Artėjant D&D renginiui, #GeekPropaganda nusprendė pakalbinti du žymiausius D&D veteranus: Darių Matulaitį ir Aleksandr Mchitarian.

Jei jūs, kaip ir mes, esate didžiuliai fantastinio pasaulio gerbėjai, nė už ką negalite praleisti jau šį penktadienį (balandžio 26 d) vykstančio Dungeons & Dragons Party. Labdaringą stalo žaidimų renginį pristato “Rikio” stalo žaidimų klubas ir Comic Con Baltics.

Renginys subalansuotas visiems: tiek žaidimo veteranams, tiek visiškiems pradedantiesiems, galbūt nė neįsivaizduojantiems, kaip sėdint prie stalo įmanoma sukurti nepakartojamą nuotykį. Idant net patys nedrąsiausi išdrįstu ateiti į renginį ir atrastų šio išskirtinio stalo žaidimo malonumą, #GeekPropaganda nusprendė pakalbinti du žymiausius D&D veteranus: Darių Matulaitį ir Aleksandr Mchitarian.


D&D bežaidžiant

GeekPropaganda (GP): Nagi, vyrukai, paaiškinkit mums, žaliems neišmanėliams: kas tas “Dungeons & Dragons” ir su kuo anas valgomas?

Aleksandr Mchitarian (AM): Tai toks nuostabus dalykas, kurį turėtų žinoti kiekvienas, suprantantis ką reiškia terminas “geek”, bei laikantis save šio iškilmingo judėjimo atstovu.

Darius Matulaitis (DM): D&D yra komandinis vaidmenų žaidimas, skirtas būriui draugų, kurie mėgsta geras istorijas bei apturėti gerą laiką. Lengviausia tokio žanro žaidimus būtų palyginti su televizijos serialais, tik čia žaidėjai, įkūnydami savo sukurtus herojus, patys kuria istoriją. Patyrusiems žaidėjams ar tiesiog kolekcininkams yra begalė įvairiausių Dungeons & Dragons produkcijos dalykų, kurie gali praturtinti žaidimą (tokie kaip personažų miniatiūros, kortos, terrain tiles ir kita), tačiau pradedantiesiems užtenka atsispausdinti character sheet lapą (jį užpildyti padės žaidimo vadovas), turėti pieštuką bei lašą vaizduotės ir didžiausi nuotykiai laukia priešaky.

GP: Kokių įgūdžių reikalauja šis stalo žaidimas?

AM: Labiausiai, mano manymu, D&D seansai reikalauja vaizduotės bei ištvermės, norint iškentėti kartais ilgas, bet labai smagias sesijas. Žinoma, visada sveikintinas ir pagrindinių taisyklių žinojimas, drąsa bei noras pasirekšti, tam tikro pobūdžio loginis bei strateginis mąstymas ir tiesiog noras smagiai praleisti laiką.

DM: Galima ginčytis… Vieni sakytų, jog gebėjimo kurti strategijas bei lyderiauti, kiti sakys, kad gebėjimo vaidinti, išreiškiant savo personažo jausmus ir būsenas, kiti teigs, jog svarbiausia kritinis mąstymas ir komandinis darbas. Visa tai tiesa, tačiau, mano manymų, nebūtina turėti šių įgūdžių, kad galėtumei mėgautis žaidimu. Yra nemažai mokslinių darbų, kuriuose užfiksuota vaidmenų žaidimų nauda stiprinant kognityvinius gebėjimus, o keliant tam tikras socialines ar asmenines problemas, panašiai kaip psichodramos metu galima rasti atsakymus į rūpimus klausimus, kai išgyveni tam tikrus įvykius personažo kailyje.

Aleksandr Mchitarian ir Darius Matulaitis

GP: Na, gerai, tai papasakokit, kaip gi vyksta įprastas D&D seansas?

AM: Jeigu jau yra žaidimo meistras (žaidimo vedėjas, dar vadinamas “dungeon master” arba DM – red.past) bei keletas žaidėjų, nebijančių paaukoti keletą valandų, galima pradėti žaidimą! Viskas prasideda nuo veikėjų sukūrimo. Svarbiausia nepamiršti, kad jūsų veikėjas gali būti kas tik norit: kad ir homoseksualus juodaodis elfas su balta barzda ir genitalijų tatuiruote ant pakaušio! Kai visi žaidėjai jau turi savo veikėjus, prasideda tikrasis žaidimas. Žaidimą veda DM, arba tiesiog “meistras”, kuris yra ir dievas ir velnias, ir mama ir tėvas, jis baudžia ir atleidžia, žudo ir prikelia. Meistras gali turėti savo paties paruoštą unikalų nuotykį, arba vesti nuotykį aprašytą oficialiose D&D knygose. Žaidimo metu visi dalyvaujantys turėtų įsikūnyti į savo veikėjus, šnekėti už juos bei atlikti įvairius gėdingus ir garbės neatnešančius veiksmus. Dažnu žaidimo elementu tampa kova su pabaisomis, kovos taisyklės irgi yra plačiai aprašytos knygose. Kiekvieno veikėjo sugebėjimai yra unikalūs ir gali būti panaudoti tiek kovoje, tiek už jos ribų. Visas žaidimas eina pagal meistro istoriją, kuri tam tikru momentu (dažniausiai nupylus paskutinį bosą), pasiekia savo kulminaciją. Tačiau D&D – tai nesibaigiantis žaidimas ir po vienų priešininkų gali ateiti kiti! Kyla veikėjų patirtis, jų lygis, atsiranda naujos žinios ir sugebėjimai. Viso žaidimo metu žaidėjai gali mėgautis suneštais užkandžiais ir gėrimais, netgi alkoholiniais, naudoti juodąjį (ir ne tik) humorą bei stumti ant meistro, kad anas nemoka vesti (nes dažnu atveju tai tiesa, nebent meistras yra Alejandro Mchitarian). Štai taip!

Viskas normalu ir kasdieniška.

DM: Na, o dabar taip, kad suprastumėt: žaidimo vedėjas papasakoja įžanginę istoriją, kuri nukelia žaidėjus į veiksmo vietą, o žaidėjai pradeda sakyti, ką joje nori veikti. Tokiu interaktyviu principu vyksta pokalbiai tarp žaidėjų ir meistro, kas veda link bendro naratyvo kūrimo, panašiai, kaip radijo teatre. Įsivaizduokite, kad žaidžiame Žiedų Valdovo scenarijų: DM’as papasakoja kaip veikėjai keliauja po nykštukų kalnus ir staiga, tarp įmantriais raštais dekoruotų marmurinių kolonų, pasirodo milžiniškas degantis demonas, vardu Balrogas. Tuomet žaidėjai nusprendžia, kad norėtų bėgti nuo monstro link išėjimo, kur šis negalėtų jų sekti, tačiau žaidėjas, kuris žaidžia už Gandalfo personažą, staiga sako: „Aš pasilieku ant akmeninio tilto ir naudodmas savo magiją, bandau sustabdyti Balrogą“. Tam tikrų veiksmų sėkmę ar nesėkmę šiame žaidime nusako ridenami kauliukai, tad kiekvieną kartą norint atlikti tam tikrą sudėtingą veiksmą, yra ridenamas dvidešimtsienis kauliukas, dar vadinamas d20. Žinodamas žaidėjų veiksmus ir išridentus skaičius, kurie nusako, kaip gerai jiems pasisekė ar nepasisekė, DM’as nupasakoja įvykių baigtį. Pavyzdžiui: jūs visi spėjate prabėgti pro siaurą akmeninį tiltą ir pasislėpti, o Gendalfas sunaikina tiltą prieš Balrogui jus pasiekiant. Nepaisant to, demono botagas iš bedugnės užsikabina už burtininko kojos ir nutempia jį žemyn. Gendalfai, ką nors norėtum daryti? Čia žaidėjas, žaidžiantis už Gendalfą, galėtų sakyti: atsisuku į savo draugus ir sakau jiems (Gendalfo balsu) „Bėkit, jūs kvailiai…“. Štai tokiu principu veiksmas vystosi kokias tris, keturias valandas per sesiją.

GP: Panašu, kad Žaidimo Vedėjo (DM) reikšmė žaidime išties milžiniška. Kaip tampama D&D vedėju?

AM: Paskutiniu metu supratau, kad DM’u gali tapti ir bet kuris dundukas, iki galo neišmanantis pagrindinių žaidimo taisyklių ir tiesiog norintis smagiai pažaisti su draugais. Visgi DM’as – tai dažniausiai tik eilinis žaidėjas, kuriam norisi išbandyti save meistro rolėje.

DM: Visų pirma, naujas DM’as turi sulaukti pilnaties ir išėjęs į miškus bei iškėlęs sidabro taurę kaukti kaip vilkas iki pat aušros, kad gautų palaiminimą iš gamtos, leidžiantį tapti istorijų pasakotoju. O jei rimtai, dažniausiai nauji žmonės sužino apie tokį reiškinį kaip DnD, jiems patinka ir jie nori supažindinti žaidimą su savo draugais. Tada toks žmogus ir prisiima DM’o vardą.

D&D bežaiždiant

GP: Koks keisčiausias nuotykis yra “susiklijavęs” D&D istorijoje patiems?

AM: Mano veikėjas, kovoje su drakonu-pusdieviu, šiam skrendant aukštai danguje, sudavė jam paskutinį smūgį tiesiai į sprandą ir kartu su krentančiu drakonu krito tiesiai į prarają, kuri vedė į žemės centrą. Tokiu būdu visi miestai jį atsiminė kaip didvyrį, beatodariškai paaukojusį save kitų labui.

DM: Įsimintiniausias nuotykis mano herojui buvo tada, kai su savo komanda pasiekėme apleistą burtininko bokštą. Iš slėnio artinasi beribės negyvėlių armijos, o nuo kalno grėsmingai slenka pikti drakonų griaučiai, prikelti siaubingos nekromantijos. Dalis komandos narių mirė padėdami mano herojui atgauti mylimą moterį iš negyvėlių pilies. Visi besislėpdami ir bijodami dėl artėjančios pabaigos po truputį pasidavė neišvengiamybei, tačiau mylimoji, kaip sentimentą prieš mirtį padovanojo savo šeimos palikimą – žiedą, kurį mano herojus atpažino kaip norus pildantį artefaktą. Noras buvo spontaniškas ir atitinkantis herojaus pasaulėžiūrą – prikelti žuvusius draugus, kad visi turėtume dar vieną šansą sustabdyti artėjantį blogį. Kova buvo neįtikėtina ir gniaužianti kvapą, nenusileidžianti Žiedų valdovo kovos scenoms.

GP: Kokį patarimą duotumėt šį penktadienį į Dungeons & Dragons renginį ateisiančiam žaidimo naujokui?

AM: Būtinai atsinešti užkandžių.

DM: Neturint daug patirties vaidmenų žaidimuose, visai netyčia galima sukurti nejaukias situacijas, kurios ves kitus žmones prie stalo link nusivilimo ar tiesiog nesmagių potyrių. Tad yra tokia auksinė taisyklė, taikoma ir gyvenime: „Don’t be an asshole“. Visa kita jau eis savaime, tad neverta daug mąstyti ar nerimauti dėl to.

GP: Na, ir paskutiniam pafilosofavimui: kam žmogui reikalingas fantastikos pasaulis?

AM: Tai geras būdas pabėgti nuo kartais nykios kasdienybės, darbo rutinos. Kitiems tai būdas atrasti save, lavinti savo vaizduotę, iškalbą. Daugeliui tai būdas sutikti naujų žmonių ir atrasti bendrų interesų. Svarbiausias yra smagus laiko praleidimas.  

DM: Fantastikos pasaulis yra apgaubtas paslapties ir nežinomybės, kas skatina mus mąstyti, svarstyti aktualius dalykus, žadina žingeidumą ir moko paprastų, bet esminių dalykų – jei nori kažko pasiekti, turėsi įdėti daug darbo, pereiti didžius sunkumus, bet pabaigoje laukia džiaugsmingas atlygis už tai. D&D pasaulis is istorijos nėra apie super herojus, tai yra istorijos apie mus, paprastus žmones nepaprastame pasaulyje. Gebėjimas fantazuoti lavina mūsų kūrybiškumą ir apskritai, mano nuomone, daro mus geresniais žmonėmis.

GP: Labai ačiū už pokalbį!


“Rikio” stalo žaidimų klubas bei Comic Con Baltics kviečia visus susidomėjusius apsilankyti Dungeons & Dragons renginyje jaų šį penktadienį. Renginys – labdaringas, visos surinktos lėšos (gautos iš dalyvių mokesčių) bus skirtos nepriteklių patiriantiems žmonėms. RIKIS ir Comic Con Baltics sako: „Pramogaudamas būk socialiai atsakingas“. Atlikti šią misiją jiems padės „Maisto bankas“. Daugiau informacijos ir renginio registracija: FACEBOOKE.

Liked it? Take a second to support GeekPropaganda on Patreon!