Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 2 numeris, 2019 žiema. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.


Lietuviškų komiksų gerbėjai trina rankas: šį rudenį dienos šviesą išvydo naujutėlaitis lietuviškas grafinis romanas „Daugiabutis”. Jau trečiuoju komiksų autorės Gerdos Jord grafiniu kūriniu tapęs leidinys savo skaitytojui siūlo ne tik riebią juodojo humoro dozę, bet ir akistatą su kartais itin absurdiška miestietiško gyvenimo tikrove. „Betono džiunglių” mitologiją bei dabartinį didmiesčių nekilnojamojo turto rinkos burbulą satyriškai pašiepiantis komiksas atskleidžia komiškai dramatiškus daugiabučio gyventojų likimus, o išskirtinė G.Jord grafika taikliai iliustruoja kiekvienam miesto gyventojui pažįstamą post-sovietinio kiemo paveikslą. Šiandien su knygos autore kalbamės apie “Daugiabutis” kūrybinį procesą, miestietiško gyvenimo būdo šablonus, komiksų savileidybą Lietuvoje bei, žinoma, nekilnojamojo turto brokerius.


Perskaičiusi „Daugiabutis“ negalėjau tuojau pat nesutapatinti komikso kūrėjos pozicijos su aktoriumi, besiruošiančiu naujam vaidmeniui: komiškiausios ir tuo pačiu autentiškiausios detalės čia gimė iš paprasčiausio aplinkos stebėjimo ir gebėjimo visa tai transformuoti į meninę formą. Ar istorijos, kurias sutinkame tavo naujausioje knygoje, iš tiesų nutiko?

Labiausiai tikri šioje knygoje yra du šunys: mano Bona ir Juliaus Bobas. Tačiau gyvenime šie šunys nėra išgyvenę tokių nuotykių, kokie jiems priskiriami grafiniame romane. Visa kita yra sukurta nesistengiant atvaizduoti jokių konkrečių žmonių ar situacijų, tačiau kūrinys vis tiek kristalizavosi ir išniro iš visumos buvusių, nebuvusių, matytų, girdėtų, sapnuotų, išmąstytų, šaržuotų ir hiperbolizuotų patirčių sriubos. Man tos patirtys kaupėsi pastarąjį dešimtmetį, kuomet gyvenau nuomojamuose butuose Vilniuje. 

Esi sakiusi, kad šįkart universalaus atpažįstamumo „Daugiabutis“ nesiekei. Nepaisant to, bene kiekvienas, kada nors gyvenęs didmiesčio džiunglėse, tavo knygoje atranda „pergyventas“ situacijas, kurių taiklus detalumas akimirkomis netgi gąsdina. Nejaugi mūsų miestietiškame gyvenime tiek daug šabloniškumo? 

Manau, kad absoliučiai viskas gyvenime kartojasi, tačiau iš tų pasikartojimų nuolat susideda originalios kombinacijos. Ir man tai patinka, man patinka ritmas ir ciklai, už kurių gali įsikibti, kai jų rėmuose gimsta kažkas naujo.

Gerda Jord

Tavo knygoje pasakojama istorija suteikia vietos ne tik humoristiniam absurdui, bet ir pamąstymams apie vos vienos betoninės sienos skiriamų kartų skirtumus.  Kaip manai, ar toks „bendruomenės užsiėmimas“, kaip juodosios rinkos paveikslų tapyba, siekiant išgelbėti begriaunamą daugiabutį, galėjo egzistuoti, jei konkrečiame daugiabutyje būtų gyvenusi tik jaunoji karta?

Aplink pasaulį keliaujantys australų pensininkai ir skurstantys mūsiškiai, žinoma, turi labai skirtingas patirtis, skirtingas galimybes ir galbūt skirtingus tikslus. Įprasta nieko įdomaus nesitikėti iš mūsų vyresniosios kartos, iš jos dažniausiai tikimės tik nusivylimo dėl skurdo, dėl sveikatos ir socialinės rūpybos. Dėl to knygos „Daugiabutis“ pensininkams ir norėjau suteikti galbūt šiek tiek utopinio, tačiau optimistinio, intriguojančio veiksmo.

Bene kiekvienas šiek tiek nusimanantis grafinės literatūros kloniuose pastebi, kad šioje knygoje iliustracijomis pralenkei net pati save. Kaip toks grafinis pasakojimas lyginasi su ankstesniais tavo darbais? 

Komiksų kūrimas man tuo ir patinka, kad galima kalbėti vaizdais ir žodžiais, jų santykį parenkant kaskart kitaip. Darau tai su malonumu. Manau, šie vizualesni „Daugiabutis“ sprendimai padėjo sukurti stebėtojo per atstumą poziciją, kurioje atsiduria skaitytojai.

Bene daugiausiai juoko ir galvų linksėjimo tavo knygos skaitytojams sukelia „brokerio“ situacijos. Juokina tiesos nuogumas – kartais net drįsdavau pagalvoti, jog ir pačios absurdiškiausios butų pasiūlos situacijos iš tiesų galėjo nutikti realybėje. Kuo šiame kontekste gyvenimas juokino tave pačią? 

Atvykus apžiūrėti butų, į kuriuos pretenduodavau, man iš tiesų dažnai didesnį įspūdį darydavo „brokeris”, o ne patalpos. Su butu viskas iš karto aišku: matai, kaip kas atrodo, supranti, ko gali tikėtis ten gyvenant, paklausi dar, kiek už šildymą šalčiausią mėnesį reikės mokėti, ir tiek. Tačiau „brokeris”, iš nuomininkų imantis „tarpininkavimo mokestį“, turi atlikti kažkokį darbą, todėl jis toje situacijoje susigalvoja sau veiklos: užpildo kambarius savo šnekomis, apibūdina patalpą, sako, kad, pvz., baltos sienos yra baltos, kad langai, į kuriuos žiūri, yra plastikiniai, vardina privalumus, atidaro portfelį ir išsitraukia iš interneto parsiųstas, atspausdintas sutartis, vilki kostiumą. Labiausiai stengiasi jaunesni, ką tik pradėję dirbti „brokeriai”, o tie su patirtimi, arba dar ir profesionaliai pokštauja bei kuria gerą prekybinį santykį, arba tiesiog ramiau elgiasi, neaušina tiek burnos, leidžia klientui pačiam absorbuoti informaciją. Taigi, atvykusi apžiūrėti buto, aš galiu uždavinėti klausimus apie būstą, bet ne apie patį nekilnojamojo turto agentą. Knygoje matome „broker” Vincentą iš kitos pusės: kaip jam sekasi dirbti savo darbą, kur ir kaip jis pats gyvena, kiek moka už šildymą šalčiausią mėnesį, kuris, pasirodo, yra ne žiemą, o tada, kai miegama ant sofos ir negaunama šilumos iš žmonos.

Esi turbūt tinkamiausia kūrėja, kai ateina laikas paklausti apie knygų savileidybą. „Gertrūda“ išleidai knygstarterio pagalba, „Daugiabutis“ taip pat nusprendei periimti į savo rankas… Ar kol kas dar nišiniame lietuviškų komiksų pasaulyje toks leidybos būdas suteikia daugiau galimybių būti išgirstam?

Pasaulinės tendencijos rodo, kad būtent komiksų knygos turi visai neblogas galimybes leidybai reikiamą finansavimą susirinkti „Kickstarter” ar panašiose  platformose. Nes patogu parodyti komiksų ištraukas ir susidomėjusiems suteikti galimybę paremti leidybą. Kartu tai, žinoma, padeda lengviau paskleisti žinią apie naują knygą. Nors apskritai nemanau, kad Lietuvoje išvis yra kažkokių sunkumų norint pranešti skaitytojams apie naujas knygas. Ar tai būtų komiksas, ar proza, ar poezija, ar kitos rūšies, žanro knyga, paskleisti žinią gana paprasta. Tam pasitarnauja ir internetas, ir faktas, kad skaitytojų ne milijonai. Dėl to savileidyba gali būti visai pasiteisinantis dalykas tiems, kas nenori kreiptis į leidyklas. O štai, pvz., didesnėse, anglakalbėse šalyse konkurencija yra milžiniška, tuomet gerą vardą turinti leidykla yra kone būtinas tramplinas į skaitytojų akiratį.

Na, ir galiausiai: kodėl šiais laikais vis dar maloniau turėti spausdintą knygą? Ne vienas įrodė, kad „sėdėjimas“ internete gali atnešti ne tik greičiau formuojamą, bet ir gerokai platesnę auditoriją…

Manau, kad maloniau turėti spausdintą knygą ne visiems skaitytojams, kitiems maloniau ir patogiau naudoti skaitmeninį formatą. Pavyzdžiui, daliai „Daugiabutis“ personažų, nuolat iš buto į butą migruojančių studentų, kaip tik geriau neturėti nei knygų pertekliaus, nei kitų nebūtinų daiktų, nes tai apsunkina kraustymąsi. Aš ir pati šią vasarą laisvu metu skaičiau tik skaitmenines knygas, man taip buvo patogiau. Deja, paskutinės taip ir nebaigiau, nes staiga sušlubavo lietuviškos mobilios knygų programėlės veikimas ir pradingo mano išsaugotos knygos, jose buvę skirtukai… Kai taip nutiko, pasijutau lyg iš serialo „Black Mirror“, kur veikėjai nuolat išgyvena šiurpias skaitmeninio pasaulio katastrofas. Turbūt tokios serijos nėra, bet galėtų būti: žmonės gyvena tik virtualiame pasaulyje, staiga sugedus sistemai jis pranyksta, ir tenka mokytis kurti civilizaciją nuo pradžių, nuo titnago ir kirvuko. Laimei, sugedus knygų skaitymo programėlei, neteko nuo pradžių išadinėti abėcėlės. Pakako tiesiog nusipirkti dvi naujas popierines knygas ir pasidžiaugti „senu geru“ formatu… Man asmeniškai jos kvepia, primena jaukiausias ir saugiausias vaikystės akimirkas, nes augau su knygomis. Kaip ir dauguma žmonių, informacijos gausos laikais vis sunkiau sukoncentruoju dėmesį. Kai skaitau virtualius leidinius, sakau, pavyksta „sukoncentruoti dėmesį“. Kai skaitau popierinę knygą ir visi ekranai yra išjungti, paprastai netenka vargti koncentruojant dėmesį, ir tada tiesiog „pasineriu į knygą“.

Ačiū už pokalbį, Gerda! Daugiau apie naujausią autorės knygą galite sužinoti www.daugiabutis.lt.