Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Eglė Žvirblytė

– Užsiveskužsiveskužsiveskužsivesk, – maldavau senos surudijusios Hondos, bet filmuose šimtus kartų matytas metodas sujungiant laidelius pasirodė esą melas. Viskas ką gavau, tai tik per nagus. 

Ilgai knistis negalėjau prie mašinos, nes jie reaguoja į kvapą, jei tiksliau kraujo kvapą, o mano ranka vis dar kraujavo, nors ir ne taip gausiai, kaip iš pradžių, bet to pakako prikviesti nepageidaujamų svečių.

Niekad negalvojau, kad didžioji dalis Holivudinių filmų kada nors išsipildys ir taps ne tik filmu, o tikrų tikriausia realybe. Na bet ką padarysi, kai tai įvyksta ir va, sėdi sustojusioj mašinoj ir bandai išgyventi dar vieną dieną valstybėje, į kurią prieš dvylika dienų buvo paleista atominė. Na, mes manėm, kad atominė. Pasirodė, kad tai buvo tik didelis BUM su mažyčiu cheminiu NIAM. Tas cheminis birzgalas, pasklidęs po visą Lietuvos teritoriją, bent jau aš manau, kad po visą, kažkaip keistai paveikė visus tuos, kurie sprogimo metu buvo lauke ar patalpose su langais. Žodžiu po sprogimo užkratas išsilakstė visur kur buvo galima patekti oru, ir va, visi tie, kurie nebuvo rusy, kaip aš, patapo zombiais.

Zombiai – aišku čia labai jau platus ir nekonkrečiai apibūdinantis pasakymas, bet kaip daugiau juos pavadinsi – jie nemąsto, jiems neskauda, jie puola bet ką, kas juda ir turi dar kažkiek neužkrėsto kraujo. Sužeisti jie po kelių akimirkų vėl atsistoja, nukirtus galvą – jie toliau maskatuojasi rankomis ir kojomis, bet nenusibaigia, tik nebemato, kur eiti…Saulėtomis dienomis jų nepamatysi, bet kad jau antra diena pila kaip iš kibiro.

Aišku, ties jų pavadinimu nuomonės daug kur išsiskiria, kai kurie vadina juos aukomis, kiti – užkrėstaisiais, na, aš susiprastinau ir tiesiog pavadinau jais zombiais, – taip greičiau ir paprasčiau.

Gerai, grįžkim į dabartinę situaciją – aš vis dar Hondoj, vis dar bandau užvesti jos variklį, ir vis dar gaunu per nagus nuo elektros, nes laikau rankose du nuplėštus laidelius. Tikrai žinau, kad bake pilna degalų, – pati jų ten pripyliau. Kelionė iki degalinės nebuvo labai smagi, bet bent jau nesusidūriau su nė vienu zombiu. Bet turėjau atiduoti visas savo vandens atsargas mainais į trisdešimt litrų benzino rajono gezams, kurie nusprendė įsikurti savo buveinę būtent toj degalinėj.

Pabandžiau sujungti laidelius dar kartą – vėl gavau per nagus ir iš susierzinimo suurzgiau. Šita Honda buvo vienintelė nesudaužyta, su visais ratais, sėdynėmis ir daugmaž visais langais mašina rajone, kuriame buvau. 

Prisiekiu, galvojau tiesiog sėdėsiu šitoj skylėj iki gyvenimo galo – nemanau, kad ilgai reiktų laukt, – bet prieš keletą dienų man pavyko rasti veikiantį telefono įkrovimo laidą. Pasikrovus telefoną, dar prieš surinkdama brolio numerį, gavau iš jo žinutę “Ar tau viskas gerai?”. Išsiunčiau jam daugiau nei dvidešimt žinučių, bandžiau skambinti jam dar daugiau kartų, bet ryšio nebeliko. Atrodo, kad ta viena vienintelė žinutė sugebėjo apeiti visus nukritusius bokštus ir sugedusias ryšio priemones. Ir tai buvo vienintelis įrodymas, kad mano broliui – viskas gerai.

Reikalas tas, kad jis – Kaune. Aš, dabar, šiuo metu, būtent šią akimirką, sėdėjau senoj Hondoj, paliktoj ant kelio pietiniame Šiaulių miesto rajone. Man reikėjo mašinos, kad galėčiau prasibrauti pro visus šituos suzombėjusius nemirėlius ir sugrįžti pas jį, mažąjį broliuką, vieną ir tikriausiai baisiai išsigandusį.

Iš nervų išsitraukiau iš džinsų užpakalinės kišenės mobilųjį – naujų pranešimų nė kvapo. Signalo irgi. Pakėliau ranką su telefonu aukščiau, galbūt pavyktų pagauti kokį signalą, bet vietoj to mano akis patraukė judesys priešais, už kokių penkiolikos metrų nuo manęs. Įtempiau akis, nes per lietų nė velnio nesimatė, bet negalėjau suprasti, ar tai buvo tie patys gezai iš degalinės, ar mano kraujas pagaliau pritraukė zombius. 

Instinktyviai žvilgtelėjau į galinį langą, kuris buvo išdužęs: jei zombiai – bėgsiu pro ten, jei ne – sėdėsiu viduj, kol jie nueis, vis tiek jie turbūt mane pasivytų, tai nėra reikalo ir mėgint bėgt.

Jie judėjo pakankamai plastiškai, nekliūdami už kitų mašinų, todėl buvo aišku, kad ne zombiai. Užspaudžiau užraktus ir pasislinkau sėdyne žemiau, kad nesimatytų mano galvos – gal jie tik šiaip eina pro šalį. Deja, po kelių akimirkų išgirdau barbenimą į langą. Du stovėjo prie vairuotojo pusės lango, trys iš kitos pusės – nė vieno iš galo. Aš nejudėjau. 

Pabeldė dar kartą.

– Agirdi, lendi lauk, – prarūkytas balsas užbaubė. – Yra bazars.

– Ne, nėra bazaro, – murmėjau sau po nosim ir toliau nejudėjau.

– Lendi laukan pasakiau, – užbaubė garsiau.

Aš nenorėjau galvoti apie žmones blogiausio, bet tokiomis aplinkybėmis nemaniau, kad jų šitas bazaras man labai patiks.

Tada vienas pabandė atidaryti duris, bet kai suprato, kad jos užrakintos, pradėjo stipriau belsti į langą ir šaukti, kad išlįsčiau.

– Ė, čia gale nėr stikla, – pasakė vienas iš keleivio pusės ir pradėjo eit link mašinos galo. 

Na, galvojau jau viskas, amen, viskas baigta, kai koja paspyriau kažką kieto. Ranka apčiuopomis radau tai, ko man reikėjo labiau nei vandens atsargų – mašinos raktelius. Įgrūdau juos į užvedimo spynelę ir užvedžiau variklį, staigiai atsisėdau į vietą ir spaudžiau iš ten lauk, nors ir nebuvo lengva išvengti visų kitų kelyje stovinčių apleistų automobilių. 

Gerai žinojau kelią į Kauną, gana ilgai ir dažnai turėjau kursuoti pirmyn ir atgal – ne pas tėvus grįždavau, pas globėją. Bjaurus diedas, bet ką padarysi, kitaip nepaėjo. 

Kelias iki Raseinių buvo be jokių įvykių, nors ir buvo prabėgę keli sužverėję elniai per kelią. Laviruoti tarp kitų, kelyje besimėtančių mašinų nebuvo pati lengviausia užduotis, tai ir greičio didelio išvystyti negalėjau. 

Raseiniuose sustojau prie Maximos, paieškoti vandens ir kažko užkąsti. Parduotuvės langai, kaip ir didžiosios daugumos kitų pastatų, buvo išdužę, elektros nebuvo. 

Greitai prabėgau pro lentynas su vandeniu ir sandariai uždarytais maisto produktais, kurių daugiausia buvo rūkyta mėsa. Vietoje išgėriau pusės litro buteliuką vandens, prasiplėšiau pakelį vytintų dešrelių ir pradėjau jas ryti. Priartėjus prie išėjimo, supratau, kad aplink yra daugiau garsų nei tik mano kramtymas. 

Pasislėpusi už sienos, žvilgtelėjau laukan – stovėjimo aikštelėje slampinėjo trys zombiai. Mano akys instinktyviai nusisuko į mašiną – ten buvo kirvis, kurį nusavinau iš globėjo, ir visi kiti likę mano daiktai. Net jei ir rasčiau kitą mašiną, be savo daiktų aš nė iš vietos. 

Įvertinusi nuotolį, kuriuo jie buvo nuo mašinos, nusprendžiau rizikuoti. Tvirčiau užsirišau batus, baigiau kramtyti kąsnį ir nubėgau prie mašinos. Įšokau vidun ir nuvažiavau be didesnio vargo, vis dėlto jie buvo lėti kaip sraigės. 

Toli, dėja, nenuvažiavau – kelyje link Kauno buvo susidaręs didžiulis kamštis, kurio su mašina niekaip neaplenksiu, nebent daryčiau didelį ratą, kas buvo neįmanoma dėl riboto degalų kiekio. 

– Eina viskas velniop… – man beliko tik keiktis. 

Išsitraukiau telefoną – ryšio vis dar nebuvo. Vis vien pabandžiau paskambinti broliui – signalo nulis. Giliai įkvėpiau padėjusi kaktą ant vairo. Turėjau pusė minties pasiduoti, bet aš jau beveik pasiekiau tikslą.

Laiku pakėliau galvą, už manęs lėtai į priekį slinko kokie šeši ar septyni zombiai. Nereikėjo net žiūrėti, kad suprasčiau, jog mano ranka vėl pradėjo kraujuoti – man reikėjo siūlių, bet pati aš nesugebėjau to padaryti su kaire ranka, o ir šiaip skausmas mane gąsdino… Turėjau nuspręsti ar likti mašinoje ir mėginti apvažiuoti grūstį, ar lipti laukan ir mėginti sėkmę ieškant kitos priemonės. Sprendimą už mane priėmė priekyje, beveik už visos grusties, gulintis juodas blizgantis motociklas. Šitą tai aš žinojau kaip užvesti net ir be raktelių.

Čiupau kuprinę su kirviu ir kitais reikalingais daiktais, kaip maisto, vandens atsargos, bei papildomais įrankiais, šokau iš Hondos ir kitų automobilių stogais nubėgau prie motociklo. Pirmiausia patikrinau degalų kiekį, vos neapsiverkiau supratusi, kad užteks iki Kauno ir dar šiek tiek.

Vairavimo teisių aš dar neturėjau, bet praktikos vairuoti motociklą turėjau su kaupu, tad nebuvo sunku pakelti metalinį žvėrį nuo žemės, jį užvesti ir nurūkti keliu pas broliuką. Zombiai gal ir reaguoja į garsą, bet jie nėra greiti, kad man dėl motociklo burzgimo kiltų nemalonumų. Juolab, kad dviratį žymiai lengviau naviguoti tarp kitų automobilių nei keturratį. 

Buvo net keista, kad kelionė iki Kauno buvo tokia lengva – viskas ėjosi kaip per sviestą, ir miestą pasiekiau greičiau nei tikėjausi. 

Čia prasižiojau kiek per anksti – dar turėjau įveikti visą miestą iki centro, kad atvykčiau iki namų. Ir štai išlindo krūva zombių, tiesiai priešais mane. Paskui juos šūkaliodami lakstė vaikinai skustomis galvomis, nešini beisbolo lazdomis ir visokiais kitokiais pagaliais. 

Vieta kurioje užstrigau buvo žiedas prie Kauno pilies. Turėjau pakankamai pasirinkimų kelio atžvilgiu, bet tie vaikinai kažkodėl buvo užstoję visus pravažiavimus, lyg piemenys suvarę zombius į žiedo vidurį.

-Nu, nu. Kas čia dabar? – vienas jų buvo pasiryžęs ateiti pas mane ir nutempti nuo motociklo. 

-Man reikia pravažiuoti, gal praleisit?

Gauja pradėjo juoktis, kol banda zombių sukruto eit link manęs. Dabar ne tik zombiai, bet ir neužkrėsti kesinosi į mane, vėl. Turėjau kelis pasirinkimus, bet kaip įstatymus gerbianti pilietė, nenorėjau važiuoti per žmones, tai teko pagazuoti ir prasibrauti pro žiedo pievelę ir joje krypuojančius zombius. Vienas jų įsikibo į ranką, bet aš spėjau jį nuspirti dar prieš jam išsižiojant ir atsikandant manęs. 

Vaikinai šaukė kažką man pavymui, bet aš tikrai neketinau likti pasikalbėti apie orą, kuris beje, buvo bjaurus.

Galbūt dėl prapliupusio lietaus praėjus dienai po bombardavimo, infekcija neišplito pernelyg plačiai, ir aš likau nepaliesta, kaip ir daugelis kitų. Bet iš kitos puses, eina šitas lietus po velnių. Aš buvau kiaurai permirkus, ir galiu patvirtinti kad tuoj pradėsiu ir kosėti ir nosį varvinti. 

Pabėgus nuo šutvės prie pilies, atvažiavau prie soboro, kur netoliese esančiame name su broliu nuomojomės kambarį. Mano širdis kone sustojo, kai pamačiau kad bomba nukrito tiesiai ten kur dar prieš porą savaičių buvo mūsų kambarys.

Mečiau motociklą į šalį ir nuskuodžiau į namo vidų, prasikapsčiusi pro visas griuvenas, su lietum ir ašaromis veide, vos sugebėjau patekti iki kambario. Nieko neliko. Nebebuvo net sienų, ką kalbėti apie grindis. 

Vos tik pradėjau panikuoti, lauke visai netoli stovėjimo aikštelės pastebėjau didelį užrašą geltonomis raidėmis. Išbėgau į lauką – purškiamais dažais buvo parašyta こちらへ. Japoniškai tai reiškia čia. Ir nesakykit, kad esu apsėsta savo brolio, bet čia buvo būtent jo raštas, ir būtent jis būtų nusprendęs, kad be manęs daugiau niekas nemoka japoniškai. Jis buvo kalbos asas, aš tik pradmenis mokėjau, nes viską mokytis pasirodė per didelis iššūkis.

Mano panikos priepuolis visiškai nuslūgo, kai aš atsiminiau, kad sprogimas vyko vidury dienos, ir jis tuo metu turėjo būti darbe. Vaikis dirbo muziejuje ant parodos kalno, Sugiharos namai, ar kaip ten. Į tą muziejų pastoviai važiuoja japonai, dėl to jis ten ir dirbo. Kad galėtų bendrauti su japonais ir tobulėti, ar kažkas tokio. Jam nereikėjo tobulėti, jis ir taip jau kalbėjo geriau nei patys japonai…

Man reikėjo į muziejų, bet motociklas atsisakė užsivesti, o ir degalų jame beveik nebeliko. Pradėjau eit link laiptų, čia buvo visai netoli. Nuo soboro iki muziejaus gal dvidešimt minučių kelio, ilgai neužtruksiu. 

Lipdama laiptais, pritrūkau oro, maudė kojas, seniai jau taip nesportavau… Užlipus į viršų, ant tako pamačiau dar vieną tokį patį užrašą, ir man pasidarė aišku, kad jis tikrai muziejuje, ar bent jau ten buvo kai visa ši velniava prasidėjo. 

Šiaip tai man patinka parkai, bet šią akimirką labai norėčiau, kad jų nebūtų – vos pradėjus eit link muziejaus, per parką, mane pasivijo galybė zombių. Ir iš galo, ir priekyje, bet man reikėjo kažkaip patekti pas brolį. Jis be manęs tikriausiai sėdi kampe ir verkia iš baimės. 

Išsitraukiau kirvį, ir ėmiau bėgti juo mosuodama. Žiūrėdama, kur bėgu, ir prižvelgdama savo ginklą, šiaip ne taip prasiveržiau pro zombių sieną ir nubėgau toliau vaižganto gatve. Jau mačiau žaliojančias vyšnias Sugiharos namo sode, kai mane parvertė ant žemės, kažkas pagriebės už kojų ir kuprinės. Su klyksmu trinktelėjau į asfaltą, išmesdama kirvį iš rankų. Apsiverčiau and nugaros ir spyriau iš visų jegų, tam nemirėliui. Jo veide liko mano bato įspaudas, bet jis nepaleido, toliau kabinosi į mane ir šliaužė pirmyn, link mano veido. Iš aplinkui pradėjo rinktis kiti zombiai, artėjo prie manęs, prie rankos kuri jau spėjo nudažyti kelią tamsiai raudona dėme. 

Nenustojau spardytis, bandžiau pasiekti kirvį, bet jie buvo per sunkūs, ir nenustojo kandžiotis. Kando į kojas, rankas, pilvą – kur tik rado vietos įsikibti nasrais. Jau buvau bepasiduodanti, kai vienas po kito jie pradėjo skraidyt į šalis. Aukštas, lieknas vaikinas su profesionalo įgūdžiais skaldė zombius su kastuvu, lyg jie būtų supuvę obuoliai. 

Po kelių minučių, jis griebė mane už rankos, pastatė ant kojų ir nusivedė į muziejaus vidų, per antro aukšto duris. Vos užsidarė lauko ir tada vidaus durys, jis metė kastuvą į kampą ir mane stipriai stipriai apkabino, – Tau viskas gerai, – suaimanavo, lyg per ašaras. – Jau galvojau, nebepamatysiu. Neatsakei į žinutes, paskui dingo signalas…

– Ei, vaiki, paleisk, neprakvėpuoju…

– Tu kraujuoji.

– Žinau.

Broliukas nusivedė mane į vieną iš kambarių ir atsinešė vaistinėlę su bintais, pleistrais ir dezinfekatorium. Užtvarstė visus gilesnius įkandimus, ir pagaliau, kad ir kaip stipriai skaudėjo, užsiuvo tą didžiulę žaizdą man ant rankos. 

– Ką dabar? – paklausiau.

– Reikia atstatyti signalą. Interneto ryšys toks silpnas, kad galima sakyt jo nėra. Aš jau bandžiau patekti į vieną iš artimiausių bokštų, bet arba šitie arba kiti vis neleidžia. 

– Kiti, tai neužskrėsti?

– Aha. Idiotai nesupranta, kad aš bandau padėt, tai jie mane medžiojo kaip kokį, nežinau…

– Kur kiti darbuotojai?

– … Rūsy. Jei bildensis, neik žiūrėt. Kažkaip nenorėjau aš jų į lauką grūsti. Gal dar kažkaip įmanoma šitą virusą išgydit.

– Manai?

– Įkandimai užkrečiami, oru jau nebeplinta, gal ir įmanoma.

– Gerai. Bet pirma – ryšio atstatymas. Man įdomu, ar ir kitur tas pats darosi.

– Pasiimsiu kompiuterį.

Su broliu išėjom į misiją atstatyti nutrauktą ryšį. Į vakarą, lietus baigėsi ir mes gana greitai pasiekėm ryšio stulpą. Be trikdžių mums pavyko įsiropšti į jį ir sutvarkyti signalą. Po kelių minučių, į vietinę stotelę parėjo balso pranešimas – kas gyvi, atsiliepkit. 

Brolis užmezgė ryšį su pranešimo autorium, ir išsiaiškino, kad didžioji dalis išgyvenusių susibūrė Vilniuje. Mat ten didžiausia koncentracija išteklių ir panašiai. 

Sulaukę ryto, kuris pasirodė saulėtas kaip niekada, su broliu susirinkom maisto ir vandens atsargas, susiradom veikiantį automobilį ir su vietinių gaujų palyda, kuri nesiklausė mūsų gerų perspėjimų, išvažiavom link Vilniaus.

Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!