NASA iliustracija
Žmonija nuo seno svajojo apsigyventi kosmose, tačiau norint tai įgyvendinti prireiks daugybės metų.

Tekstas originaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 3 numeris, 2020 pavasaris. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia.

Teksto autorius: Kastytis Zubovas

Šiais laikais kone kas antro mokslinės fantastikos kūrinio veiksmas vyksta kosmose, ar bent jau veikėjai ten apsilanko. Ar tai būtų „Marvel“ superherojinis filmas, ar „The Expanse“ knygos ir serialas, ar „The Outer Worlds“ žaidimas. Ir tai – toli gražu ne šių dienų tendencija: fantastai žmones į kosmosą siuntė dar XIX amžiuje: Jules Verne – į Mėnulį, Edward Hale – į kosminę stotį (tiesa, netyčia), Cammile Flammarion – į Marsą. XX amžiuje kosminės temos tik dar labiau klestėjo, nuo Edgar Rice Burroughs sukurtų Džono Karterio nuotykių Marse iki labai rimtų Arthur C. Clarke svarstymų apie Saulės sistemos tyrimus „2001-ųjų Kosminėje Odisėjoje“. O ką jau kalbėti apie kūrinius, kurių veiksmas nusidriekia per visą Paukščių Taką ar dar toliau.

Realybė, deja, nuo fantastikos atsilieka. Nepaisant vizionieriškų idėjų ir milžiniško technologinio progreso, žmonės kol kas nebuvo nuskridę toliau, nei iki Mėnulio. Net ir ten neužsiliko – paskutinė misija įvyko dar 1972 metais, o nuo tada apsiribojome vien žmonių skrydžiais į orbitą aplink Žemę. Kodėl taip nutiko? Arba kitaip tariant – kur mano atostogos Saturne? Ir ar galime tikėti, kad šiandieninės kalbos apie žmonių grįžimą į Mėnulį, kelionę į Marsą ir jo kolonizaciją, orbitinius viešbučius ir kitos kosminės ambicijos taps realybe?

Kosminės ateities sukūrimas susideda iš dviejų labai svarbių dalių: technologinės ir socialinės. Pirmoji dalis yra atsakymas į klausimą, ar mes pajėgiame saugiai nuskraidinti žmones į kosmosą, juos ten apgyvendinti ir, esant reikalui ar norui, sugrąžinti. Antroji atsako į klausimą, kodėl žmonės keliautų į kosmosą ir ten apsigyventų bei, kas yra daug svarbiau, kodėl kas nors norėtų už tokias keliones mokėti. Abi dalys glaudžiai susijusios tarpusavyje, o jų detalės priklauso nuo to, kaip toli nuo Žemės bandome nukeliauti. Tad pažvelkime į keletą variantų iš eilės.

Žemės orbita

Oficialiai kosmoso riba laikomas šimto kilometrų aukštis virš Žemės paviršiaus. Taigi kosmosas yra tik truputį toliau, nei Vilnius nuo Kauno. Bet nuskristi net ir iki šios ribos nelengva; kol kas tą pavyko padaryti mažiau nei 600 žmonių. Visgi tai ne toks jau mažas skaičius, ir patirties sukaupta tikrai daug. Tarptautinėje kosminėje stotyje įgula dirba nuolatos nuo 2000-ųjų pabaigos. Bet kokie ilgalaikiai žmonių gyvenimo kosmose projektai beveik neabejotinai prasidės būtent nuo panašių stočių.

Žemės orbita, lyginant su kitomis vietomis kosmose, kur galėtume nuskristi ir apsigyventi, turi bent du esminius privalumus. Visų pirma, palyginus nesunku iki jos nuskristi ir iš ten grįžti, jei įvyksta kokia nelaimė. Antra, kelių šimtų kilometrų atstumu nuo Žemės paviršiaus esančius prietaisus ir žmones vis dar gaubia Žemės magnetinis laukas, saugantis juos nuo didžiosios dalies žalingos kosminės spinduliuotės.

Naudodamos šiuoss privalumuss bei žinias, sukauptas per daugiamečius tyrimus kosminėse stotyse, įvairios kompanijos bei organizacijos pastaraisiais metais viena po kitos skelbia planus apie komercines stotis. Jau kitąmet pirmuosius orbitinius modulius į kosmosą išskraidinti ketina kompanijos „Orion Span“ ir „Bigelow Aerospace“. Pastaroji jau keletą metų testuoja pripučiamą įgulos modulį Tarptautinėje kosminėje stotyje. Kalbant apie pastarąją, jos darbas greičiausiai baigsis 2024 metais, bet „NASA“ svarsto galimybę parduoti stotį privačiai kompanijai.

Du labai svarbūs faktoriai, kurių reikės kosminėms stotims, kad jose būtų patogu ir saugu gyventi, yra dirbtinė gravitacija ir apsauga nuo kosminių dulkių ir akmenukų smūgių. Nesvarumo būseną patirti galbūt smagu, bet ilgai joje būnant kyla daugybė sveikatos problemų. Geriausias būdas jų išvengti – sukurti stotyje gravitacijos iliuziją, įsukant ją. Tiesa, pasakyti daug lengviau, nei padaryti: besisukanti stotis turės atlaikyti didžiules tempimo jėgas, be to, nuolatos turės automatiškai koreguoti sukimąsi, viduje judant žmonėms ir daiktams. Bet išsprendę šias inžinerines problemas galėsime mėgautis atostogomis „Babilono-5“ ar „Tycho“ stoties analoguose. Tik svarbu, kad jų išoriniai sluoksniai būtų pakankamai stori, nes kosmose kūnai juda tokiais dideliais greičiais, kad net mažytis akmenukas gali prakirsti stoties korpusą. Taigi korpusai turės arba būti labai stori, arba daugiasluoksniai, arba kaip nors kitaip atsparūs smūgiams. Jei stotis iškeliaus kiek toliau, nei keli šimtai kilometrų nuo Žemės paviršiaus, tokie stori korpusai pasitarnaus ir kaip apsauga nuo kosminių spindulių.

Mėnulis

Gyvenimas Žemės orbitoje – didelis pasiekimas, bet norėtųsi iškeliauti ir toliau, ar ne? Artimiausias kitas dangaus kūnas, kuriame galėtume bandyti apsigyventi, yra Mėnulis. Jis taip pat yra palyginus netoli Žemės, skrydis trunka vos porą dienų, be to, su kolonija Mėnulyje galima visą laiką bendrauti beveik realiu laiku – šviesa ir radijo bangos pirmyn-atgal keliauja vos porą sekundžių. Nematomoji pusė masina astronomus – Mėnulis blokuoja visą iš Žemės sklindantį radijo triukšmą, taigi ten būtų puiki vieta įrengti radijo observatorijas. Be to, yra žinoma, kad Mėnulyje egzistuoja nemažas kiekis vandens; aišku, sustingusio į ledą, bet vis tiek prieinamo. Tai labai svarbu galimiems kolonistams, nes vanduo yra labai sunkus, todėl atsigabenti jo iš Žemės būtų sudėtinga.

Iš kitos pusės, Mėnulio paviršius yra padengtas labai bjaurių savybių turinčiu regolitu. Tai – įvairios dulkelės, per milijardus metų susidariusios po meteoritų smūgių, kosminių spindulių smūgių ir taip toliau. Mėnulyje nėra skysto vandens ir atmosferos, kurie nugludintų dulkeles, taigi jos yra labai aštrios. Be to, jos lengvai įsielektrina, todėl kimba prie metalinių paviršių. Šios savybės kelia pavojų ir įrangai – ypač elektronikai – ir žmonėms, nes regolito dalelės gali pažeisti odą, plaučius ir kitus organus. Jų kibumas daro daleles sunkiai nuvalomas, taigi problemos tik didėja. Bene vienintelis būdas išvengti dulkių patekimo į gyvenamąją kosminės stoties dalį – padaryti ją visiškai izoliuotą nuo aplinkos, net be šliuzų, tik su išorėje prijungtais skafandrais, į kuriuos astronautai įliptų iš stoties vidaus.

Atmosferos nebuvimas daro Mėnulio paviršių pavojingą panašiai, kaip ir atviras kosmosas. Net ir mažiausi mikrometeoritai pasiekia paviršių ir kelia pavojų ten esantiems žmonėms ar įrangai.  Grėsmę kelia ir Saulės spinduliuotė bei kosminiai spinduliai, kurie irgi pasiekia paviršių nė kiek nesusilpnėję. Šie jau gali išvesti iš rikiuotės elektroninius prietaisus ar sukelti vėžį, taigi ir žmonėms, ir jautriems prietaisams reikėtų stiprios apsaugos. Vienas galimas sprendimas – įrengti gyvenamąsias erdves po Mėnulio paviršiumi esančiuose lavos tuneliuose. Šie tuneliai kadaise buvo užpildyti minkštomis uolienomis, sustingusiomis iš palydove tekėjusios lavos. Laikui bėgant uolienos sunyko ir pavirto jau minėtu regolitu, o ertmės liko. Žinomų lavos tunelių skersmenys kartais siekia daugiau nei kilometrą, ilgiai – keletą ar net kelias dešimtis kilometrų, taigi ten įmanoma sutalpinti nedidelį miestelį. Tunelius dengiantis dešimčių ar šimtų metrų storio uolienų sluoksnis puikiai apsaugo ir nuo meteoritų, ir nuo Saulės ar kosminių spindulių. Be to, įrengus šliuzus ties tunelio angomis, jį visą galėtume pripumpuoti atmosferos ir viduje judėti be skafandrų.

Šiuo metu „NASA“ planuoja 2024 metais sugrąžinti žmones į Mėnulį ir vykdyti ten nebe keleto valandų, bet savaičių ar mėnesių trukmės misijas. Kitos šalys, ypač Kinija, greičiausiai daug nuo amerikiečių neatsiliks. Bet gali būti, kad labai ilgą laiką Mėnulis ir liks tik tyrimų poligonu, panašiai kaip šiandien Antarktida. Mokslinės bazės, su nuolat besikeičiančia įgula, galbūt kartais nuskrendantys pasižvalgyti turistai – tokia Mėnulio kolonizavimo vizija neatrodo labai optimistiška, bet gali būti daug artimesnė realybei, nei didžiuliai miestai po storais gaubtais. Priežastis – paprasčiausia ekonomika. Skrydis į Mėnulį kainuoja daug, gyvenamosios erdvės įrengimas ir išlaikymas – dar daugiau. Kas ryšis ne vienerius metus investuoti milijardus dolerių, ypač į projektą, nenešantį jokios tiesioginės naudos? Greičiausiai net ir tokie kosmoso entuziastai, kaip Elon Musk iš „SpaceX“ ar Jeff Bezos iš „Amazon“ nepateisintų tokių išlaidų. 

Viskas pasikeis tik tada, jei atsiras kokia nors ekonominė paskata keliauti į Mėnulį ar kitur į kosmosą. Tai gali būti naudingos iškasenos, kurių Žemėje nėra ar neliks, technologiniai procesai, reikalaujantys žemos gravitacijos sąlygų, arba toks kosminių skrydžių kainos sumažėjimas, kad turistinė kelionė į Mėnulį taptų įperkama viduriniosios klasės atstovams. Tada kosmose atsirastų rinka, kuri galėtų nešti pelną kompanijoms, ir kolonizacija galėtų paspartėti daugybę kartų.

Marsas

Raudonoji planeta fantastus ir mokslininkus žavi jau tikrai seniai. Dar XIX a. mokslininkai rimtai svarstė hipotezę apie Marso kanalus – neva protingų būtybių iškastus didžiulius tiesius kanalus, kuriais galbūt tekėjo vanduo. Vėliau paaiškėjo, kad kanalai buvo tik nekokybiškų teleskopų sukurta optinė apgaulė, bet romantiškas Marso įvaizdis išliko. Ir Ray Bradbury, ir Kim Stanley Robinson, ir šimtai kitų rašytojų, filmų bei žaidimų kūrėjų siuntė žmones į Marsą kaip į pirmuosius namus už Žemės ribų. Mokslininkai taip pat ten siunčia daugybę zondų; štai ir dabar Marse važinėja „Curiosity“, ant jo paviršiaus stovi ir dirba „InSight“, orbitoje skraido „NASA“, Europos ir Indijos zondai. Žmonės Marse kol kas nesilankė, bet yra planų tą pakeisti: „NASA“ ketina nuskraidinti žmones iki 2034 metų, keletas kitų kosmoso agentūrų ir privačių kompanijų turi dar optimistiškesnes vizijas.

Būsimiems Marso kolonistams kils daug panašių iššūkių, kaip ir Mėnulyje: reta atmosfera, žalinga spinduliuotė, regolitas. Panašiai kaip Mėnulyje, saugiausia Marse būtų gyventi urvuose po paviršiumi arba statyti keleto metrų storio gaubtus, galbūt tam panaudojant tą patį regolitą. Gali būti, kad gyvenamoji erdvė bus po paviršiumi, o virš jo iškils didžiuliai šiltnamiai, kuriuose augantys augalai teiks ir maistą, ir deguonį. Ar kuris nors šiltnamis, pilnas bulvių, turės Mark Watney vardą, parodys tik laikas.

Kokios bebūtų pirmosios kolonijos Marse, didžiąją dalį įrangos ten reikės nugabenti anksčiau, nei į Raudonąją planetą nuvyks pirmieji žmonės. Kartu su būtinais ištekliais ten keliaus ir autonominiai aparatai, kurie sumontuos pirmąsias stotis. Žmonės, nuskridę iki Marso, net nebūtinai iškart jame nusileis – galbūt pirmiau jie gyvens kosminėje stotyje planetos orbitoje. Taip būtų galima iš arti, bet palyginus saugiai, prižiūrėti sudėtingus darbus paviršiuje, o nusileisti tik tada, kai paruošta reikalinga išgyvenimui aplinka.

Autorius – Vytautas Tautkevičius

Priešingai nei kelionė į Mėnulį, Marso misija truks ilgai: skrydis į vieną pusę trunka bent pusmetį, atgal – tiek pat. Pridėkime prie to kelis mėnesius planetoje ir gauname ilgesnį nei metų laikotarpį, per kurį astronautai bus atskirti nuo visos likusios žmonijos. Be to, jie bus uždaryti nedidelėje erdvėje kartu su kitais misijos dalyviais ir neturės jokios galimybės atsiskirti. Tokios sąlygos daugeliui žmonių gali tapti nepakeliamos psichologiškai. Dėl šios priežasties jau daugelį metų rengiamos netikros Marso misijos Havajuose, Kanados šiaurėje, Rusijoje ir kitur. Jų metu astronautai mokosi ir techninių įgūdžių, ir tiesiog išgyvenimo atskirtiems nuo Žemės. Kai kurios misijos baigiasi sėkmingai, kitas tenka nutraukti anksčiau laiko, bet jos visos duoda būtinų žinių, kurios padės išgyventi realiose misijose dalyvausiantiems žmonėms.

Kitos planetos

Mėnulis ir Marsas dėl įvairių priežasčių atrodo kaip geriausi dangaus kūnai bandymams apsigyventi. Bet kai juos kolonizuosime, kur kryps akys toliau? Čia jau ateiname prie egzotiškesnių galimybių.

Lyginant su Marsu, nepelnytai užmiršta yra Venera. Beveik tokio pat dydžio ir masės, kaip Žemė, ši planeta dar turi ir storą atmosferą bei gauna daugiau energijos iš Saulės, nei mūsų planeta. Tiesa, atmosferos sudėtis toli gražu netinkama kvėpuoti, bet joje yra daug įvairių cheminių junginių, kuriuos būtų galima išnaudoti pasigaminant kolonistams reikalingas medžiagas. Veneros paviršius įdomus moksliniu požiūriu – gali būti, kad joje dar dabar kartais išsiveržia ugnikalniai – bet gyvybei tikrai netinka. Temperatūra ten viršija 450 laipsnių, atmosferos slėgis 90 kartų didesnis, nei Žemėje. Tačiau maždaug 50 kilometrų aukštyje virš Veneros paviršiaus atmosferos slėgis ir temperatūra yra labai panašūs į žemiškuosius. Dar prie to pridėkime labai panašią gravitaciją ir pasidaro aišku, kodėl ši Veneros atmosferos dalis kartais vadinama panašiausia į Žemę vieta Saulės sistemoje. Kolonija Veneros debesyse skamba tikrai fantastiškai, bet tai nėra iš principo neįmanoma: tankioje atmosferoje puikiai veiktų oro balionai ar dirižabliai. Būtent tokią idėją NASA pristatė dar 2015 metais – nuskraidinti į Venerą dirižablių, po kuriais galėtų kyboti tyrimų stotys, o jose dirbtų žmonės. 

Kybojimas Veneros atmosferoje turi daug privalumų. Panaši lauko ir vidaus temperatūra reiškia mažiau energijos sąnaudų stoties šildymui ar šaldymui. Panašus slėgis sumažina galimų įtrūkimų pavojų, nes tada įtrūkimai nesukelia sprogimo, o tiesiog leidžia nuodingai atmosferai po truputį skverbtis į vidų. Žinoma, skraidanti stotis kelia ir savitų iššūkių. Pavyzdžiui, Veneroje pučiantys ypatingai stiprūs vėjai gali blaškyti dirižablį ir pačią stotį, todėl kontroliuoti jos padėtį gali būti ne tik sunku, bet apskritai neįmanoma. Sudėtinga gali būti ir komunikacija: Veneroje debesys susidaro net 50-70 km aukštyje, taigi 50 km aukštyje esančioje tyrimų stotyje nesimatytų giedro dangaus. Sieros rūgštis atmosferoje kelia pavojų ir dirižabliams, ir ypač jų Saulės baterijoms. Sugrįžti iš stoties į orbitą reikėtų praktiškai tokios pačios galios raketos, kaip ir pakilti iš Žemės, o tai – taip pat sunkiai įgyvendinama užduotis. Bet visi iššūkiai įveikiami, taigi skraidantys miestai Veneroje tikrai gali tapti realybe.

Tolstant nuo Saulės pasiekiame didžiąsias planetas ir gausybę jų palydovų. Aišku, jų paviršiuje gravitacija silpna, atmosferos beveik nėra, taigi kolonijoms kyla tokie pat iššūkiai, kaip ir Mėnulyje ar Marse. Be to, ten dar ir gerokai šalčiau, nes atstumas nuo Saulės yra keletą kartų didesnis, o greta esančios planetos magnetosfera talžo palydovų paviršių energingomis dalelėmis. Iš kitos pusės, daugelyje jų yra labai daug vandens. Pavyzdžiui, Jupiterio palydove Europoje vandens yra daugiau, nei Žemėje. Taip pat daug vandens turėtų būti ir Ganimede bei Kalistoje ir Saturno palydovuose Encelade, Dionėje, Rėjoje, Titane. Vandenynus greičiausiai turi ir aplink Uraną besisukantys Titanija ir Oberonas bei didžiausias Neptūno palydovas Tritonas. Pasiekti šį vandenį būtų sudėtinga, nes jį nuo paviršiaus skiria keliasdešimt ar keli šimtai kilometrų ledo, bet prasiskverbus jis būtų kuo puikiausia paskata ir pagalba kolonizavimui. Vanduo naudingas ne tik pats savaime, bet ir kaip žaliava deguoniui ir vandeniliui. Deguonimi galime kvėpuoti, o sujungę šias dujas gauname raketinį kurą. Be to, bent iš principo galėtume išgauti energiją pasinaudodami temperatūrų skirtumu tarp skysto vandens ir labai šalto paviršiaus ledo.

Viena unikali problema, kilsianti Jupiterio ir Saturno palydovų kolonistams, bus etinė – juose gali egzistuoti gyvybė. Europos ir Encelado popaviršiniuose vandenynuose yra įvairių sudėtingų cheminių junginių, jų dugne greičiausiai egzistuoja hidroterminės versmės. Tokiomis sąlygomis galimai atsirado pirmoji gyvybė Žemėje. Žinant tai, neatrodo keista, kad Europa ir Enceladas laikomi tikėtiniausiomis vietomis aptikti gyvybę už Žemės ribų. Ar tikrai galime sau leisti užimti dangaus kūną, kuriame egzistuoja vietinės gyvybės formos? Ar ne geriau būtų palikti jas vystytis savaime? O jeigu jas atrasime tik tada, kai tame kūne jau ne vieną dešimtmetį gyvena ir žmonės – kur patrauksime juos? Į visus šiuos klausimus kada nors teks atsakyti.

Asteroidai

Taip pat galima bandyti kolonizuoti ir asteroidus. Gyvenimas juose būtų panašus į kosmines stotis, tik tiek, kad reikėtų ne statyti stotį, o išgremžti asteroido vidų. Tą būtų galima padaryti tiesiog išgaunant asteroide esančius naudingus išteklius. Asteroidų kasinėjimas bus būtina kosmoso pramonės vystymosi dalis, mat gabenti visus kosmosui reikalingus išteklius iš Žemės yra labai brangu ir neefektyvu. Nors kol kas asteroidų kasinėjimo planai tik planais ir liko, ateityje tai neabejotinai pasikeis. Kosminių viešbučių, bazių Mėnulyje ir kitos infrastruktūros statyba sukurs paklausą medžiagoms, išgautoms iš asteroidų, o tada išaugs ir pasiūla.

Taigi asteroidų pavertimas gyvenamomis erdvėmis gali būti šalutinis kosmoso pramonės vystymosi efektas. Protingai perdirbant asteroidą, galima sukurti didelę erdvę su mažomis angomis į išorę, kurias uždengus šliuzais, visą asteroido vidų įmanoma užpildyti atmosfera. Be to, storos uolienos puikiai apsaugo nuo meteoritų ir kosminių spindulių. Pasigaminus tokią koloniją, ją netgi būtų galima judinti, galbūt su ja net iškeliauti už Saulės sistemos ribų. 

Už Saulės sistemos ribų

Dideli skaičiai ne veltui kartais pavadinami astronominiais. Kosmosas yra nesuvokiamai didžiulis, tad ir kosminės kelionės trunka labai ilgai. Jei nepasieksime kokių nors radikalių proveržių fizikoje, kurie leistų kurti kirmgraužas kaip „Babilone 5“ ar keliauti iškreiptos erdvės burbuluose, kaip daro „Star Trek“ laivai, kelionės už Saulės sistemos ribų truks labai ilgai. Šimtų ar tūkstančių metų skrydis gali vykti dviem būdais.

Pirmąjį būdą matėme prieš porą metų filme „Pakeleiviai“. Didžiuliame erdvėlaivyje žmonės keliauja specialiose lovose, kuriose jie užmigdomi ir užšaldomi, o prieš pat pasiekiant kelionės tikslą – atšildomi. Pats laivas veikia autonomiškai, taigi kelionei beveik nereikia maisto ar vandens, o žmonės pasiekia kelionės tikslą nepasikeitę net ir po šimtmečių. Visgi realybėje įgyvendinti tokią misiją gali ir nepavykti. Kol kas visi bandymai užšaldyti gyvas būtybes ir vėliau jas atšildyti baigėsi nesėkmingai. Be to, nėra jokios garantijos, kad autonominės sistemos per šimtų metų kelionę nepages ir visa misija nežlugs dėl nemąstančio kompiuterio sprendimų.

Antras būdas – pastatyti laivą, kuriame žmonės gyventų, susilauktų palikuonių, šie užaugtų, taip pat susilauktų vaikų, ir taip toliau. Pirmieji į laivą įlipę žmonės nepamatytų kelionės tikslo, greičiausiai jo nepamatytų ir dar ne viena vėlesnė karta – viskas priklauso nuo kelionės trukmės. Tokiai misijai kyla daugiau ne techninės, bet socialinės problemos: ar galime būti tikri, kad dešimtos kartos žmonės, visą gyvenimą praleidę uždarame erdvėlaivyje, norės išlipti nepažįstamoje planetoje? Gal jie pasirinks tiesiog skristi toliau? O gal kur nors pakeliui toje uždaroje laivo visuomenėje kils perversmas, dalis žmonių žus, o likusieji nebesugebės palaikyti laivo sistemų ir pražus kosmoso platybėse?

Net ir sėkmingai pasiekus kitas planetas, įsikūrimas ten kels daugybę iššūkių. Sulaukti pagalbos iš Žemės – neįmanoma. Jei planetoje jau egzistuoja biosfera, ji greičiausiai bus nesuderinama su mūsiške – negalėsime valgyti to, kas ten auga ar gyvena. Mikroorganizmai evoliucionuoja labai greitai, taigi nežemiškos ligos pasireikš anksčiau, nei rasime būdų išnaudoti biosferą savo reikmėms. O jei biosferos nėra, tai kodėl mes ten apskritai skridome? Daug prasmingiau tada būtų kolonizuoti Saulės sistemos planetas.

Tad žmonių kelionės į kitas žvaigždžių sistemas kol kas lieka tik mokslinė fantastika. Bet ir tai gali pasikeisti – pavyzdžiui, jau daugiau nei du dešimtmečius žinoma, kad bent jau matematiškai įmanomas iškreiptos erdvės burbulas aplink erdvėlaivį, kuris likusios erdvės atžvilgiu galėtų judėti neribotu greičiu. Kol kas nežinia, ar tokią struktūrą įmanoma sukurti realybėje, bet tyrimai šia kryptimi vykdomi.

Galiausiai, net jei žmonės neskris už Saulės sistemos ribų, ten gali nuvykti autonominiai zondai. „Voyager 1“ ir „Voyager 2“, paleisti aštuntajame dešimtmetyje, jau paliko Saulės sistemą. Šiuo metu planuojamas projektas „Breakthrough Starshot“, kurio tikslas maždaug amžiaus viduryje paleisti spiečių mažyčių zondų artimiausios Saulei žvaigždės link. Galingas lazeris zondus įgreitintų iki penktadalio šviesos greičio, taigi Kentauro Proksimą jie pasiektų per kiek daugiau nei dvidešimt metų. Tad gali būti, kad dar iki šio amžiaus pabaigos sulauksime pirmųjų nuotraukų iš kitos planetinės sistemos. O tai jau bus visiška fantastika, virtusi realybe.