Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Teksto autorius: Romas Stiklakis; piešinys: Maksimas Demčenko

Sprogimas! Duslus, vakuuminis kosminis sprogimas… 

… pilotas pajuto, kaip didžiulė slėgio banga, tarsi milžiniška pėda suspaudė jo kūną. Atrodė, jog viskas tuoj plyš pusiau ir kaulai pavirs kosmoso dulkėmis. Šiuo etapu, jis buvo visiškai sukaustytas savo valdymo pulto kėdėje. Jeigu ne egzokostiumas, pritaikytas tokiems pokyčiams, pilotas būtų iš  karto žuvęs. Netrukus visos sistemos turėjo persikalibruoti, ir erdvėlaivis turėjo atgauti kontrolę, bet hiper šuolio sąlygotas teleportacinis sprogimas, dabar visiškai netikėtai nutraukė energijos tiekimą visoms gyvybinėms erdvėlaivio arterijoms. Didžiulis prekybinis kosminis laivas, dabar tebuvo šaltas metalo gabalas lekiantis milžinišku greičiu, nežinomos planetos link. Reaguoti reikia nedelsiant, antraip tapsi tiesiog degančiu spragėsiu dar nespėjus pasiekti planetos paviršiaus. Sugebėjęs sukoncentruoti egzokostiume esančią energiją tik į dešinę ranką, pilotas iš visų jėgų trenkė delnu per pulto skydelyje esančią valdymo plazmą. Egzokostiumas nedelsiant susijungė su erdvėlaiviu. Dabar pilotas tapo savotiškomis laivo mechaninėmis smegenimis, ir galėjo nekontroliuojamą laivo smigimą žemyn pabandyti suvaldyti laivo išorėje esančiais greičio stabdymo mechanizmais. Tačiau tai buvo beveik neįmanoma. Erdvėlaivio kritimo kampas, buvo pernelyg didelis. Pilotas dabar rizikuoja visiškai nebetekti laivo kontrolės. Yra tik dvi išeitys. Pirma, bandyti, kiek įmanoma suvaldyti laivą esančiomis aplinkybėmis ir tikėtis jog be apsauginio energijos vakumo, pasiekus pragarišką deginimą planetos atmosferoje, pavyks išsaugoti svarbius erdvėlaivio mechanizmus skirtus naujam pakilimui. Antra, pasinaudoti zerevine energija. Jos pagalba aktyvinti laivo apsauginio jėgos lauko vakumą, kuris leistų, erdvėlaivį nutupdyti be jokių pažeidimų. Bėda tame, jog ši rezervinė energija skirta būtent ištikus „laiko įtrūkimui“ pasinaudoti kaip pagalbine priemone staigiai perkrauti laivo sistemas ir vėl sugrįšti į hiperšuolį bei savo pirminį kelią. Taigi, ją išnaudojus ne pagal paskirtį, turėtum bandyti pirmiausia saugiai nusileisti ir apie dvi valandas laukti erdvėlaivio sistemų susinormalizavimo, visiško persikalibravimo, dėl galimybės keliauti toliau.

… Karštis ir ugnis jau buvo iš visų pusių. Viskas drebėjo. Viena po kitos nuo erdvėlaivio ėmė skilti ir į šalis lakstyti metalo plokštelės. Laukti nebebuvo galima. Norėdamas išvengti dar didesnių nemalonumų, pilotas privalėjo pasirinkti antrą variantą. Vienas spustelėjimas, antras – įsijungė energetinis apsaugos akumuliavimo laukas, kuris iš karto panaikino besiveržiantį karštį. Slėgis viduje pradėjo normalizuotis. Susidariusi apsauginė erdvėlaivio apsauginė vakuminė erdvė, nebeleido atmosferos trinčiai jo deginti. Pilotas pagaliau sukoncentravo žvilgsnį į erdvėlaivio langą ir kiek įmanoma stengėsi išlaikyti laivą stabilioje padėtyje. Staiga ugnį ir žiežirbas pakeitė tamsi debesų erdvė ir šaižūs lietaus lašų šuorai. Pirmas planetos pasveikinimas, nuteikė nedraugiškai. Keistoje tamsybėje staiga driokstelėjo žaibas, po kelių sekundžių dar vienas. Visa tai indikavo, nemalonią planetos prigimtį. Pilotas įjungė nusileidimo rėžimui skirtus stabilizatorius, kurie iki maksimumo sumažino nusileidimo kampo greitį. Erdvėlaivis perėjo į horizontalią tūpimo poziciją. Pro kabinos langą atsivėrė keistas vaizdas. Pilotas pažvelgė žemyn. Visur aplinkui tarsi juodai žalsva mantija, bangavo milžiniškas vandenynas. Vandens planeta! Netikėta ir pavojinga situacija. Žinoma, šios klasės prekybinis erdvėlaivis normaliomis sąlygomis yra pritaikytas esant būtinybei, panirti po vandeniu. Apsauginės energijos sluoksnis izoliuoja laivą nuo sąlyčio su bet kokio tipo skysčiais. Tačiau dabar su gerokai apgadintu laivu, rizikuoti panirti į nežinomos planetos gelmes būtų per daug pavojinga. Reikia pasiruošti palikti laivą, prieš tai aktyvavus apsauginės energijos režimą erdvėlaiviui būti po vandeniu. Laivas lėtai nugrims į dugną, ten ramiai perkraus sistemas, o pilotui tereikės saugiai išlaukti dvi valandas ir aktyvuoti laivo išnirimą. Bet kažkokio saugaus sausumos šaltinio nebuvo matyti nė kvapo. Erdvėlaivis vis greičiau ir greičiau artėjo prie vandens paviršiaus. Ryškėjo keistos planetos vandenyno kontūrai. Didžiulės bangos vartėsi lyg pašėlusios. Pro šlapią kabinos langą, pilotas įžvelgė artėjančio keisto šešėlio kontūrus. Erdvėlaivis tiesiu taikymu lėkė į aukštą, pailgą ir iš vandens kyšantį objektą. Kuo arčiau, tuo didesnis ir masyvesnis jis darėsi. Pilotas staiga pakreipė erdvėlaivį taip, jog būtų išvengta tiesioginio susidūrimo. Objektas dabar išniro prieš pat piloto akis. Tai buvo ne kas kita, o seniai išnykusios civilazijos palikimas. Pajuodęs, suskeldėjęs, keistos konstrukcijos beveik užlietas metalo ir betono bokštas! Nuostabą pakeitė, susikoncentravimas. Trys, dvi, viena … Erdvėlaivis ūždamas pralekė tiesiai virš bokšto konstrukcijų. Dabar! Pilotas atleido sklendę. Viršutinė kabinos dalis akimirksniu atsivėrus, tolygiai ir gražiai katapultavo pilotą į orą. Tą pačią sekundę pilotas aktyvino laivo apsaugos rėžimą ir erdvėlaivis tarsi meteoritas visa jėga pūkštelėjo į bangas. Egzokostiumas lengvai stabilizavo kūną ore. Pilotas ištiesė abi rankas į šonus ir levituodamas, smigo tiesiai į tamsias bangas. 

Staigiai išniro. Bangos jį nešė tolyn nuo bokšto griuvėsių. Jis apytiksliai buvo vos už keturių šimtų metrų nuo jo. Reikėjo pasiekti bokštą ir bandyti jame apsistoti tas kelias valandas, per kurias kosminis laivas perkraus sistemas. Be to, jeigu tik bus galimybė, reikės pasistengti pakilti aukščiau, nes signalas su laivu bus kur kas geresnis. Nieko nelaukdamas pilotas šoko į pirmą bangą. Perskrodęs ją po vandeniu dideliais mostais artėjo link bokšto. Pilotas pastebėjo, jog aplink jį pilna įvairaus plūduriuojančio šlamšto, kuris šiek tiek trugdė plaukti į priekį. Savo šalmo akių skydelyje,  ištyrė aplinką ir pirminius duomenis apie planetą. Sutrikęs oro ciklas, užterštumas beveik kritinis. Radiacija nežymi, bet padidėjusi būtent vandenyje. Visur pilna pavojingų cheminių elementų. Gyvybės formų – nieko konkretaus ir kelenčio pavojų nefiksuojama. Pilotas trumpam sumažino tempą. Bokštas buvo jau visai čia pat. Bangavimas šioje vietoje darėsi vis intensyvesnis. Bangos su visa jėga daužėsi į bokšto betoninį masyvą. Pilotas stabilizavo padėtį vandenyje. Jis nužvelgė, bokšto griuvėsius. Statinys atrodė tarsi keistas tamsus grybas, išdygęs tiesiai virš vandens. Apatinė dalis visa užlieta, aukščiau per vidurį tarsi apvali skraidandi lėkštė, pagrindinės patalpos, o pačiame viršuje, pajuodusi ir į dangų tarsi ilga ietis įsmigusi antena. Bokštas atrodė vaiduokliškai. Suskilinėjusios, ištrupėjusios, dumbliais bei samanomis apsivijusios sienos. Visur matėsi besimaskatuojantys laidai bei trosai. Visiškai surūdijusios metalinės armatūros ir konstrukcijos. Aplinkui matėsi nedideli, seniai ištrupėję langeliai. Viršutinė „skraidančios lėkštės“ pagrindinė patalpa, visa išdužusiais stiklais. Apačioje žiojėjo dižiulė seniai įvykusio sprogimo skylė. Prie pat antenos pilotas pastebėjo klykiančių nušiurusių paukščių būrelius. Jie atrodė išbadėję, ir puldinėjo vienas kitą. 

Dabar reikėjo pabandyti patekti į bokšto vidų. Pilotas iškėlė rankas į viršų ir tolygiai paniro po vandeniu. Matomumas buvo nulinis. Pilotas aktyvavo erdvinio skanavimo funkciją. Tiesiai prieš jį po vandeniu buvo ištrupėjėjusi anga, pro kurią, buvo galima įplaukti į vidų. Nieko nelaukęs ir praplaukęs pro ją, mikliai išniro. Pilotas atsidurė kažkada buvusioje lifto šachtoje. Labai keistas jausmas. Pilotas pasijuto lyg siūbuojančiame baseine. Vandens lygmuo nuolat kito. Tai kilo aukštyn, tai staigiai leidosi žemyn, todėl buvo sunku stabilizuoti kūną ir susiorentuoti. Vanduo čia buvo užsistovėjęs, lipnus, susimaišęs su tepalais ir kitais chemikalais aplinkui. Pilotas įjungė šalmo šone esantį šviestuvą. Pakėlęs galvą aukštyn apsidairė. Šonuose buvo matyti senų avarinių kopėčių visiškai sutrupėję likučiai. Nuo viršaus nutysę, tarsi juodos gyvatės, metaliniai trosai, kurie vedė iki pat višaus esančios pagrindinės bokšto patalpos. Aukštai, pro metalinius strypus ir suvirtusį metalo laužą, vos vos matėsi nedidelis šviesos šaltinis. Viskas aišku. Teks kopti ir pažiūrėti, ar pavyks pasiekti patį viršų. Pilotas plūduriavo kol kas žemiau nei esantys trosai viršuje, tad reikėjo sulaukti vandens pakilimo į viršų. Burbuliuodamas vanduo su nauja povandenine banga pradėjo kilti. Pilotas griebė ranka už metalinio strypo. Prisitraukė save prie nedidelės metalinės platformos. Vanduo tuo pačiu metu vėl atslūgo. Atsistojęs visu kūnu, dabar sukoncentravo dėmesį į lėtai svirduliuojančius trosus. Visiškai neaišku, ar jie išlaikys piloto svorį. Tačiau reikėjo surizikuoti. Atsispyręs iš visų jėgų šoko į priekį, ir abiem rankom pagavo trosą. Bematant iš viršaus ant piloto subyrėjo visas užstrigęs šlamštas. Laimei, nebuvo nieko sunkaus, kas galėjo jį sužaloti, ar nublokšti atgal į vandens baseiną. Nukritusios šiukšlės atvėrė viršuje kelią. Pačiame viršuje, buvo matyti lyg ir metalinis tiltelis einantis nuo vienos sienos iki kitos bei atvira anga į lauką, pro kurią sklido šviesa. Pilotas išjungė šviestuvą. Nieko nelaukęs pradėjo kopti. Vienas mostas po kito. Su kiekvienu užsikabinimu, jis buvo vis aukščiau ir aukščiau. Pažvelgė žemyn. Didžiulis vandes ir šiukšlių baseinas dabar atrodė kaip nedidelė bala po kojomis. Tačiau iki viršuje esančio metalinio platforminio tiltelio, dar buvo likęs geras gabalas. Kaip tik tuo metu, viršuje pasigirdo kažkoks garsas. Tarsi kas būtų užvožęs metalinį dangtį. Pilotas staigiai pažvelgė į viršų. Nejaugi neatlaiko trosai? Tačiau su trosais buvo viskas tvarkoje. Viršuje nieko nesimatė. Greičiausiai pūstelėjo vėjo gūsis. Staiga, pro pat piloto galvą prašvilpė ilgas plonas objektas, ir įsmigo šalia sienoje. „Kas per velnias!?“ Jis vėl pažvelgė į viršų. Ant metalinės platformos stovėjo nedidelio ūgio žmogysta ir kažkokiu keistu daiktu, panašiu į arbaletą, vėl taikėsi tiesiai į jį! „Humanoidas!“ Nebuvo kada laukti! Pilotas padidino tempą, nes dabar jis buvo lyg kabantis taikinys. Strėlė vel pralėkė pro pat jo galvą. Tačiau dabar ir pats pilotas jau buvo beveik viršuje. Žmogysta, staigiu judesiu persimetė arbaletą per petį, kaip katinas užšoko tiesiai ant troso, kuriuo lipo pilotas. Viena ranka užsikabino už metalinės plokštės, kita, išsitraukė į plaktuką panašų daiktą ir iš visų jėgų kirto per lifto trosą laikančio mechanizmo sklendę. Ši išlėkė, kaip butelio kamštis, ir trosas pradėjo visa jėga švilpdamas vyniotis žemyn. Pilotas bematant pradėjo kristi. Ore staigiai griebė šalia kabantį antrą trosą. Iš delno pasipylė žiežirbos ir kostiumas pradėjo fiksuoti delninės apsaugos pažeidimus. Tačiau dabar tai nebuvo svarbiausia. Reikėjo nenukristi žemyn. Pilotas su kita ranka čiupo už naujo troso ir paleido seną, kuris vyniodamasis nulėkę tiesiai į vandens baseiną ir dingo jo gelmėse. Naujo troso mechanizmas buvo kur kas toliau nuo tilto platformos ir žmogysta jo niekaip nebūtų pasiekęs. Pilotas dabar siūbavo į visas puses, tačiau stabilizavosi ir vėl pradėjo iš visų jėgų kopti į viršų. Žmogysta, tokiu pačiu katinišku judesiu, nusliuogė ant platformos. Įsibėgėjęs akrobatiškai šoko tiesiai į atvirą angą ir dingo. Pilotas buvo ne juokais supykęs pats ant savęs. Kaip jis nenumatė tokios galimos konfrontacijos! Dabar suprato jog čia jis yra nebe vienas ir aišku, nelaukiamas. Dabar kelio atgal nebuvo. Pagaliau užlipęs, pasiruošė kovai, tačiau iš atviros angos tiesiog ūžė vėjas ir krito lietaus lašai. Daugiau nieko nesimatė. Šalia buvo seno vamzdyno dalis su uždarytu liuku. „Štai kaip jis čia atsirado!“. Pilotas atsargiai priartėjo prie atviros angos. Kažkada čia buvo durys vedusios į lauką. Rankomis atsirėmęs žengė į priekį. Vėjo gūsiai čia buvo kur kas stipresni. Vandenynas apačioje atrodė tarsi kilimas ir pilotas suprato kaip aukštai dabar jis yra. Prie pat durų iš lauko pusės į viršuje esančias patalpas vedė kopėčios. „Taip paprastai dabar nuo manęs nepaspruksi“. Pilotas nekreipdamos dėmesio į stiprų vėją ir šliapias kopėčias užsikabarojo į viršų. Čia jo laukė nedidėlis prieangis ir nepilnai uždarytos didėlės, storos geležinės durys. Pro jas sklido blausi šviesa ir apsoliučiai nieko nesigirdėjo. Pilotas čiupo už rankenos ir pravėrė duris. POKŠT! Keistu, į harpūną panašiu mechanizmu, žmogysta iššovė tinklą. Tinklas tarsi kokonas apsivijo pilotą. Šis griebė abiem rankom tinklą ir pertraukė jį į abi puses. Dabar ryžtingai artėdamas prie žmogystos, sugniaužė kumščius. Žmogysta, nusimetė nuo peties arbaletą ir kaip mat iššovė! Pilotas ore čiupo strėlę ir perlaužė ją pusiau. Dar vienas žingsnis ir pilotas pagriebė žmogystą už kaklo, pakėlė į viršų, ketindamas jį pribaigti. Pilotas atrodė tarsi milžinas prieš nedidelį humanoidą. Šis visas drebėjo ir leido keistus garsus pradėjus trūkti oro. Pilotas sutelkė žvilgsnį į žmogystą. Jis buvo visas apsikarstęs keistais įrankiais, kaulais ir daiktais. Ant galvos mūvėjo senai nebeveikiančią dujokaukę, buvo visas išsipurvinęs derva, labai plonas ir lengvas kaip pūkelis. Dabar jis atrodė tarsi mažas peliukas piloto rankose. Staiga jis nustojo krutėti nes sparčiai pradėjo nebetekti oro. Pilotas nuskanavo žmogystos gyvybines funkcijas. Širdies ritmas lėtai stojo. Pilotas atleido gniaužtus ir žmogysta kosėdamas susmuko šalia jo kojų. Tačiau netikėtai, gretai atsipeikėjo, išsitraukė iš kišenės rožinės spalvos kreidelę ir ant piloto metalinės kojos, kažką greitai nubraižęs, pašoko, ir vienu šuoliu palindo po senais mechanizmais. Pilotas stovėjo apstulbęs. Tiką realų pavojų keliantis humanoidas, tapo baikščiu padarėliu. Jis pažvelgė į savo koją. Ten pamatė kreivai nupieštus tokius ženklus „1:0“. Perbraukė ranka. Kreida liko ant nubrozdinto ir apsvilusio jo delno. Staiga jis prisiminė savo erdvėlaivį. Greitai patikrino jo būklę. Erdvėlaivis gulėjo dugne, apsauginis sluoksnis nepažeistas. Iki visiško sistemų pasikrovimo liko apie valandą. Pilotas apsidairė keistoje patalpoje. Kampe stovėjo daug mirguliuojančios senovinės technikos. Įvairūs ekranai, kompiuteriai, įvairūs agregatai, besisukantys elektriniai vėjo malūnėliai ir ventiliatoriai. Visa tai buvo sujungta, į didžiulį, atvirų laidų kuodą, kuris buvo išvestas pro lubose seną ventiliacijos angą. Kitame kampe voliojosi daug plunksnų ir apgraužtų paukščių kaulų. Šalia buvo visiškai purvina sena lova. Dar kitoje pusėje įvairaus šlamšto krūva. Plastmasiniai išblukę žaislai, peršlapę popiergaliai, įvairi tara, pilna lietaus vandens. Pilotas lėtai prisiartino prie mirguliuojančių ekranų ir pabandė suprasti, ką jie rodo. Pilotas pradėjo mastyti, kaip į šiuos primityvius aparatus yra teikiama, kad ir silpna, tačiau elektros energija. Staiga, žmogysta išlindo iš savo kampelio ir pribėgęs prie piloto, rankomis džiaugsmingai pradėjo mosikuoti. Pilotas stovėjo netekęs žado. Žmogysta viena ranką pastatė vertikaliai, o kita ranka juokingai pradėjo baksnoti ir pirštu rodytį į viršų. Pilotas pažvelgė į laidus einančius aukščiau.

Viskas aišku. Elektros energiją generuoja čia siautėjantys žaibai, o ilga bokšto antena, tarsi didžiulis žaibolaidis, surenka energiją į generatorių. Žmogysta, išskietė rankas į senų kompiuterių krūvą, tarsi su pasidižiavimu rodydamas, ką sumeistravo. Pilotas stovėjo nereaguodamas ir pasilenkė ties blankiai, juodai baltai mirgančiais ekranais. Viename iš jų, kas 10 sekundžių kartojosi keistas vaizdelis. Burys homanoidų, vienas kitam mėtė apvalų daiktą. Jie atrodė linksmi ir draugiški. „Koks keistas psilinksminimo būdas“ pamastė pilotas. Žmogysta juokingai pakreipė galvą, pažiūrėjo į pilotą,  į ekraną, vėl į pilotą ir vėl į ekraną. Tuomet kažką linksmai sumykė ir šokę link šlamšto krūvos pradėjo raustis joje. Išsvaidęs po kampus šiukšles, tarsi iškapstęs artifaktą, rankose laikė išblukusios orandžinės gumos gabalą. Guminis daiktas buvo perpyšes pusiau ir susiraukšlėjęs. Džiaugsmingai šokinėdamas metė gumos gabalą tiesiai į savo naują svečią. Pilotas piktai pačiupo gumą. „Ačiū, nereikia“ sviedė atgal. Ši teškėsi į sieną ir nukrito. Žmogysta gūžtelėjo pečiais, nulėkė prie gumos gabalo ir tarsi kepurę užsimaukšino ant galvos. Tuomet pasičiupo stiklo šukę, pradėjo žiūrinėtis kaip jis dabar atrodo. Pilotas į visą tai nekreipė dėmesio. Sutelkė žvilgsnį į kitą ekraną. Ten besikartodami keitėsi vaizdiniai. Visuose iš jų, pilotą sudomino vaizuojama primityvi karinė ratuota technika, žmonių būriai, vėliavos ir pats bokštas! Dar kitame ekrane matėsi vandens telkinių, statinių, gamtos vaizdiniai. „Keistas susibūrimas. Įdomu, kas ča įvyko“. Pilotas suprato, kad šią planetą ištiko kažkokia globalinė katastrofa. Ji toli gražu, nebuvo tokia kokia yra dabar. Turėjo savo populiaciją, tikrą žemę ir gražią gamtą. Pilotas savo šalmo skydelyje, nuskanavo visą medžiagą, kurią tik galėjo užfiksuoti. Tuo metu, žmogysta prilėkė prie durų ir pažvelgė į dangų. Visas iš susijaudinimo pradėjo makaluotis po patalpą, lyg kažko ieškodamas. Pilotas sutelkė žvilgsnį į žmogystą. Jis staiga palindo po lova ir išsiraukė bent penias strėles. Pilotas įsitempė. Tačiau žmogysta į savo svečią jau nebekreipė jokio dėmesio. Čiupo ranka arbaletą ir užokęs ant stalo atidarė viršuje esančią sklendę. Tuomet, nuleido žemyn kopėčias ir tarsi žiogas dingo viršuje. Į patalpą iš viršaus šliūkštelėjo užsistovėjęs vanduo. Pilotas puolė iš paskos. Užlipęs kopečiomis atsidurė būtent ten, kur ir norėjo atsidurti dar būdamas vandenyje. Į išdaužytais stiklais, išsprogdintu dugnu, pagrindinę bokšto patalpą. Ji buvo visa apleista ir nenaudojama. O kur žmogysta? Šis prisikabinęs karabinu prie virvės, arbaletu taikėsi į didžiulį paukčių būrį besukantį ratus aplinkui. Staiga iššovė ir strelė įsmigo tiesiai į kvykiantį paukštį. Šis bematant nukrito į aplink patalpą ištiestą tinklą. Žmogysta atleido karabiną, čiupo nuo tinklo besimaskatuojantį paukšti, bematant nulaužė jam galvą ir įdėjo į brezentinį maišą. Skubėjo taisyti dar vieną strėlę. Kaip tik tuo metu, piloto šalmo skydelyje aktyvavosi erdvėlaivio siunčiamas signalas. „Pagaliau“. Vienu spustelėjimu,  įjungė erdvėlaivio automatinio pakilimo funkciją. Netoli bokšto, po vandeniu pasigirdo užesys. Jis vis didėjo ir garsėjo. Milžiniški purslai pradėjo kunkuliuoti vandens paviršiuje. Isijungusios visos erdvėlaivio šviesos, priminė po vandeniu artėjančią gelmių pabaisą. Didžiulis kosminis laivas verdant vandeniui išniro iš gelmių ir užiančiais varikliais stabilizavęs padėtį virš vandens, visa jėga pakilo aukštyn. Dabr lėtai artėdamas bokšto viršaus. Variklių gausmas išbaidė šalin paukščius ir žmogysta, numetęs maišą, prilėkė prie lango rėmų. Įbedė žvilgsnį į artėjantį erdvėlaivį. Tuo tarpu, pilotas užtikrintai prižingsniavo prie išsprogdintos platformos. Erdvėlaivis pakibo tiesiai po piloto kojomis. Nieko nelaukęs žengė žingsnį ir tolygiai nušoko tiesiai į erdvėlaivio kabiną. Greitai sutikrino sistemas, nustatė naują hiper šuolio rėžimą. Tuo tarpu žmogysta, atsigulęs ant pilvo, prišliaužė prie skylės krašto ir išlindęs iš viršaus susidomėjęs pradėjo stebėti procesą. Pilotas jau ketino užverti liuką, tačiau sekundei žvilgtelėjo į viršų. Tas akivaizdžiai patiko žmogystai ir jis šūkaudamas nusiemė nuo galvos orandžinės gumos gabalą ir sviedė ją tiesiai į kabiną. Pilotas pačiupo kamuolio likučius, atsisėdo į valdymo kėdę, uždarė liuką. „Keistas humanoidas“ šyptelėjo, idėjo gumos gabalą į specialų rezervuarą, perkėlė nuskanuotą surinktą video medžiagą ir aktyvavo hiper šuolio funkciją. Erdvėlaivis įsižiebė ir tarsi adata šovė į viršų akimirksniu dingdamas be jokio garso danguje. 

Žmogysta kelias sekundes nužvelgė apačioje banguojantį vandenį. Paėmė sulankstytą vinį ir elegantiškai paleidęs stebėjo kaip vinis dingsta kažkur apačioje. Tuomet staigiai pašoko, griebė už maišo su paukščiais ir dingo kažkur savo užkabariuose.