Nuo pirmos iki paskutinės filmo minutės nekyla jokių abejonių, kodėl naujausias Todd Phillips kūrinys susižėrė žymiausius apdovanojimus dar nė nepasiekęs plačiosios kino teatrų publikos. Filmas estetiškai gražus, dinamiškas, jautrus, o Joaquin Phoenix vaidyba – išties aukščiausios klasės.

Tačiau tokį žinomą ir ištisų kartų mylimą personažą pristatantis kūrinys niekuomet nesulauks vienareikšmiškų reakcijų. Dar iki pasirodant premjerai filmo kūrėjai turėjo išleisti viešą pranešimą, skelbiantį, jog šio filmo turiniu neskatina susižavėjimo “jokiomis realaus pasaulio žiaurybėmis”. Buvo išsigąsta, kad istorija, kurioje empatija apgaubiamas žiaurus antagonistas, gali iššaukti teroristinių aktų suaktyvėjimą bei susižavėjimą smurtu visuomenėje.

Išties, T.Phillips filme “Džokeris” aiškiai simpatizuoja serijiniu žudiku patapsiančiam pagrindiniam veikėjui Artūrui Fleck’ui, tačiau jo simpatija perteikiama ne per tą pačią prizmę, kokią esame pratę matyti komiksų pasaulyje. Jau greitai 80-metį švęsiantis Joker personažas DC Comics puslapiuose ištisus dešimtmečius savo skaitytojus žavi paslaptingumu, maištingu elgesiu ir, rodos, nežmoniškomis antagonisto idėjomis, kurias išpildo be jokių supergalių pagalbos. Nuolat paslaptingai išgyvenantis net mirtinas situacijas ir savo beprotyste beprotiškai (chi chi) patrauklus juokdarys skaitytojams atstoja išsvajotą pasaulį be taisyklių, nenugalimumo iliuziją, užskleisto pykčio iliustraciją ir daugybę kitų individualių utopijų.

Tuo tarpu, filme “Džokeris” mes susipažįstame su komikso įkvėpta, tačiau itin žmogiška personažo versija. Būtent minėtasis žmogiškumas ir iškelia abejonę, ar Džokeris realybėje vis dar gali išlikti patrauklus. Joaquin Phoenix vaidinamas personažas niekada neatrodo stiprus ar galingas, jo žiaurūs sprendimai čia pateisinami ne nelaimingu atsitiktinumu, o ilgalaikiu ir sistemingu nusivylimu visuomene, bei gan dažnai pasitaikančiomis psichikos ligomis. Džokerio žiaurumas filme tampa atgrasiu elementu, o jo agresijos išraiškos kelia gailestį. Skirtingai nei komiksuose, čia klouno veidu pasipuošęs veikėjas neatrodo besilinksminantis net ir tuomet, kai šypsosi ką tik peršautam lavonui. Pasigėrėjimą kėlusi Džokerio laisvė čia ima atrodyti kaip beviltiškumo išraiška ir nebekelia jokio susižavėjimo. Nepaisant greitai besiklostančių įvykių, filmo kūrėjai itin dinamiškai nupasakoja veikėjo išgyvenimus šiandien bei praeityje, taip kviesdami žiūrovus susimąstyti apie pagalbą jos ieškantiems, kol tam dar netapo per vėlu.

Tokią žinutę pabrėžia ir itin sunkus bei tamsus filmo tonas. Kino kūrėjai tarytum ir siekia mūmyse pabrėžti pasibjaurėjimo, atmetimo pojūtį, idant susimąstytume, kad masiniu žudiku patapęs nelaimėlis nėra kokios nors aukštuomenės (pvz. Tomo Veino) problema, o mūsų visų požiūrio ir neveiksnumo pasekmė.

“Put on a happy face”

Nors filmas dar tik spėjo pasirodyti, kalbama, jog labiausiai juo nusivylė ne kas kitas, o užkietėję komiksų gerbėjai – ir buvo ko! Nors filmo kūrėjai jau nuo pirmų dienų skelbė, jog naujoji istorija neatitiks jau žinomos komiksų realybės ir netaps kitų DC filmų dalimi, naująjį kūrinį reklamuojančios sirenos skelbė visiškai ką kitą. Net ir Lietuvoje galėjome ne kartą pastebėti įvairiose medijose skelbiamą savotiškai klaidingą “Džokerio” reklamą: tiek kino teatrai, tiek radijas ir socialinių medijų kanalai nepaliaudami skatino susidomėjimą filmu remdamiesi komiksų istorijomis bei originaliojo Džokerio žavesiu. Tai, žinoma, nėra nepateisinamas nusikaltimas, tačiau nesukūrė ir teisingų lūkesčių būsimiems kino žiūrovams. Geriausiu atveju norisi sakyti, kad filmas buvo “įkvėptas” garsiojo komiksų veikėjo, tačiau tapatinti jį su tuo, ką sukūrė T.Phillips ir J.Phoenix yra gerokai per drąsu. Tam tikra prasme netgi atrodo, kad filmas pasirodytų ir dar geresnis, jei jį žiūrėtų visiškai apie komiksus nenusimanantis žiūrovas.

Taip pat nesinori lyginti šio veikėjo atlikimo su jau anksčiau pasirodžiusiais pavyzdžiais – toks daugiasluoksnis personažas, kaip Džokeris, gali būti nušviečiamas įvairiomis spalvomis, aptartas iš įvairiausių požiūrio kampų ir prikeltas ne vienai temai pabrėžti. Tiesa, neabejojame, kad naujausiasis Džokeris taps pačiu žmogiškiausiu kada nors suvaidintu komiksų veikėjo portretu.

Išvados? Būtinai pasinaudokite artimiausia proga pamatyti šį filmą kino teatre! Filmas nėra sukurtas komiksų istorijų gerbėjams, todėl patiks ir gero, savotiškai rimto kino žiūrovams. O tiems, kurie garbina Džokerį komiksų puslapiuose, tai taps dar vienu, šįkart itin kokybišku kūriniu jūsų kolekcinėje lentynoje. Filmas vertas visų liaupsių ir dar daugiau, tik mūsų reklaminėms agentūros reikia atmušti nagus už tai, kad prie tikrai gero filmo žiūrovus bando sutraukti pačiu primityviausiu ir savotiškai apgaulingu būdu.

Puikus filmas.
Apie visiškai naują Džokerį.
Prašau, nesuveskite jo su naująja Harley Quinn.


Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!