Kai vienoje vietoje susirenka didžiulė grupė žmonių, kuriuos vienija meilė komiksams, tampa sunku atsispirti troškimui įsigyti komiksus, kurie ne tik suteikė pramogą, bet ir tapo svarbia jų asmenybės formavimo dalimi.

Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 1 numeris, 2019 ruduo. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia. Jei norite įsigyti fizinę žurnalo kopiją, ją rasite čia.

Straipsnio autoriai: Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

Išties, šio straipsnio pavadinimas skamba pakankamai nuobodžiai, kad patektų ant mokslinio tyrimo rašto darbo viršelio. Tačiau šis pavadinimas slepia labai įdomų ir dabar jau neatsiejamą nuo komiksų reiškinį. Reiškinį, dėl kurio 1938-aisiais metais pasirodęs „Action Comic #1“ 2014-aisiais buvo parduotas vienam kolekcionieriui už šiek tiek daugiau nei 3,2 milijono JAV dolerių. O 1993-aisiais pasirodęs komiksas „Death of Superman“, turėjęs tapti Supermeno sagos pabaiga (na, bent jau taip skelbė leidėjai), šiandien eBay bei Amazon platformose parduodamas vos už kelis dolerius. Taigi komiksų kolekcionavimo reiškinys rodo, kad komiksų, panašiai kaip ir meno darbų, vertė gali kilti kelis ar kelias dešimtis kartų, o retesniais atvejais – ir šimtais ar net tūkstančiais kartų. Arba ne… Bet apie viską iš eilės. 

Komiksų kolekcionavimas yra toks platus ir sudėtingas reiškinys, kad pradėti reikia nuo svarbiausių terminų apibrėžimo. Pirmiausia aptarkime, kas yra komiksas. Komiksas – tai išraiška arba medija, per kurią išreiškiamas sekoje pateiktas menas. Žinoma, pagal tokį apibrėžimą komiksais yra tiek fiziškai atspausdintos kopijos, tiek pasirodančios skaitmeniniu pavidalu. Taip pat komiksų išraiška gali būti ir sukurti vos keli paveiksliukai, periodiškai pasirodantys laikraščiuose, ar kelių šimtų puslapių apimties grafinės novelės. Kitaip sakant, jei tai yra sekoje pateikiamos iliustracijos – tai komiksas. 

Komikų kolekcionierius – tai asmuo, kuris renka (kolekcionuoja) tam tikrus komiksus dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, susižavėjimo komikse įgyvendintais kūrybiniais sprendimais, nostalgijos, siekio turėti visą komiksų seriją ar net finansinės investicijos. Pastarasis aspektas turėjo labai didelį poveikį ne tik komiksų kolekcionavimo iškilimui (ir vėliau nuosmukiui), tačiau ir visai industrijos raidai. Apžvelgiant komiksų kolekcionavimo atsiradimo priežastis pradėti būtina nuo nostalgijos.   

Nostalgija – tai terminas, apibrėžiantis malonumo ir liūdesio emociją, kurią asmuo patiria prisimindamas įvykius, nutikusius praeityje. Užaugę pirmųjų komiksų skaitytojai junta malonias asociacijas apie vaikystėje skaitytus komiksus, todėl užsigeidžia įsigyti senus komiksų numerius tam, kad užpildytų kolekcijos „spragas“ ar dar kartą perskaitytų komiksus, kurie dėl kokių nors priežasčių, buvo prarasti. Tokiu būdu šie komiksų skaitytojai sukūrė seniau išleistų komiksų paklausą. Visgi, tam, kad atsirastų rimtas komiksų kolekcionavimo reiškinys vis dar trūko pasiūlos. 

Penktajame dešimtmetyje JAV atsiradusios pirmosios komiksų parduotuvės, kurios siūlė paslaugą – užsisakyti paštu ne tik naujus, bet ir senus komiksų leidinius, tapo tuo katalizatoriumi, kurio reikėjo, kad atsirastų sistemingas komiksų kolekcionavimo reiškinys. Taigi nuo to momento komiksų išraiškos mylėtojai JAV turėjo galimybę anksčiau išleistus, tačiau jiems ypatingus komiksus įsigyti sąlyginai paprastai. Kadangi pirmieji JAV komiksai nei leidėjų, nei skaitytojų nebuvo laikomi kažkokią didesnę vertę turinčiais leidiniais, jie dažnai buvo išmetami vos perskaičius. Dėl to rinkoje pačių pirmųjų komiksų leidinių pasiūla buvo itin ribota. 

Visgi tikrasis komiksų kolekcionavimo bumas prasidėjo atsiradus komiksų konvencijoms. Kai vienoje vietoje susirenka didžiulė grupė žmonių, kuriuos vienija meilė komiksams, tampa sunku atsispirti troškimui įsigyti komiksus, kurie ne tik suteikė pramogą, bet ir tapo svarbia jų asmenybės formavimo dalimi. Atsiranda visos sąlygos komiksų kolekcionieriams investuoti į šį hobį, taip pat tai nustoja atrodyti nerimtu užsiėmimu. Kaip jau buvo minėta, kadangi pačių pirmųjų JAV išleistų komiksų pasiūla buvo ypatingai limituota, tai reiškė, kad komiksų, kuriuose pirmą kartą pasirodo Supermenas, Betmenas, Kapitonas Amerika ar Žmogus-voras, pardavimo kaina pradeda kelis šimtus kartų viršyti viršelyje nurodytą kainą. Tačiau šis ženklus kainos šuolis nei kiek neatbaidė pačių aistringiausių komiksų kolekcionierių. 

Komiksų kolekcionierių pasiryžimas sumokėti ženkliai daugiau nei originali komikso kaina buvo pastebėtas ne tik leidėjų, bet ir investuotojų bei spekuliuotojų. O tai, kad komiksų personažai vis dažniau pasirodydavo kino ir TV ekranuose kaip vaidybinės ir animacinės adaptacijos ženkliai augino komiksų personažų mėgėjų skaičių. Tai augino ir komiksų kolekcionierių rinką. Devintojo dešimtmečio pradžioje daugybė žmonių pastebėjo, kad komiksų kolekcionavimas – tai neįtikėtinai didžiuliai pinigai. Tai vos nesukėlė viso JAV komiksų industrijos žlugimo. 

Komiksų leidėjai, supratę, kad tarp komiksų pirkėjų yra atskira komiksų mylėtojų grupė, kuri investuoja didžiulius pinigus į išskirtinius komiksus, pradėjo agresyviai leisti papildomą produkciją, kuri būdavo „limituoto leidimo“, specialiais viršeliais, įpakuoti į vakuuminius maišelius ir t.t. Televizijoje pasirodančios istorijos apie tai, kaip vieni ar kiti komiksai buvo parduoti už išties įspūdingas sumas, paskatino daugybę žmonių daryti klaidingą prielaidą, kad dabar į komiksus investuoti keli doleriai kada nors pavirs pasakiškos vertės turtais. Tačiau elementarios ekonomikos nesuvokimas sukėlė visiškai priešingą efektą.

Prieš nagrinėjant detaliau reikėtų apibrėžti dar kelis terminus – investuotojas ir spekuliuotojas. Investuotojas, skirtingai nei kolekcionierius, perka komiksus ne dėl meilės, pasigerėjimo ar nostalgijos, bet siekiant kuo didesnės finansinės grąžos. Kitaip sakant, komiksų investuotojai, taip pat kaip ir meno investuotojai, perka kūrinius, kurie turi potencialą ženkliai padidinti savo vertę praėjus tam tikram laikotarpiui. Tuo tarpu spekuliuotojas yra asmuo, kuris, panašiai kaip ir investuotojas, nori finansinės grąžos iš savo investicijos, tačiau nori jos kuo greičiau. 

Taigi atrodytų, kad tiek investuotojas, tiek spekuliuotojas turi labai nežymių skirtumų ir iš esmės yra tas pats. Tačiau, jei investuotojas dažniausiai yra edukuotas šio specifinio verslo atstovas, gebantis adekvačiai pasverti finansinę riziką, tai spekuliuotojai dažniausiai yra entuziastingi mėgėjai, kurie nusprendžia imtis šio „užtikrinto“ verslo, išgirdę per žinias naujieną, kaip šeima, kurios verslas bankrutavo ir ji buvo priversta išsikraustyti iš savo namų, rūsyje rado pirmojo supermeno komiksą ir aukcione pardavė jį už kelis šimtus tūstančių JAV dolerių ar kitas labai panašias istorijas. 

Taigi dešimto dešimtmečio pradžioje komiksų industrijoje susiformuoja labai keista situacija. Komiksų kolekcionavimas (ir investavimas į juos) visuomenėje tapo ne tik žinomas, bet ir nieko nebestebinantis reiškinys, todėl labai didelis kiekis žmonių nusprendė, kad dabar investuoti keli doleriai po kelių dešimtmečių taps keliais šimtais tūkstančių. Nebuvo abejonių, kad net ir trumpuoju laikotarpiu komiksų kaina turėtų pakilti bent keliais kartais. Leidėjai, pastebėję šį kolekcionierių (ir spekuliantų) susidomėjimą, specialiai didino „kolekcinių“ komiksų pasiūlą ir sukūrė situaciją, kai kiekvieno „specialaus“ komikso serijos numeris vieno pirkėjo buvo perkamas po kelis ar daugiau vienetų (vieną skaitymui, o kitus – pardavimui). 

Atrodytų, visi buvo laimingi – leidėjai išaugino pardavimų skaičius iki nesuvokiamų aukštumų, o komiksų pirkėjai įsigijo užtikrintą turtą, kurio vertė su kiekviena diena tik augs. Tačiau ši iliuzija ilgai trukti negalėjo ir neišvengiamai subliuško. Šio spekuliacinio burbulo kulminacija, daugumos komiksų tyrinėtojų nuomone, tapo tokie leidėjų išreklamuoti komiksai kaip „Supermeno mirtis“ bei „Batmano arka“, kurios metu pastarajam buvo sulaužytas stuburas (tiesa, ši rimta fizinė negalia buvo tokia pat laikina, kaip ir Supermeno mirtis). Manydami, kad tai yra vienų garsiausių komiksų personažų paskutiniai serijos numeriai – spekuliantai masiškai pirko šiuos komiksus.

Tačiau visai netrukus pasirodė pirmieji nerimą keliantys ženklai. Spekuliantai, norėdami parduoti neseniai išleistus „kolekcinius“ numerius pastebėjo, kad niekas nenorėjo jų pirkti. Taip buvo dėl to, kad visi potencialūs pirkėjai juos jau taip pat turėjo. Vis daugiau spekuliantų, norėdami susigražinti į komiksus investuotus pinigus, pradėjo pardavinėti juos net už mažesnę sumą nei kaina, kuri buvo ant viršelio, taip dar labiau sukeldami paniką. Komiksų kolekcionavimo rinkoje įsitvirtinus suvokimui, kad pasiūla daug kartų viršija paklausą, įvyko spekuliacinio „burbulo“ sprogimas.

Šiandien atrodo keista, kad paskutiniame praeito šimtmečio dešimtmetyje tiek daug žmonių nesuvokė, kad milijonus siekiančios pardavimo sumos už „Action Comic #1“ yra pirmiausia todėl, kad iki šiandienos tėra žinoma vos apie pusšimtį išlikusių vienetų iš serijos, kurios pirmas leidimas turėjo kelis šimtus tūkstančių kopijų. Būtina pabrėžti, kad keliais milijonais yra vertinamos tik tos kopijos, kurios yra geriausiai išlaikytos (t.y. nesuplėšyti, nesulamdyti, turi visus puslapius ir t.t.), o ne apskritai visi išlikę „Action Comic #1“ numeriai. Taigi patys brangiausi komiksai yra tokie brangūs todėl, kad jie paprasčiausiai yra labai reti, o jų paklausa išties milžiniška. Bet grįžkime prie to, kaip tai vos nesužlugdė JAV komiksų industrijos. 

Dauguma spekuliantų pirkdavo ne tik pagrindinių komiksų studijų leidinius su populiariais personažais, tačiau praktiškai visų naujų komiksų pirmus numerius (nes niekada nežinai, gal šis personažas išpopuliarės kaip Supermenas). Todėl, kai spekuliacijos burbulas sprogo ir visi staiga suvokė, jog absoliučios daugumos naujai išleistų komiksų vertė ne tik kad nepakils, bet niekada neatpirks net viršelyje nurodytos kainos, spekuliantai staiga nustojo urmu pirkti „karštus“, „kolekcinius“ bei „išskirtinius“ komiksus.

JAV komiksų industrija tam nebuvo pasiruošusi. Komiksų industrijos apžvalgininkai teigia, kad per  kelis metus užsidarė du trečdaliai komiksų parduotuvių, o daugybė smulkių leidėjų bankrutavo. Netgi toks industrijos milžinas kaip „Marvel“ nesugebėjo laiku įvertinti, kodėl komiksų pardavimai staiga krito net kelis kartus ir negalėdama susigrąžinti investicijų turėjo 1997-aisiais metais paskelbti bankrotą. Komiksų leidėjai, knygynai bei spekuliantai atsidūrė labai nemalonioje situacijoje – visi jie turėjo didžiulius kiekius komiksų, kurie staiga tapo niekam nereikalingi ir beverčiai. 

Nors šioje istorijoje atrodo, kad didžiausias JAV komiksų industrijos blogis yra spekuliantai, tai būtų klaidinga išvada. Taip, jie ne tik padarė sau finansinės žalos ir kuriam laikui sudavė labai skaudų smūgį visai industrijai, tačiau kolekcionavimo krizė kilo dėl visų dalyvavusių šiame spekuliacijos burbule. Godumas ir neišmanymas yra labai pavojinga kombinacija. 

Šiandien JAV komiksų industrija klesti, tačiau dauguma komiksų serijų dabar išleidžiami 10 kartų mažesniais tiražais nei dešimtą dešimtmetį. Žinoma, yra išimčių, kai su personažais įvyksta rimti pokyčiai ar komiksą iliustruoja itin žinomas autorius. Atrodo, pamoka buvo išmokta – tikėjimas, kad kažką galima nusipirkti už kelis dolerius ir po kelių ar keliolikos metų turėti kelis šimtus ar tūkstančius siekiančią finansinę grąžą yra paprasčiausia kvailystė. Visgi teigti, kad komiksų leidėjai irgi pasimokė ir ateityje nebus tokie godūs, deja, negalima. 

Apžvelgus istorinį komiksų kolekcionavimo kontekstą, būtina pakalbėti apie tai, ką komiksų kolekcionavimas reiškia šiandien. Laimei, tarp rimtų meno investuotojų komiksų meninė vertė šiandien yra visiškai nekvestionuojama – į pripažintus ir vertinamus komiksus šiandien investuojama be jokios baimės, kadangi jų vertė nuolat auga. Kai kurie investuotojai netgi pastebi, kad susidomėjimas jais paauga esant ekonominei krizei. Tačiau aukštos vertės komiksų tėra vos daugiau nei keli šimtai visoje rinkoje.

Tai kokia gi situacija su ne-tokiais-jau-senais komiksais? Na, trumpai – ji yra adekvati. Dauguma visų išleistų komiksų niekada neturės tokios vertės, kokia jie turėjo ir buvo parduodami išleidimo metu knygynuose. Tačiau kartas nuo karto rinkoje pasirodo maži brangakmeniai, pavyzdžiui, tokie komiksai kaip „The Walking Dead #1“ (2003), „Dark Knight III: Master Race #1“ (2016) ar „Edge of Spider-Verse #2“ (2014), už kuriuos šiandien kolekcionieriai gali mokėti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių JAV dolerių priklausomai nuo kokybės, autorių autografų ir t.t. 

Pabaigai pora apibendrinimų visiems, kurie galvoja apie komiksų kolekcionavimą. Pirmiausia, jei komiksai yra perkami, nes jie suteikia pramogą bei malonumą, kolekcija susidarys labai greitai, tačiau, jei norima uždirbti iš kolekcionavimo – tai yra gerokai sunkesnis klausimas. Statistiškai labiausiai užtikrintas būdas yra duoti šansą visiškai naujiems komiksams, nes niekada nežinai, kuris iš jų taps naujas kultūrinis fenomenas. Toks metodas taip pat reiškia, kad kolekcijoje bus nemažai komiksų, kurie niekada neturės viršelyje nurodytos vertės. Žinoma, blogai tai ar gerai, labai subjektyvus dalykas, kadangi patiems šio straipsnio autoriams atrodo, kad didžiausia komiksų vertė yra pramoga, kurią ši medija suteikia. 

Apibendrinus kolekcionavimo reiškinį, pirmausią reikia pasidžiaugti, jog kolekcionavimas reiškia, kad komiksai yra nekvestionuojama meno išraiška, todėl meno investuotojai nejaučia kažkokios gėdos ar nejaukumo mokėdami tokias pasakiškas sumas ir kolekcionuodami komiksus kartu su „tradicinio“ meno išraiškomis, pavyzdžiui, paveikslais ar skulptūromis. Visgi pats komiksų kolekcionavimo reiškinys atsirado iš nostalgijos. Kitaip sakant, žmonės sutiko mokėti didesnę vertę  nei originaliai kainavo komiksas, kadangi tas komiksas sugebėjo sukelti jiems malonius prisiminimus. Ir, reikia pastebėti, kad komiksai yra labai puiki priemonė sukurti teigiamus prisiminimus.  

Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!