Tekstas skirtas žurnalo Protagonistas konkursui. Svarbu: konkurso darbai publikuojami be redakcijos įsikišimo.

Aut. Sofija Kryžmantaitė

Pakibęs pora metrų virš jūrų žvaigždėmis ir dumblu užkloto grindinio, povandeninis laivelis atsargiai dūzgė Soboro kryptimi. Akluose pajuodusių, yrančių buvusių parduotuvių, knygynų ir kavinių languose maišėsi įvairių raštų, formų ir dydžių žuvys. Kartais dumblo debesis kėlė pabaidytos plekšnės. 

JAT – Jungtinių Alpių Tautų – Trečiojo bataliono inžinierius-archeologas Adamas Grischkantas šypsojosi: išsipildė svajonė aplankyti Atlantidą.

Mažytė buvo ta Atlantida – viso labo antras prieš šimtmetį paskandintos šalies miestas. Ir dar ne pačios geriausios būklės. Apgriautas tvano, kaip ne itin svarbus pramonės, karybos ar kultūros taškas, Kaunas tebuvo vienas pražuvusių Europos miestų, pamirštas, paliktas lėtai irti. Nedomino nei „UNESCO-neue“, nei Rytų Jūras siaubiančių Uralo flibustjerų.

„Pagaliau“, – pagalvojo mirksint mėlynoms valdymo pulto švieselėms.

Liko apie šimtas metrų. Manevruodamas tarp liepų liekanų Grischkantas pavarė laivelį prie dar gerokai iki tvano mirusių „Kanklių“.

– Sie haben nach Kaunas angekommen*. – pranešė ramus moteriškas balsas.

– Kurgi dar… – atsiduso Grischkantas.

Adamą pasikartojantys pranešimai erzino – reikėjo būti aklam, kad nematytum to holograminiuose žemėlapiuose ir kurčiam, kad negirdėtum įkyraus pypsėjimo artėjant prie nuskendusių pastatų sienų.

Senasis Griškantas garsiakalbį būtų išmontavęs.

Adamas užsimaukšlino skafandrą ir, pasitikrinęs, ar deguonies srautas tekėjo stabiliai, įjungė hidrogelinį liuką.

Teko palaukti, kol „Merkel 2“ pakeitė liuko konsistenciją tolygia vandens. Kaufmannų Aurimas sakė tiesą. Reikėjo sėsti į „Schultz“. Gal Mateika galės pagelbėti, minėjo, kad kažkuriam doke naujutėlaitis stovi. Niekam nereikalingas. Kaip draugui – nuorganizuotų…

Senoliui patiktų. Kaip ir jau nuorganizuotas „Merkel 2“ „UNESCO-neue“ nepatvirtintai operacijai.

Jei valdymo pulto hologramoje Soboras atrodė įspūdingai – išdidžiai iškėlęs švytintį kupolą ir atsukęs pasauliui akinančio baltumo sienas, Grischkanto skafandro ekrane drumzlinai žalsvame fone stūksojo papilkusios, pažaliavusios kolonos; vietomis švietė plytos, o langus bei reljefinius papuošimus dengė storas floros ir faunos kilimas.

Koks miestas buvo… – dejuodavo prosenis. – Kaip Šveicarija. Su funikulieriais… Tik mažiau pinigų ir be kalnų.

Ir vis tik – medinukų nuolaužoms buvusiuose Aleksoto, Šančių ar Žaliakalnio rajonuose ir viena į kitą girtai besiramstančioms gelžbetoninėms konstrukcijoms kadaise tankiai užstatytuose sovietiniuose kvartaluose su Soboru nebuvo ko nė lygintis.

Pasirinkęs geriausią istorinę Soboro interpretaciją skafandro ekrane, Grischkantas atbulas nusiyrė keletą metrų ir blykstelėjo fotografuodamas bažnyčią. Tada ėmė ieškoti kitų kampų pastato skeleto skenografijoms. Griuvėsiai niekam nerūpėjo.

Sudominti „UNESCO-neue“ Komitetą nelegaliomis nuotraukomis buvo paprasta. Eins, zwei. Polizei**. Sudominti taip, kad operacija nuo pat pradžių būtų buvusi komiteto idėja, buvo menas. Čia reiks Waiwos Weiss. Gandonešis bylojo, kad ganėjo vienintelio jos žodžio iš jūrų dugno iškelti Senojo Berlyno Muziejaus freskas, reljefus, skulptūras ir Zalcburge jais papuošti „UNESCO-neue“ kiemą. Kitas pradėtų naują hidroarcheologinių tyrimų erą Kaune…

Iš Adamo skafandro iššoko bioplastinė sfera. Porąsyk burgztelėjusi, ji paplaukė keletą metrų Soboro link, tada kaip raketa šovė į viršų, palikdama paskui save burbuliukų uodegą. Ūmai pakibusi vietoje, ėmė žemai, gaudinčiai pulsuoti. Skafandro ekrane atsirado raudona trimatė Soboro projekcija, vietomis tarsi apkramtyta – bažnyčiai ne visur pavyko išvengti irimo. Nubyrėję ar tvano nurauti kryžiai, vienas bokštelis, gal paplautas, gal požeminių vandens srovių ar tankaus jūržolių ir gyvių tinklo išvargintas, pamažu smego.

– Būna blogiau, – šyptelėjo inžinierius, tačiau čia pat susiraukė.

Dėmesį patraukė mėlyna dėmė sienos projekcijoje. Kuriuo kampu besuktum bažnyčios modelį, po vienu langu žiojėjo skylė.

Adamas keliais grybšniais nusiyrė Soboro link ir įsispoksojo, išjungęs istorinį filtrą. Tikrai, nors daugumoje langų tarsi dantys kyšojo stiklų liekanos, vienas priminė išsižiojusią bedantę žuvį.

Ertmė po langu buvo atsiradusi neseniai. Neapaugusi maurais, net aptrupintos plytos dar nepapilko. Tinko ir stiklo gabalai po langu mėtėsi poros metrų spinduliu. Augmenija ir moliuskai buvo nudrėksti, sieną aplink langą įstrižai kirto tarsi drebučių sluoksnis.

– O šitai man nepatinka. – pakėlęs vieną šukę, burbtelėjo Grischkantas.

Kiek pasvarstęs, pasiuntė bioplastinę sferą ertmėn.

Skafandro ekrane mirgėdamas grūdeliais lėtai niro vaizdas. Ir viduje Soboro sienos buvo pilkos, o ant plytelių tarp trūnijančių klauptų snaudė kriauklytės ir dumbliai. Tačiau čia bent jau nebuvo tiek dumblo. Virš altoriaus tarsi šmėkla bolavo angelas, prismeigęs kažkokį apsilupinėjusį gyvį.

Tvyrojo amžių ramybė.

Adamas neištvėrė – išjungęs sferą šmurkštelėjo vidun. Per žalsvą vandenį skafandro ekrane taip gerai nebesimatė, tačiau ir nebemirgėjo. Leisdamas debesis mažų burbuliukų, Grischkantas lėtai nusiyrė laiko ir vandens apgadinto angelo link.

Soboro vidus stebino kuklumu. Cerkvių Grischkantas buvo matęs – ir visos buvo puošnios, spindinčiais kupolais, išdabintos freskomis, ikonomis, mozaikomis, vitražais… Net Waiwai gali būti sunku įtikinti „UNESCO-neue“ skirti finansavimą Kauno Soboro išsaugojimo darbams. Vargu ar jie patikės, kad Sobore susiduria tūkstantmetės katalikų ir stačiatikių tradicijos.

Pakibęs virš angelo, Grischkantas kelis sykius blykstelėjo kamera. Ir sustingo. Sulig kiekvienu blyksniu kažkas, vėluodamas kelias milisekundes, žybtelėdavo ir ties kęžtančios sakyklos apačia. Inžinierius tarsi torpeda šovė žemyn ir po akimirkos saujoje gniaužė permatomą skulptūrėlę. Irgi angelo.

Nespėjo pagalvoti, ar čia krištolas ir ar tikras. Pajuto kažką įsiremiant į nugarą. Skafandre įmontuotame garsiakalbyje išgirdo.

– Atiduok. Jis priklauso mano šeimai.

Balsas buvo moters. Mėtė kirčius, priebalsius akcentavo ir balsius tampė taip keistai, kad jei nebūtų buvę taip netikėta ir taip baisu – Adamas galėjo prisiekti, kad dešinįjį inkstą spaudė šaunamasis ginklas – būtų prapliupęs juokais.

– Palauk, – Grischkanto nuostabai, jo balsas skambėjo ramiai. – Man prireiks minutėlės kostiumui išvėdinti.

Moteris turbūt sutriko, nes ginklas rėmėsi nebe taip skaudžiai.

– Atiduok. – pakartojo, bet jau nebe taip užtikrintai.

Staigiai apsisukęs, inžinierius kaire ranka sugriebė ginklą ir užsuko jai ranką. Dešiniąja ėmė nuo savęs stumti priešininkės galvą. Moteris aiktelėjo ir paleido ginklą. Iš biopolimero masės į Grischkanto delną įšoko šukė, rasta prie skylės Soboro sienoje. Griebęs moters skafandrą deguonimi aprūpinančią žarnelę, įtempė ją virš šukės.

– Kas tu? Ko iš manęs nori? Ką čia veiki? – sumaurojo.

Moteris įsitempė ir įsmeigė į Grischkantą tarsi angliukai degančias akis.

– Greitai išsivėdinai. – išspjovė. – Girdėjau, kad JAT užtikrina lygias teises, tačiau niekad nemaniau, kad tai galioja ir teisei gauti į dantis.

– JAT garantuoja teisę negauti į dantis, jei negrasini ginklais. – metė Grischkantas. – Bet čia ne JAT. Jei atsakysi į klausimus, galbūt galėsim pamiršti, kas čia įvyko.

Grischkantas nužvelgė tamsiai žalią Kalifato uniformą, išmargintą baltais kringeliais, plyšį akims skafandre. Likusią veido dalį dengė deguonies kaukė. „Įdomu, sprendimas inžinerinis ar kultūrinis?“ – pamanė, tačiau pagavęs save pyktelėjo. JAT Trečiojo bataliono inžinieriui taip galvoti nederėjo. „Koks skirtumas, įdomiau, iš kur moteris taip toli nuo Pietų Jūrų… Dar lietuviškai kalba, kad ir laužytai… Bet kad nepanaši…“

„Kodėl aš apie tai galvoju?“ – susizgribo. Bet negalėjo negalvoti. Tvanui nuplovus senolio šalį, kažkiek lietuvių liko šalyse, vėliau tapusiose JAT, šv. Jurgio Kryžiaus Laivynu, Uralo flibustjerais. Tačiau jų buvo mažai. Iš veidų visi vieni kitus žinojo. Kartu šventė, futbolą žaidė, suko reikalus – švarius ar ne.

Bet Kalifate?

Disonansas. Egzotika.

– Hawwa Abu Rahman, – išgirdo. – Meno istorikė. Slepiuosi. Noriu, kad atiduotum angelą, o tada dingtum. Užteks?

Grischkantas šiaip ne taip atsitokėjo, tada nuleido šukę ir automatiškai ištiesęs ranką, prisistatė:

– Adamas Grischkantas. Inžinierius-archeologas. Ketvirtos kartos lietuvis. Malonu.

Hawwa rankos nespaudė, o toliau stebėjo Grischkantą, tačiau gal kiek švelniau.

– Adamas…– staiga susijuokė. – Šit kaip! Lietuvis… – palingavo galvą. – Aš irgi. Tai yra, promočiutė buvo lietuvė. Jei nebūtum bandęs nusukti man sprando, būtų malonu. Atiduok angelą!

Grischkantas susiraukė. Grąžinus skulptūrėlę galima tikėtis bet ko. Kita vertus, jei istorija apie šeimyninę relikviją tiesa, pavojus grėsė didesnis – senolis būtų galvą nurovęs dėl menkiausio Griškantų namų varžtelio.

„Gaila, kad niekada nepaklausiau, kur tiksliai gyveno Griškantai.“ – pamanė Adamas. Tačiau tuoj pat sudraudė save už budrumo stygių. Su kalifatiečiais niekada nežinai.

– Nagi, neturiu laiko žaidimams! – iškošė Hawwa.

– Tu mane ką tik užpuolei. – tarė Grischkantas. – Atidavęs angelą, būčiau paskutinis kvailys.

Inžinieriaus nuostabai, moteris pritardama linktelėjo.

– Būtum. Bet supranti, kad aš vis tiek vienaip ar kitaip jį iš tavęs pasiimsiu?

– Vienaip neišeis. – atkišo šukę Grischkantas. – Papasakok… apie promočiutę.

Hawwa išpūtė akis.

– Ką čia pasakoti. Buvo čia gydytoja. Kartą gavo darbo pasiūlymą Emyratuose. Išvažiavo ir pasiliko. Sukūrė šeimą. Vieną dieną išvyko į Himalajus. – moteris žvilgsniu ilgai šlifavo besiraitantį gyvį po apšepusiu angelu. – O grįžti nelabai kur ir buvo. Nei čia, nei ten.

Pažįstama. Kiekvienas JAT lietuvis būtų papasakojęs kažką panašaus.

– Kokia tavo istorija? – Hawwa įrėmė į Grischkantą aštrų žvilgsnį.

– Prosenelis buvo klimatologas Šveicarijoje, – atsiduso šis. – Sakydavo, kad mokslininku būti verta. Pirmas sužinai, kad negalėsi nieko, visiškai nieko padaryti.

Kurį laiką Sobore tvyrojo tyla.

– Ar mūsų… jūsųten daug? – staiga paklausė Hawwa.

Mūsų, – atsargiai pataisė Grischkantas. – JAT? Yra. O… ten?

– Aš viena. Net broliui nerūpi. Turėjau… pasiskolinti jo laivą, kitaip niekada…

Grischkantas šyptelėjo.

– Nuknisai brolio laivą ir išplaukei pati viena niekur, kažkur, už jūrų marių, į giliausią užkampį, pro plėšikus, piratus ir velniai žino ką vien dėl šito? – „Senis užskaitytų.“ – Imk. – inžinierius ištiesė figūrėlę moteriai.

Ši pagriebė brangenybę. Kostiumas tarsi plėvele apgaubė angelą ir jį prarijo.

– Adamai. Kokie tie lietuviai?

Inžinierius susiraukė. Saviškius tiesiog jautė. Bet kaip paaiškint kitam?

JAT visi rengėsi darbiniais kombinezonais ar skafandrais, priklausomai nuo to, kur dirbo – sausumoje ar po vandeniu. Visų uniformos buvo vienodos, o veidai nieko nesakė. Per šimtmetį susilygino manieros ir išnyko akcentai. Ne kitaip ir kitur: lietuviai šv. Jurgio Kryžiaus Laivyne klausydami linksėjo kaip Laivyne, vieną galvojo, o kitą sakė – kaip Laivyne.

Valgė visi tą patį – žuvį ir tai, ką Alpių terasose suveikdavo maisto inžinieriai. Kalėdas JAT šventė visi. Lietuviai šventė ir Valstybines Senąsias, tačiau tradicija menko.

Viena, ką galėjo išskirti – neprilygstamą meilę transportui. Kilus tvanui lietuviai pirmieji sulipo kas į ką beturėjo – laivelius, medines ar gumines valtis, kanojas ar net improvizuotus plaustus. Grischkantas galėjo prisiekti: ne vien iš būtinybės. Kiekvieną varžtelį patys prižiūrėjo, tepė, taisė, knebinėjo.

– Technologijas… mėgstam… – numykė Grischkantas.

– Iškalbos trūksta. – nukirto Hawwa.

Pokalbis išsisėmė.

Adamas papurtė galvą. Prioritetas – surinkti pakankamai medžiagos ir įtikinti Komitetą, kad hidroarcheloginiai tyrimai Kaune – mažiausia, ką JAT gali padaryti savo įvairialypės bendruomenės labui. Atsispyręs nuo pažaliavusių plytelių, nusiyrė prie skylės bažnyčios sienoje.

Kamavo jausmas, kad praleido kažką labai svarbaus.

„Slepiuosi.“ Nuo ko? 

JAT laivai buvo projektuojami taip, kad nepastebėtum, kol ant jų neužplauksi. Arba specialiai neieškosi. „Merkel 2“ dengiantys polimerai atspindėdavo gretimus paviršius, norėdamas galėjai įjungti ir matinį kamufliažą – tuomet laiveliai išvis susiliedavo su aplinka. Šalia propelerių ar variklių įmontuoti duslintuvai slopindavo garsą. Vienvietis Grischkanto laivelis turėjo būti išvis nematomas.

Krūptelėjo prisiminęs žymes, pastebėtas lauke.

– Hawwa… kodėl čia skylė?

– Adamai. Kiek gera JAT hidroarcheologinė žvalgyba?

– Kaip… Miestą radau. Tavęs… čia neturėjo būti. Tai… – inžinierius pasukiojo plaštaką.

– Aišku. Ar esi girdėjęs apie Jūros Šaitaną?

Tvanui nuplovus ar ištirpdžius Antarkties ledynus į dienos šviesą išlindo amžius snaudusi bjaurastis. Dauguma šių padarų buvo plėšrūs, tad turimos žinios apie jų gyvenamas teritorijas ir mitybinius įpročius kartais galėjo lemti – gyvensi ar ne. Paprastai jie apsiribodavo šiltesniais vandenimis, kur buvo apstu maisto. JAT jūrose jų beveik nebuvo.

– Kas tai?

– Toks… kaip ir žaltys. Labai didelis. Greitas. Šaudo spygliais. 

– Nori pasakyti… Antarktinis Žaltys? Čia? Iš kur? Bataliono duomenys to nerodė.

– Nežinau. Nerūpi. – papurtė galvą Hawwa.

Grischkantas krūptelėjo prisiminęs kelių metrų spinduliu išdrabstytus plytgalius.

– Kur jį matei?

– Prie Žilinsko galerijos. Palikau ten savo laivą. Plaukiau iš prosenelės. Nuo Laisvės alėjos. Ties kavine pasipylė spygliai… Nė nepajutau, kaip atsidūriau Sobore. Girdėjau jį krapštant sieną. Paskui jis dingo, o tada pasirodei tu. Angelas sargas, ne kitaip…

Grischkanto vaizduotė nupiešė ilgą padarą, susiraičiusį ant trikampio galerijos stogelio, pamažu apsivejantį koloną, o tada kaip kulka šaunantį grobio link vos tik Adamas ar Hawwa iškiš nosį iš bažnyčios. Plėšrūną, sekantį „Merkel 2“, šiam burzgiant pro miesto sienos bokštų likučius, amžiams nutilusį muzikinį teatrą, apgriuvusią miesto savivaldybės dėžutę, didžių didžiausią kunigaikštį. Tykantį žuvelės skardinėje dar šiai kybant virš dumblo užneštos pilies griaučių, nugriauto rotušės bokšto.

– Kas per velnias… Jokio Žalčio ten nebuvo.

– Gal nuplaukė?

– Kaži… – susimąstė Grischkantas.

Mirusioje aikštėje spengė tyla. Pro skylę nė per vieną skafandro filtrą nebuvo regėti nė gyvos dvasios. Jei ne žymės ant Soboro sienos, Adamas būtų tikėjęsis, kad tuoj iš visų kampų pradės lįsti iki dantų apsiginklavę žali žmonės baltais raštais.

Inžinierius pavarė laukan bioplastinę sferą. Po kelių akimirkų skafandro ekrane sužibo Žilinsko Galerijos projekcija ir mažytis laivelio modelis. Grischkantas nukreipė sferą aukščiau. Žalčio niekur nebuvo matyti. Stvėrusi ginklą, Hawwa irgi įsitaisė prie skylės po apgadintu langu.

– Ką darom? – paklausė.

– Bandom laimę, – gūžtelėjo pečiais Grischkantas.

Nuplaukti tuos dvidešimt metrų buvo sunku. Atrodė, kad akli aikštę supančių pastatų langai šaiposi, nuoga skulptūra išskėstom rankom tik ir laukia, kol inžinierius paklius jai į nagus, o jūrų žvaigždės išlakstys visomis kryptimis prieš Grischkantą išnirus pačiam Šėtonui.

Penki metrai. Inžinierių mušė karštis. Septyni. Prakaitas užpylė akis. Dešimt. Velnio boba! Apgavo! Dvylika…

– Greičiau, Adamai, plauk greičiau! – sušnypštė garsiakalbis.

Suūžė, priekyje nutįso burbuliukų juosta. Palei apvalių formų laivelį į dumblą įsmigo dyglys sulig keliais sprindžiais. Iš paskos sekė dar keli, smigdami į pajuodusius galerijos laiptus. Vienas beveik pradrėskė inžinieriaus kostiumą virš kairiosios mentės.

Mirgančiame grūdėtame ekrane nieko nebuvo matyti.

– Šauk, ko lauki, šauk! – subliuvo Grischkantas ir, pajungęs ekstremalios navigacijos režimą skafandre, metėsi į šoną.

Pačiu laiku. Ilgas kūnas tarsi trūkusi spyruoklė pylė ten, kur prieš akimirką kapstėsi Adamas. Užuot trenkęsis į žemę, padaras žaibiškai pakeitė kryptį ir leisdamas burbulų debesis, nusivijo inžinierių.

– Hawwa, šauk! – maurojo Grischkantas, tačiau garsiakalbis tylėjo. Kas jai nutiko?

Aplink inžinierių nusidriekė dumblo debesėliai, į plyteles vienas po kito smingant spygliams. Grischkantas nė nepajuto pajungęs reaktyvinį režimą ir šovė į viršų.

Taip nieko nebus. Yra, aišku, variantas, bet „UNESCO-neue“ Kaune bus galima pamiršti…

Tiek to. Gyvybė svarbiau.

Grischkantas užsimerkė, davė bioplastinei sferai komandą ir, apsukęs kilpą virš Hawwos laivelio, visu greičiu nuūžė Laisvės Alėjos link. Kad tik paspėtų. Kad tik…

Įtaisas pakibo viename taške. Prabėgo kelios milisekundės ir sfera išleido ryškų blyksnį. Sprogimo išjudinta vandens masė skaudžiai bloškė jam į nugarą. Kokia laimė, kad spėjo atsitraukti! Kad tik Hawwa būtų pasilikus Sobore… Bet ar sprogimo užteko pribaigti padarui? Pastatai tai sveiki. 

Inžinierius pajuto stiprų norą grįžti į savo laivelį, nukreipti jį į artimiausią JAT miestą ir susmegus operatoriaus kėdėje miegoti tol, kol jo nepažadins „Sie haben nach…“. Ir subarė save. JAT Trečiojo bataliono inžinieriui taip galvoti nederėjo.

– Hawwa! Atsiliepk! Hawwa?

Garsiakalbis tylėjo. Grischkantas susikeikė ir nuzvimbė atgal prie bažnyčios.

Hawwa vis dar buvo ten, kur ją ir paliko, tik lyg apsvaigusi žiūrėjo į vieną tašką ir protarpiais purtė galvą. Grischkantas atsargiai palietė moters petį.

– Hawwa? Mes jį nukovėm.

– Tu! Šunie! – išgirdo.

– Aš mus išgelbėjau! Kodėl nešovei, kai prašiau? – sušuko Grischkantas.

– Tai turėjo būti dienos operacija… Atplaukiau, pasiėmiau promočiutės prisiminimą, apsižvalgiau po jos miestą ir išplaukiau! – purtė galvą Hawwa. – O tu palikai mane be laivo!

– Tai turėjo būti dienos operacija, – kreivai šyptelėjo Grischkantas. – Atplaukiau, surinkau medžiagą „UNESCO-neue“, apsižvalgiau po prosenelio miestą ir išplaukiau. Geriau pažiūrėkime, ką galime padaryti.

Sprogimas nutėškė laivelį po atmetusios rankas į šonus statulos kojomis. Grischkantui norėjosi lygiai taip pat skėstelėti rankomis. Mažojo laivelio korpuse dabar žiojėjo skylė, o šalia, tarp metalo ir plastiko atplaišų susivijęs į mazgą tysojo ilgas, dygliuotas kūnas. Atrodė daugiau graudžiai nei baisiai.

Adamas parodė į laivą:

– Ar jis regeneruoja?

– Taip sugadintas… Nežinau ar ir mėnesio pakaktų… – Hawwa susimąstė. – Klausyk. Tu juk ne basas čia atbridai?

– Čia „Merkel 2“. – atsiduso inžinierius. – Erdvės nėra net labai intymiam pasiplaukiojimui. Atsarginiai deguonies balionai – ir tie į korpusą įlydyti. Nebent… Kur remontinis komplektas?

– Tu durnas? Kiek tai truks?

– Kiek reiks. – truktelėjo pečiais inžinierius.

– Yra geresnis variantas. – tarė Hawwa. – Laisvasis dažnis.

Grischkantas susiraukė. Viskas stojo į savo vietas.

– Taip ir maniau. Viena niekaip nebūtum čia nusigavusi! Susikviesi draugelius, o tada pagrobsi JAT laivą? Pagalvok apie kontekstą. Tu iš Kalifato! Laivas jau vogtas „UNESCO-neue“ nepatvirtintai operacijai! O sferinis terminalas su Rytų Jūrų regiono duomenimis susprogdintas! Bus diplomatinis skandalas.

Moteris susiraukė.

– Paranojikas… Man tereikia tavo radijo!

Grischkanto laivelis tebesnaudė kur paliktas. Virš operatoriaus kėdės cypavo raudona lemputė, o valdymo pultas mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis.

Sie haben eine Funkmeldung!*** – plyšavo garsiakalbis.

Įsmukęs į kėdę, Adamas išjungė operacinės sistemos perspėjimus velniop. Tuo pasirūpins vėliau. Dabar – linksmasis skambutis. Inžinierius suvedė Hawwos nurodytą radijo kodą ir ėmė laukti.

Kelias minutes fone buvo girdėti neaiškus pypsėjimas. Staiga garsiakalbyje pasigirdo prarūkytas balsas:

Alo, Kascytis. – akcentai buvo sudėti keistai, užilginti balsiai. Adamui nutirpo rankos kojos. Flibustjeras.

– Kalba Ieva. Kodas raudonas. – sučiulbo Hawwa.

Poniel. Būsiū. Pėnkios mynūtės.

– Supratau. Baigiau.

Grischkantas įsikniaubė į delnus. To dar betrūko, kad jį susemtų Kalifato ir flibustjerų kompanijoje.

– Ko taip? – Hawwos akyse degė linksmi žiburėliai.

– Aš norėjau atkreipti „UNESCO-neue“ dėmesį, bet ne šitaip! – pyktelėjo Adamas.

– Ne tavo vieno šeima iš Kauno. – purkštelėjo moteris, tada pliaukštelėjo jam per petį. Skaudžiai. – Mes dar jį prikelsim antram gyvenimui! Proseneliai didžiuosis.

– Trauk angelą sargą… mums jo prireiks… – atsiduso Grischkantas.

* Atvykote į Kauną. (vok.)

** Viens, du. Policija. (vok.)

*** Gavote radijo pranešimą. (vok.)

Patiko šis įrašas? Paremk mus Patreon platformoje!