Praėjusią savaitę internetas įsižiebė šio filmo pagyromis bei papiekimais. Galiausiai smalsumas nugalėjo ir nuėjau pasižiūrėti Alitos be jokių didelių lūkesčių...

Kai pamačiau pirmąjį “Alita: Battle Angel” anonsą prieš vieną iš Marvel filmų praėjusiais metais, nepajaučiau jokių stiprių emocijų. Nebuvo nei noro laukti šio filmo, nei iškart prisikabinti ar nemėgti kažkokio jo aspekto.
Na, didelės Alitos akys atrodė kiek keistai, bet tuo ir pasibaigė visos mano mintys apie šią mangos ekranizaciją.

Praėjusią savaitę internetas įsižiebė šio filmo pagyromis bei papiekimais. Galiausiai smalsumas nugalėjo ir nuėjau pasižiūrėti Alitos be jokių didelių lūkesčių.

“Alita: Battle Angel” (arba, kaip mėgstu juokauti “Alita: Battle Angle” –niekada nepamesiu šito blogo juokelio) yra istorija apie tolimoje distopinėje ateityje gyvenančią kiborgę, praradusią didžiąją dalį savo atminties. Alitai suteikiamas antras šansas gyventi ir ji, kartu su žiūrovu, susipažįsta su fantastiniu cyber-punk pasauliu bei jo gyventojais ir socialinėmis normomis.

Šį pasaulį galima būtų pavadinti distopiniais ateities laukiniais vakarais: nusikaltėliai čia yra medžiojami abejotinos moralės Hunter-Warrior organizacijos narių, o oficialios policijos kaip ir iš viso nėra. Taip pat virš kibernetinio lūšnyno, kuriame ir vyksta pagrindinis filmo veiksmas, kabo didingas skraidantis miestas Zalem, kuriame gyvena vienintelė išlikusi žmonijos grietinėlė.

Filmo eigoje Alita po truputį išauga iš naivios, nieko apie pasaulį ir save nežinančios kiborgės į aršią kovotoją, kurią instinktyviai traukia konfliktas bei noras nusigauti į Zalem miestą. Asmeniškai man Alita pasirodė nuostabi: joje susipina dvi iš pirmo žvilgsnio priešiškos koncepcijos. Dažnai ją matome mielą, viskuo susidomėjusią bei besišypsančią, besidžiaugiančią aplinkiniu pasauliu, tačiau kovos metu ji yra arši, negailestinga bei efektyvi kovotoja. Mūšių scenų metu ji yra išties nepakartojama: sunku atplėšti akis nuo ekrano, jos kovos stilius yra lyg mirtinas baletas. Niekada negalvojau, kad susiečiau kiborgo galvos įspyrimą į plieninę sieną su grakštumu.

Žinoma, Alita nėra vienintelis veikėjas, kurį sekame filme. Taip pat susipažįstame su Dyson Itodaktaru, kuris suteikia Alitai naują kūną, draugą bei romantinį taikinį Hugo (kuris yra visiškas žmogus, bet hey, kiekvienam savo fetišai). Taip pat sutinkame aukštuomenės narius bei šio filmo blogiukus Vector ir Chiren, ir dar keletą priešiškai nusiteikusių kiborgų. Visi veikėjai turi aiškias motyvacijas, tačiau jos ne visada yra gerai perteikiamos. Tikriausiai silpniausias filmo veikėjas būtų Hugo, bet man asmeniškai jis buvo pakankamai toleruotinas. Bendrai, didžioji dalis dialogų man priminė angliškus 80-90-jų anime dublius, kas nelabai stebina, nes girdėjau, jog vietomis dialogai buvo atkurti vienas prie vieno lyginant su manga.

Filmas šiek tiek kenčia nuo to, kad yra manga adaptacija, bet Robert Rodriguez pasistengė kuo labiau sukondensuoti James Cameron paduotą scenarijų. Galiausiai turime filmą, kuris yra aiškiai sustruktūruotas į arkas panašiai kaip mangos skyriai. Kai kada atrodo, kad norėtusi daugiau vienos ar kitos arkos, bet pagal mangą jau esame pasiekę jos pabaigą, todėl tarytum būtinai reikia keliauti į kitą “skyrių”…  Nors tai ir yra filmo struktūros problema, ji man, kaip žiūrovui, labai nekliudė ir aš asmeniškai nežinau, kaip būtų galima ją dar geriau išspresti, siekiant sutalpinti tiek daug turinio į dvi valandas (nors ir esu iš tų žmonių, kurie galėtų žiūrėti 3-4 valandų filmus, jei tik jie geri, tad, iš kitos pusės, manau, kad būtų galima tiesiog palikti visas iškirptas scenas ir tiek…).

Pačio veiksmo filme yra nei per daug, nei per mažai. Nors filmo vertinimas yra N-14, kai kurios kovos yra išties labai žiaurios, nepaisant to, kad jose kaunasi kiborgai su mėlynu krauju. Man, kaip žiūrovui, tai buvo didelis pliusas, ypač po to kai Venomas buvo visiškai iškastruotas dėl savo per mažo amžiaus cenzo. Galų gale, Robert Rodriguez moka režisuoti smurtą, nekreipdamas dėmesio į tai, kokiuose amžiaus cenzo rėmuose jis yra įstatytas.

Alitos išėjau visiškai atsigavęs ir puikios nuotaikos. Nors filmo pabaigoje stipriai užsimenama apie pratęsimą, pats filmas užsibaigia ganėtinai gerai: jaučiausi lyg gavęs pilnavertę istoriją apie mielą, tačiau negailestingą kiborgę – žudikę.


Po filmo man teliko vienas klaustukas: kas gi ten taip subruzdėjo internete, kalbant apie neigiamus filmo aspektus? O pasirodo, tai tikriausiai juokingiausi nusiskundimai, kokius tik man teko skaityti: anot kai kurių, Alita buvo pernelyg seksualizuota, nes jos nanotechnologinis kūnas prisitaikė prie jos pačios idealios savo kūno vizijos ir vietoj visiškai plokščios krūtinės sukūrė jai B dydžio krūtis. Wow. Kaip 200+ metų amžiaus moteris, manau, Alita gali sau leisti atrodyti taip, kaip ji nori.

Taip pat, anot tam tikrų “žurnalistų”, filmas buvo nepakankamai įvairus rasine prasme. Na, nemanau, kad šiais laikais galima rasti daug aktorių iš Marso, bet tuo pačiu nemanau, jog reikėtų pykti už tai, kad pagrindinė veikėja yra iš Lotynų Amerikos. Visi šie maži prisikabinimai neturėtų atbaidyti žmonių nuo šio fantastinio bei smagaus filmo. Mangos autorius Yukito Kishiro užskaitė šį filmą, tai gal ir jūs užskaitysite. Kaip žiūrovas, kuris atėjo į filmą be jokių išankstinių lūkesčių, esu labai patenkintas savo patirtimi kino teatre, o dabar lekiu skaityti mangos.

Liked it? Take a second to support Synad on Patreon!