailabaslabaiatsiprašau.

– Ką?

Giliai įkvėpiau ir atsirūgau Manto „karčiąja“. Eglės žvilgsnis iš pikto, virto nuožmiu.

– Labai atsiprašau. Viskas čia netyčia. Na juk ir pati supranti.

– Nelabai.

– Nu įkritau į vandenį ir netyčia pagriebiau.

– Visai man neatrodė kad netyčia.

Na taip, tenka pripažinti –  tuo metu buvau įsitikinęs kad gelbėju Jolantą.  

– Likimas mus suvedė, ne kitaip,- ji svajingai atsiduso,- visada žinojau, kad sulauksiu kažko geresnio nei nemirėliai. Kad neršime kartu su išrinktuoju po pilnaties spinduliais.

– Ką darysime?-pajutau kaip šiaušiasi plaukai ant sprando.

– … gyvensime Marių dugne, ręsime bokštus iš kriauklių ir paskenduolių kaulų, o gintarus svaidysime į dangų.

– Neršime?

Ji keistai mane nužvelgė ir linktelėjo.

– Gal tu kiek kvailokas,- ji liūdnai atsiduso,- bet nieko, metai kiti ir bus gerai. Atsiprašymą priimu. Laukiu bučinio. 

Kad ir kaip gundančiai viskas atrodo, visgi neišlaikiau ir dėjau į kojas. Nežinau kas mane labiau išgąsdino – kalbos apie neršimą ar tai, kad jos burna buvo nusėta gausybės ilgų smailų dantų. 

***

– Dar ilgai čia būsi?

– Truputį.

Antanas nutėškė keptuvę ant viryklės.

– Tu čia jau trys dienos.

– Mhm. Tai kas? Ar tau gaila?

Suspragsėjo kaistantis aliejus. 

Pakėlęs atšildytą karšį, pirštu pabaksnojo drumzlinas akis. Apsilaižė. 

– Tu gal kepk kažką kitą. Pavyzdžiu -bulves? -supykęs paliepiau.

– Tai čia mano namai,-nuoširdžiai nustebęs sulemeno Antanas.

– Koks skirtumas- tavo ar mano. Ar dabar būtina kept tą karšį? 

– Tai kad daugiau nieko neturiu. 

Kiek padvejojęs įmetė žuvį atgal į šaldytuvą ir iš po kriauklės ištraukė kelias pražydusias bulves. Mąsliai knaibydamas ūglius numykė:

– Čia kažkaip susiję su ta laume. Ar ne?

– O tau koks skirtumas? Priskretot visi su ta laume. 

– Jokio. Tu gal ten kažkaip su ja susitaikyk ar ką? 

– Kodėl turėčiau su kažkuo taikytis, jei su niekuo nesusipykau?

– Pamatytum savo butą, kitaip kalbėtum. O kaimynų šuo iki šiol varo ant pagalvės – bijo net į koridorių išeit.  Toks įspūdis, kad pro duris būtų bandęs pravažiuoti tankas. 

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Pyktis šiek tiek nuslūgo.  

– Paskolink truputį pinigų?

– Kada grąžinsi,-įtariai primerkė akis Antanas,- žinau aš tave. Jau Kaziui skolinau. O kur jis dabar su visa skola. A?

Ir vėl tas Kazys. Kaip čia buvo, kad visi jį pažinojo tik ne aš. 

– Ką aš žinau. Kaune? Rytoj grąžinsiu,-žiūrėdamas į akis sumelavau.

Antanas įmetė bulvę į kriauklę ir juokingai myktelėjo. 

– Bet rytoj – tikrai.

– Tai žinoma. Kaip gi kitaip. Tokiu pačiu metu.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Jei paskubėsiu, dar spėsiu į paskutinį traukinį. Pinigų bilietui turėjau, bet reikėjo šiek tiek turėt ir atsargai. O grįžti į savo butą net neketinau. Nors nelabai ir taip kažką sukaupęs buvau.

Nors ir dūsaudamas, visgi Antanas ištiesė keletą suglamžytų kupiūrų. 

Išniręs į lauką apsidariau ir, nuleidęs galvą, skubiai nėriau  į skersgatvį. Pasirinkau pačias nešvariausias ir tamsiausias gatveles. Kad tik greičiau į stotį. 

– O, mielasis.

Prieblandoje šmėkštelėjo šešėlis ir mane apsivijo šaltos lipnios rankos. Ore tvyrojo žuvies kvapas. Keista kad jo nepajutau anksčiau.

– Tai kur susiruošei? – tamsoje švietė ilgos aštrios iltys. 

– Dovanos,-rėžiau pirmą pasitaikiusį žodį ir tuoj pat pasigailėjau.

– O. Ar man?- lipnių rankų spaudimas šiek tiek atlėgo.

Ką gi, nebebuvo kur dingti. 

– Turėjo būt staigmena. 

– O, kaip šaunu,- ji atšoko ir suplojo delnais,- bet dabar nebebus staigmena. Išsidavei. Na nieko, kvailas tu, bet ką padarysi. Eime. Nori su mano tėveliu susipažinti? Jis laukia nesulaukia. 

Tikrai to nenorėjau. Atsargiai pabandžiau nusipurtyt rankų gniaužto, bet jis tik sustiprėjo. 

– Gal kitą dieną? 

– Ne ne, dabar. Čia pat. Vienas du ir mes vietoje. 

Be galo nustebau kai ji mane nusitempė į čia pat esančią parduotuvę, visiems gerai žinomą dėl savo bambeklio šeimininko ir klaikaus žuvies dvoko. Tiesą sakant, nepažinojau nė vieno, kuris būtų ką nors iš ten pirkęs. O nieko – parduotuvė kaip veikė, taip veikė. Tiesiog stebuklas. 

– Tėtuk, žiūrėk ką atsivedžiau.

Kelis kartus čia lankiausi, bet niekada neatkreipiau dėmesio kad pats šeimininkas buvo vienaakis. Virš vitrinos kabėjo grėsmingai atrodantis žeberklas. Ore tvyrojo šlapio kailio kvapas.  

– Tai čia „tas“?- sududeno šaltu kaip ledas balsu ir pastūmė kapoklę į šoną,- prisėsk, jauskis kaip namie.

Stumtelėjo jis man pačią paprasčiausią taburetę, o kitą pasistatė priešais. 

– Tai čia tu mano dukrą vesi? Gerai. 

Kišenėje sužvejojęs iš kaulo drožtą pypkę, čia pat užsirūkė. Padvelkė jūros druska ir dumbliais. 

– Vienturtė ji pas mane. Sūnų – dvylika, o dukra – viena. Saugau labai. 

Nedrąsiai apsidariau. Kaip iki šiol niekas nepastebėjo čia įsikūrus laumėms? Ant sienų kabėjo tinklai, perpinti irklais, grindys buvo šlapios ir slidžios. O drumzliname milžiniškame akvariume sukosi būrys žuvų. Vieną jų Eglė pagavo plikais pirštais ir ištiesė man. 

Atsisakydamas papurčiau galvą. 

– Kas galėjo pagalvoti. Kad su žmogumi. 

Nuo skvarbaus įdėmaus žvilgsnio norėjau į žemę prasmegti, bet bijojau net krustelėti. 

– O vestuvės kada.

– Tai kad nors ir rytoj,-sučiulbėjo Eglė.

– Rytoj -gerai. 

– O gal vėliau? Po metų, kai geriau susipažinsim, pažinsim vienas kitą,-nedrąsiai papriekaištavau.

Jo žvilgsnis nuslydo nuo manęs į ant sienos kabanti žeberklą ir vėl grįžo atgal. 

– Rytoj.

– Žinoma,- paskubomis pridūriau.

Senis  pritariamai linktelėjo. Eglė linksmai suplojo rankomis. 

– Oi iškelsim vestuves, oi bus gražu. Visos marios pavydės man. 

***

– Galėsiu būt tavo pabroliu?

Nuožmiai dėbtelėjau į Antaną. 

– Tave mažą ant galvos numetė ar kas su tavim negerai? 

Antanas užsikosėjo ir nutilo. 

– Man reikia kuo greičiau dingti iš Klaipėdos.

– Ar žinai, kad moterų Klaipėdoje yra tris kartus mažiau, nei vyrų? Naudokis proga. Ne kiekvienam tenka tokia…egzotika. 

– Ji pasakė, kad po vestuvių išplauksim į švarius vandenis neršti,- niūriai nutildžiau Antaną,- o po neršto aš pasiliksiu saugoti ikrų, kol ji šildysis seklumose. 

– Žiūrėk teigiamai – būsi vienintelis laumių ekspertas šiuose kraštuose. O gal ir visoje šalyje. Knygą parašysi. Dainą sudėsi. Ar galėsiu pasilikti tavo butą? Ne dabar. Kai išplauksi…neršti,-sukikeno.

Stiprus beldimas nutraukė jo juoką. Susižvalgėm.

– Lauki svečių?

– Kad ne,-pasikasė pakaušį Antanas,- lyg ir ne. Gal Kazys?

Antrasis beldimas buvo kur kas stipresnis ir reiklesnis.

– Tikrai ne jis. 

– Ei, jūs ten,-sukriokė Antanas,- tuoj, nereikia durų laužyt.

– Neatidaryk.

– Ką?

– Neatidaryk,- maldaujančiai sumykiau.

– Tai jie man duris išlauš. Sakau – palaukit. Aš- duše!

Trečiojo beldimo durys ir nebeatlaikė. Visą koridorių nuklojo medinės nuolaužos. Pro atsivėrusią angą kyštelėjo stambi, vieno iš brolių juodvarnių, galva.  

– A, tu čia. Gerai. 

– Tu kas toks,-piktai šnopuodamas kelią užstojo Antanas,- kas duris dabar sutaisys…

Bernas sugriebė jį plačiais delnais į įgrūdo į kitą kambarį. Trumpai pagalvojęs, duris užstatė spinta. Tai taip paprastai – pakėlė šlamšto ir knygų pilną spintą ir perstatė į kitą vietą. 

– Nebėgsi?

– Ne ne, ką tu,-nervingai sukikenau, nes ką tik buvau pagalvojęs sprukti pro tarpą. 

– Tai gerai. Einam.

Tvirtai suspaudęs mano petį išslinko į koridorių. Nusivedė jis mane tiesiai pagrindine gatve. Ir, kaip tyčia, nesutikom nė vieno žmogaus, nors , kažin, ar kažkas būtų bandęs šokti broliui juodvarniui į atlapus.  

Krantinėje sėdėjo tik porelė žvejų. Gerokai paraudusiomis akimis jie nepatikliai mudu nužvelgė ir vėl sulinko ant savo kėdučių. Šalia stovėjo tušti kibirai. Ore tvyrojo su niekuo nesupainiojamas alaus kvapas. 

– Na štai. Čia gali nulipt.  

Nepatikliai nužvelgiau tepaluotą, šiukšlių pilną vandenį, patraukiau nosimi.

– Tiesiog čia?

– Aha.

Vandenyje  sukosi šimtai verpetų. Erzinančiai tamsūs pavidalai jaukė  paviršių.

– Ė, žiūrėk,-vienas žvejys kumštelėjo snaudžiančiam bendražygiui,- Stasy, kliovas eina! 

Stasiu pavadintas vyras krūptelėjęs pašoko.

Vandenyje pasislėpę blizgantys gyvatiški pavidalai tai priartėdavo prie paviršiaus, tai vėl nerdavo žemyn.

– Karšiai eina, karšiai, Stasy! Čiupk.

Brolis juodvarnis nepatikliai žvilgtelėjo į sukrutusius vyrus. Vienam jų užsimojus meškere, piktai sugriežė dantimis. 

Nusipurtęs stambų delną nėriau šalin. 

Riaumojimas. Riksmas. Spiegimas.

Pasukęs galvą spėjau pamatyt kaip kažkas glitaus pačiupo Stasį su visa meškere ir panardino jį po vandeniu. Ir tai tikrai nebuvo karšis. Kiek pamenu iš istorijos vadovėlių, to nedarydavo net labai pikti karšiai. 

Antrasis žvejys, viena koja įmaurojęs į kibirą, neišlaikė pusiausvyros ir pūkštelėjo į vandenį. 

Skutau neatsisukdamas. Nepaisiau nei berno grasinimų, kad čia pat ant kablio pasmeigs, nei Eglės prašymo sustoti. 

– Išgraužkit!- bėgdamas iškėliau abi rankas, rodydamas nelabai padorų gestą.

Nepavyti jiems manęs, tokio jauno ir stipraus. 

***

Antanas metaliniu šepečiu dar kelis kartus patrynė ir taip jau blizgantį sijos sujungimą.

– Aš kažko nesuprantu,-susiraukė nutraukdamas kaukę nuo nosies,- per balas? Bendraujat per balas? Susirandi tokią po lietaus, atsisėdi ir šneki…su bala?

– Su Egle,- atšoviau,- ji kažkaip ten paburia. Na kaip telefonas. 

– O jei lietaus nėra. Kas tada?

– Pripilu vandens stiklinę. 

Antanas tankiai sumirksėjo.

– Sėdi prie stalo ir šnekiesi su vandens stikline?

– Su Egle! Laumės, laumių burtai, kaip tu nesupranti. Kaušas. 

– Aha.

Pakilnojęs šepetį, padėjo jį atgal.

– Man irgi kartais būna,-nuraudęs prisipažino,- vat padauginu, tai su kipšiuku šnekuosi. Sėdi jis ant stiklinės krašto, mataruoja mažomis kanapėlėmis. Pasišnekam. Nuoširdžiai. Apie gyvenimą, apie tujas. Žinai koks jo vardas?- Antanas prikišo savo šeriuotą veidą prie pat mano ausies,- Zibilbijonas. Vardas – vo.

– Asilas. 

Į plaukus nusivalęs baltus nuo dažų pirštus, mąsliai nutilo.

– Keistas vardas. Aš irgi sakau. Zibilbijonas.

Stipriu trinktelėjimu uždariau dažų skardinę.

– O tu kur?

– Kaži kur,-suirzęs atkirtau,- broliai juodvarniai man grafiką surašė. Kiekvieną dieną, ryte ir vakare einu prie balos. Pasimatymas. 

– O kada pereisit į rimtesnius santykius? Na supranti – pasėdėjimai mėnesienoje susikabinus rankomis, pirmieji bučiniai, romantiška vakarienė? Ei, kur eini? Gi pajuokavau. Papasakok dar kartą kur tą savaitę slapsteisi, kaip tave pagavo. Ei, Žilvine!

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!