Geek-propa-drama! Skaitytojo straipsnių pasipiktinęs atsakovas į mūšio areną meta atsakomąjį straipsnį!

Aš numaniau, kad kažkada išaus ši diena, bet nemaniau, kad taip greitai.

Tie, kas kreipiate dėmesį ne tik į GeekPropagandos, bet ir į skaitytojų straipsnius, galėjote pastebėti, jog aš ir Arnoldas bene dažniausiai iš visų rašome “straipsniukus apie žaidimukus” (na, bent jau mano tai tikrai recenzijom nepavadinsi). Aš žinojau, kad ties kažkuriuo aspektu mūsų nuomonė galiausiai kirsis, mano kantrybė galiausiai truks ir aš sakysiu – bullshit, Arnoldai, tu esi neteisus.
Tai va, šiandien Arnoldo įkeltas straipsnis apie žaidimą “The Witness” ir yra tas momentas, kai man trūko kantrybė ir aš užsimaniau dabar pat visam pasauliui išaiškinti, kur Arnoldas klysta ir kodėl. Nenoriu ir neplanuoju įžeisti autoriaus ar jo (profesionalesnių nei mano!) rašinių, tačiau “The Witness” nėra tai, ką aš galėčiau rekomenduoti ir tebūnie šis straipsnis būtent apie tai – dviejų žaidėjų ginčą.

Kaip gimė The Witness

Iš pradžių pašnekėkim apie žmogų, vardu Jonathan Blow. Jis buvo pretty much niekas iki tol, kol nesukūrė pamatų žaidimui, tapusiam jo karjeros pradžia. Žaidimas vadinosi “Braid” ir buvo ganėtinai paprastas 2D platformeris su puzzle elementais. Arba puzzle žaidimas su platformerio elementais… 50/50? Ehhhh, pats nebežinau, point is, jis buvo labai gerai įvertintas dėl savo istorijos, žaismo, galvosūkių ir kitų elementų kokybės. Tada Johnathanas įgavo šiek tiek daugiau motyvacijos ir sako: žinai ką, sukursiu naują žaidimo dalį, kuri vadinsis “The Witness” ir ji bus tokia pat gera ar net geresnė! You had me in the first half, not gonna lie.


Kontrargumentai

“Pasitaiko dienų, kuomet užpuola būsena pavadinimu “nebeturiu ką žaisti”. Pripažinkime, kuo toliau, tuo daugiau naujų žaidimų tėra ankščiau sukurtų žaidimų klonai. Ir vis tik nepaisant to, vis dar atsiranda kūrėjų, kurie nesilaiko šio standarto ir sukuria kažką išskirtinio.” – Taip, tų dienų būna, bet tam ir yra žaidimai, kurie turi daug atsitiktinumo elementų ir nekainuoja tiek, kiek pilnos kainos žaidimai Steam’e. Klonų problemą turi ne tik žaidimų industrija – ja aplipę filmai, knygos, maistas, viskas, ką sugalvosi. “The Witness” yra daugių daugiausiai savotiškas kūrinys, originaliu jo niekaip negalima pavadinti. Štai, pavyzdžiui, Portal žaidimų serija 3D puzzle žaidimus padarė iš tiesų įspūdingais (ir dar su kokia istorija ir meme faktoriumi, OOOOOOOO BAYBAY!!!!). Velniop, netMyst jau seniai įvaldė 1-mo asmens puzzle žanrą. “The Witness”, mano nuomone, nepalaiko deglo šitiems žaidimams.

“Pažymėtina ir lygių įvairovė. Dykuma, bunkeris, džiunglės, šventykla, urvas, kalnas… “ – Daugtaškio nereikia, čia ta įvairovė ir baigiasi. Rimtai. Matot tą thumbnail Arnoldo prisegtame video? Čia iš esmės ir yra visa žaidimo lokacija. Kerta, kerta per realybe žiauriai…

“Visame žaidime yra 650 užduočių.“ – Taip, ir berods yra 15 skirtingų metodų joms spręsti. Kai jau supranti,kad “aaaa, čia juodus ir baltus reikia atskirti”, visas tas puzlės tipažas pasidaro kiek nuobodokas. Viskas yra smagu tik tol, kol tu bandai atrasti užduoties sprendimą.

“Muzikos čia mažai, dialogų ar monologų iš viso beveik nėra“ – Tikrai taip. Jei tu jau darai meninį žaidimą (ir čia anokia paslaptis, vien į prezentaciją pažiurėkit) tai būk toks malonus ir užmušk mus estetika. Taip, vaizdai gražūs, bet garsas… As visiškai nieko neprisiminiau apie šitą žaidimą jau dieną po jo baigimo. Tai nėra gerai. To pačio “Braid”, kurį tikrai daug ankščiau paskutinį kartą žaidziau, nei “The Witness”, pamenu net ežiukų mindymo soundbit’us. Toks jausmas, lyg šita dalis buvo visiškai užmiršta.

“…Kadangi [žaidime] nėra ir konkrečios istorijos.” – Yra, bet ji labai bloga. Path of Exile turi daug geresne istoriją… Žinot ką, Emoji Movie turėjo geresnę istoriją, nei šis žaidimas. Jazzu talento, ir to yra daugiau, nei žmonių, kurie liko sužavėti “The Witness” žaidimo istorija.

Nepaminėti žaidimo aspektai

Kas man asmeniškai labai nepatiko – “The Witness” galvosūkiai yra akivaizdžiai pernelyg lengvi. Žaidimas aiškiai padarytas dėl zen-like atmosferos ir tai yra blogai! Sumokėjęs 60e eurų tu tikiesi kažkokio neužmirštamo nuotykio, tuo tarpu gauni linijų braižymo simuliatorių, kuris tau kaip paskutiniam kvailiui paaiškins: ė, durniau, žiūrėk į medį, ar matai, kad linijos tokios pat!
Net “Braid” nekainavo pilnos, AAA žaidimo kainos, o “The Witness” kainuoja! Kodėl? Nes Johnathan’as sukišo visus savo iš “Braid” uždirbtus pinigus į naują žaidimą ir tikėjosi užsidirbti trigubai daugiau. Didžiulė klaida. Primena Double Fine ir jų Broken Age kūrinį , kai jie irgi manė, kad uždirbs milijonus, o gavosi kaip gavosi. You know nothing, John Blow.

Išvadoms:

Puzzle žaidimai yra niša, turinti tikrai daug neišnaudoto potencialo. Tokie žaidimai kaip Talos Principle, Stanley Parable, Her Story, Return of Obra Dinn, Antichamber… Tiek daug žaidimų turi unikalius konceptus ir vis tiek negauna visos tos meilės, kurios jie tikrai nusipelnė. Ir taip, visi jie yra mano peržaisti, mylimi žaidimai, galiu drasiai duoti jiems savo pritarimo ruonį (red.past: visi, kurie, kaip ir GeekPropagandos redaktorė, ką tik pametė galvas bandydami suprasti, kas tas “pritarimo ruonis” – žr. “Approval Seal”).

“The Witness”, tuo tarpu, yra menininkas, prisireklamavęs, kad išbėgs nuogas į lauką ir padarys baisiai jau daug kainuojančią parodą. Visi subėga pažiūrėti, raudonas kilimas, auksiniai bilietai… o ten nieko įspūdingo. Tiesiog paprastas žmogus. Galbūt žmonės, kurie labai norėjo jame matyti kažką įspūdingo, ir mato kažkokį meno kūrinį, o mums, paprastiems mirtingiesiems, tai tiesiog panašu į didelį, išpūstą medijos burbulą. Visa tai teikia tik nusivylimą, nes galiausiai teprimena bandymą kuo greičiau ir paprasčiausi užsidirbti krūvą pinigų.

Išvardinau keletą puzzle žanro žaidimų, kurie tikrai yra visa galva geresni už “The Witness” (ir net pigesni, jei jau tikrai ruošiatės paremti kūrėjus). Tuo tarpu, atsakant į Arnoldo teiginį “nebeturiu ką žaisti”, yra dar vienas žanras, kuriame kurybiškumas liejasi per kraštus – Roguelite. Greitu metu parašysiu straipsnš apie vieną tokį – Risk of Rain 2. O kol kas leisiu jums pasikasyti galvas ir pažaisti kai ką tikrai labiau smegenis stimuliuojančio ir dopaminą generuojančio, nei “The Witness”, pavyzdžiui, “Her Story”. Daug laiko neatims, o įspūdis liks ilgam. O aš einu toliau žaisti Risk of Rain 2, nes reikia turiu sumušti savo High Score…


Liked it? Take a second to support Domantas Zavadzkis on Patreon!