Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut.  Titas Juocys

2021 m. birželio 18 d.

Nors kalendorinė vasara žymėjo aštuonioliktą savo dieną, tačiau tik dabar žmoniškai buvo galima pajausti tą laisvės, šilumos ir iškylų dvelksmą. Išvyka, žinoma, oficialiai buvo darbinė, seminaras duomenų apsaugos klausimais ir team building, bet visi puikiai suprato – pagaliau po sušiktų praėjusių metų, virusų, „nuplaukusių“ kelionių ir poilsio bus galima atsigriebti, net ir darbo sąskaita. Tai bylojo ir kolegų bagažinių turinys – kamuoliai, dėžės alaus, meškerės. Kiekvienas ras laiko tam, ko labiausiai trokšta. Leonardas Maciukevičius pirmiausia tvirtai čiupo ne savo kelioninį krepšį, bet alaus dėžę ir galvos mostu linktelėjo Karoliui link apkerpėjusių vienaaukščių namelių pusės.

– Šitie?- juokdamasis ir neramiai laukdamas atsakymo muistėsi Leo. – Velniai nematė, svarbiausia pagaliau ištrūkti, juk troboje nesėdėsime, tik įdomu, kur vyks seminaras.

– Šalimais, posūkyje už miškelio yra naujai įrengta konferencijų salė, tik nepradėk lakti iki pietų, šiaip ne taip, juk šiandien dar darbo diena.

– Tu juokauji? Aš nežadu nieko pradėti daryti, kol pagaliau nesijausiu atsipalaidavęs. O tu ką? Labai jau rimtai nusiteikęs, reikėjo kambarį imti su Kelpša, būtumėt galėję abu pasišildyti pieno su medumi, – neskubėdamas pradėjo žingsniuoti link namelių ir lyg tarp kitko per petį nesusilaikęs prunkštelėjo. – Vasaros metu, – jo juokas nuaidėjo visu stovyklą juosiančiu miško pakraščiu.

– Bent jau palauk manęs tada, susinešiu daiktus ir tada, – paveiktas Leo lengvabūdiškumo susinepatogino Karolis. – Šiaip ar taip esame pirmi, Veronika turbūt vėl bandė pasirodyti, kad geriau už navigaciją supranta, kur važiuoti.

Viduje jautėsi tvankumo ir pelėsio kvapas, dulkėti paviršiai ir grindys, kurios girgždėjo po kiekvieno žingsnio ir jei tai nebūtų pirmas aukštas, tvirtai stovintis ant žemės, būtų galima baimintis dėl savo saugumo. Leo pastatė dėžę ant lovos ir nupėdino prie lango, pratraukęs parudavusias užuolaidas atidarė nevalytus langus ir įleido gaivaus oro gūsį.

– Bent oro įeis, o tai nutrokšime per naktį, – kratydamas galvą žygiavo atgal ir praeinančiam Karoliui panosėje burbtelėjo. – Reikėjo palapinę pasiimti. Pabandyk nesusinervinti pamatęs tokį vaizdą. Vienintelis dalykas guodžia – negaliu sulaukti Veronikos reakcijos, – ir pats sau gardžiai nusijuokė.

– Dar kartą ją paminėsi, tai pradėsiu įtarinėti, jog esi įsižiūrėjęs.

Pamiršęs savo planą atsidaryti alaus skardinę jis staigiai smuktelėjo pro duris nesiteikdamas atsakyti ir nudrožė prie atidarytos bagažinė. Radęs savo juodą sportinį krepšį nepasididžiavo paimti ir Karolio kuprinę. Meškerė gali ir čia likti, nėra reikalo ją temptis prie lovos. Nustebusiam kolegai ir bene vieninteliam savo draugui darbe (jei taip galima pavadinti kitą asmenį jo atžvilgiu) mestelėjęs kuprinę, išsidrėbė į lovą, atbula ranka pasičiupo alaus ir įrėmęs į lovos kraštą spustelėjo žemyn, nesivargino pakelti po lova nuriedėjusio kamštelio, atsikvėpė.

– Prasideda. Eime apsižvalgyti?

2021 m. birželio 20 d.

06:00

Rytas dar dvelkė rasa ir laukus už namelių gaubė rūkas, miške čirškė paukščiai ir niekas nė neįtarė, jog tokius momentus Leo vertino labiausiai. Jis visą savaitgalį bendravo su kitais, stengėsi būti sąmojingas ir vaikščiojo labai plonyte riba tarp įžeidimo ir juokelio. Visi jį laikė nerūpestingu, plevėsa, kuriam svarbiausia pasilinksminti, bet nė neįtarė, jog būtent dėl šio momento – šeštos ryto sekmadienį, išvykimo dieną, jis čia ir atsirado. Jam buvo nė motais visi seminarai, žmonės ir net Karolis, kuris sąžiningai buvo bent jau pakenčiamas, tačiau dvi paros su nuolatos besipainiojančiais žmonėmis, kai šalimais tokia ramybės oazė Dzūkijos krašte, jam atrodė nesuprantama. Bet dabar jo valanda, o jei pasiseks netgi dvi, kol pakils pirmieji bendradarbiai. Ir meškerė jo rankose absoliučiai niekuo dėta, tai tik pretekstas tokių dalykų nesuprantančiam Karoliui atsikratyti. Žinoma, Leo gaudosi žvejyboje (kaip ir daugelyje kitų sričių – visur po truputį), bet malonumas slypi ne joje, malonumas slypi laike, kuriame jis pailsės nuo isteriško Veronikos juoko, kurio nekenčia ir kartu myli, o šeštadienio vakarą, berods, ir ji pastebėjo jo žvilgsnį jai beklegenant, todėl Leo stengsis kuo ilgiau užtrukti ir grįžti tik prieš įsėdant į Karolio mašiną ir pasileidžiant atgal į miesto džiungles. Kuprinėje tam pasiruošęs kriaušelį duonos ir mėsos (kad netektų erzintis), su visa įranga patraukė prisikasti sliekų, vis tik meškerę jis šiandien nusprendė iš tiesų užmesti.

07:50

Iš kibirėlio atgal į telkinį keletą nedidelių aukšlių ir ešerį paleidęs jis praskalavo kibirą ir pradėjo dėtis mantą atgal į kuprinę. Reikia paskubėti. Jei spės grįžti kelios minutės po aštuonių, galbūt niekas nebus spėjęs pasigesti ir jis galės likusį laiką ramiai praleisti kambaryje išvengiant papildomų klausimų apie rytinę veiklą. Vakar buvo smagu, tikėtina, niekas nesiskubins.

Saulėtas rytas staigiai persimainė ir akyse sutemo, pritūpęs prie kuprinės Leo pakėlė galvą ir nesuprasdamas užtemimo priežasties įsisteibėjo į aptemusį dangų, kuriame saulės neliko matyti. Kvailio mina tupėdamas, didžiulio virptelėjimo buvo nublokštas į vandens pusę ir lyg liemens bei kulkšnių, pusiau gulomis atsidūrė vandenyje, virpėjimas tęsėsi, nors buvo silpnesnis nei pirmoji banga. Tamsa buvo tiek įsigalėjusi, kad nebuvo galima pamatyti vos už pusantro metro gulinčios kuprinės. Pradėjus keltis ir apgraibomis keturiomis ieškant kelio į sausumą Leo nuropojo iki kranto ir bandė stotis, kai tamsą akimirksniu pakeitė staigus blyksnis ir spengiantis skausmas ausyse. Blyksnis buvo momentinis, tačiau spengimas tęsėsi ir atrodytų plėšte plėšė galvą pusiau. Ten, jei nubrėžus liniją, ji eitų nuo ausies iki kitos tiesiai, per kaukolės vidurį. 

Netekęs sąmonės sukniubo.

08:20

Prasimerkęs minutę negalėjo pajudėti ir suvokti, ar jis iš tiesų ten, kur prisimena paskutinį kartą buvęs. Aklina tamsa buvo dingusi, tačiau buvo aptemę, lyg vakarėjant, tačiau danguje lyg milžiniški sūkuriai maišėsi raudoni, geltoni, oranžiniai ir panašių spalvų ratilai, kurie taip spindėjo, jog, atrodytų, turėtų nušviesti visą žemę, tačiau čia, apačioje, vos vos švytėjo. Atsakymai palauks. Jis atsargiai pajudino ranką, kojas. Viskas lyg ir tvarkoje. Pasivertęs ant šono atsistūmė ir atsikėlęs pamatė kiek pakitusį vaizdą horizonte – pamiškėje netvarkingai gulėjo lyg su šaknimis išrauti medžiai, o likę stovėti atrodė kaip niekad netvirtai. Dar baisiau atrodė iš visų pusių tolumoje rūkstantys juodi dūmai, kai kur persimaišę su vis dar degančiais ugnies liežuviais. Kas čia po galais nutiko… 

– Privalau grįžti į stovyklą, jau geriau tai būtų tik nevykęs sapnas, – pagalvojo jis.

Persimetęs kuprinę per petį jis patraukė žvyruoto kelio link ir suprato, kas lyg šiol buvo dar ne taip – jis tik dabar pradėjo girdėti už miško siaubo apimtus riksmus. Po galais, kas čia dedasi… Paspartinęs žingsnį ir negrabiai klupdamas už kurmių išraustų kupstų jis beveik pasiekė keliuką ir nuskubėjo posūkio už miško link, kur iš trijų pusių apsupta slėpėsi jų stovykla. 

Vaizdas, kurį išvydo, pranoko jo baimę – du iš trijų vienaaukščių namelių buvo sugriauti ir vienas iš jų degė, trečiasis tik su įlūžusiu stogu, bet jau iš toli buvo galima pastebėti šalia namelio gulintį kūną. Tikisi, kad daugiau jų nebuvo viduje, tačiau šalimais stovinčios visos keturios mašinos kėlė pagrįstas baimes. Likus šimtui metrų iki stovyklos ir atgavus balsą sušuko:  – Eeeeeei, kas čia dedasi? Kur visi? Kas čia nutiko? Kur jūs? Pusiau bėgomis pasileido prie gulinčio kūno, kurį atpažino iš mėlynų su raudonais dryžiais marškinėlių. Seminaro vedėjas Stepas gulėjo be sąmonės nenatūraliai užlaužęs rankas ir kojas, patikrinus pulsą, jo aptikti nepavyko. Pakėlęs viršutinę kūno dalį, Leo, priklaupęs, pasidėjo ją ant savo kelių ir net per savo šlapias kelnes pajuto kitokią, šildančią drėgmę. Tai buvo Stepo kraujas, kuris sunkėsi iš sumaitotos jo nugaros, kurioje per kraują nesimatė žaizdų, bet jų, matyt, buvo ne viena. – Vargšas Stepas, visai nerimtai jo vakar klausėmės ir juokavome, o dabar, velnias, net pavardės jo neatsimenu, – pagalvojo Leo. Pasibaigus pradiniam šokui lyg atsitokėjęs, jog stovykloje buvo ne tik jis ir Stepas, Leo ir vėl šūktelėjo: – Eeeeeeei! Padėkite! Kur Jūs? Iš už namelio kampo jis išgirdo vaitojimą, kuriame liko nedaug jėgų ir nė nepajuto kaip, nubloškęs Stepo kūną į šoną, nubėgo link sklindančio garso. Už kampo gulėjo Veronika, jos viršugalvyje buvo matyti kiek apdžiūvusio kraujo žymė. Geras ženklas – kraujas tekėjo, todėl vidinio kraujavimo nebus, ir, panašu, jog srovė apstojo, tačiau, matyt, smūgį gavusi mergina vis dar nesiorientavo aplinkoje, tik nerišliai kažką vapėjo.

– L.. La… Ten.

– Šūdas. Laura, jos buvo kambariokės, – Leo metėsi atgal už kampo prie apgriauto namelio įėjimo ir pradėjo šaukti, – Laura, Laura!

Niekas neatsiliepė, todėl mesdamas į šalis plytas ir kitas nuotrupas Leo pradėjo brautis vidun, tačiau per skubėjimą ir neatsargumą matyt patraukė griuvėsius prilaikančias dalis ir kambario gilumoje išgirdo krentančias likusias konstrukcijos dalis… Šūdas.

Po pusvalandžio, prasiskynęs kelią į vidų, virš kurio nebuvo stogo, Leo rado savo lovoje gulintį Lauros kūną.Tiksliau pamatė iš po nuolaužų kyšančią jos koją. Nedrįso atkelti ją prispaudusių dalių. Nebuvo tikslo dar labiau savęs žaloti. Išbėgęs laukan grįžo prie baigiančios atsipeikėti Veronikos ir paklausė, kur kiti.

– Antras namelis sudegė akimirksniu, pabandyk trečiame ir savo kambaryje, jūsų pusėje, berods, nukentėjo mažiau, – tarė ji.

– Mūsų pusė… Žinoma! Karolis! Kaip aš nepagalvojau iš karto. 

Vėl užbėgęs už namelio kampo jis nuskubėjo prie toliau esančio įėjimo, kuris buvo kur kas mažiau apgriautas, tačiau kambarius jungianti siena išlaužta. Įbėgęs į vidų rado Karolį, gulintį šalia spintos priešingame kampe, kuris, ačiū Dievui, jau buvo pakilęs ir rengėsi išeiti. Ant jo kojos gulėjo užvirtusi spinta, bet likęs kūnas atrodė daugiau mažiau sveikas. Pulsas. Jis yra. Yra! Pakėlęs spintos galą patraukė Karolio koją ir pradėjo gaivinti. Prasimerkęs Karolis atrodė nemažiau sutrikęs nei Leo ir buvo akivaizdu, jog pats atsikelti ir paeiti nepajėgs, vaikinai be žodžių susikibę atsistojo ir ant vienos kojos kolega buvo išvestas laukan. Paguldė kiek toliau nuo namelių, kur jau pajudėjusi laukė Veronika. 

– Telefonai, turi? Skambink greitajai, – ir nubėgo prie mažiausiai nukentėjusio trečio namelio. 

Nieko nėra. Ačiū Dievui, nieko nėra. Čia gyveno Kelpša su Aurimu ir Kotryna su Migle, greičiausiai bus kažkur išėję dar iki visko, nes mašinos čia. Sudegęs namas. Ne. Ten verčiau nė neisiu, reikia tikėtis, jog ir jame nieko nebuvo, nes jei buvo. Apsaugok Dieve.

– Neveikia!

– Išsikrovė? – sušuko iš namelio atgal lendantis Leo. – Po galais, gi aš pats turiu, – iš kišenės išsitraukęs mobilųjį. Kad ir ką darytų neįstengė pakeisti juodo ekrano kažkuo, kas suteiktų bent kiek vilties. – Šūdas.

– Kas čia nutiko Leo? Mus užpuolė? – persigandusi paklausė Veronika.

– Nežinau. Karoli, kaip tavo telefonas?

Karolis nieko neatsakė, tik po kojomis Leo numetė telefoną juodu ekranu.

– Nesąmonė, kad visi trys šiaip sau, netikiu. Turime dingti iš čia.

– O kaip kiti, kurių nėra namelyje? – persigandusi paklausė Veronika. – Kaip Laura?

– Laura, – pristigęs žodžiu pritilo Leo. – Jūs sužeisti ir negalime laukti, abu kraujuojate, o mes nė nežinome, kas čia po galais nutiko, stokis ir padėk man įsodinti Karolį į jo mašiną.

Suėmę už pažastų pastatė kolegą ir nuvedė prie mašinos, Leo kišenėje sugraibė raktelius, kuriuos buvo pasičiupęs prieš išeidamas žvejoti, kad galėtų pasiimti ir padėti meškerę atgal į vietą. Atrakino galines dureles ir, paliepęs Veronikai sėstis iš kitos pusės, šalia Karolio, įsodino draugą. Prasidaręs priekines dureles, įšoko į vidų ir drebančiomis rankomis užvedė variklį.

– Druskininkai ar Varėna? Kas po galais arčiau? 

– Važiuok į Varėną, toliau nuo sienos ir arčiau Vilniaus, galbūt dar reikės grįžti ir ten.

Pasukęs raktelius, patraukė posūkio miško link, mašina kratėsi, bet nebuvo kada laukti ir galvoti. Nežinomybė, baimė ir ką tik regėti vaizdai, lyg sukarpyti kadrai, mainėsi galvoje. Kas ir kodėl galėjo taip pasielgti. Įsukus į kelią, jo gale pamatė parbėgančius tris iš dingusių kolegų, kurie mojavo rankomis ir kažką šaukė. Visi netilpsime, bet reikia privažiuoti. Jei yra sužeistų, galėsime greičiau nuvežti, be to, nematyti Aurimo. Pusė kilometro iki pažįstamų veidų, kuomet virš jų lyg iš niekur užslinko šešėlis. Pusė kilometro ir milisekundė, per kurią šešėlis apgaubė bėgančius ir lyg elektrinis dūmų kamuolys ėmė svaidytis žaibais. Pusė kilometro, kurio auksinės spalvos „Audi“ nebepasieks, nes šešėliui pakilus, ant žemės liko išdarkyti ir apdegę kūnai. Galbūt skambės egoistiškai, bet tą akimirką Leo neturėjo abejonių, ką jis dabar privalo daryti. Užtraukęs rankinį stabdį jis pasuko vairą priešinga puse, ir, vėl spustelėjęs gazą, pasileido atgal. Veide suspindo ašara, persipynė Veronikos klyksmas, tik apatiškas Karolio veidas liko nepakitęs, o Leo galinio vaizdo veidrodėlyje matė artyn slenkantį šešėlį, tačiau, tikėjo, kad jis jų dar nepavys. Ne šiandien. Juk jis tik mėgaujasi persekiojimu, šią akimirką jis jau sotus ir lyg dūmų debesyje pamatė piktdžiugišką šypseną… 

– Mes dar susitiksime, – sušnibždėjo Leo.

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!