Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Valdemaras Nedvecki

[Garso įrašas 10838 2024.08.04 10:05:23]

Turiu nuojautą, kad tai gali būti mano paskutinis garso įrašas.

Aš Vilniuje. Stoviu Arkikatedros tarpduryje. Tuoj eisiu vidun. Nežinau, kas manęs ten laukia, tačiau grįžti iš ten nesitikiu.

Tikiuosi, kad jei kas nors ras mano balso dienoraščius – perduos juos mano šeimai. Ir tikiuosi, kad jie niekada nepamatys šio Vilniaus savo akimis.

[Garso įrašas 1111 2042.07.16 18:58:12]

Gerai, kad šalia nėra mano būrio draugų. Jie kažin, ar suprastų, kas man dabar yra. Mes visi užaugome šiurkščiame žlugusiame pasaulyje. Būti tokiais pačiais šiurkščiais čia mums jau tapo vieninteliu būdu išgyventi. Vyresni mūsų nesupranta kaip ir mes jų. Bet šį kartą kažkas ne taip, kaip visada. Aš jaučiuosi kažkaip ne taip. Mane veikia šita vieta. Veikia ir tai, dėl ko čia atvykstu.

Kontrabandininkas sako, kad Vilniuje būsime už pusvalandžio su trupučiu. 

Vilnius… Aš daug pasakojimų girdėjau apie tą miestą. Mama visuomet daug apie jį pasakojo. Man atrodo, kad ji ir dabar kartais užsimerkusi naktimis galvoja, kaip klaidžioja mieste iš savo jaunystės. Ne kartą man pasakojo, koks jis buvo gražus. Ir kaip čia susipažino su mano tėvu.

Tėvas… Aš nelabai jo prisimenu. Žinau, kad jis buvo vienas iš pirmųjų po karo sukurtos tvarkos palaikymo grupės nariu. Tai ir paskatino mane jungtis prie šios grupės, nors per tuos dvidešimt metų ji ir labai smarkai pasikeitė. Dabar mes jau armija, nebe tvarkos palaikymo grupė.

Nukrypau. Tėvas… Kaip ir sakiau, aš jo nelabai atsimenu. Jis negrįžo iš užduoties kuomet man buvo trys ar keturi metai. Negrįžo visas jų aštuonių žmonių būrys išskyrus vieną. Tu turi būti tikrai šūdinas būrio vadas, jei leidi savo būriui negrįžti namo, o pats grįžti ir apsimeti, kad nieko neįvyko. Girdėjau, kad dabar jis yra toks pats kontrabandininkas, koks ir vairuoja šią geldą, kuri mane gabena į Vilnių.

Vėl nukrypau. Taigi, mano tėvas dingo. Iš tiesų buvo dingęs visus tuos metus. Visi jo būrio draugai buvo anksčiau ar vėliau rasti. Tiesa, rado tik jų lavonus. Ir visus skirtingose šitos atominės dykumos kampeliuose. Tik niekas taip niekada ir nerado mano tėvo. Nė ženklo.

Visi tvarkos palaikymo grupės nariai tuomet turėjo daviklius, kurie turėtų pranešti, jei būriui reikalinga pagalba. Visų mano tėvo būrio narių davikliai neskleidė jokių signalų nuo tada, kuomet būrys dingo. Niekuomet. Davikliai buvo randami kartu su dykumoje randamais kūnais. Jų niekas nevogė, jais niekas nesinaudojo.

Iki tol, kol prieš dvi savaites likęs nerastas mano tėvo daviklis atsiuntė signalą. Iš Vilniaus.

Aš bandžiau įtikinti savo būrio vadą ir būrio draugus, kad mums reikia rasti signalo šaltinį. Kuomet supratau, kad neįtikinsiu, aplankiau mamą. Taisyklės neleidžia man kalbėti apie tvarkos palaikymo grupės viduje sprendžiamus klausimus, bet šį kartą kalba sukasi apie mano mamą, o suveikęs daviklis priklausė mano tėvui.

Aš jos tokios dar nemačiau. Mamos. Kai ji išgirdo, kad tėvas gali būti gyvas, ji… Aš net nemoku to įvardinti. Supratau, kad velniop taisykles. Aš vyksiu vienas ir rasiu savo tėvą.

Ir štai aš čia. Viename pavojingiausių miestų šioje atominėje dykumoje. Čia įžengti nevengia tik ne visai sveiko proto nusikaltėliai.

Tvarkos palaikymo grupė paskutinį kartą į Vilnių buvo įžengusi prieš aštuonerius metus. Tą kartą namo grįžo ne visi. Ir tie, kurie negrįžo, manau, turėjo geresnius išgyvenimo įgūdžius nei turiu aš.

Dabar tikrai nežinau, ar man pavyks grįžti namo sveikam. Net neįsivaizduoju, ką aš čia rasiu. Bet žinau tik vieną – man reikėjo čia atvykti.

Kontrabandininkas sako, kad jau beveik atvažiavom.

Kontrabandininkas. Koks ten jo vardas? Įprastai aš tokį žmogų kaip jis bandyčiau sulaikyti gyvą ar mirusį. Bet šiandien neturiu pasirinkimo. Jis buvo vienintelė mano viltis patekti į Vilnių.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1112 2042.07.16 21:02:41]

Atrodo šita Vilniaus vieta vadinasi Lazdynai. Bent jau panašu į Lazdynus, kuriuos mačiau senose nuotraukose. Tik dabar visi pastatai atrodo aptrupėję. Ir dar ant aukštesnių namų viršutinių aukštų sienų mačiau nagų žymes.

Neketinu Vilniuje naktį praleisti atviroje vietoje. Bet ir nenorėjau miegoti name, kurio sienomis laipioja mutantai. Apsidžiaugiau, kad tarp tų aukštų daugiabučių yra nemažai ir žemesnių. Nesitikėjau čia sutikti daugiau žmonių, tad galėjau laisvai rinktis iš visų plėšikų ir mutantų nuniokotų butų.

Man pasisekė, kad radau vieną, kurio lauko durys daugmaž laikosi ant vyrių.

Nesu susidūręs su vietiniais mutantais, nežinau jų įpročių. Tačiau tikiuosi, kad mano pasiruošimo šiai nakčiai pakaks.

Lauko duris užrėmiau keliais lentgaliais, kurie, panašu, anksčiau buvo kitų durų staktomis. Kambario langai jau kažkada buvo uždengti baldų likučiais ir nemažai šių konstrukcijų išliko. Virtuvės langą užstačiau šaldytuvu, kuris yra pakankamai didelis, kad jo vieno…

Tas mutanto klyksmas man ką tik sukėlė šiurpą.

Taigi, virtuvės langas. Prieš jį pastačiau didžiulį šaldytuvą, kuris uždengė beveik visą langą. Liko tik nedidelis tarpas viršuje. Bet tikiuosi, kad to tarpo neužteks mane užpulti.

Norėčiau turėti galimybę susikurti laužą. Pasinaudočiau liepsnomis, kad pasiruoščiau vakarienę ir išsivalyčiau ginklus. Bet patalpos greitai prisipildytų dūmų ir visas mano pasiruošimas nakčiai nueitų veltui.

Man sunku bus išsimiegoti, jei mutantai lauke taip klykaus.

Vos tik įsikūriau, bandžiau pagauti tėvo daviklio siunčiamą signalą. Daviklis tyli. Kaip ir tylėjo pastarąsias dvi savaites. Tačiau, pagal žemėlapį, paskutinį kartą signalas sklido maždaug šešis kilometrus į šiaurę nuo mano buvimo vietos.

Rytoj apsilankysiu toje vietoje ir išsiaiškinsiu tiesą.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1115 2042.07.17 08:15:34]

Aš ne pirmą kartą praleidau naktį mieste, kuris gyvenamas mutantų. Blemba, kiekviename mieste atominėje dykumoje jų netrūksta. Visi žino, kaip aš dėl to nemėgstu Varšuvos.

Iš tikro tai ne tik miestuose jų netrūksta. Naktį jų pilna dykuma.

Bet tokios šiurpios nakties kaip čia dar nesu turėjęs.

Visą naktį, nuo vidurnakčio iki aušros, lauke girdėjau klykavimus ir, man atrodo, peštynes. Man atrodo, kad kažkas su didele jėga trenkėsi į namo sieną netoli mano buto. Nuo smūgio net nukrito kelios langą dengusios lentos. Jos ir dabar guli ant grindų. Nedrįsau naktį judėti ir artintis prie lango.

Tikiuosi gyvai neteks pamatyti to veiksmo, kurį išgirdau.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1117 2042.07.17 11:37:14]

Iš savo nakvynės vietos išėjau vėliau nei planavau. Ilgai užtrukau laukdamas kol galėsiu išeiti iš pastato. Nežinau, kas tuo metu dėjosi lauke, bet girdėjau kažkokius nesuprantamus garsus. Todėl ir nesiryžau kišti nosies. Toks jausmas, kas mutantai nepasislėpė prašvitus ir dar kurį laiką bastėsi dienos šviesoje. Nors ir netikiu, kad tai gali būti tiesa, bet aš juk Vilniuje. Čia, ko gero reikia pasiruošti viskam.

Po kelių valandų turėčiau pasiekti vietą, iš kurios paskutinį kartą sklido mano tėvo daviklio signalas. Jei neišseksiu nuo karščio anksčiau. Jau einu maždaug dvidešimt minučių. Ir nors dar net ne vidurdienis, saulė kepina taip, kad net pavėsyje sunku. Termometras rodo keturiasdešimt vieną laipsnį. Tokiame karštyje judėti su visa mano manta nėra lengva, tad reikia būti atsargiam ir stebėti išgeriamo vandens kiekį. Jis negali baigtis greičiau nei aš užtruksiu savo ekspedicijoje.

Sveiki atvykę į Vilnių. Miestą atominės dykumos viduryje, kuriame tave kėsinasi sudoroti mutantai, o saulė jiems padeda skrudindama savo karščiu.

Vis dar slenku Lazdynuose. Vengiu atvirų vietovių, tad laikausi pastatų, kurie miesto šlovės laikais buvo gyvenamieji daugiabučiai. Esu matęs nuotraukas kaip jie atrodė anksčiau. Dabar čia viskas kitaip. Namai be langų ir durų, jų sienos paraudusios tarsi degamo molio. Daug kur ant pastatų galima pamatyti mutantų paliktus pėdsakus. Dažniausiai tai nagų įbrėžimai. Ant kai kurių galima pamatyti tamsesnių beformių dėmių. Žalsvas esu matęs pernelyg dažnai, kad neatpažinčiau. Tai mutantų kraujas. Arba, jei šie mutantai per daug nesiskiria nuo gyvenančių kituose miestuose, gali būti ir jų spjaudoma rūgštis. Sunku atskirti, nes atrodo vienodai. Kai kur palei žemę ant sienų galima pamatyti nedideles tamsias beformes dėmes. Šį vaizdą esu matęs rečiau, bet jis taip pat lengvai atpažįstamas. Žmogus žmogaus kraują pastebi lengvai.

Tiek mamos pasakojimuose, tiek mano matytose senose nuotraukose Vilniuje netrūko medžių ir kitokios žalumos. Dabar iš jos likę tik sumedėję ar aptrupėję vaiduokliški medžių kamienai, kurie…

Priekyje ginkluotas žmogus, kuris ir privertė mane bėgti. Jis kažko ieško.

Balso dienoraščio pabaiga. Kol kas.

[Garso įrašas 1118 2042.07.18 02:06:41]

Po kelių valandų praleistų be sąmonės mane prižadino ne kas kita, kaip labai artimas mutanto klyksmas. Šitame bute esu vienas ir šiuo metu pasislėpiau atokesnėje vietoje, kuri toliau nuo langų.

Nuo pradžių.

Kurį laiką stebėjau vyrą, kurį pastebėjau darydamas ankstesnį įrašą. Iš jo veiksmų spėjau, kad jis manęs nematė. Matomai klydau. Kažkuriuo metu jis pakėlė ranką ir šaižiai švilptelėjo. Beveik iš karto aš gavau stiprų smūgį į pakaušį. Nukritęs, atsimenu, pamačiau vyrą, kuris, turbūt, trenkė man dar kartą. Nes daugiau nieko nebeprisimenu.

Kitas dalykas, kurį pamačiau atsimerkę, buvo pro langą tiesiai į mane plieskianti saulė. Galvą skaudėjo, jutau kraujo krešulius tiek ant pakaušio, tiek ant sprando. Mano rankos buvo surištos man virš galvos ir visas ryšulys, tiesiogine prasme, buvo pakabintas ant armatūros strypo. Mane supakavę žmonės žinojo, ką daro, nes tokioje padėtyje išsilaisvinti nelengva.

Man buvo sunku gaudytis kas yra aplink mane ir kur aš, bet, man atrodo, pakankamai greitai į kambarį įėjo vyras. Dabar jis nebuvo ginkluotas, bet tai buvo tas pats vyras, kurį aš pamačiau iš tolo.

Jis prisistatė ir pasakė, kad jo vardas yra Krišjanis. Panašu į latvišką vardą. Daugiau nieko nesakė ir manęs nieko neklausė. Bandžiau užduoti kelis klausimus, bet į juos neatsakinėjo. Tylėjo.

Nežinau kiek laiko praėjo. Man atrodo, kad vėl buvau praradęs sąmonę. Kažkas staiga užstojo man į veidą šviečiančią saulę. Atsimerkiau ir pamačiau virš manęs stovintį Krišjanį. Jis davė man vandens. Aš neklausinėjau ir gėriau. Man taip smarkiai reikėjo vandens, kad dariau tai instinktyviai. Bet atrodo, kad neišgėriau nieko užnuodyto.

Leidęs man atsigerti Krišjanis atsitūpė priešais. Jis paklausė manęs kas aš ir kodėl čia esu. Jis kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba, tad gali būti, kad tik apsimeta latviu.

Pasakiau jam savo vardą ir kad ieškau Vilniuje vieno žmogaus. Nepasakiau kas man yra tas žmogus ar net jo vardo.

Nežinau, kas nepatiko Krišjaniui, bet jis man vožė į veidą taip, kad galva trenkiausi į sieną. Prisimenu, kaip viskas apsitraukė migla.

Kai vėl atsimerkiau, jau buvo pradėję temti. Danguje mačiau raudoną saulėlydžio juostą. Krišjanis sėdėjo ant palangės ir rūkė. Pabandžiau jam pasakyti, kad paleistų mane. Jis pažiūrėjo į mane ir išėjo iš kambario. Tuoj grįžo su vandens buteliuku ir vėl mane pagirdė. O tada dar kartą uždavė tuos pačius klausimus. Kas tu toks? Ir ką veiki šitame Dievo pamirštame krašte? Taip ir paklausė. Aš pasakiau tą patį. Tikėjausi dar vieno smūgio.

Mintys materializuojasi, taip?

Tai štai, prabudau nuo klyksmo. Pavyko šiaip ne taip atsistoti ir nukabinti rankas surištas laikantį ryšulį nuo armatūros. Tada išgirdau dar vieną klyksmą. Kai pasisukau į langą, man atrodo, kad pamačiau ant kitoje kiemo pusėje stovinčio daugiabučio sienos kabančią mutanto uodegą. Tai gerokai prablaivė.

Dabar mano rankos laisvos. Sėdžiu tamsiame kampe. Galvą taip skauda, kad nežinau kaip dabar pajėgčiau atsistoti. Užčiuopiau ant pakaušio sukrešėjusį kraują. Mano pagrobėjo ir tardytojo čia nėra. O kišenėse buvę daiktai liko savo vietose.

Dabar lieka tik sėdėti ir laukti rytojaus.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1121 2042.07.18 09:49:10]

Atsibudau vos tik saulei pakilus. Beveik visą laiką iki dabar klausiausi ar nieko neišgirsiu už lango. Visą šį laiką nė vieno mutanto klyksmo. Tik vėjas.

Pirmiausia nuėjau į kambarį, kuriame buvau pririštas. Kambarys visiškai tuščias. Ant sienos, po išsikišusios armatūros strypus matėsi išdžiūvusi mano kraujo dėmė. Pažiūrėjęs pro langą ant kito namo pamačiau ryškias mutanto nagų žymes sienoje. Tai reiškia, kad naktį matyta uodega man nepasivaideno.

Savo kuprinę ir ginklus radau kitame kambaryje. Tvarkingai padėtus. Iš pirmo žvilgsnio – niekas nedingo.

Mano pagrobėjų taip pat nėra.

Aš nesuprantu ko jiems reikėjo iš manęs. Ypač tam Krišjaniui. Bet ir sužinoti nenoriu. Reikia dingi iš šitos šūdų skylės.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1122 2042.07.18 10:02:52]

Atrodo, kad mano pagrobėjai šiąnakt neteko vieno žmogaus. Gal tai ir Krišjanis. Bet gali būti tas kitas, kuris man trenkė per galvą lauke. Sunku atpažinti.

Lavonas guli beveik prie pat namo, kuriame praleidau naktį. Guli ant nugaros. Veidas nudrėkstas. Nuo krūtinės iki pilvo kūnas perplėštas pusiau. Kaip plastikinis maišelis. Mutantai puotavo. Ir visa tai vyko dar visai neseniai.

Vilnius toli gražu nėra svetingas.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1128 2042.07.18 16:22:06]

Saulė kepina taip pat, kaip ir vakar. Galvos skausmas sunkiai pakeliamas.

Tai, kas turėjo būti ne daugiau, kaip valandos su puse kelionė, iš manęs pareikalavo beveik visos dienos.

Kelis kartus stojau pailsėti pavėsyje. Mano vandens, kurio iš manęs nevogė, atsargos gerokai sumažėjo.

Šiandien nesutikau nei žmonių nei mutantų.

Bet aš jau prie pat savo tikslo. Tėvo daviklis vis dar tyli, bet pagal žemėlapį man nebe daug liko iki buvusios paskutinio signalo vietos.

Iš matytų senų nuotraukų atpažinau Vilniaus rajonus. Pamačiau kaip šiandien atrodo Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Šeškinė, Pašilaičiai.

Pašilaičiuose esu ir dabar.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1134 2042.07.19 12:05:55]

Vakar vakare pasiekiau savo tikslą. Vietą, kurioje paskutinį kartą veikė mano tėvo daviklis.

Tiksliau, man padėjo ją pasiekti.

Per savo išsekimą nepastebėjau, kad einu jau ne vienas. Mane pasivijo du vyrai. Aš net ne iš karto suvokiau, kad jie buvo ginkluoti. Bet jie man nebuvo priešai. Jie mane palydėjo ir pastatą, kuriame įkurta prieglobsčio vieta.

Čia gyvena keturiasdešimt trys suaugusieji ir aštuoni vaikai.

Vilniuje yra prieglobsčio vieta, apie kurią nežino išorinis pasaulis. Žmonės liko įkalinti šiame viduryje atominės dykumos mutantų pilname mieste.

Visa bendruomenė, kuri buvo apleista.

Tarp jų yra gydytojų. Jie išvalė mano žaizdas. Pamaitino. Leido miegoti lovoje.

Atrodo, netgi pažįsta žmogų, kurio aš ieškau.

Netrukus einu pakalbėti su jų seniūnu, kuris galbūt galės man padėti.

Turiu vilties, jog po tiek metų pirmą kartą pamatysiu savo tėvą gyvą.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1135 2042.07.19 14:17:09]

Šitos bendruomenės seniūnas vardu Vytautas. Jis ir yra tas, kuris netyčia įjungė mano tėvo daviklį.

Ir jis iš tiesų nežino, kam tas daviklis priklausė anksčiau.

Vytautas truputį aprodė man bendruomenės pastatą. Anksčiau čia buvo mokykla, o dabar čia yra miegamos patalpos, gydytojų darbo vieta, virtuvė. Ir didelė salė, į kurią įleidžiami vos keli žmonės.

Šie žmonės yra pirmieji man žinomi civiliai, kurie yra pagavę mutantą. Jis guli toje salėje ant grindų. Didžiulis, sparnai dengia nemažą dalį grindų. Uodega – tarsi storas elektros kabelis, nuvingiavusi viename šone.

Žmonės bandė rasti būdų, kaip juos nugalėti ir taip padidinti savo šansus išgyventi. Tad jis buvo išskrostas. Ištyrinėtas kiekvienas jo kūno milimetras.

Ir mano tėvo daviklis buvo rastas sugniaužtas mutanto letenoje.

Man buvo parodytas ir daviklis. Supratau, kodėl jis suveikė tik kartą. Daviklis yra pakankamai senas ir nukentėjęs nuo aplinkos poveikio. Vienkartinis įjungimas sudarė sąlygas trumpam jungimui, tad dabar jis yra sugedęs. Vytautas tikėjo, kad pasinaudojęs davikliu prisišauks tvarkos palaikymo grupę. Arba dar ką nors, kas galės iš čia ištraukti visus Vilniuje, Fabijoniškių rajone, įstrigusius žmones.

Na, atvykau tik aš. Ir manęs vieno neužteks saugiam išvedimui. Nepasisekė nei jiems, nei man. Bet bent jau galėsiu perduoti informaciją grįžęs namo.

Manau man metas ieškoti kontrabandininko, kuris išgabens mane iš Vilniaus.

Balso dienoraščio pabaiga.

[Garso įrašas 1149 2042.07.20 17:06:32]

Kartais gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis per labai trumpą laiką. Vieną dieną įsijungęs daviklis suteikė vilties, kad mano tėvas vis dar gyvas ir galbūt gali grįžti namo. Vakar šios vilties netekau. Šiandien viltis vėl gyva.

Dabar esu su keliais vyrais iš tos pačios mokykloje gyvenančios bendruomenės. Jie prakutę ir bebaimiai. Ir sako, kad žino kaip man padėti. Mes ką tik išlipome iš, manau, vienintelės veikiančios transporto priemonės visame Vilniuje. Dabar jau baigiame užkopti į kalną, ant kurio stovi Gedimino bokšto likučiai. Tiesą sakant, aš tiksliai nežinau, ko mes čia ieškosime, bet kažkodėl noriu pasitikėti mane lydinčiais.

Lipdamas į kalną matau visą miestą kaip ant delno. Matau visus žemesnių ir aukštesnių namų griuvėsius. Kai kuriuos pastatus labai ryškiai ženklina mutantų palikti pėdsakai. Tiek nagų įbrėžimai, tiek rūgštis. Iš čia matau net kelis negyvus mutantų lavonus, gulinčius išdžiūvusios upės, kažkada vingiavusios per Vilnių, vagoje. Tik šių mutantų lavonai nėra sudarkyti kaip to, kurį mačiau vakar.

Tolumoje matau kelis skraidančius mutantus. Kas išties kelia šiurpą. Nesu matęs ar net girdėjęs apie mutantus, kurie būtų aktyvūs dieną. Tačiau bent jau kol kas jie, atrodo, yra per toli.

Mes pasiekėme kalno viršūnę. Mane lydintys sako, kad į bokštą turėčiau lipti vienas. Jie pasaugos perimetrą apačioje ir, jei kas, perspės.

Bokštas iš išorės atrodo šiek tiek apgriuvęs. Iš išorės matos, kad neturi dalies vienos sienos ir stogo. Bet viduje viskas išsilaikę pakankamai tvarkingai. Lipu girgždančiai laiptais, kurie vis sukasi į patį viršų. Ir…

KĄ???

[Garso įrašas 1150 2042.07.20 17:18:02]

Matau, kad tu, kaip ir aš kadaise, įrašinėji garso įrašus.

Nemaniau, kad mes kada nors susitiksime. O dabar… Tik pažiūrėk… Mano sūnus stovi prieš mane ant Gedimino bokšto stogo.

Negaliu apsakyti, kaip aš džiaugiuosi, kad tu esi čia. Kaip tu užaugai!

Dabar ant bokšto krašto nutūps viena harpija. Tau nereikia jos bijoti. Ji klauso manęs. Koks melodingas jos klyksmas. Tau taip neatrodo?


Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!