Skaitytojo nuomonė apie naujausią Devil May Cry leidimą.

“Guess I get to see you with my own eyes, if it really is you” – mane užklupusi frazė matant pirmuosius žaidimo Devil May Cry 5 anonsus.

Po žaidimo DmC: Devil May Cry jau maniau, kad nebepamatysiu pagrindinės šios serijos žaidimo, nors kompanija “CAPCOM” ir teigė, kad minėtasis leidimas pateisino lūkesčius. Žaidimas nebuvo visiškai prastas, tiesiog nukrypo nuo visko ką mes, Devil May Cry fanai, mylim. Pralėkė visas dešimtmetis, kol pagaliau 2018 metų vasarą naująjai pagrindinės linijos daliai buvo uždegta žalia šviesa – Kovo 8-ają pagaliau pasirodė ilgai lauktas žaidimas Devil May Cry 5 ir sukėlė visus fanus ant kojų. Žaidimo fanai, manau, laikė sukryžiavę pirštus, kad ši žaidimo dalis būtų geriausia visoje serijoje. Ir, mano nuomone, ne tik pirštai, bet ir nuoširdus , vaikiškas laukimas bei pastovūs fanų reikalavimai galiausiai atsipirko. Žaidimas kupinas visko: nuostabios, akį rėžiančios grafikos, garso takelio, kuris skatina kovai, “geimplėjaus”, kuris nepabosta, fan service ir dar daug ko kito.

Devil May Cry frančizės istorija

Viskas prasidėjo tada, kai Japonijos žaidimų kompanija „CAPCOM“  nusprendė kurti naująjį Resident Evil kūrinį. Kūrybinėje eigoje projektas tiek pakito, kad virto visiškai nauju žaidimu – Devil May Cry. Šis pasirodė 1999 metais.
Žaidimas išsiskyrė savo gameplay ir išskirtiniu personažu. Užgimė nauja frančizė, padėjusi pamatą hack and slash žanrui,  kuris gyvuoja iki šiol. Pirmojoje dalyje labai jaučiasi pirmųjų trijų Resident Evil žaidimo dalių atmosfera, kombinuota su gotikiniu stiliumi. Ypač pastebimas panašus kameros judėjimas.
Pirmąją dalį sekė nelabai pavykęs tęsinys: Devil May Cry 2. Mano galva, labai greitai atsibostantis ir neįkvepiantis žaidimas. Gaila, kad net pagrindinių personažų dizainas neišgelbėjo šios dalies. Na, o su trečiąja dalimi viskas apsisuko 180 laipsnių kampu: Devil May Cry 3 buvo ir yra visiškas hitas iki pat šių dienų. Tiek savo gameplay, tuometine grafika, garso takeliu ir siužetu (nors ši “velnias gali verkti” frančizė ne visada gali pasirodyti turinti gilų siužetą). Visas mano fanatizmas prasidėjo būtent nuo šios dalies. Perėjau galbūt kokį tuziną kartų ir, tiesą pasakius, neatsibosta iki šiol.
2008 metais pasirodžiusi ketvirtoji dalis išsiskyrė naujesne ir tobulesne grafika, dvejais valdomais personažais –Dante ir Nero – tačiau tai buvo ganėtinai skubotas žaidimo leidimas.  Nors su gameplay ir grafika viskas buvo, rodos, gerai, žaidimo siužetas ir lygių dizaino įvairovė atrodė neišdirbti iki galo. Šio žaidimo rašytojas vėliau išleido 2 dalių novelę, kurioje detaliau atpasakojo žaidimo siužeto liniją. Kol kas (ir gal net visam laikui) šios novelės bus pasiekiamos tik japoniškai skaitančiai auditorijai.
2013 metais išleistas DmC: Devil May Cry žaidimo perdirbimas/perkūrimas. Pakeista istorija, veikėjų dizainai, visa idėja. Daug žmonių buvo nepatenkinti šiuo žaidimu, nes buvo nukrypta nuo to kas Devil May Cry darė Devil May Cry… Iš esmės tai – pagrindinio personažo interpretacija. Bėgant laikui suvokiu, kad žaidimas pats iš savęs yra tikrai neblogas, tačiau būtent kaip Devil May Cry leidimas jis – ganėtinai lėkštas. Ypač dialogais ar siužeto skylėmis. Žaisdamas šį žaidimą jaučiau malonumą tik dėl garso takelio ir pakankamai lengvai įsisavinamo gameplay. Tačiau pabaigus žaidimą nelieka jokios išliekamosios vertės. Nebėra noro vėl įsijungti ir sužaisti. Priešingai, nei kitos dalys, kurias žaidžiau ant įvairių platformų: PS2, PC, PS3, PS4…

Devil May Cry 5

Galvojau, kad po DmC: Devil May Cry – viskas. “CAPCOM” kompanija neatsilieps į fanų prašymus, verksmus ir reikalavimus. Jau atrodė, kad ši frančizė bus užmiršta ir palaidota. Tačiau 2018 metais, sėdint kieme ir besimėgaujant vasara, pasirodė Devil May Cry 5 anonsas, o mano galvoje įvyko sprogimas: pagaliau kūrėjai pagalvojo apie fanus, o ne savo kišenę ir nusprendė, kad laikas! Tik atsiradus išankstinio užsakymo galimybei rezervavau savo Deluxe Steelbook Edition kopiją. It‘s Devil May Cry, baby. Ir nuoširdžiai tariu: žaidimas vertas kiekvieno cento.

Siužetas (ir nedideli spoileriai)

Viskas prasideda nuo to, kad demonų medžiotojų agentūroje „Devil May Cry“ pasirodo nežinomas tipas – V. Jis informuoja, kad pasirodė galingas velnias vardu Urizen, pasėjo demonišką medį, kuris maitinasi žmonių krauju, ir planuoja kažką piktadariško . Taip pat jis kažkuo susijęs su Dante, todėl Dante nedvejodamas sutinka su jam skirta užduotimi. Prie jo prisijungia ir Lady su Trish – ilgametės Dante bendražygės. O tuo tarpu Nero po ketvirtosios žaidimo dalies atidarė savo keliaujančią „Devil May Cry“ atstovybę. Jis praranda savo demonišką ranką keistojo atvykėlio dėka ir taip pat prisijungia prie „chėbros“, kad išsiaiškintų santykius su Urizen.
Siužeto linija nenuspėjama ir įtraukianti. Kiekvieną misiją perėjus atskleidžiama dalelė siužeto, atsakomi tam tikri klausimai. Tačiau kaip ir kiekvienas Devil May Cry žaidimas, ši dalis taip pat turi savų siužeto skylių, kurios buvo pradėtos dar ankstesnėse dalyse. Labai gaila, kad šio žaidimo nepakako, kad visas buvusias skyles užkamšytų.
Bet čia daugiau mano, kaip fano, nuomonė. Naujiems žaidėjams prieš pradedant žaidimą yra skiltis „History of dmc“, kuri padės glaustai susipažinti su viskuo kas nutiko iki šiol. Tad istorijos atžvilgiu penktoji dalis puikiai tinka ir visiškiems šios frančizės naujokams.

Grafika

Šioje dalyje yra naudojamas “CAPCOM” asmeninis vaizdo varikliukas “Resident Evil ENGINE”. Pastarasis su kiekvienu žaidimu tampa vis tobulesnis. Skenuojami realių žmonių veidai, prie kurių pridėjus tam tikras veikėjų charakteristikas gaunami labai realiai atrodantys veikėjai. Ir tai iš tiesų malonus vaizdas akiai. Žinoma, kartais pasiilgstu tų perdėtai moteriškų personažių ar “mačo” vyrukų, bet realistiškesni personažai suteikia galimybė labiau įsijausti į veikėją. Aišku,kiekvienas žaidimo dizaino pasirinkimas yra autoriaus meninės laisvės išraiška, bet tokioje grafikos formoje yra lengviau save pastatyti į pvz. Dante vaidmenį, nei į steroidų pripumpuotus veikėjus.
Kalbant apie grafiką taip pat noriu pabrėžti, kad žaidimo lygiai yra itin gerai sumodeliuoti. Gražūs vaizdai, miesto griūvėsiai, medžiai, tiltai, pragariškos vietovės, vilos. Viskas savose vietose, nėra pasikartojančių peizažų ar apsuktų lygių.

Devil May Cry 5

Gameplay

Žaidimo gameplay, ko gero, yra geriausias visoje serijoje. Aiškios ir sklandžios kombinacijos suteikia malonumo galabyjant priešus, ypač kai dešinėje pusėje popteli stiliaus matuoklis su atitinkama raide. Kūrėjai suteikia kiek tik įmanoma daugiau galimybių toms kombinacijoms praplėsti. Be abejo, nemaža dalis judesių ir panašių ginklų yra pasiskolinta iš ankstesnių dalių, bet tai tik dar labiau pamalonina žaidimo veteranus. Naudojant seniai pažįstamus ginklus ir kombinuojant judesius kartu su naujaisiais ginklais, nostalgijos jausmas aplanko ne kartą . Šioje dalyje turime ir trečią veikėją V, kuris savo gameplay suteikia šviežumo, neįprastų pojūčių. Kartais aplanko jausmas, jog žaidi vaidmenų žaidimą dėl trijų veikėjų skirtumų.
Pirmasis veikėjas Nero – paprastas kaip trys kapeikos, naudoja kardą, šautuvą ir dirbtinę ranką, kuri turi variacijų su skirtingomis funkcijomis. Tačiau jo smogiamoji galia šiek tiek mažesnė nei kitų veikėjų. Antrasis veikėjas – Dante, judrus, greitas ir techniškas personažas, turi nemažą arsenalą ginklų, nuo pistoletų, raketsvaidžių, kardų iki nunčakų ir pan. Na ir trečiasis – V, lėtas , kovotojas per atstumą, naudoja tris pagalbininkus – Shadow, Nightmare ir Griffon. Kiekvienas turi savo role: Shadow – artimajai kovai, Griffon – šaulys, skirtas kovai per atstumą, Nightmare – koziris, labai praverčia kovose su bosais ir stipresniais priešais, nes turi ir smogiamosios galios ir tam tikrų atakų per atstumą.
Sužaidus visas 20 misijų tampa visiškai aišku, kad šįkart žaidimas nuostabus ir vertas pakartojimo, jame džiugina ne vienas sudėtingumo lygis. Veiklos ir išliekamosios vertės yra tikrai nemažai.

Garso takelis

CAPCOM pasimokė iš DmC: Devil May Cry kūrėjų Ninja Theory. Žaidimo garso takelis išties nuteikia kovai ir įtraukia į visą žaidimo atmosferą. Muzikiniai kūriniai pritaikyti kiekvienai situacijai. Kiekvienas momentas turi sau priskirta muziką, kuri padeda pažvelgti giliau į vaizdinius prieš save. Ypač sveikintinas dalykas, kad kiekvienam iš trijų veikėjų parašytas atskiras kūrinys. Ir ne kokio nors spec. kompozitoriaus, o realių grupių, kurios kurią muziką ne tik žaidimų ar filmų garso takeliams. Smagus aspektas, kai bekovojant su demonais ir nė karto negavus kirčio, užkeli stiliaus matuoklį ir mėgstamas “track’as” prasitęsia, taip skatindamas tave kovoti geriau, gražiau,stilingiau.
Įgarsinimas kokybiškas. Aktoriai žino ką daro ir tai tikrai girdisi. Kiekvienas dialogas atspindi personažų savybes ir charakterį.  Visi priešai turi savo atitinkamus garsus, pritinkančius jų dizainui.

Devil May Cry 5

Džiaugsmo ašaros iš velnio akių

Pabaigai, ši žaidimų serija išties yra pavyzdys, koks turi būti tikrai geras action hack‘n‘slash žaidimas. Įsisunkia iki kaulų smegenų ir nepaleidžia. Nors žaidimas labai techniškas ir tapti tikrai geru žaidėju reikia nemažai laiko, bet visos investicijos atsiperka su kaupu. Penktasis žaidimas (faktiškai šeštasis)  išties gražus, kokybiškas ir įtraukiantis. Taip nesijaučiau nuo trečiosios Devil May Cry dalies, kai perėjus žaidimą supranti, kad visada bus malonu pakartoti. Tikrai rekomenduotinas produktas. Jei yra galimybė ir meilė šiai serijai, siūlyčiau pagalvoti net apie Collector’s Edition.
Stay stylish!

Liked it? Take a second to support Arnoldas on Patreon!