GeekPropaganda skaitytojo nuomonė apie kompiuterinį žaidimą "Hotline Miami".

Su Hotline Miami susipažinau prieš tris metus. Pripažinsiu – užkibau iš pirmo karto. Dar iki šiol pamenu, kaip sėdėjau pas draugą svečiuose ir, pamatęs žaidimo pirmuosius lygius ir išgirdęs “kabliuojančią” muziką, užsimaniau išmėginti…


O viskas buvo taip: toks bičelis, vardu Jonatan Söderström, kūrė žaidimą pavadinimu “Super Carnage”. Vyrukas dar būdamas 18-kos metų pradėjo minėtąjį projektą , pavadindamas jį “top-down shoot-em-up”. Žaidimo tikslas – išžudyti kiek įmanoma daugiau žmonių. Tačiau projektas žlugo dėl techninių kliučių.
Viskas pasikeitė, kai Jonatan’as sutiko Dennis Wedin, su kuriuo po dar vienos nesekmės jie visgi nusprendė kurti komercinį žaidimą. Taip, naudodamiesi “Super Carnage” pamatais, šie du vyrukai pradėjo kurti žaidimą “Hotline Miami”. Žaidimas išleistas 2012 m. asmeniniams kompiuteriams, vėliau kas metus žaidimas buvo perleidžiamas ir kitoms platformoms.

Gameplay

„Hotline Miami“ – indie žaidimas, top-down shooter su stealth elementais. Žaidimas pasižymi greita reakcija ir veiksmų planavimu, tad kol neperprasite sistemos, mirsite čia dažnai. Tinkamai planuojant priešai čia miršta gan greitai, tačiau jūs mirštate dar greičiau. Nėra nei gyvybės matuoklio – krentate iš vieno karto, kaip musė nuo laikraščio. Ginklų čia užtektinai: beisbolo lazdos, šaunamieji ginklai, peiliai, kumščiai – you name it. Turint visą tai omeny, rekomenduotina apgalvoti kiekvieną būdą, kaip bandysite įveikti jums duotą lygį.
Dešiniajame žaidimo ekrano kampe turime taškų rodyklę, kurioje kaupiasi mūsų taškai su kiekvienu nužudytų priešu ar paimtu ginklu. Kuo greičiau išžudome priešus, tuo daugiau taškų surenkame ir lygio gale gauname įvertinimą.

Ką aš mačiau ir girdėjau…

Žaidimo veiksmas vyksta aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje. Bevardis pagrindinis veikėjas, kurį fanai vadina “Jacket”, į auto-atsakiklį gauna žinutes su užduotimis, skirtomis susidoroti su vietine Rusų mafija. Žaidimo pradžioje supranti, kad… nieko nesupranti. Lakstai aplinkui, žudai visus iš eilės kaip tik sugebi, bet galiausiai dauguma klausimų tampa atsakyti.

Žaidimo grafika – nostalgiška. Primena kai kuriuos senesnius žaidimus. Be abejo, vietomis spalvos truputį rėžią akį, bet žaidimo tai labai negadina.
Žaidimas nuo pat pirmo lygio yra tikrai žiaurus ir pilnas kraujo, kuris, nepaisant primityvios grafikos, matosi puikiai. Sušaudei priešą – tai ir matai, kad jis guli kraujo klane. Kartais net dialogų metu tenka išvysti sužalotus personažų veidus. Mano nuomone, kūrėjai su tokiais resursais tikrai gerai padirbėjo.
Muziką žaidimui kūrė nepriklausomi muzikantai, ji tikrai kabliuojanti. Kiekvienas garsų dažnis suteikia atmosferai šarmo. Sujungus vaizdinius ir muziką – pojūčiai nuostabūs. Gal kam nors “bumčikai” ir nepatinka, bet man asmeniškai šitam žaidimui – pats tas. Manau, žaidimų muzika turi būti tokia, kad jos norėtum klausytis ir nežaidžiant žaidimo. Vienas iš šio žaidimo užvedančių kūrinių – “M.O.O.N – Paris”. Iki šiol pasiklausau. Tikiuosi ir jūs atrasit savo mėgiamą “track’ą”.

Išvados

Žaidimas įdomus, tačiau gana sudėtingas nepratusiems prie greito žaismo ir dažnų mirčių. Žaidimo kūrėjai teigia, kad jie šį žaidimą kūrė tokį, kokį jie patys norėtų žaisti. Manau, kad su tokiu požiūriu produktas gavosi išties kokybiškas ir geras. Gero žaidimo!

Liked it? Take a second to support Arnoldas on Patreon!