Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Aleksandras Rimdžius

***

Atrodote nevietinis. Prisėskite. Esu tikras, jog norėtumėte sužinoti, kaip netekau vienos ausies.

Jūs tikriausiai prekeivis. Visi čia arba perka, arba parduoda. Ir visiems kažko reikia.

Apsižvalgykite. Visi šitie žmonės. Žinote, ką jie galvoja, kai pro šias duris žengia akivaizdus atvykėlis? Jie žiūri į jūsų lagaminą ir galvoja, ką jame turite.

Čia svarbiausia – geras užnugaris ir informacija. Aš galiu pasiūlyti visa tai plius savo istoriją. Trys viename. Viskas, ko už tai noriu – tai stiklas padoraus gėrimo. Neįsivaizduojate, ką žmonės čia laka. Visą tą prieškarinį šūdą, kuriais valė purvą nuo paviršių ir kurį pylė į automobilius. Visai nieko neturintys, bet barmenui žinomi snukiai, gauna pauostyti maišelius su šūdais. Ko juokiesi? Aš visiškai rimtai, žmogau. Nepatikėtum, ką visa tai padaro iš žmogaus. O brolyti, kiek čia kiekvieną vakarą ištempiamų pro galines duris. Vieni galop dar pakyla naujam ratui, kitas eišenas susirenka.

Esu dirbęs tokį darbą. Padoriai moka. Svarbiausia – viskas, ką randi, jei dar kas likę po išnešusiojo inspekcijos – tavo, nustebtum sužinojęs, ką laisvesnės sielos vežėjai sugeba pasiimti. Dirbi paryčiais. Už nugaros tempi tokį kaip medinį tuk-tuk karutį, į kurį ir krauni maitą. Čia jau nuo tavęs priklauso kiek tokių pajėgsi nutempti iki punkto. Buvo metas, kai tos gaišenos tik laibo ir lengvėjo, dabar jau sunkiau, turbūt todėl ir mečiau šį reikalą.

Žinoma, būna, įkeltasis pradeda gargti arba net reikšti šiokias tokias pretenzijas. Vieni vežėjai skaičiuoja, kiek jėgų įdėjo vieneto transportavimui. Kiti laikosi politikos, jog jei jau pakliuvai – bet kokiu atveju esi lavonas.

O, kad išvystum, ką šios akys yra regėjusios. Tuos vaizdus, girdi, reikia kasdien nuplauti. Aš tik prašau alaus švarioje stiklinėje. Leisk man pačiam užsakyti, ir bus tvarka. Beje, dykas patarimas: venk vandens. Gerk viską, kad ir denatūratus, nors geriausia alų ir virintą vandenį, tačiau tik jokiu būdu ne vandenį iš krano ar vandens stotelių. Kartą iššikau diržo ilgumo gyvį. Būna ir blogiau, kiek čia kėdžių ir sienų kraujais nutriesta.

Kad jau priėjome prie to. Verčiau daryk dalykus kur tik nori, bet ne medinėse tupyklose. Akyse treškantys trūnėsiai. Ateidavo čia toks tipas su kolega. Naktimis kuopdavo išvietes, po to pusę dienos nuo kūno trinkdavosi smarvę. O vakarais, tiek ir miegoję, eidavo šionais prisiliuobti, kad bent jau nerūpėtų visa tai. Mums dar ir kaip rūpėdavo, taip patvindavo miesto aromatais, kad nepadėdavo ir alkoholis. Esu tikras, kad nuo to dvoko vienas iš čionykščių vietoje pastipo – tiek tam iškarai ir trūko: kad kas stipriau užspaustų nosį.

Tai va, vieną vakarą tas tipas nebe atėjo. Kolega pasakojo, esą vos įžengęs trobelėn kaip mat įlūžo. Burna tiek pilna šūdų, jog net nešaukė grimzdamas.

Baigiam savo gėrimus ir maunam iš čia. Tokiems kaip tu šitoje skylėje – pavojinga.

Žiūrėk. Žinai, kas čia? Dzinkt. Čia yra peilis, iššokančia geležte. Ką tai sako apie mane ir šituos žmones?

Jie – žudikai, žmogau. Kiek jie jau išsiviliojo naivuolių išeiti pro užpakalines duris. Kiek nutykojo apgirtusių. Jie iškart pamato galimybę, bet kokį kitoniškumą – jiems tik to ir reikia.

Aš esu vagis. Beje, velnioniškai geras. Tik būdamas sumautai geras gali nudžiauti peilį iš sumauto odlupio. Nenorėtum to pamatyti. Jie kartais pradeda nuo veido. Jiems smagu. Iš žmogaus belieka vienas šoku palaikomas nervas.

Turėtum džiaugtis ir dėkoti man, kad pasikviečiau pas save. Iškart mačiau: šitą jie tikrai paiims. Pasakiau sau, kad nereikia tau leisti nueiti iki baro. Pamokėlė numeris du: išsirink vietą, iš kurios galėtum gerai matyti visą vidų, patartina kuo arčiau durų ar bent to pačio lango. Remkis į sieną ar palangę, svarbiausia – neatsuk niekam nugaros.

Verčiau eikime, kol dar sklidinos jų taurės. Lauke bent bus policija. Aišku, tie irgi pokštininkai, bet vis tiek netokie. Čia jie neužsuka. Nemato prasmės. Jų akyse – čia viena tų landynių, kur renkasi atmatos. Jų akimis žiūrint, čia vyksta natūralioji atranka, ir visiems nuo to tik geriau.

Eime link Rotušės, tada grįšime atgalios iki pat Katedros aikštės prieigų. Tai va, policija. Ji čia būna dviejų rūšių. Pasaulietinė ir dvasinė. Pirmieji vaikšto išilgai Pilies gatvės ir žiūri, kas dedasi gatvėje. Antrieji spokso vien į tarpugatvius. Tiems azijatams viskas pofik, kad tik nebūtų vyras su vyru. Kartais, žinia, neatsikirsi galabija ten ar myli. Bet jie aukojasi, stirkso, kol baigiasi visas veiksmas. Kiti dar ir kelnes prasisega prasivėdinti. Jei stebintieji pasitaiko gudresni ir jei apskritai pamato žiūriką, suvaidina užpuolimą. Vienas kuris pasišalina, kitas kiurkso arba abu bando bėgti, jei nueita ne per toliausiai. Na, tam kuris guli, čia irgi žaidimas, penkiasdešimt su penkiasdešimt.

Pasitraukime į šalį. Vakarais čia turi glaustis kuo arčiau sienų. Tokiu metu iš langų ir balkonų pilami myžviedriai, trykšta šlapimo čiurkšlės, kartais net rimtesni dalykai. 

Matai tuos asilus su akiniais, kur smakso visur? Tai čia tokia praeities technologija. Perprasi ją, suprasi daug ką apie šią gatvę, šį miestą, šią šalį.

Žodžiu, turizmo centruose, tų laikų savivaldybės griuvėsiuose ir dabartiniuose valdovų rūmuose rado tokių akinių. Juos čia galima vienoje vietoje išsinuomoti, pirkti tai žiauriai brangūs, neverta. Tai užsidedi ir matai dalykus, kaip buvo prieš atomkę. Visur gražūs žmonės švariais drabužiais, ramu ir saugu, švyti tas neonas, gerai įsižiūrėjęs gali pastebėti, kad net pastatai kiek mažiau apgriuvę, o šiais grioveliais tau po kojomis neteka myžalai.

Štai, žiūrėk, kitoje gatvės pusėje – viešnamis. Visi tie aplink binzinantys nukarę šunpalaikiai ne vien tik ėdesio ieško. Jie ten damoms tarpkojus laižo. Atseit kažkada taip darydavo Prancūzijos bordeliuose. Ir viskas tarp senų, nuobodžių paveikslų. Tikriausiai yra logiškas paaiškinimas, kodėl joms to reikia. Dezinfekcija, sėklos pašalinimas – nežinau, galiu tik spėlioti. Na, bent vis įdomiau. 

Apskritai čia visi taip išprotėję dėl tos praeities. Pilna vietų, kur už bapkes gali apžiūrėti visokius šūdus. Yra net kompiuterių, telefonų su visokiais juose buvusiais dalykais. Ko tik žmonės anuomet nefotografavo ir nefilmavo. Maistas, automobiliai, visokios šiknaskylės užsieniuose, dulkinimasis – o šito kiek daug. Visi pagal tuometę madą varo boboms ant perbalusių, gyslotų veidų. Gali įsivaizduoti, kaip juokinga. Diedas, rodos, tuoj nusprogs vietoje, o boba laukia. Kartais tai būna pirmas dalykas tą dieną, kurį ji turėjo burnoje. Pagalvojus, na ar ne bepročiai? Aišku, dabar atrodo ir pats taip darytum, bet tada visko apsčiai, o dabar nieko nėra.

Jei taip atvirai, nesuprantu aš tos praeities mėgdžiojimo. Nematau, kuo čia labai žavėtis. Ar ne toji praeitis ir atvedė mus į šitą pragarą?

Štai Rotušė. Bent kas iš jos liko. Sekmadieniais čia būna turgus. Iš įdomesnių dalykų čia galima rasti parduodamų žmonų, rečiau – vyrų ar vaikų. Kartais būna visas komplektas. Atveda visai kaip karves su virve ant kaklo. Be kai kurių dalykų galima pakentėti, ypač, kai skrandis tuščias, o valgyti ir gerti nori visi.

Ramiai. Dabar tau kišenėn įdėsiu daiktą. Tai akiniai. Ramiau. Nejudėk, nereaguok. Čia tau už alų. Būsim atsiskaitę. Dabar nesidėk jų, ypač stovėdamas ar eidamas šalia manęs. Gerai, sukam atgalios.

 Štai, namas su balkonu. Tikriausiai stebiesi, kad toks kaip aš, sugeba taip sklandžiai kalbėti. Taigi buvau ten įlindęs. Maniau, apšvarinsiu. Buvo ten toks senis. Kuo ten jis buvo vardu. Viskas su juo normaliai. Pasėdėjom, pakalbėjom. Sakė, turįs problemų su maistu. Yra, kas atneša, bet su atsiskaitymu striuka, jau bene viską, ką turėjo vertingo, išmainė. Seniokas suprato, kad galiu prastumti daugelį dalykų. Dalindavomės pusiau, na, čia jau aš skaičiuodavau. Net nepamenu, kas ten tokio buvo. Sena lempa, dar kėdė lyg ir. Žinai, sunku viską atsiminti kai per tavo rankas pereina šitiek daiktų. Viską davė, išskyrus knygas. Šias leido vietoje paskaityti. Ką aš čia skiedžiu – tas senis išmokė mane skaityti. Ne taip jau gerai ir seniau, žinok, būdavo. Žmonės visada kentėjo. Žudė ir žudėsi. Vogė ir melavo. Visada.

Kriošena jau visai bankrutavo, bet vis teik laikėsi įsikibęs tų savo knygų. Nors kam labai jų reikėtų? Ta prasme, gal ir įdomu, gal net naudinga. Bet čia kai jau gerai pavalgęs, kai žinai, ką ir kada valgysi, kai šilta, teka švarus vanduo, visada yra šviesa, nesergi ir turi gerus vidurius.

Tai va, kartą papasakojau knaipėje vienam balvonui apie savo versliuką. Tas išpera užsimanė turįs būtinai susipažinti su tuo seniu. Nesupratau, kodėl. Jaunas buvau, šitos akys nebuvo mačiusios tiek visko. Kai sakau: balvonas, suprask, tai ne tas žmogus, kuriam atsakai. Vėliau supratau viską. Nesu matęs tokio tūžmo, su kuriuo tas gyvulys dorojo tą seną žmogų. Iš pradžių smaugė laidu, po to leisgyvį … pameni tą odlupį. Tai štai, kodėl jie man šlykštūs ir iš kur žinau tokius dalykus. Baigęs, jis išvartė visas lentynas ir viską padegė. Supratau, jog būtent knygų tas niekšas nekenčia. Žinių; visko didingesnio už pačio žiurkišką būvį. Malonus, protingas seniokas, ant popieriaus sulietos žmonių mintys – kaip toks bukagalvis gali tai iškęsti? O tas vargšas ir liko pleškėti. Atrodė, savaip laimingas.

Dieve, koks ten buvo to senio vardas?

Toks įdomus dalykėlis. Kai miršta koks šios gatvės gyventojas, kūną pasiima vežėjas kryžiumi viduryje pažymėtu raudonu raiščiu. Žinoma, jei kūnas dar gana jaunas ir nėra rimtesnės ligos žymių. Taip su visomis geresnėmis gatvėmis. Veža juos į tuos valdovų rūmus. Ten tai puotauja žmonės. Valgo mėsą vos ne kasdien.

Dieve, kaip norėčiau tokio darbo. Girdėjau, moka kapitaliai.

Štai mes šalia aikštės. Matai tą bokštą. Pažiūrėjai, ir užteks. Bokšto viršuje tupi snaiperis. Jei jam kas nepatinka, jis tai kaip mat ištaiso kulka. Kartą šmirinėjau štai ta gatvele, landžiojau į kiemus ir visa kita. Tik jaučiu sekundės dalį praretėjusį ir po to į mane lekiančio garso šuoro bangą. Staiga pažiro mėsos skuteliai. Nežinau, ar skaudėjo. Nėriau į vieną kiemelį. Per mano petį tįsojo klampus raudonas varveklis. Jis ištaškė mano sumautą ausį. Gražiai ir tvarkingai – nuo pagrindo absoliuti lyguma it peiliu nurėžta. Vėliau sužinojau, jog tai vagies ženklas. Nuo to laiko policija mane ypač stebi, padorūs žmonės pereina į kitą gatvės pusę, bet užtat pritapau prie atmatų. Svarbiausia iš jų nevogti, kitaip tariant, vogti, bet atsargiai, retai ir paskaičiuotai.

Aikštėje priešais renkasi azijiečiai. Nuo viršutinės bokšto pakopos mėto tuos, kur pagavo skersgatviuose. Jei reikia, darbą užbaigia apačioje laukianti minia. Ten jų kokių dviejų tūkstančių metų senumo knyga sako taip daryti. Bet kokiu atveju, aš nieko neteisiu. Tai neįdeda nieko nei į kišenę, nei į skrandį.

Matai, kaip nuo bokšto iki čia nusidriekia tiesi linija? Kai tik koks su turbanu pernelyg uždega minią, tas iš bokšto, tuoj atstato rimtį bei pusiausvyrą. Visi pamirko skepetaites ar skarmalus kritusiojo kraujyje. Ateina kitas šnekorius. Visa tai sukasi be galo.

Ten, tolumoje, už viso to rūmo telkšo atomkės kritimo vieta. Turbūt ir dabar tame duobėje susikaupusiame murzliname vandenyje šoka fanatikai. Slenkantys plaukai, besilupanti oda. Jų niekas neatgraso. Jie ir per durni susieti dalykus. Atvirkščiai, galvoja neva murklojimas radioaktyviuose vandenyse juos apsaugo, paverčia vienu su kažkuo.

Aš šį tą perskaičiau. Visais laikais, kai istorija tapdavo svarbesnė už realybę, praeities mitas apie didžiuosius tapdavo svarbesniu už čia ir dabar gyvenančius žmones. Fantazijos garbė būdavo plaunama tikru krauju. Žmonės, tie paprasti, tarp gyvulio ir dievo pirmyn atgal keliaujantys sutvėrimai, tapdavo mito našta. Nebūtina, vientisa, lengvu delno brūkšniu nuo bokalo briaunų nubraukiama alaus puta.

Kurgi dingo toji praeitis? Kodėl ji nuo mūsų pabėgo? Kodėl išsikraustė į kompiuterius ir telefonus? Aš labai abejoju, jog toji praeitis gali išspręsti mūsų problemas.

Šios gatvės gale yra gražus parkas, o už jo kalnas su trimis kryžiais viršuje. Deja, ten gali patekti tik ponai. Užtat galime paėjėti iki bažnyčios. Man ji – pati gražiausia iš visų šiame mieste. Dar toliau yra panoramine aikštelė. Tiesa, labai gaila, jog dabar naktis.

Jūs nepailsote? Man tai reiktų atsikvėpti. Stokime už šio skelbimų stulpo. Pasidėkite tą lagaminą, atrodo, sunkus, veikiausiai ir jūs pavargote.

Stovėkite tiesiai, nejudėkite, leiskite man prie jūsų prieiti.

Žinote, kas čia? Į jūsų pilvą suvariau peilį, iššokančia geležte.

Aš jums pasakojau visus tuo dalykus, o jūs vis tiek ėjote su manimi. Parodžiau, kas esu, bet vis tiek manimi pasitikėjote. Jums nepasirodė keista, jog neklausiau, kas lagamine?

Iš jūsų žiopsinčio veido matau, kad vis dar nesuprantate, kokioje padėtyje atsidūrėte.

Stovėkite, prašau, tiesiai. Pabandom dar kartelį: ištraukiu peilį ir vėl suvarau, pasukioju. Tikiuosi, dabar jau viskas aišku.

Jaučiu trykštančius vidurius, lyg batu triauškintum supuvusius obuolius.

  Aš – ne žmogžudys, bet čia esi gyvas, kol dar gali mokytis.

Nurimkite. Dabar jau galite ir prigulti ar sukniubti – kaip jau išeina. Netrukus jums palaikyti kompanijos čia subėgs alkani gatvių šunys.

Beje, ačiū, jog nuo policijos pasaugojote mano akinius.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!