Su Migle kalbamės apie viską: jos žavų charakterį, netikėtą kelią į komiksų pasaulį, Lietuvos bei pasaulio populiariąją kultūrą ir, be abejo, komiksus.

Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 1 numeris, 2019 ruduo. Visą žurnalą nemokamai internetu galite skaityti čia. Jei norite įsigyti fizinę žurnalo kopiją, ją rasite čia.

Tiems, kurie domisi lietuviškąja komiksų kultūra, Miglės Anušauskaitės pristatinėti tikrai nereikia: neabejotinai populiariausia nūdienos komiksų kūrėja Lietuvoje, kuri šiandien džiugina ne tik internetinių „I have no teeth“ komiksų gerbėjus ar kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ skaitytojus, bet ir vieną po kitos leidžia komiksų knygas bei netgi ruošiasi pagal vieną jų netrukus kurti animacinį filmą. Su Migle kalbamės apie viską: jos žavų charakterį, netikėtą kelią į komiksų pasaulį, Lietuvos bei pasaulio populiariąją kultūrą ir, be abejo, komiksus. 

Labas, Migle! Sunku nepastebėti tavo spalvingo charakterio. Ar mažoji Miglė taip pat mėgo nuotykius, ežius ir auskarus iš braškių? 

Sunku vertinti savo vaikystę ir charakterį iš dabarties perspektyvos, nes pokyčiai vyksta taip laipsniškai, kad nelengva juos pastebėti, o ir prisiminimai dažnai nėra pats patikimiausias dalykas. Kiek pamenu, domėjausi daugybe dalykų ir bandžiau daryti viską – piešti, rašyti, siūti, konstruoti… Paskui kai kas nusibodo, kai ką pamiršau, ties kažkuo užsikabinau. Manau, kad didelę įtaką padarė mama, kuri netingėdavo su manimi kurti istorijas ir pasakodavo man apie mediciną, kuri mano profesiniame gyvenime nefigūruoja, o štai istorijose išliko.  

Kokią įtaką populiarioji kultūra darė tau beaugant? Ar vaikystėje skaitei komiksus?  

Manau, kad visi vaikystėje skaitėme komiksų žurnalą “Donaldas ir kiti”, dar mėgau “Žaliąjį laikraštį”, bet apskritai man augant prieiga prie komiksų buvo gana ribota. Labai mėgau skaityti, kas nepasikeitė – iki šiol niekur neinu iš namų neturėdama su savimi knygos. Mėgstu tiek populiariąją literatūrą (ypač kriminalinius romanus!), tiek rimtąją, tiek negrožinę (ypač mokslo populiarinimo). Vaikystėje skaičiau kiek kitokius žanrus, bet taip pat gana plataus diapazono. Su drauge eidavom į biblioteką, išsirinkdavom po kokias penkias knygas, tada, jas perskaičiusios, trumpai pristatydavom viena kitai – turėjom taisyklę, kad turim parekomenduoti viena kitai po vieną iš savo perskaitytų knygų, o kita turi ją pasiimti kito apsilankymo bibliotekoje metu. Kai dabar pagalvoju, tai visai neblogas būdas ugdyti literatūrinį skonį, atsirinkti, kas tau patinka. Kai pagalvoju dar kartą, suprantu, kad buvom tikri „nerdai“ ir neatrodo taip jau keista, kad iš mūsų tyčiojosi mokykloje.

Dar iš populiariosios kultūros vaikystėje man darė didelę įtaką per “Cartoon Network” rodoma animacija, tarp kurios buvo išties kūrybingai sukurtų filmukų tiek siužeto, tiek vizualikos požiūriu. Šiaip geros animacijos pilna ir dabar, gana dažnai ją žiūriu.

O kaip „atsitiko“ pirmasis Miglės komiksas? Kodėl pasirinkai šią saviraiškos formą?

Pirmieji komiksai buvo vėl vaikystėje, tame etape, kai viską “valgiau” ir viską “gaminau”. Pamenu, kad paišiau visą seriją komiksų apie ežį Pupurupu, taip pat peles ir varles. Iš esmės tai ir buvo tuometinės mano kūrybos pagrindinės temos – ežiai, pelės, varlės. 

Vėliau komiksus kažkaip užmiršau – suidomėjau matematika. Paskui Vilniaus licėjuje atsidūrusi matematikų klasėje supratau, kad nesu toks jau matematinis genijus, kaip iki tol maniau, ir persimečiau prie tekstų. Rašiau visokius apsakymus, tuomet įstojau į žurnalistiką ir paskaitų metu staiga vėl pradėjau paišyti – daugiausia tam, kad pati sau pasižymėčiau kokį į galvą atėjusį pokštą ir prajuokinčiau kursiokus. Kursiokai juokėsi (už ką iki šiol esu jiems dėkinga), pradėjau komiksus dėti į internetą, tada kažkas pasiūlė piešti vienur, kitur… Ir štai, kažkaip atsitiko, kad mano vardas asocijuojamas daugiausiai su komiksais, nors tai nebuvo nei planuota, nei labai kryptinga. Nežinau, ko visi galėtume iš to pasimokyti.

Na, o šiandien esi bene skaitomiausia komiksų autorė Lietuvoje. Pagal tavo knygą „Dr. Kvadratas“ netrukus bus kuriamas ir animacinis filmas. Esi sakiusi, jog dėl gan sudėtingos knygos tematikos nesitikėjai sulaukti daug skaitytojų, o čia, pasirodo, net filmą susukti sugalvojo! 

Šis projektas yra Tomo Mitkaus, iš animacijos studijos “Studio Mitkus”, idėja. Labai apsidžiaugiau, kai man jį pasiūlė – manau, kad Tomas Mitkus yra puikus komiksų specialistas, šalia kitų išleidęs ir knygą “Komiksai: pažink ir kurk”. Idėja yra sukurti pilnametražį animacinį filmą pagal mano knygos “Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika” siužetą. Kol kas projektas labai ankstyvoje stadijoje, taigi sunku ką nors daug pasakyti, bet man asmeniškai ir labai džiugu, ir baisu – juk einu į nepažintą animacijos girią. 

Nesunku pastebėti, jog esi be galo smalsi bei pastabi menkiausioms šio pasaulio smulkmenoms. Skamba kaip puikus charakterio savybių paketas aktoriui arba… komiksų kūrėjui! Ar šios savybės ir yra pagrindinis varikliukas tavo kūrybinėms idėjoms užkurti? 

Idėjų atrinkimas ir jų sudėjimas į tam tikrą formą yra bene sunkiausia ir įdomiausia šio darbo dalis. Ir, žinoma, ta informacija, kurią gaunu, čia yra esminis dalykas – kitaip sakant, turi kažką “suvalgyti”, kad turėtum, ką “išstumti” (cha cha) lauk. Kartais prie idėjos sėdžiu ištisas dienas, kartais tiesiog nupaišau gatvėje nugirstą pokalbį – bet tai yra skirtingi žanrai su skirtingais reikalavimais. Be to, turiu dar ir savo “formą”, kaip moku informaciją pateikti. Taigi jei kas nors nutinka ir kitas situacijos dalyvis sako: “Turi apie tai nupiešti komiską”, nereiškia, kad man tai lengvai įvykdoma, bet taip pat nereiškia, kad tai būtų neįvykdoma kam nors kitam.

Jau ne vienerius metus karts nuo karto vedu komiksų dirbtuves. Ir visai neseniai pastebėjau, kad tai darydama vis sakydavau dalyviams, kaip kūryba yra „faina“, ir komiksai yra „faina“, bet pamiršdavau pasakyti, kad kūryba yra ir sunku. Kai to nepasakai, žmonės bando ką nors sugalvoti, ir jiems neišeina, ir jie susikremta, kodėl jiems neišeina, jei jau čia taip „faina“. Bet tai tiesa – kūryba yra sunku, nors džiaugsmas, kai sugalvoji kažką, kas tau pačiai visai patinka, ir atperka dalį sunkumų. Tik ne spalvinimą, niekas man neatperka spalvinimo kančių – todėl beveik niekada ir nespalvinu.

Man labai patiko tavo kadaise išreikšta mintis, jog autoriui nedera stengtis „sudominti“ skaitytoją ir pagal tai rinktis savo kūrybinę kryptį. Ar tai reiškia, kad ir pati nesi linkusi strateguoti populiarumo link bei lauki, kol skaitytojas pats tave atras, priims ir pamils? 

Prisimenu Stephen‘o King‘o knygoje apie rašymą išreikštą mintį – kad kartais žmonės pasižiūri, kas šiuo metu populiaru literatūroje, tarkim, romanai apie vampyrus, ir nutaria parašyti romaną apie vampyrus, kurių pats neskaito, ir tikisi, kad jis patiks tai auditorijai, kurios jis net nepažįsta – užuot rašęs apie tai, apie ką jam pačiam patinka skaityti, pavyzdžiui, meilės romanus. Kaip manote, ar šis žmogus parašys gerą romaną apie vampyrus? 

Tačiau tai nereiškia, kad apie skaitytoją visai nereikia galvoti – per komiksų dirbtuves taip pat kartais rodau (iki primityvumo supaprastintą) piešinėlį su svarstyklėmis, kurių vienoje pusėje guli “įdomu tau”, o kitoje – “suprantama skaitytojui”. Rasti šią pusiausvyrą ne visada yra lengva. Viena vertus, žmonės, kurie pasakoja apie tai, kas jiems be galo įdomu, dažnai tiesiog savo entuziazmu ir žiniomis uždega aplinkinius, ir staiga sėdi, nesuprasdama, kaip galėjai nugyventi tiek metų nežinodama, kaip projektuojant pastatus planuojama ventiliacijos sistema. Kita vertus, skaitytojui reikia nesudaryti papildomų sunkumų ten, kur jų visai nereikia. Kartais žmogus nuoširdžiai nori suprasti, bet jam trukdo sudėtinga biurokratinė kalba arba keistas išdėliojimas puslapyje – žinoma, tai gali būti idėjos dalis, bet jei ne, kam žmogui pridaryti problemų?

Pasakojant (tekstu arba vaizdu, arba abiem) istoriją, man patinka įsivaizduoti, kad esu bare tarp draugų. Šie žmonės palankiai nusiteikę mano atžvilgiu, jie nori išgirsti mano istoriją, bet aplink daug triukšmo ir judėjimo, draugai ne visai laiko dėmesį, visi dirba skirtingose srityse ir neturi bendro pagrindo – kaip jiems papasakoti tai, ką jie iš tiesų nori išgirsti, nesukuriant papildomų sunkumų? 

Ar esi iš tų kūrėjų, kurie geba lengvai piešti/rašyti pagal „primestą“ užsakymą, svetimą istoriją?  

Aš kartais piešiu pagal užsakymus, bet paprastai užsakovai ir nori, kad istorija būtų mano – juk jei žmonės mane žino, tai tikrai ne dėl profesionalaus akademinio piešimo stiliaus. Ir atsirinkdama užsakymus atkreipiu dėmesį, ar galėsiu sukurti ir nupiešti tai, ko užsakovas nori.

Bet apskritai pagal svetimą istoriją nepiešiu – kelis kartus bandžiau ir manau, kad rezultatas nepatiko niekam, taigi likau prie savo istorijų. 

Tema – kitas dalykas, jei tema man artima, įdomi, ir jei turiu “kūrybinės laisvės” – kas skamba gana primityviai kaip frazė, bet maždaug apibūdina klausimą, ar sugebėsiu padaryti darbą, kuriuo bent potencialiai pati galėčiau džiaugtis. Nes daryti kūrybinį darbą, kurio paskui gėdyčiausi, nenoriu nei aš, nei, manau, užsakovas. 

Komiksų įvaizdis visuomenėje ilgą laiką kentė įvairius stereotipus: ši medija buvo laikoma pigia pramoga, vaikų literatūra, neintelektualiu hobiu. Kokia tavo asmeninė patirtis susiduriant su požiūriu į komiksus Lietuvoje? Ar šių stereotipų pasitaiko ir tavo skaitytojų lūpose? 

Skaitytojų gal nelabai – jeigu žmogus skaito, tai greičiausiai ir žino. Bet apskritai būna, kad sužinojęs, jog piešiu komiksus, pašnekovas pradeda pasakoti, kad dabar nežiūri animacinių filmukų, bet vaikystėje žiūrėjo. Karts nuo karto gaunu užklausų, kur žmonės nori kokią nors idėją supaprastintai pateikti vaikams, ir mano, kad komiksas tam – tinkamiausia forma. Komikso vizualumas išties parankus pasakojant apie idėjas, bet aš, pavyzdžiui, vaikų auditorijai apskritai net nepiešiu. 

Dar būna, kad nepažįstami žmonės prieina ir sako, kad jiems visai patinka mano komiksai, ne visi, bet kai kurie patinka. Bet tikrai ne visi. Niekada nežinau, ką atsakyti tokiais atvejais.

Ką Miglė Anušauskaitė laiko geriausiais komiksų kultūros pavyzdžiais? Kokius grafinės literatūros kūrinius patartum perskaityti kiekvienam, norinčiam susipažinti su šios literatūros formos galimybėmis? 

Todd Solondz filme “Taksiukas” yra scena, kur, berods, į kino režisūrą stojančio vaikino komisija prašo išvardinti jam labiausiai patikusius filmus. “Jų yra tiek daug,” – sako vaikinas, – “Kad tiesiog sunku išsirinkti”. “Na, bet kuris ar kurie tau labiausiai patiko iš neseniai matytų?” – Klausia kažkas iš komisijos narių. “Negaliu atsakyti, tiesiog jų tiek daug,” – atsako vaikinas. Scena tęsiasi kelias minutes, kol komisija galiausiai prašo vaikino pasakyti bent vieno filmo pavadinimą, o šis toliau tvirtina, kad tai tiesiog neįmanoma. Šį skurdoką atpasakojimą norėčiau ir palikti kaip atsakymą. O šiaip iš tikrųjų autorių labai daug, o kas dar geriau – žanrų labai daug, todėl galima išsirinkti patinkantį, gilintis į jį, atrasti naujus, keisti nuomonę ir t.t.

Pokalbiui besibaigiant, sugrįžkime namo: koks tavo požiūris į populiariosios kultūros sklaidą Lietuvoje? Ar jauti jau egzistuojančias ir vis naujai besikuriančias bendruomenes? 

Kartais sunku pasakyti, kur ribos tarp populiariosios ir pogrindinės kultūros – tai, kas vienur populiaru, kitur gali būti pogrindis; populiarioji kultūra nuolatos skolinasi iš pogrindinės, o ir vadinamosios popkultūros reiškiniai greitai pasensta. Ši dinamika labai įdomi ir manau, kad ji vyksta ir Lietuvoje, tik nebūtinai su tais pačiais dalykais, kaip kitose šalyse. Štai superherojų filmai gausiai žiūrimi ir Lietuvoje, o superherojų komiksai – ne. Komiksai pas mus populiarėja tarsi iš kitos pusės, per biografinius ar kvazi-biografinius pasakojimus. Bet yra žmonių ar bendruomenių besidominčių ir pastaraisiais… Kaip bebūtų, visada džiaugiuosi, kai randasi naujos “geekiškos” bendruomenės ir iniciatyvos. Tebūnie kuo daugiau!

Dėkojame Miglei Anušauskaitei už pokalbį!

Liked it? Take a second to support Agne Juskenaite on Patreon!