Skaitytojo apžvalga.

Pirmą kartą su „FromSoftware“ žaidimais susidūriau dar 2009 metais, pasirodžius žaidimui „Demon‘s Souls“.  Tai buvo pirmasis žaidimas, kuris triuškino ir glumino žaidėjus ir kurį, deja, po poros bandymų mečiau. Tuo metu nebuvau nusiteikęs gadinti sau nervus mirdamas po šimtą kartų, o mano smegenys nepersijungė į rėžimą “mirk, mirk, nugalėk bosą, mirk, mirk, mirk ir dar kartą mirk”. Savo dėmesį vėliau skyriau ir kitiems šios firmos žaidimams, tačiau ko gero smagiausiu pasirodė „Sekiro: Shadows Die Twice“.

Sekiro | Istorija

Žaidimas pradėtas kurti dar 2015- aisiais, kai pasirodė „Bloodborne: The Old hunters“ papildymas. Praėjus dviems metams buvo anonsuotas paslaptingas žaidimas, pavadinimu „Shadows die twice“. Visi manė, kad tai bus „Bloodborne“ tęsinys, tačiau klydo: pasirodė ne viduramžių riterių ar gotikinio medžiotojų tematikos žaidimas, o senovės Japonijos – Sengoku periodo žaidimas, su samurajais ir nindzėmis.
Žaidimas pasakoja nindzės vardu „Vilkas“ istoriją, kur jis sieka keršto samurajų klanui, užpuolusiam jį ir pagrobusiems jo valdovą. Kituose šios kompanijos žaidimuose nebuvo konkretaus personažo, veikiau mes turėjome susikurti jį patys. Tai suteikdavo žaidimui savotiško žavesio.
Jei praeituose žaidimuose mes labiau sekdavome miglotą istoriją dokumentų ar dialogų pagalba, šiame žaidime visa tai susijungia į vieną visumą su video intarpais, kuriuose papildomi dialogai atskleidžia žaidimo istoriją.
Pati istorija gvildena nemirtingumo temą, kuri yra aktuali visiems laikams. Žaidimo veikėjas tam tikru žaidimo momentu susiduria su sprendimais, kurie nulemia istorijos baigtį. Kaip ir kiekvienas „FromSoftware“ žaidimas, šis kūrinys turi ne vieną pabaigą- jų čia visos keturios. Norintys patirti kiekvieną žaidimo istorijos galimybę turės praleisti žaidime išties nemažai laiko.


Grafika

Grafika šiame žaidime nėra labai pažengusi, tačiau nepavadinčiau jos ir atsiliekančia nuo laiko: dauguma panašaus žanro žaidimų atrodo panašiai.
Tobula grafika greičiausiai ir nebuvo šio žaidimo kūrėjų prioritetas. Visa aplinkos tematika ir japoniškos detalės primena samurajų filmus, kuriuos asmeniškai labai mėgstu.
Bosų dizainas kaip visada stebina savo išskirtinumu. Be abejo, šiame žaidime priešai ir bosai yra  gražesni, nei „Darksouls“ ar „Bloodborne“ serijose, tačiau kai kurių bosų išvaizda tikrai iššaukia įdomesnes reakcijas.
Jei reikėtų lyginti su senesniais šio gamintojo žaidimais, mano nuomone, ankstesniuose žaidimuose jaučiau didesnę įtampą kovodamas prieš bosus, nes jie būdavo baisesni, šlykštesni ir kraupesni.
Man labai patiko, kad šiame žaidime yra didžiulė aplinkos ir spalvų įvairovė. Vis kitoje vietoje turime vis kitokio tipo vaizdus, priešingai nei „Nioh“ kur apie 50% žaidimo lygių buvo labai panašūs. Vienoje vietoje – naktis, medžiai, japoniškos architektūros namai, tiltai, upės, laužai. Kitoje vietoje mes jau matome urvą. Dar kitoje – jau lakstome apsnigtais kalnais ar miškais, kuriuose teka upeliai ir kriokliai. Akiai gražūs ir malonūs vaizdai.
Veikėjai nėra labai išskirtiniai, tačiau man patiko pagrindinio veikėjo dizainas. Ta dirbtinė ranka, ta kasa, demė ant veido nuo gimimo, apsiaustas. Netipinis nindzės dizainas kurį pratę matyti.
Apibendrinus, žaidimas gražus ir ištikimas japoniškiems vaizdiniams. Pasiilgstu tokių vaizdų žaidimuose, nors paskutiniu metu ir gauname vis daugiau žaidimų japoniška tematika.

Gameplay

Na, o dabar vienas smagiausių žaidimo aspektų – „gameplėjus“. Teko girdėti, kad daug žmonių, kuriems teko žaisti kitus tokio tipo žaidimus, ėmė verkšlenti, kad žaidimas per sunkus ir reikalauja „easy“ sudėtingumo lygio. Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad žaidimas savotiškai sunkus ir savo individualumu išsiskiria iš kitų, bet tai nereiškia, kad jo neįmanoma pereiti ar juolab žaisti. Vien tai, kad žaidime labiau skiriamas dėmesys blokams, atmušimams, sėlinimams ir aktyvumui, nėra priežastis sakyti, kad žaidimas perdėtai sunkus.
Aišku, žaidime nėra online mode, kaip praeituose žaidimuose, dabar pilnomis kelnėmis eini pas bosą vienui vienas. Svarbu tai, kad nėra ir RPG elementų. Nebėra galimybės būti tanku, kai užsikeli jėgą, ištvermę, HP ir eini su dvejomis rankomis valdomu kardu kapoti visų.
Dabar turime vieną kataną, kuri mus lydi viso žaidimo metu. Taip, vienas pagrindinis ginklas. Tačiau turime ir dirbtinę ranką, kuriai galime gauti įrankius ir modifikacijas, padedančias skirtinguose kovos etapuose. Tie įrankiai ir modifikacijos mums suteikia įvairovės jausmo. Iš viso žaidime įrankių – 10, o modifikacijų – 30.
Dar vienas išskirtinis dalykas žaidime yra tai, kad ataką mes galime kelti tik nugalėdami bosus arba iškeisdami „skill“ taškus į atakos taškus. Taigi, žaidimo eigoje turime galvoti, kurį geriau pasirinkti: geresnį skill’są ar kietesnį kirtį.
Priešingai, nei kituose žaidimuose, kai mirdavome ir prarasdavome visus taškus savęs tobulinimui, šiame žaidime mūsų taip smarkiai neskriaudžia. Mirdami mes prarandame dalį „skill“ taškų ir pusę uždirbtų pinigų. Tai šiek tiek apsaugo mūsų nervus.
Žaidimas nuo savo pirmtakų išsiskiria dar ir tuo, kad čia mes jau galime naudotis „grappling hook“, plaukioti, sėlinti link priešų, laipioti kalnų atbrailomis, jaustis kaip nindzės. Praplėčiamos žaidimo galimybės ir tas yra labai sveikintina.

Garso takelis

Mus pasitinka tipinis senovės Japonijos garso takelis. Malonumas ausiai, sukelia norą kovoti. Ramiose ir įtemptose situacijose turime tylų ir įtampos pilną garso takelį, tačiau tik papuolus į priešų akiratį ir susidūrus su bosais, girdime aktyvią ir kovingą muziką. Priešų leidžiami garsai, kardų kirčiai, sprogimai ar gamtos garsai – viskas čia savose vietose.
Personažų įgarsinimą galėčiau pagirti tik iš japoniškojo įgarsinimo pusės, nes angliškas įgarsinimas man visai nepatiko. Japonų įgarsintojai turi savo šarmo, jie sugeba pasinerti į savo darbą ir personažus. Įgarsinti taip, kaip priklauso.

Collectors Edition

Apsilankęs parduotuvėje ir neradęs įprastos žaidimo versijos, įsigyjau „Sekiro: Shadows die twice – Collectors Edition“. Didelė ir išraiškinga pakuotė. Viduje mes randame „metalinę“ dėžutę su pagrindinio personažo paveikslėliu, kuri bus puikus papildymas metalinių dėžučių kolekcionieriams. Taip pat randame žaidime naudojamų SEN monetų replikas (kurios atrodo kaip tos kiniškos monetos, kabinamos su Feng-Shui atributika jūsų namuose), 18 cm aukščio pagrindinio personažo statulėlę, žaidimo vietovių žemėlapį, kuris atspausdintas beveik ant pergamentinio popieriaus, bei žaidimo paveikslėlių knygutę „artbook“, kurioje surinkti geriausi piešiniai ir paveikslėliai iš žaidimo.
Žinoma, ne kviekvienas gali leisti sau tokį pirkinį, tačiau jei yra galimybė, rekomenduoju įsigyti. Puikus būdas papildyti savo žaidimo patirtį tokiais specifiniais daikčiukais.

Pabaigai

Jei nemėgstate lieti nervų ar investuoti daug laiko į kompiuterinę pramogą, šis žaidimas – ne jums. Tikrai.
Pats prisimenu savo kovas prieš kelis bosus, kai tekdavo kelias valandas mėginti nugalėti vieną ir tą patį bosą, kol galų gale perpranti jo atakas ir prisitaikęs sugebi jį įveikti. Atrodo, kam čia reikia taip kankinti, bet, patikėkit manimi, perėjus visą žaidimą pajauti pasisekimo, išsipildymo jausmą. Supranti, kad įveikei žaidimą, kurio daugelis taip ir nesugebėjo užbaigti.

Liked it? Take a second to support Arnoldas on Patreon!